Jachtklubas (2/3): sąvokos ir požymiai

O jūs tikrai kino pažiūrėti einate į kino klubą, o ne kino teatrą? Ir išskrendate į kelionę kokios nors Pigeu Airlines lėktuvu ne iš oro uosto, bet iš aeroklubo?

Ir net gal ir į polikliniką neverta eiti, nes bet kuris kirpėjas, paėmęs skustuvą, nuleis kraują, ir jums tikrai palengvės. Man atrodo, netgi barzdaskučiai dabar jau įteisinti kaip tradicinės medicinos darbuotojai. Tiesiog Sodra iš Ligonių Kasų per mažai jiems perveda, tai va ir priversti užsiimti ševeliūrų tvarkymais, užuot dėlėmis bei klizmomis tokią išsilavinusią bei apsišvietusią tautą sveikatintų.

Tik va man tuomet iki šiol ir neaišku, kodėl bet kuris uostelis taip iškart skambiai jachtklubu pavadinamas?

Tad jei jau žinote, kam aš šią seriją pradėjau, tai gal ir eikime tuomet tiesiai prie sąvokų bei jų paaiškinimo žemiau.

* * *

Jachtklubas (1/3): jau gal gana nusišnekėti?

– …atvažiuoju aš į [Kauno] jachtklubą…

– Nėra Kaune jachtklubo, jau sakiau!

– Bet kelio nuorodoje ten taip parašyta: “Kauno jachtklubas“.

– Ar maža kas kur parašyta? Gali rasti ant malkinės sienos X, Y ir atvirkščią N su paukščiuku, o ten bus ne tai, kas parašyta, bet malkos. Ir ką? Nėra Kaune jachtklubo, gi pats žinai…

Romas + Romas: knyga apie LKL “Prezidentas Smetona“

Kadangi tik tarpukariu 1935 metais formaliai gen. Stasio Raštikio įsakymu tesukūrėme rugpjūčio 1 dieną savo karo laivyną, kurį spėjo sudaryti iki 1940 metų sovietų okupacijos vos vienas karo laivas, perimtas iš teritorinės jūros apsaugos ir paverstas kariniu mokomuoju, Prezidentas Smetona, tarnavęs dar minėto vardo Tautos Vado jo reprezentacine jachta (pastebėsiu, kad tuomet kelias jūra buvo labiau įprastas už dabartines pigias oro linijas, ir šalių vadovai retas turėjo oficialų lėktuvą ar, juolab, traukinį, tačiau laivai buvo įprastas protokoliškai dalykas – ypač, kai susisiekimas su Europa iš Lietuvos vyko tik per Rytprūsius, o ne Lenkiją, su kuria buvome karo stovyje iki pat 1938 metų).

Ir tik jau prie liaudies vyriausybės Pakrančių Apsaugos laivai buvo formaliai nupolicinti iš VRM ir jau KAM sukarinti, todėl šis Pirmojo Pasaulinio Karo laikų minininkas tapo laikinai flagmanu visiems tiems kateriams. Deja, jau metų viduryje, nors ir išgelbėtas prieš metus nuo uostamiesčio okupantų nacistų, bet jau nusavintas Šventojoje visos Lietuvos okupantų sovietų, taip pervadintas Pirmūnu ir, išvijus įgulą, inkorporuotas į Raudonąjį Baltijos Laivyną, kur jau per Antrąjį Pasaulinį Karą buvo tų pačių jo statytojų šių dviejų okupantų tarpusavio kare paskandintas (o va šio mūsų karinio junginio vėliava priešui juk neatiteko dar 1940!).

Dulkes nupūtus

Atsiprašau visų tų, kurie vis laukė čia naujų įrašų, ir ačiū tiems kantriausiems, kurie atspardėte man sėdimąją už tą mano užsisėdėjimą ir šio tinklaraščio nerašymą.

Pirmiausia, aišku, Kauno marių garbės komodorui Audriui (kas pavydite mano šito jam ir dar jam nežinant suteikto dabar titulo – kreipkitės, jums irgi kokį nors sugalvosiu), kuris paskambino neapsikentęs dar prieš Kalėdas ir atrašė rūkytų sprandinių, kad visai apsileidau, ir kiek čia dar galima laukti? Gavau, žodžiu, kobiniu per strėnas ir visas toks susisarmatyjęs nuskuodžiau į tradicinį MBA, nes kiek anksčiau vykęs LBS renginys nepatraukė manęs ateiti netgi savo “visai taip nekonkurencine“ kaina.

Ekranizacija: The Riddle of the Sands

Kai aš dar buvau paauglys ir pradėjau domėtis įvairiomis marinistinėmis kvailystėmis tame tarpe ir dėka brolių Každailių Laivų ir jūrininkų, anapus Geležinės Uždangos išėjo penkeriais metais anksčiau filmas “Seklumų mįslė“ (The Riddle of the Sands), kurį pažiūrėjau gi tik dabar.

Aš nemanau, kad Lietuvoje išvis kažkas šį filmą bus iš buriuotojų, nekalbant jau apie likusius, matęs ir pasidalinęs kur savo atradimo ir pažinimo džiugesiu – o čia kadre gi ištisai akį džiugina klasikinės gafelinės laivė (yawl tipo, kuo buvusi ir Joshua Slocum laivė Spray) ir gafelinė škuna, ir filme išties veiksmas iš esmės vyksta ant vandens ir buriuojant.

Netgi kai iš vienos į kitą perplaukinėjama, tai ne jokiu pripučiamu RIBu su varikliu, o medine normalia valtele su bure, ko net škunoje Brabander nerasi. Mano išvis svajonė buvo ne tik tokią burvaltę įsigyti Trakams, bet ir liko tokią valtelę turėti čarterinėje jachtoje ar nuosavoje vėliau (ir kas geriau už gelbėjimosi plaustus, bet tema ne apie tai).

Apie švancus ir krancus – 2 dalis (bet ne paskutinė?)

Vat, sakykite, apie ką man maloniau rašyti, o jums skaityti rubrikoje “Marinistika“?

Turbūt, apie romantiškus ir poetiškus dalykus, ar ne? Ne apie gyvenimo prozą ir rūsčią realybę, ypač, kada tas gyvenimas čiulpia (čia aš kaip “angliškų tradicijų puoselėtojas“, anot Brabander kapitono, vartoju svetimybę – verkia VLKK), ir tai vyksta per švancus, kurie siūlo dėl savo švanciškumo nukentėjusiems, taip vaizdžiai išsireiškus, pačiulpti jų škertikus.

Apie krancus ir švancus

Kartais rašyti tenka nebūtinai apie malonius ir smagius dalykus. Nes kartais jie nutinka neplanuotai.

Juk ir sakoma: jei žinotum, kur griūsi, tai pagalvę pasidėtum.

Apie tostus laivyne

Seras Winston Churchill britų karališkąjį laivyną su jo tradicijomis apibūdino timis žodžiais kaip kad tai – niekas kitas, tik romas, sodomija ir plakimas (“…nothing but rum, sodomy and the lash“).

Kaip angliškų tradicijų puoselėtojas™, tai šįkart skirsiu dėmesį (ir vėl!) tik pirmai daliai (ša, husarai, dėl antros, kad negautumėt trečios – repuoju).

Romualdas Adomavičius: Jūrinis savarankiškumas

Kaip jau jus kviečiau ir paskui paminėjau, buvo man suteikta garbė dalyvauti kiečiausio Lietuvos muziejaus (Jūrų muziejaus, kokio gi dar kito!) Istorijos skyriaus vedėjo (ne tik istoriko, bet ir buriuotojo, o ten kitokių į darbą, įtariu, ir nepriima, kiek mačiau mugėje, kur ir merginos dėvi jūrinukes) Romualdo Adomavičiaus knygos “Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija 1921-1940 metais“ pristatyme Knygų mugėje.

Pirminė Romo mintis buvo pakviesti mane pokalbio moderavimui (nes man tai neduok išgert – duok tik pašnekėt; o išgerti irgi gavau), bet su tuo kuo puikiausiai susitvarkė (lyg galėjo būti kitaip?) Lietuvos Jūrų muziejaus ryšių su visuomene specialistė Nika Puteikienė (jei muziejininkų stende galėjai pasimatuoti ruonio kaukę, tai ji vilkėjo kilmingos bajoraitės suknele, kurią damai padėjau nusivilkinėti, bet jums šių pikantiškų detalių gal nereikia – man iki šiol nesuprantama, kaip galima bet kokio rūbo užsegimą daryti iš nugaros, kur rankos nesilanksto, nors gal tame ir yra kažkokių privalumų).

Stumbras. Stipriems ir laisviems

Manantiems, kad čia yra girtuoklystės propagavimas – bušpritas į pasturgalį, kad kelnės nesmuktų!

Juolab, kad neketinu hipokriziškai uždėti užsklandą, neva, saugančią nuo nepilnamečių pomėgio ieškotis jiems uždraustos informacijos, kur jie turi meluoti, kad yra sveiko proto pilnamečiai, todėl jiems skaitymas (sic!) neturės poveikio priimant sprendimą atsiduoti tikėtinai žalingam ir kvailinančiam įpročiui (sez who?).

Jei skaitote ir esate nepilnametis arba sertifikuotas alkoholikas, arba tai kenkia jūsų moraliniams ar religiniams įsitikinimams, tai aš, kaip autorius, neprisiimu jokios atsakomybės dėl jūsų kvailo elgesio pasekmių ar sukeltos organizmo reakcijos, įskaitant trydą, apsinuodijimą ir antiįstatymišką veiklą. Jūs spaudžiate čia. Grįžkite, kai bus ne tokios amoralios temos, gerai? Bučkis ir bandelė!

Apie laivo vėliavą (3)

(Pabaiga. Pradžia čia)

* * *

”Man nerūpi aprangos etiketas. Kai ir taip gerai atrodai, tai ir bėdos jokios!“

– Predrag Stojakovič, NBA žaidėjas.

* * *

Tai kas privertė laivo vėliavą pakilti iki gafelio noko?

Taisyk !@#$%^ žodžiui kelią!

– Miau-miau! – pasakė Brisius.

– Tau čia dabar kas? – nustebęs perklausė Sargis.

– Ai, mokinuosi užsienio kalbos… – pasiteisino pirmasis.

* * *

Ir vėl balandžio 1-oji, tad šio Apriliaus proga aš nusprendžiau kiek kitaip papokštauti, o ne kaip pasirenkama dažniausiai ką nors sumeluoti. Juolab, kad ką čia jums primeluosi – dar imsit ir patikėsit.

Bet aš tikiu, kad humoro jausmo mano skaitytojams nestinga, todėl šiandien šitos dienos proga deramai bus įvertinta ir ši tema – apie… keiksmažodžius.

Taip, nesikeikiant, būtent – keiksmažodžius!

Apie laivo vėliavą (2)

(Tęsinys. Pradžia čia)

* * *

“Kol gyvas, nepamiršiu tos dienos prieš 21 metus, kuomet aš iškėliau ranką ir daviau piliečio priesaiką. Ar žinote, kaip aš didžiavausi? Aš taip didžiavausi, kad vaikščiojau apsigobęs pečius Amerikos vėliava visą dieną!“

– Arnold Schwarzenegger, buvęs Kalifornijos gubernatorius-terminatorius.

* * *

Kai jau daugmaž aišku, kas ta laivo vėliava, tai dera apsispręsti, o kurgi ją dabar dera kabinti iškelti?

Apie švartavimąsi vien burėmis

“Stabdžius sugalvojo bailiai, o krancus – verksniai!“ – iš Linksmųjų bebenčiukų sambūrio leidinio “Jachtavimo asai“, Nr.13, 2010m.

* * *

Kuomet laivai dar neturėjo variklių, o jau buvo virtę iš irklinių į burinius, išplaukimas iš uosto akvatorijos kartais sukeldavo tam tikrų rūpesčių. Iš tikro, juk uostus stengtasi įrengti įlankose, tad – užuovėjose ne tik nuo bangų, bet ir dažnai nuo vėjų.

Filmas apie nachimoviečius

Kol kas dar apie mūsų jūrų kadetus filmų niekas nekuria. Galima, spėju, netgi iš nedidukų trupinių sukurti, net kai ir nėra ilgos istorijos, bet va dokumentalistams rūpi kol kas kiti dalykai. Na, gal kada nors ir bus. Tikėsimės.