Moana (2016) – ir apie buriavimą (N-18+)


Jau prieš gerus penkerius metus dar Brexit glušių karalystėje sakiau, kad jei turėčiau nedidelę jūrinę laivę, tai tiek manęs šitame europiniame bei tautiniame mirusios respublikos visame durnyne ir tematytumėte, nes būčiau kur šilta anapus gaublio kokioje nors Polinezijoje tarp plikapapių gražuolių.

Ir ši mintis tik sustiprėjo (ne apie gražuoles ir jų papus, išdykėliai jūs!), taip jau per šiuos ištisus metus prakiurksojus lietuviškuose karantinuose, kad vos iš žuvėdų nenusipirkau (et, pastvėrė prieš mane ten buvę žvitresni, nes man įkertama dar kaina gi gera labai buvo tam variantui – priverkiau iš apmaudo tris nosines ir vieną liemenuką).

Man ten tik anapus Baltijos tereikėjo kažkaip atsidurti (pvz., prasmukti į keltą Latvijoje, prasmukus į Latviją, nes dar trys blondinės su vienu rankinuko nešiotoju nebuvo įvedę tarpsavivaldybinės komendanto valandos žiemos, nes dar operacijų vadovu psichavojo tik plikis su berete), o va sugrįžimas per jūrą jau į tėvynę manęs absoliučiai nebedomino, nors dabar jau gal čia pat Kopgalyje ant molo pasieniečiai iškart nušautų kaip Brisių ir paliktų bangų mūšos skalaujamą mano nejudantį kūną jau sulesti vietinėms žuvėdroms.

Todėl turintiems burines laives šiuose klimato atšilimo priverstuose sniegynuose aš nuoširdžiai linkiu vis dar neprarasti vilties – jau greit Nemune ledai išplauks, obelys tarsi burės pabals, sužaliuos tiesiog akyse nuo ugninio vandenėlio lazda, ir plaukiosite mariomis kaip visada!

Amen!

Tfu, t.y. ahoy!

Ir tuo būtų galima baigti, bet ne to čia susirinkome.

* * *

O man, taip nudurnėjus, kas dabar belieka?

Tik multiką pasižiūrėti, kurį kažkaip ketinau su vaikais prie progos, bet taip progos nuo 2016-ųjų ir nebuvo, ir ypač dabar, kai net Kalėdoms negali pasimatyti ir dovanas jiems įteikti nuo Kalėdų Senelio mano sąskaita, taip ir toliau vis belaukdamas jau tik Velykų – tai apie visokias velykinių salų apylinkes tik tokius filmukus ir žiūrėti, kaip Disney sukurtąjį Moana:

Moana (mergina, kuri yra pagrindinė pasakojimo veikėja) ir Maui (toks pusdievis, kurio vardu pavadinta antroji pagal dydį Havajų sala bei sena jūrininkų daina, kartais klaidingai shanty netgi vadinama, “Rollin’ Down to Old Maui“ – va toje tai yra ir apie merginas bei papus).

Aišku, filmukas šeimyniškas, žiūrėti jį galima ir šiaip dera su vaikais (papų tema neatskleista!) – ir ypač tinka su dukromis, nes dabartiniam madingam girls power paskatinimui ir pan., todėl turiu įtarimą, kad bernams gal tiek ir nepatiks, nes tiems įdomesni bus gal tik kokosiniai piratai.

Bet kai spoksai į šio siužetą vėlyvą šeštadienio vakarą po spontaniškai suorganizuotos merginoms nedidelės viskio degustacijos (ša, husarai – čia ne apie buitinį alkoholizmą!) iš 6 skirtingų viskių (sąrašas redakcijai žinomas, bet nereklamuotinas, pažymint, kad būta tiek ir straight bourbon, įskaitant single barrel, ko Lietuvoje negausite, tiek ir airiško, tiek ir škotiško, įskaitant Islay single malt – na, tą, kur su škiperiu už šturvalo etiketėje, tad kaip ir buriuotojišką), tai po to jau truputį ir giliniesi į kitus dalykus, matydamas viską kitokiomis akimis (ša, girtuokliai jūs – visai ne neužpiltomis kukulakėmis, kaip pagal save nusprendėte, nes man to škiperiško pačiam užteko, kaip dievą ir tėvynę myliu, tik vos liežuviui nuo viruso pradezinfekuoti!).

* * *

Vis tik didelę to pasakojimo dalį užima kelionė atvira jūra – buriavimas tokiu dėl skirtingo ilgio korpusų “šlubu katamaranu“, vadinamu proa (nors trimaranas tam būtų parankiau, mano galva, bet čia jau apie 1995-ųjų Waterworld su Kevin Costner kalba, į kurį buvo irgi aliuzija su tais kokosiniais piratais), kas savaime, net prie tradicinio apiburinimo vos viena įstriža bure, turi duoti gero plaukimo greičio.

Ir aš neišsigalvoju, nes būtent proa koncepcija padėjo pastatyti pastaruosius greičio su burėmis rekordus, kas viršijo virš 50 mazgų (šimtuko ant vandens – va čia tai suprantu, kad “su vėjeliu“…)!

Ir tuomet tas papildomo variklio klausimas irklu, kuris pritaikomas dar ir po to jau vairavimui, yra polineziečių prieš gerus keletą tūkstančių metų išspręstas – ir dar gaunasi toks buriavimo burvalte alternatyvinis visiškai ne europinis variantas, turintis jau ir jachtingo elementų, padėjęs įveikti ne vieną šimtą jūrmylių polineziečiams tame vandenyne, keliaujant tarp salų. Nes sakoma, kad nuo Naujosios Zelandijos iki pat Antarktidos buvo atsibastę – brrrrr, šalta gi plikapa… na, žodžiu, gražuoliai ir gražuolės (o nuo Polinezijos trikampio rytinio kampo “kaimyninėje“ Ugnies Žemėje, tarp kitko, jų giminės dar Joshua Slocum laikais tarp sniego kone plikomis šiknomis vaikštinėjo).

Gal tuo pačiu kaip europiniam yra keistas burės ir vairo irklo pasirinkimas, kaip ir kur juos merkti – ne dešininis, kaip įprasta pas mus dešiniame borte, kuris vairiniu todėl pavadintas (štyring bort, kaip sako fricai, ja ja, meine liebe!). Iš to ir prasilenkimas bei kelio pirmumas yra COLREGS tarptautinėse taisyklėse įtvirtintas, nes istoriškai ne vien visokių liugerinių burių nulemtas, kad praleidžiamas kursų susikirtimuose nepatogiame halse esantis.

Čia gi merkia irklą dažniausiai į kairinę nuo luoto pusę.

Bet, kita vertus, tai vis tiek vairininkas taip lieka dešiniame, tai gal ne šiaip neišmanėlių dailininkų animatorių belenkas pripeckiota.

* * *

Na, o burė vis tik savotiškai įdomi, ir prašosi gal išvis net atskiro įrašo.

Vieni gerai “gyvybės vandens“ prisidegustavę pasakytų, kad gal čia koks trikampis liugeris ar netgi lotyniškoji burė, o va “ugninio vandens“ prisiragavę jau dievagotųsi tiems, kad čia išvis yra toks “polinezietiškas gafelis“, vadinamas prancūzų meiliai la voile houari, vokiečių šaižiai – Die Steilgaffel-Takelung, o angliškai paprastai ir aiškiai tiesiog gunter-rig, kas gal išsiverstų į lietuvių kalbą pažodžiui, nors ir artimai audėjų staklėms pagal iškėlimo principą, kaip šaudyklinis apiburinimas.

Čia dėl tos sąvokos, pastebėsiu, tai kaip ir bermudinės burės, dar vadinamos marconi, atveju, taip ir šiuo, deja, nieko bendro neturi nei ten su radijo aparato išradėju Guglielmo Giovanni Maria Marconi, nei čia su anglų matematiku bei astronomu Edmund Gunter (o su vienu šveicarų gefreiteriu Giunteriu iš kalnų jėgerių aš Memelio alubaryje uostamiestyje, berods, kitus klausimus prie padorių merginų su paponešiais, jos su tais, o ne mudu su jų jais, bet va mudviem begurkšnojant Memel Brau aptarinėjom, tai čia dar kita istorija).

Šiems polineziečiams bei jų apiburinimo konstrukcijų vertintojams gi mūsiškiai kuršių žvejai, buvę vienos Rytprūsių karalystės bei dviejų Reichų pavaldume, ko gero, pirštą prie smilkinio pasukiotų. Tačiau vis tik pamatę, kaip polineziečiai burę išskleidžia tarsi dabar jau pažįstamą ir kurėnuose įprastą špritinę (angl. sprit-sail), kurią dar antikiniai graikai savo Egėjuje mažose valtelėse jau buvo įsirengę keli šimtai metų iki to vaikščiotojo vandeniu gimimo, tai vis tik pritariamai ir galvą palinksėtų.

Bet tiksliai pagal vadovėlius įvardinti, kas čia per tokia jų burė, jau neišgėrus – nesuprasi, o aš tiek, kaip jau prisipažinau, neišgeriu.

Tačiau jums vis tik pasakysiu, taip geraširdiškai dabar apsaugodamas nuo pažintinio alkoholizmo liūno: šis anoje gaublio pusėje buvo sugalvotas prieš pusantro tūkstančio metų dar iki to šioje pusėje nekaltu prasidėjimu gimusiojo, yra vadinamas krabo (o toks ten veikėjas irgi yra!) žnyplėmis (angl. crab-claw), nes kartys įtempia priekinę viršutinę įstrižąją ir apatinę burės kraštines, tad paprastai taip ir vadinamas tiesiog pagal tą laivelį kaip proa apiburinimu.

Nors čia gal nupiešta ne proa, bet veikiau camakau iš Fidžio, kuri yra mažesnė už drua, bet didesnė už takia, o apiburinimas, mano galva, vis tik ne tanja, kuris tuomet būtų arčiau mums suprantamesnės subalansuotos (t.y. su giku apačioje – angl. balanced lug sail rig) liugerinės burės, nei kad lotyniškosios su papildomu giku, kaip yra čia.

Jau tikrai dabar gerokai viskas pasidarė aiškiau, tiesa?

Tai ir į sveikatą.

Tik pastebėsiu, kad tokios proa burės bandymai aerodinaminiame vamzdyje parodė neįtikėtinai gerus taip vėjo sugeneruojamos traukos rezultatus, kuriems mūsų įstrižinių burių “klasikos“ net neprilygsta. Ir susimąstai, kiek dar mes išties nežinome apie tokias “laukinių civilizacijas“.

* * *

O dar man buvo įdomu, kaip judančių paveiksliukų paišytojai išspręs navigacijos problemą – GPS tokiame pasakojime nėra ir būti negali, o pilotuoti pagal kranto orientyrus neisigauna, kaip kokiems antikiniams graikams tarp savo salų Jonijoje bei Egėjuje pakeliui į Troją (bet ir tai tie juk pasiklydo – matyt, vynelio vietoje vandenėlio ne viena amfora per gerkles simpoziume praleista buvo).

Čia pastebėsiu, kad sąmoningai pavartojau abi orientavimosi jūroje sąvokas: pilotage yra pagal krantus (iš čia ir jidiš kalboje vadinamas locas, locija ir locmanas yra pilot, nes pila jūreiviams lakūnams, kurie laka romą ir ne tik su Romu), o navigation yra atviros jūros, kur kranto orientyrų nebėra.

O tai lietuviški marinistikos klasikai buvo pasirengę kobiniu pritalžyti, kad IYT World mane tame paminėtame Egėjuje tarp Homero taip neminėto, bet Iliadoje praplaukto Dodekaneso ir turkiškos Muglos, už kurios šiaurėje Troją vėliau atkapstė dar net rusus per Krymo karą savo korupciniais užmojais papiktinęs Heinrich Schliemann, tapęs carui Mykolui I-ąjam persona non grata, gi va taip ne mūsų buriuotojams mylimų rusofilinių kabotažinių navigacinių terminų yra primokę – tik aš žinau ir tas, ir anas, ir dar lietuviškai galiu pasakyti (skirtingai nuo “ekspertų“, ir matuotis praktikose škertikais neketinu).

Tai va navigacinę problemą, plaukdami atvira jūra tarp salų tame milžiniškame pietinio Ramiojo vandenyno trikampyje, pasirodo, polineziečiai sprendė sveika nuovoka ir pastabumu, orientuodamiesi naktį pagal žvaigždes (palyginimui: dabar astronavigacijoje naudojamos 57 žvaigždės, o jie žinojo ir naudojosi… 150!).

Tik sekstantą jiems atstojo kitąkart tiesiog turima po ranka, atsiprašant už tautologiją, nuosava ranka, arba tiksliau – plaštaka. Ir ši, be abejo, mintis perteikta filmuke gana supaprastintai, bet vaikams ir suagusiems vaiko proteliu, manau, to visiškai pakanka. Nes jei kam bus įdomu, tie pradės labiau patys gilintis, kaip tai gaunasi praktiškai.

Juk, galop, sekstantą ir jo atmainas europiečiai irgi iš tos pačios idėjos pasigamino, tiesiog į viską pažiūrėdami ne iš akies (arba angliškai – rule of thumb, kas irgi parodyta kone tiesmukai “pagal nykštį“), o moksliškai su visokiais sinusais bei kampų matavimais “astronominio bei vietos laiko paradigmose“.

O dieną – vienas iš orientavimosi būdų, be įprastinio kurso palaikymo iš akies pagal saulę, vėją ir bangas (lietuviai labai nejūrinė tauta, deja, nes kalboje neturime skirtumo tarp swell ir wave…), kai juk neturi kompaso krypčiai išlaikyti, tai dar buvo ir pagal jūros sroves ir tėkmes, ir netgi pamerkta ranka jaučiant vandens temperatūrų pokyčius (besimaudydami vasarą ežere galite jausti šiltesnio ir šaltesnio vandens ruožus, jei kas išmala, jau nekalbant apie povandenines šaltiniuotas versles, ko gausi, tarkime, mano apylinkėse Spengla, kone visa perplaukta valtele per keliskart, ar netgi taip pavadinta Šalčia).

Ir dabar juk jūrlapiuose rasite sužymėtas jūros sroves, o tuomet polineziečiams jos buvę tarsi jūrose formaliai nepažymėti greitkeliai tarp salų. Kaip ir migruojantys paukščiai virš galvos – toks jų spiečių tarsi papaišytas kompasinis kursas.

Be abejo, šios empyriniu būdu sukauptos žinios būdavę perduodamos iš kartos į kartą, nors dabar didesnė jų dalis yra prarasta. Kaip ir šiuolaikinis žmogus turi gerokai tikslesnius ir patogesnius prietaisus, kad palengvintų sau gyvenimą ir neapsukintų makaulės nebereikalingomis žiniomis. O ir polineziečiai ne ant popieriaus, kaip mes, sau jūrlapius braižęsi, bet irgi iš virvelių ir pagaliukų tokius navigacinius tinklelius priminimui susimazgydavę, ko, deja, neparodė šiame filmuke (bet tai juk ir siužetas ne apie tai – gi pusdievis Maui kelią Moanai per jūras parodė, ir šiaip jis todėl yra pusdievis, nors toks kaip pusdurnis, tai visai šiais laikais būtų puikia instagramine žvaigždute).

Kita vertus, sakoma, kad šitų primazgytų šnibdžių į keliones neimdavę, nes visą informaciją laikydavę atmintyje, įsimindami per dainas (va dar jums dainuojantys jūrininkai!), tad ir nebuvo reikalo šito filmuko kūrėjams įpaišyti. Na, o vietoje navigacijai polineziečių naudotų ir į keliones imtų paukščių, kaip fregatinių (lot. fregatidae), tai tas gaidys, sakyčiau, net pats nelabai aplinkoje orientuojasi, kad ką padėtų… O gal kaip tik tokia ironiška užuomina tame ir buvo?

Bet va amerikiečių geografas, kuris kaip rusas gaubio nepralakė, Marvin Creamer (pernai mirė sulaukęs 104 metų) iš akademinio nuobodulio išvis aplink pasaulį be jokių navigacinių prietaisų apiburiavo, o ir pirmasis aplinkpasaulinis vienutininkas Joshua Slocum savo laiku labai galvos dėl tikslių koordinačių sau nekvaršino.

Netgi pasakysiu, kad australų navigatorius ir pilotas (sic!) Harold Charles Gatty (1903–1957) Antrame Pasauliniame kare amerikiečiams parengė ne tik išgyvenimo jūroje bei konkrečiai Ramiajame vandenyne lakūnams ir jūrininkams rinkinius, bet ir patarimus bei instrukcijas, remdamasis ir jo susigraibyta dar tarpukaryje patirtimi bei išmintimi iš polineziečių.

* * *

O aš dar bežiūrėdamas mintyse lyginau su “mūsiške“ lygiai tokia pačia, nors esančia visiškai priešingoje Žemės rutulio ir atšiaurioje Šiaurės Atlanto platumų, vikingų civilizacine bei jūrine kultūra – ne tik tuos polinezietiškus ornamentus su vikingų runomis, bet ir su drakongalviais langskipais ir jų navigavimo būdais.

Juk taip ir vikingai plaukę audringose jūrose atviromis iš esmės tik valtimis, ir taip pat tik vienos burės varomomis, kaip ir irklus naudoję vietoje variklio priekrantėse, fjorduose bei savo laivų vairavime (kurie, kaip polineziečių proa, irgi galėjo plaukti į abu galus vienodai, tad upėse apsukinėti jų nereikėję, nešant kudašių, jei kokie kuršiai ar žemaičiai priversdavę trauktis).

Kaip ir orientavęsi jūrose naviguodami irgi panašiai – tiesiog šiaurinėse platumose tas dangus dažnai debesimis užtrauktas, todėl srovės, jūros paukščiai ir gyvūnai buvę tam ne mažiau svarbūs. Ir palaipsniui plaštaką ar jos pirštų sąnarius pasimatavimui jau pakeitė navigaciniais “pagaliukais“ (maždaug: jei saulė tau ištiestoje rankoje laikysis šioje įkirtoje, tai už savaitės, Odinui leidus, būsi vėl gimtame Osle, o jei šitoje, tai gal ir į Bergeną pakliūsi, bet jei ne, tai… iki šiol islandų kalboje yra vienas žodis, kuris reiškia “prapuolęs pakeliui be žinios jūroje“ – taip, vienas žodis!).

O už debesų besislepiančią saulę vikingai susigaudydavę sau taip vadinamu “saulės akmeniu“, ir kas tai per kristalas, tai mokslininkai iki šiol nesutaria. Šiuo požiūriu polineziečiai gyveno kone rojuje, kur šilta ir daug saulės, kai vikingai – tik amžinai sustirę bei permirkę (tad kompensuojantys gyvenimo džiaugsmo trūkumą, kaip teigia sagos, kurios ne guzikai, bet Skandinavijos šalies senų žmonių padavimai, užrašyti Vincson Krėvensson, gausiu elio ir midaus lakimu, tarsi lakūnai pilotuodami svetimose pakrantėse, kol airių vienuoliai dar vikingų tarp čiabuvių gėlų įkurtose gyvenvietėse neišmoko distiliuoti iš to miežinio alaus gyvybės vandenį, pagal katalikiškus kanonus uisce beatha pavadintą).

Todėl suprantate, kodėl man ne tarp Islay ir Faroe vikingauti norisi, bet ten, kur driekiasi šilta ir žydra jūra.

* * *

Tiesa, tame nore yra vienas neraminantis niuansas: tas pusdievis Maui ne veltui tokio sudėjimo, kaip ir visi kiti jo tautiečiai – ten vis dar, sakoma, praktikuojama tradicinė proteinų dieta iš žmogienos.

Tad nors kapitonas James Cook ir neišsilaipino Maui saloje, kuris buvo pirmasis europietis iki jos nuplaukęs, tačiau aborigenai vis tiek jį suėdė, kaip žodžių iš dainos neišmesi.

Todėl gal saugiau tik tėvynėje – šiame psichočernobylyje tautietis tautietį irgi ėda, bet ne tiesiogine prasme. Esame vis tik civilizuoti, ne kaip kokie ten polineziečiai.

Nors mūsų buriuotojai kelią per Baltiją Klaipėdos-Gotlando-Stokholmo “polinezietiškame“ trikampyje irgi net ir rūke bei vandens su laipsniais užpiltomis užrištomis akimis be kompasų, sekstantų ar GPS suranda – tai kuo mes prastesni už tuos žmogėdras ar vikingus!

Gaila, kad multikus apie vikingus kol kas dar paišo tik kaip apie lakūnus, kurie pilotuoja drakonus, ir aš nežinau, ar sutiksite su manimi, kad šį Disney animacinį 2016-ųjų filmą Moana galima priskirti ir prie buriuotojiškų filmų kolekcijos, tačiau, sutikite, kad šį vaikišką filmuką galima bent jau peržiūrėti dar ir va taip buriuotojiškai.

Ahoy!

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.