Vis tik metas nuo seniausių pasaulyje praėjusioje dalyje paminėtų airiškų britų jachtklubų sugrįžti prie to, kas pasekoje išties tapo jachtklubo etalonu ir paskatino tokių jachtklubų steigimąsi visame pasaulyje.
Tad dabar grįžtame atgal prie Temzės į Big Smoke – Londoną ir jo džentelmenus bei šių sukurtos mados, jachtingo judėjimo, pasekėjus.
* * * Skaityti toliau
Pirmoje dalyje yra buriavimo, kaip pramoginio laisvalaikio užsiėmimo, priešistorė, o jau antroje dalyje rasite užfiksuotą pirmąjį buriuotoją, įvardintas pačias pirmąsias jachtas ir netgi pačias oficialiai paminėtas pirmąsias jachtų lenktynes.
Ir kada kalbame, o tai kuris tuomet jau jachtklubas buvo pats pirmasis, tai jau trečioje dalyje dar paaiškinau, kodėl rusiškas Nevos Laivynas nėra jachtklubu laikytinas, nes juk išties jokiu jachtklubu jis nebuvo – ir visai ne todėl, kad Karolis II buvo jachtsmenu pirmiau už Petrą I, bet dar ir todėl, deja, kad buriavimo klubai bei organizacijos prie Nevos nekart istorijoje būdavo uždaromi ir tik valdžios nurodymu iš viršaus vėl atidaromi visiškai ne kaip pačių buriuotojų savivalda ir laisvanoriškas susivienijimas, bet įstaiga su inventoriumi ir susijusia infrastruktūra.
Tad, kaip bebūtų irgi dabar keista, tačiau pirmasis ir pats seniausias bei iki šiol veikiantis jachtklubas yra… Airijoje.
Prieš tai dalyje skaitėte, kaip anglų karalius Karolis II, pasiėmęs pramogai olandų tarnybines laives, vadinamas jachtomis, sukūrė pramoginį ir lenktyninį buriavimą.
Tai sekantis žingsnis toliau tebuvo tik susiburti šią pramogą pasičiupusiems buriuotojams į jachtų klubus.
Tačiau gal nustebsite, bet nei olandai, nei anglai, ir net ne pastaruosius nervinantys dabar buriavime prancūzai ar anuomet jūrinėse imperijų dalybose erzinę šiuos ispanai, subūrė tą patį pirmąjį pasaulyje buriavimo klubą!
Dėl šios garbės varžosi… Skaityti toliau
Paprastai man išgyvenimo jūroje filmai nepatinka – ne todėl, kad ten siaubo elementų per daug, bet kad ten išties buriavimo per mažai.
Ir jei lygintume su Robert Redford monovaidyba 2013 metų filme All Is Lost, kur jo veikėjas nuoširdžiai stengiasi nusibaigti jūroje, bet niekaip tas jam nesigauna, tai tikrai galiu pasiūlyti gerokai įdomesnį ir tikrais įvykiais paremtą 2018 metų islando Baltasar Kormákur režisuotą filmą Adrift: Skaityti toliau
Pirmoje mano pasakojimo dalyje buriuotojų, tą savo veiklą praktikavusių pramoginiais tikslais, istorijos eigoje tarp įvairių tautų nerandame kone iki pat 17a. pradžios, nes tiesiog tokio laisvalaikio užsiėmimo net monarchams neprireikdavę.
Bet visada gi būna pirmas kartas.
Juolab, kad laivės, pavadintos jachtomis, pagaliau atsirado.
* * * Skaityti toliau
Jau įraše apie vėlukus pastebėjau, kad Vilniaus jachtklubas, save vadinantis “seniausiu Lietuvoje“, išties truputėlį perdeda (ša, husarai, ir kirtis ne ten, ir deda ne tai!), jei taip šlėktišką aplombą švelniai pavadintume.
Todėl šiame įrašų cikle ir susidėliokime, kas buvo tie patys pirmieji buriuotojai (be abejo, pramoginio buriavimo, dar vadinamo yachting, nes iki jų kiekvienas laivavedys ar žvejys ir taip buvo burvedžiu – vėjas ir burės juk buvo karinių ir komercinių laivų “varikliais“), ir kurie yra tie patys pirmieji buriuotojų suburti jachtklubai – tiek pirmeiviai pasaulyje, tiek ir pas mus Lietuvoje.
* * * Skaityti toliau
Pirmoje dalyje išsiaiškinome, kas yra vėlukas, ir kaip toji laivo vėjarodė tapo ne tik buriuotojo, bet ir jo klubo identifikaciniu simboliu ant vandens.
Kuo gi pats jachtklubas skiriasi nuo uostelio, ir kuo yra buriuotojų klubas, buriavimo klubas ar buriavimo mokykla – jau rašiau (siūlau persiskaityti čia ir nebedaryti sau gėdos).
O šioje dalyje – kaip praktiškai naudojamas vėlukas, ir kaip yra Lietuvoje.
* * * Skaityti toliau
Kad jau, tikiuosi, išsiaiškinome, kodėl ne kiekvienas uostelis yra vadintinas jachtklubu (sovoko tarakonus valom iš makaulių!), ir kas yra tas komodoras (o ne ruskių komandoras ne tose pareigose!), tai tuomet jau pribrendo laikas dar apie vieną gerai matomą (tiesiogine prasme!) mano paminėtą jachtklubo simbolį pakalbėti.
Juolab, kad tą žadėjau padaryti dar prieš 8 metus, kai pasakojau apie laivo vėliavą – dabar išsiaiškinkime viską apie vėluką: kas tai yra, iš kur tai kilo, ir kodėl bei kaip jį save gerbiantys buriuotojai naudoja (nors artojai, aišku, tai ir vienu šaukštu gali visą maistą valgyti, nes jiems kitų stalo įrankių gi nereikia, tiesa?)
O pradžioje pažiūrime į lietuvių kalbos žodyną: Skaityti toliau
Visai nekeista, kad perskaičius Bernard Moitessier knygą, kyla noras perskaityti tuomet jau ir paties 1968-1969 metų Golden Globe Race nugalėtojo prisiminimus:
Robin Knox-Johnston – A World of My Own
(© 1969, 2004. ISBN 978-0-7136-6899-5 – išleido pirmą leidimą dar 1969 metais Londone Adlard Coles Nautical, kurio knygą apie štormavimą rusiškai, ko gero, skaitė ir vyresnė už mane visa lietuvių buriuotojų karta).
Man FB priminė, kad kaip tik prieš 2 metus perskaičiau knygą, kuri labai tiktų visiems ir dabartinei saviizoliacijai.
Nes aš pirkau ją tam, kad iš autoriaus pats sužinočiau atsakymą į tą klausimą, kuris nuo 1968 metų kamuoja visus bent kiek vandenynais besidominčius buriuotojus ir jiems prijaučiančius, ir kurie niekaip nesupranta, kodėl žmogus, dalyvaujantis pirmose pasaulyje vienutininkų lenktynėse aplink pasaulį be sustojimo Golden Globe Race, finišo tiesiojoje, dar turėdamas galimybę laimėti, jau nusprendžia nebefinišuoti Plymute (finale vienintelis užbaigęs ir taip laimėjęs šią regatą buvo seras Robin Knox-Johnston, startavęs anksčiau su mažesniu laiveliu Suhaili iš Falmuto), o apsisuka ir nuplaukia vėl be jokio sustojimo į kitą pusę gaublio – į Taitį.
Tuomet Bernard Moitessier (1925.04.10-1994.06.16) visiems tiesiog pasakė, kad taip norėjo išgelbėti savo sielą.
Pandemija ar ne, bet laiku atnaujintas tinklaraštis tiesiog dabar įpareigoja mane paskelbti tradicinius ir jau dešimtį (!) metų, t.y. nuo 2009-ųjų, nominuojamus lietuvių jūrų pergalės prieš švedus mūšyje prie Salacgryvos 1609 metais proga mano simbolinius vienuoliktuosius (skaičiuokite!) apdovanojimus: už teigiamus nuopelnus, mano galva, Lietuvos jūriškumo ir buriavimo populiarinimo labui – Butelis Druskos; ir, deja, bet taip pat ir už knibždančius tarakonus galvose bei niekadėjišką veiklą trukdant mūsų tautai judėti jūrinės link – Švininis Tarakonas.
Pradėkime optimistiškai ir abėcėliškai:
Skaityti toliau
Aš retai žiūriu serialus – man paprasčiausiai gaila laiko. Tačiau kuomet kalba eina apie bures, tai galima padaryti ir išimtį.
Kurie jūsų nesate skaitę, arba bent jau matę kurios nors ekranizacijos, Robert Louis Stevenson romano “Lobių sala“?
Netgi knygos neskaitę ar filmo nematę darželinukai garsiausią literatūrinį piratą kapitoną Flintą galėtų įvardinti iškart po Kalėdų Senelio, nors po Karibų Piratų, ko gero, jį dabar pranoksta Johnny Depp suvaidintas Jack Sparrow. Bet Treasure Island vis dar išlieka piratų aukso amžių aprašanti klasika su vienakojo piratų kvartermeisterio Ilgšio Džono Silverio (Long John Silver) papūga ant peties, kartojačia “pi-aaaaa-strai! pi-aaaaa-strai!“ (tokia valiuta iki euro).
Kuomet prieš ketverius metus rašiau atsiliepimą apie filmą, kuriuo buvo ekranizuotas Robert Erskine Childers romanas The Riddle of the Sands, aš pačios knygos nebuvau skaitęs – daviau jums nuorodą į filmą, kuris nors ir ganėtinai retro, bet vis tik apie buriavimą, ir dar tokį klasikinį.
Dabar nuoroda tame įraše neveikia – Youtube sugriežtino copyright taisykles, todėl klipą išėmė.
Kaip jau minėjau antroje dalyje, jachklubas, kaip ir bet koks laisvas žmonių pagal pomėgius susivienijimas į klubą, yra visų pirma savivalda – taip, čia kalba eina apie demokratiją. Todėl šioje dalyje – apie jachtklubo žmones: narystė ir pareigybės.
Tai, kaip irgi jau minėjau, nėra apie jokias jokias prieplaukas.
Ir dar vieną dovaną gavau ankstų 2020 metų vasario 17-osios rytą – švyturių fanatikas Aidas Jurkštas atsiuntė lenkų rašytojo Henryk Sienkiewicz 1881 metais išleistą apsakymą (ar kaip įvardinta dėl trijų formalių dalių skirstymo – novelę) Latarnik.
Ši knygelė – tai lietuviškas 1908 metų J. Margevičiaus vertimas Jūros švyturio sargas, redaguotas 1922 metais Jono Jablonskio ir 2020 metais, stengiantis atkurti senobinį autoriaus teksto stilių, Aido Jurkšto; ISBN 978-83-947026-6-3: Skaityti toliau
