“Oficiante, šampano! Chamai!…“ – sušuko Kysa
(bet tik filme “12 kėdžių“, o ne Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo originalioje knygoje – žr. XX dalį “Nuo Sevilijos iki Grenados“)
* * *
Aname Punkonomics tinklaraštyje komentaruose Seniux nusistebėjo keistoku jūrininkų papročiu trankyti šampės butelį į laivą, nors mums čia esantiems buriuotojais ir jiems prijaučiantiems netikriems, atrodytų, kad tai – šimtametis ir gilias jūrines tradicijas turintis ritualas.
Nes kaip be to – smagiai nesudaužius šampės butelio į laivo priešakį arba, jei pelengas pagal deklinacijas nusimušęs, į laivašonį (kai jau tas laivas visai didelis ir metalinis, nes į plastikinės laivės šonus taip geriau jokio kieto daikto netrankyti), ir dar kad būtų kokia nors VIPinė (very important pussy) laivo krikštamotė?
Karališka princesė Kate Middleton karališkai šventina ”Karališką princesę“
Be to – niekaip!
Nes šiaip išgerti ir taip galima, ir taip bei šiaip yra tokia laivuose tradicija…
Bet tradicija, kuri vadinama laivo krikštynomis (angl. christening, ne baptism – ne šventvagiaukite, nedorėliai jūs!), suteikiant šiam vardą ir “pašventinant“ šiuo tauriuoju putojančiu (tarsi jūros bangų purslai!) gėrimu, yra jau tvirtai įaugusi į jūrines tradicijas, kaip ir nulieti Seniui (t.y. Neptūnui, Poseidonui ar kokiam kitam pagonių piziui Bangpūčiui) tauraus gėrimo šlakelį už laivašonio (šiukštu – ne į tą “atrabotkę“ paskuigalyje, dzūkiškai vadinamą kilvateriu!).
O, pameni, kaip visa taip prasidėjo, anot dainos apie lakančius jūreivius jūroje, idant tie neprilaktų?
* * *
Tas noras, kad laivas plauktų ir neskęstų, ir sėkmingai audrų išvengtų bei užklupusias išgyventų, gyvas žmoguje nuo neatmenamų laikų.
Aišku, tūlas lietuvis persižegnos ir triskart nusispaus per savo kairį petį, po to dar ir, pabarškinęs krumpliais sau į medinę makaulę, pasidžiaugs, nes “davė dievas man protelį, kad nesėdau į laivelį“ – o ir gerą šampaną tuščiai iššvaistyti, sudaužant to butelį į kažkokį minėtą laivelį, yra išvis nepateisinamas kaip neūkiškas ir neracionalus veiksmas, nekalbant jau apie tai, kad šampė ir šiaip yra visiškas nesusipratimas, nes skoniu tik kaip prarūgęs limonadas, o alkoholio laipsniais pagal tūrį (sic!) savo kainoje visiškai neatsiperka tinkamai apsvaigimo būsenai pasiekti.
Mergaičių gėrimas, žodžiu, o kas sakė, kad mergaitės yra racionalumu pasižyminčios būtybės, kaip ir laivas yra tose “rūrinykų“ tradicijoje moteriškos giminės laivė, nuo suomiškojo laiva (o va pats bendrinis laivas šiaip suomiškai yra alus…)?
Štai šykštumu, kaip ir taupumu suvalkiečiai, bei girtuoklystėmis, kaip gebėjimais išsivirti samanę dzūkai, anekdotuose pasižymintys škotai, tai net ne kažkokių varlėdų paraugintų vynuogių gėralo šampę, o savo viskį tranko į laivašonius beigi laivapriekius, dėl ko gali suskausti širdutę ne vienam škotiškojo single malt ugninio vandens vertintojui snobui.
Berečių vairininkas suka vakaropi…
Tada tikrai, kad šampės mažiau gaila, o mūsų giliau į kraštą kuo toliau nuo jūrų marių gyvenantys šiauriečiai aukštaičiai sėlių žemėse net ir nesuprastų, kodėl tam šventinimui ne alus, jei suomiškai laivas irgi alus, kai tas alus dar ir putele putoja tarsi bangelė?
* * *
Antikoje antai gi jau Europos navigacijos lopšyje graikai, užsimaukšlinę sriubos prieskonių vainikus ant savo maulių, prisiliuobdavę vynelio (ką po to tarpusavyje išdarinėdavę, tai Vatikanas iki šiol keikiasi ir žegnojasi…), visaip kaip šlovindami visokius savo Olimpo dievus ir deives, ir aplaistydavę jūros vandenėliu savo argonautiškas galeras, iš kur, matyt, ir pas mus atėjęs paprotys gerai “aplaistyti“ gerą pirkinį.
Babiloniečiai tam reikalui paaukodavę jautį (kas atsisakytų gero steiko?), turkai apsiribodavę avimi (šašlykai, žinia, yra tas pats kebabas, tik ant iešmo!), o aršūs navigatoriai be navigacinių prietaisų “mūsų“ vikingai beigi žuvėdai ir anapus gaublio polineziečiai Taityje paaukodavę net kokį vergą ar šiaip nelaimėlį, apšlakstydami šio krauju savo laivę (va šitie tai tikrai barbarai, kol susiprotėjo vietoje besiožiuojančio trolio aukoti išties ožį!)…
Baltijos kryžiuočiai, kol gerai negavo į savo ant maulių užmaukšlintus parūdijusius kibirus prie Žalios Girios, tai, matyt, pasikviesdavę kunigėlį, kuris atkalbėdavęs lotynišką maldelę apie navigare necesse est ir pašlakstydavęs jų kogą švęstu vandenėliu – tuo tarpu iš pasalų šią ceremoniją stebint pagonims žemaičiams, kurie pasukiodavę smilių prie smilkinio, kad vo tas yr’ ne kiec, bet tikra’ durns.
Nepašventintų laivelių dori krikščionys priimti nenori!
Iš jūros plėšikų jūrine imperija betampantys britai dar XV amžiuje aprašę panašią ceremoniją, kur karaliaus įgaliotinis garsiai įvardins laivą, išlaks vyno iš sidabrinės taurės, pašlakstys likučiais (o likdavę???) juo keturis laivo kampus ir po to tą taurę švystelės per bortą – tai irgi netaupus elgesys su neirstančia ir labai nepigia tara, sakyčiau.
Todėl jau linksmojo karaliaus ir jachtingo pradininko Karolio II laikais XVII amžiuje tą taurę įteikdavę vyriausiam laivadirbiui (angl. master shipwright) – dėl ko patys galite įsitikinti, apsilankę nemokamai (!) Gryniče esančiame Nacionaliniame Jūreivystės Muziejuje senojoje jūrų akademijoje, kur ant ten eksponuojamos taurės su gramatinėmis klaidomis užrašyta:
“At the launching of his Majests Ship the Captain a 3rd rate of 70 Guns 1230 Tuns ye 14 of April 1743. Built by Mr John Holland at Woolwich.“
Aišku, prasidėjus Reformacijai Europoje, tai šitas paprotys kunigėliams šlakstyti švęstu vandenėliu laivelius buvo bambizų išjuoktas kaip pagonybės ritualas, bet kiekvienas doras krikščionis, o kitokie į jūras neplaukia, pasakys, kad ar gi galima taip leisti tiesiog prapulti geram ugninio vandens išvaistymui tokiomis progomis?
* * *
Galima sakyti, kad laivyną pradėję kurti jankiai perėmė puikiąją laivų šventinimo vynais tradiciją iš jų išsivytų britų.
Štai viena iš šešių pradinių JAV sunkiųjų fregatų, kuri iki šiol yra formaliai veikiančiu JAV laivyno karo laivu, nors ir muziejumi, USS Constitution buvo 1791-aisiais spalio 21-ąją Bostone nuleidžiant į vandenį šios kapitono James Sever, stovėjusio priekiniame denyje, pašventinta jo sudaužytu į bušprito pagrindą laivapriekyje Madeiros portveino buteliu.
Tinkamai pašventinta jankių fregata USS Constitution ištaško britų laivą
Per ateinantį šimtmetį šventino įvairiais svaiginančiais gėrimais, o va USS Princeton, USS Raritan ir USS Shamrock buvo pašventinti viskiu.
Dėl pastarojo net nenuostabu, kai pavadinimas reiškia dobilėlį, o airiai, kurių simboliu šis esąs, dar nuo šv. Patriko laikų, kuomet tas gerai prisivartojęs gyvates iš salos išvaikęs (vietiniai sako, kad ten jokių gyvačių ir iki jo nebūta, tačiau negi ginčysiesi su šventu žmogumi…) yra ne mažesni šio “gyvybės vandens“ (lot. uisce beatha) varytojai ir vartotojai.
Pagal USS Constitution “geležinių šonų“ pravardę pramintas USS New Ironsides buvo netgi dukart pašventintas į savo kietus šonus: iš pradžių buteliu brendžio, o po to ir Madeiros portveinu kaip pirmtakė fregata.
Kaip įprasta pompastiką mėgstantiems jankiams, tai jau USS Hartford buvo šventinamas triskart: vandenėliu iš Atlanto, Konektikuto upės ir ir Hartforto šaltinio.
Triskart pašventintas USS Hartford – burinis garlaivis, o po to tokiu vardu dar ir povandenlaivis
Aišku, taip bandyta pašventinti ir USS Kentucky tik šaltinio vandeniu pagal jų oficialų rėmėją, tačiau susirinkusi minia pakeliui laivą nuleidžiant į vandenį neleido šitaip blaiviai ceremonijai užsibaigti, ir ne vienas švystelėjęs į laivašonius po burbono butelį, kaip ir priklauso laivui vardu iš garsiosios šio tipo viskių valstijos.
* * *
Nelabai aišku, kada išties prieita jau prie dabar įprastinio šampano, bet dokumentuoti šaltiniai teigia, kad tai įvykę 1890-aisiais, kuomet buvo šventinamas (nuleistas į vandenį metais prieš tai) pirmasis JAV plieninis karo laivas USS Maine – tuomet ši ceremonija patikėta JAV Laivyno Sekretoriaus Benjamin F. Tracy anūkei (o mergaitei šampė pritiko labiau, nei vyriški burbonai!).
Ji vis tik nebuvo pirmoji krikštamotė – taip karo šliupas (“mini-fregata“) USS Concord buvo 1828-aisiais pašventintas neįvardintos jaunos moters Portsmute, o va pirmąja žinoma tapusi Lavinia Fanning Watson, žinomo veikėjo Filadelfijoje dukra, kuri sudaužė vandens ir vyno butelius į karo šliupo USS Germantown laivapriekį 1846-aisiais.
Bet toji pirmoji dokumentuota ceremonija su šampanu vietoje įprasto vyno arba vandens laivo sėkmei gal ne itin taip padėjusi, kadangi USS Maine po devynerių metų nuskendo Havanos įlankoje, sprogus priešakiniam parako triumui, dėl ko buvo diversija apkaltinti ispanai, kas sukėlė pirmąjį JAV ir Ispanijos karą, kurį JAV laimėjusi ir pasiėmusi sau Kubą.
Pirmas žinomas jau šampanizuotas laivas – USS Maine
Tačiau ceremonija su merginomis ir damomis kaip krikštamotėmis ir efektingai į laivašonį ištykštančiu purslojančiu šampanu jankiams tiko, patiko ir prilipo, todėl nenuostabu, kad jų, kaip PR meistrų ir šoumenų, buvo plačiai išpopuliarinta, ir JAV laikinai nutrūko tik Sausojo įstatymo laikais, kada laivai šventinti vėl vandeniu, sultimis ar bent jau kartą obuolių sidru, bet tučtuojau sugrįžta prie šampės iškart, kai tik kvailoji Konstitucijos pataisa buvo atšaukta kita pataisa.
Taip, matyt, nuo jankių nusižiūrėjus, jau 1891 metais ir Britanijoje pirmąkart laivą šventinant panaudotas taurusis šampanas, kuomet Anglijos karalienė Viktorija juo gerai pašlaksčiusi HMS Royal Arthur, taip pabrėžiant šios ceremonijos prestižiškumą, nors pigesni šampės variantai, kaip cava, juk irgi dabar labai smagiai ištykšta bei pursloja.
Čia galėtų būti mums prieinamų ir gerai tam panaudotinų šampių reklama, bet nebus, nes už savo pinigus aš verčiau kokį prosecco prie progos pats išlaksiu, nei juo laivę šlakstysiu (kurios ir taip neturiu, o neturiu, nes čia reklamos nėra už pinigus, nors galėtų…)
…nes – legendinis Ron Swanson (akt. Nick Offerman)
* * *
Labai įdomu, kaip ir kuo buvo šventinami pirmieji lietuvių laivai – tarkime, motorinis burlaivis Jūratė ar karo laivas Prezidentas Smetona.
Kaip ir smalsu, ar tarpukaryje lietuvių buriuotojai šventinę savo laives kokia šampe – gaila, lyg ir apie tai savo prisiminimuose nerašęs poetas Salys Šemerys, kai saviškę Tegu pervadinęs iš Gulbės, ar gal kokiu lietuvišku midumi buvo pagoniškai pašventinta Žalčių karalienė.
Na, ir neklauskite, husarai, kaip ten šventinę šiais tolerancijos laikais saviškę Jigy-jigy…
Kartais, beje, tie šampės buteliai neištykšta, nes šampanui paprastai parenkami itin tvirto stiklo ir labai kokybiški buteliai – tuomet derėtų iš anksto apsidrausti ir šiek tiek juos “pagadinti“ stiklo rėžtukais, kad laivo krikštamotei tą ištėkšti į laivašonį užtikrintai pavyktų.
Moteris laive, žinia… (čia tam paminėtam aukščiau bušpritui kapiec)
Į laivės šoną, kaip minėjau, gal vis tik trankyti nederėtų, o va metalinių denių apvadų ar netgi gervių styrančių ar, juolab, inkaro suktuvo galima už kakleliu pasiėmus ir gerai atsivėdėjus smogiant nepagailėti – tik siūlytina tokiu atveju dėvėti apsauginius akinius ir darbinį tvirtos medžiagos kombinezoną, apsaugantį nuo išsilakstančių šukių.
Aišku, nepamirškite krikštamotei paaiškinti visos šio butelio sudaužymo svarbos, ir… kad jai turite kitą tokį patį šampės butelį, tad tegul šio nepagaili!
O jei laivelis išties yra mažas, ir trankyti butelio nėra labai ten į kur, tai tiesiog butelio efektingas atidarymas ir pašlakstymas šampe bus ne mažiau ceremoningas, rituališkas ir šventinis, kaip ir biudžetinis, taip smagiai po to iš to butelio visiems dalyviams paragavus ir labai nedelsiant pereinant prie kitų tauriųjų bei šildančiųjų gėrimų, tačiau apie juos yra kita tema.
Ahoy!
Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas per Užgavėnes 2024-02-13, o taip pat dar dėkoju atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!
Skipper_LT 