Kai praeitoje dalyje susipažinome su jūreiviškų dainų tipais, tai beliko tik lyno (angl. line) arba laivavirvės tempimo jūreivių darbinės dainos ar skanduotės.
Šios yra dažniausios, nes laivavirvių tampymo ir perrišinėjimo bei tvarkymo darbai burlaivyje išties buvę nuolatiniais ir turėjo įvairių ritmo bei pastangų sutelkimo variantų.
Taip šias angliškai vadinamas hauling shanty darbo dainas galima suskirstyti į šešetą jų rūšių: Skaityti toliau
Paklausus anglų, koks jų geriausias admirolas, tai neabejotinai pirmuoju įvardins lordą Horatio Nelson (1758-1805), kuriam atminti skirta nemažai monumentų, o muziejai kaip relikvijas saugo jo asmeninius daiktus (tarkime, Londono miesto muziejuje prie Barbakano rasite šio ceremoninę špagą, o Nacionaliniame jūreivystės muziejuje Gryniče – šio kruvinus “trauzerius su pėdkelnėmis“).
Ne tik Trafalgaro aikštėje priešais Nacionalinę Meno Galeriją ant jo flagmano tame mūšyje HMS Victory pagrindinio stiebo aukščio kolonos ir paties admirolo statula, tačiau ir šis jo laivas yra išsaugotas Portsmute senuosiuose Karališkojo Laivyno dokuose.
Pirmoje dalyje sužinojote ne tik, kas yra shanty, bet netgi ir lietuvišką tradicinę (!) darbinę jūreivišką (nors ir marių žvejų) dainą.
O dabar metas išsiaiškinti, kaip skirstomos tos skandutės.
Skaityti toliau
Jei pamenate, valtimi žemyn upe keliskart vis pasiplaukiojau Vilniumi, kurį žodžiais (o ne darbais) pritaikyti laivybai jau antras meras antrą kadenciją daro-nepadaro, nuo Valakampių iki mano Lazdynukų, kur gyvenau ant kalniuko, o po to nuo jų jau ir dzimkų keliais plaukiau Nerimi ir iki Kernavės, nors šios vis tik nespėjau pasiekti (liko praplaukti Neries Vingius su jų nuostabiais skardžiais, ir t.t.), ir jau nuo ten teliko tik iki Santakos Kaune.
Vėliau užbaigti numatytą žygį mane sutrukdė ne tik logistikos problema, bet ir asmeninės peripetijos, nors dar 2011-ieji buvo gausūs plaukiojimu ir buriavimu, įskaitant Borjomi Odisėją Egėjo jūroje (informacinę dalį ruošė PR specialistas Karolis Žukauskas, kuris dabartinį merą pyarina bepaplūdiminiais smėliukais kartuvių aikštėje), ir jau vėliau, deja, tik Londone aš plaukiau kanalais ir Temze.
Stinta pūkis,
stinta pūkis,
Stinta stinta
stinta pūkis…Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį –
Pažink, tėve, žibinkštį!
Ar ne tavo dukrelė,
Kur taip toli nudavei
Už giliųjų marelių?
Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį
ciūta rūta ta!
Ir kas čia, blake-muse, tik ką buvo? – klausiate manęs. Skaityti toliau
Šeštoje dalyje išsiaiškinome (tikuosi!), kodėl tarpukaryje nebuvo komandorų Lietuvos karo laivyne, ir kaip kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas tapo komandoru-leitenantu, atsidūręs JAV.
Ta proga kaip tik po Antrojo Pasaulinio karo, kai jau pradėjo atsigauti Tolimųjų Rytų ekonomikos, buvo juokaujama, kad kiekvienas karate, taekwondo ir pan. juodą diržą turintis meistras iš Japonijos ar Korėjos, perplaukęs vandenyną ir atsidūręs JAV, iškart paauga dan laipsnyje bent per kelis laiptelius aukštyn. Bet, jei skaitėte praeitą dalį, tai savo kariniame laivyno laipsnyje P. J. Labanauskas kapitoną į komandorą pakeitė dėl kitos logikos.
Tačiau šioje dalyje gal verta bendram išsilavinimui baigti aiškintis, o kaip kitų šalių karo laivynuose su šituo nei tai dar kapitonu, nei jau leitenantu yra, ir kodėl Lietuvos KJP bažnyčioje vengiantys primušimo už glušumą tikėjimo fanatikai gali ginčytis net nesuprasdami, dėl ko jie išties patys ginčijasi.
* * * Skaityti toliau
Penktoje dalyje gal tapo aiškiau, kad jei su puskarininkiais Lietuvos KJP dabar situacija yra pripainiota, nugirdžius uosto bare valkatavusius pakrantės apsaugos seržantus ir atvilkus į tas galeras, tai bent jau dėl puskarininkių tarpukaryje Lietuvos karo laivyne buvo aiškiau, ko vis tik nepasakysi apie komandorų laipsnius.
Todėl dabar metas atsakyti į šitą klausimą, kalbant ir apie trečiąjį karo laivo Prezidentas Smetona vadą – Povilą Julių Labanauską.
* * * Skaityti toliau
Jei taip prieitų ir pasakytų kas: “Biče, ar laiko turi?
Man įguloj reikalingi snukiai nauji.
Amazonė, Didis Rifas, vandenynai treji,
Visam reisui – metai arba dveji…“ –
Tai atsakyčiau (dainuojat jūs visi!):
Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Kur tie raiščiai, sumazgyti visi?
Kur tie vartai, pasaulin atverti?
Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Viską metu ir į reisą plaukiu –
Tik kur tai yra?
Ir kur tai yra?
– “Kur ta prieplauka?“ – mano vertimas iš lenkų kalbos.
Pačiai populiariausiai jūreiviškai lenkų dainai “Gdzie ta keja?“ (”Kur [ta] prieplauka?“) kitais metais sueina tiek, kiek man už kiek daugiau nei mėnesio sueina šiemet – t.y. jau pusė šimto metų! Skaityti toliau
Jau kai ketvirtoje dalyje susipažinome, kiek kariuomenės štabe 1935-aisiais patys generolai ir jų adjutantai prisipainiojo su karinių laipsnių konvertavimu į jūrininkų karininkų laipsnius, ir kaip komodoru ketinęs tapti majoras Antanas Kaškelis tapo staiga “jūrų pulkininku“ vyr. leitenanto pareigose.
Tai dabar dar patvirtinta liko ir antroji laipsnių ženklų, skirta jūreiviams ir puskarininkiams. Kurios, tiesą sakant, pradžioje net nebuvo majoro A. Kaškelio pasiūlyme išvis įtraukta, tarsi šiam jo ne karininkų sudėtis laive ne itin rūpėjo.
Ko nepasakysi gyvenime – jūreiviai išties prisimena savo kapitoną buvus tokiu dėmesingu ir neleidžiančiu sau pratrūkti jų atžvilgiu “tėtušiu“, randančiu visada patarimą arba palaikymą, o ne susireikšminančiu “admirolu“, kažkaip išliejančiu pyktį ar čia pat griežtai baudžiančiu už menkiausią prasižengimą.
Jau susipažinote trečioje dalyje, kad majoras Antanas Kaškelis perėmė dar 1927-ųjų gruodyje vadovavimą pasienio policijos patruliniam “minininkui“ (sic!), ir dar už penkerių metų jis jau rūpinosi šio laivo perdavimu iš VRM pasienio policijos į KAM kariuomenės pavaldumą, ir jau patrulinio laivo pavertimą karo laivu, kam šis minininkas Vokietijoje 1917-aisiais per karą ir buvo pastatytas.
Va tada ir iškilo klausimas dėl turėtų kariuomenėje ir pasienio policijoje naudojamų karinių laipsnių pakeitimo į laivyne įprastus jūrininkų karinius laipsnius.
Ir štai ką apie mus dominančius tarpukario Lietuvos karo laivyno laipsnius rašo karybos istorikas Gintaras Surgailis savo monografijoje “Lietuvos Karinis Laivynas 1935-1940 metais“ (49-50 psl. – eiliškumui atkreipti dėmesį pajuodinta mano): Skaityti toliau
Šiandien jau tas tradicinis šiame tinklaraštyje marinistinis ketvirtadienis yra paankstintas į pirmadienį.
Nes rugsėjo 7-oji yra lietuviškojo buriavimo pradžios oficiali data, ir todėl Lietuvoje yra švenčiama (ahoy, ponas Audriau!) kaip nacionalinė Buriuotojų diena.
Ta proga sveikinu visus tikrus buriuotojus ir jiems prijaučiančius – tėvynės įjūrinimo labui!
* * * Skaityti toliau
Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.
Antroje dalyje galite persiskaityti, kaip buvo Lietuvos KJP įkūrimo priešistorėje, ir kodėl anuomet dar nebuvo taip aktualu kariuomenės arba sukarintos policijos tuos naudojamus karinius laipsnius jau pagaliau išsiversti į jūrinius.
Bet dar reikėjo įkurti pačias karines jūrų pajėgas.
Ir štai antruoju laivo Prezidentas Smetona vadu tapo nuo 1927 metų gruodžio jau Antanas Kaškelis, kuris nuo 1932 metų ir rūpinosi šio VRM nurašyto laivo pervedimu į kariuomenės pavaldumą, nebenaudojamo laivo priežiūra ir išsaugojimu ateičiai, lėšų remontui paieškomis ir dar po to Liepojoje sekusiu laivo kapitaliniu remontu, pertvarkant patrulinį laivą atgal į karinį, kol 1935 metais jau ir buvo oficialiai patvirtintas kaip karo laivo vadas.
* * * Skaityti toliau
Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.
Bet gal pažiūrėkime, o kas buvo tuomet pačioje pradžioje tarpukaryje, iš kur tradicijos šita atkurta valstybė iš esmės niekur neatkūrė – ar tai buriavimas, ar tai Konstitucija (juk 1938 metų Konstitucija galiojo Kovo 11 dieną dešimt minučių – po to buvo iškart vėl suspenduota, naudojant ir toliau pagal valdžios užgaidas sovietinę, kol jau buvo priimta po dviejų metų dabartinė, o baudžiamasis, civilinis bei administracinių nusižengimų kodeksai išvis ir XXI a. sulaukė), ar, kaip matome, ir Lietuvos Karinės Jūrų Pajėgos, nukniaukusios dar ir kauniečių Lietuvos Jacht-Klubo vėliavą?
Nuo dainų pirmoje dalyje iki praeitoje dalyje jau aprašytų visų sekančių apdainuotiems nuotykiams bei nutikimams įvykių ir dalyvių, atsiduriame į tą nelemtą 1929 metų kovo 20 dieną, kur škuna I’m Alone vėl atvyko link Trejybės Seklumų su 3100 dėžių romo kroviniu – pagal navigacinę bują kapitonas Jack Randell užfiksavo škunos buvimo vietą esant saugiai už JAV teritorinių vandenų ribos.
* * * Skaityti toliau
Praeitoje dalyje išsiaiškinome, kas buvo škunos kapitonas ir kaip jam sekėsi atvežti kontrabandą iki tos nelemtosios ir ainose, nuo ko pasakojimo ciklas prasideda, apdainuotuose 1929 metų kovo 20-osios įvykiuose.
Bet prieš tai, manau, artimiau dera susipažinti ir su tose dainuose minimais kaip “niekšais“ šio kapitono priešininkais.
* * * Skaityti toliau
