Nacionalinis susiorganizuotumo klausimas


Besiruošdamas tradicinei KMR (Kuršių Marių Regatai) tos regatos legendinis Nidos Baobabo Gautama tamsta treneris Dėdė Romas nemaloniai nustebo, suradęs šių metų jau 53-čios regatos įstatuose štai tokį 4.1 punktą (cituoju):

“Ne mažiau kaip 60 procentų jachtos įgulos narių, įskaitant jachtos vadą, turi būti Nacionalinės buriavimo organizacijos nariais“.

Nuotrauka iš Romualdo Janušausko FB: Skaityti toliau

Škuna iš Lunenburgo (1/7): kas dainose sudėta


Antai Indrė iš vilniečių jachtklubo muzikinės laivės išeina po kone 13 metų muitinėje iš darbo, ir sakau jai ta proga, kad buriavimas išties keistai veikia žmones – tie net ir ne iš muitininkų kartais tampa piratais arba kontrabandininkais.

Ji atšauna, kad buriavimas ją veikia kiek kitaip, ir mano pasvarstymui, kad neaišku, ar iš to sekantis girtuokliavimas yra pasekmė, ar vis tik įklimpimo į buriavimą priežastis, pritartų ne tik Dėdė Romas. Kas, aišku, jokiu būdu nesuponuoja minties, kad Indrė staiga tapo girtuokliaujančia kontrabandininke ar kokia akoholio pirate!

Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (7/7): likę paraštėse


Praeitoje dalyje pamenate mano klausimą, kalbant apie buriavimo atsiradimą Lietuvoje?

Tuomet aš rašiau, kad “žemaitis“ grafas H. F. Tiškevičius mažiau tinka mums į pirmuosius buriuotojus Lietuvoje, nei kad “dzūkas“ kompozitorius bei dailininkas M. K. Čiurlionis, ir ne vien todėl, kad buriavo ne Lietuvos vandenyse, o Viduržemio jūroje, nes ir pastarasis juk tą darė Juodojoje jūroje.

Kalbant gi apie dabartinės (!) Lietuvos teritorinius vandenis, kai nebeturime to Vytauto Didžiojo mums jodinėjimui atvertos Juodosios jūros pakrantės, tačiau turime dėka 1923 metų Klaipėdos sukilimo dabar trečdalį Kuršmarių su jūrų uostu jų šiaurinėje dalyje, tai pats pirmasis  pas mus, nors ir ne visai tada pas mus nebuvusios valstybės prasme, pramogai buriuoti pradėjo… škotas.

* * * Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (6/7): lietuviai vėjavaikiai


Praeitoje dalyje skaitėte, kaip per anglus džentelmenus, nors ir neturinčius dabar savo Jungtinės Karalystės teritorijoje paties seniausio pasaulyje jachklubo, bet visumoje per juos šis jachtklubų, tapusių buriavimo pramogos židiniais, užkratas pasklido po pasaulį.

Ir todėl klausimas dabar apie Lietuvą – tai kuris gi lietuvių jachtklubas yra seniausias, ir kada tai įvyko?

Ir atsakymas, žinote, yra labai aiškus ir paprastas: 1921 metais rugsėjo 7 dieną Kaune buvo įsteigtas Lietuvos Jacht-Klubas – dabar ši diena yra nacionalinė Lietuvos buriuotojų diena (didelis ačiū Audriui ir mažas dėkui man už šventės atsiradimą). Ahoy!

Ir jei jau šis klausimas atsakytas, tai visi skirstomės gerti tautinio gėrimo iš apynių salyklo.

* * * Skaityti toliau

Kločkovai – gerai išprotėjusių rusų šeimynėlė, neigianti visus mitus


Turėtum būti arba visiškai nušokęs nuo protelio, arba tau turi beprotiškai sektis, arba… turėtum būti rusas iš Sibiro, kad nusipirktum Nauticat 40 jachtą Lady Mary, pasiimtum savo dvi nepilnametes (!) dukras ir žmoną, kuri vaikystėje Urale prisiskaitė Jules Verne knygų (ypač “Kapitono Granto vaikai“), ir ta jachta ne tik per Atlantą perplauktum, o po to Panamos kanalu į Ramųjį vandenyną, kur aplankytum Galapagus, Velykų salą ir…

…užuot peržiemojęs nuo uraganų sezono kur ramiau prie Naujosios Zelandijos, tai va paimtum ir pasineštum ne į vakarus, o į pietus kone trims mėnesiams atviru vandenynu link Riaumojančių Keturiasdešimtųjų.

Ir tai ne viskas! Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (5/7): džentelmenai buriuoja


Vis tik metas nuo seniausių pasaulyje praėjusioje dalyje paminėtų airiškų britų jachtklubų sugrįžti prie to, kas pasekoje išties tapo jachtklubo etalonu ir paskatino tokių jachtklubų steigimąsi visame pasaulyje.

Tad dabar grįžtame atgal prie Temzės į Big Smoke – Londoną ir jo džentelmenus bei šių sukurtos mados, jachtingo judėjimo, pasekėjus.

* * * Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (4/7): airiai – buriuotojai?!


Pirmoje dalyje yra buriavimo, kaip pramoginio laisvalaikio užsiėmimo, priešistorė, o jau antroje dalyje rasite užfiksuotą pirmąjį buriuotoją, įvardintas pačias pirmąsias jachtas ir netgi pačias oficialiai paminėtas pirmąsias jachtų lenktynes.

Ir kada kalbame, o tai kuris tuomet jau jachtklubas buvo pats pirmasis, tai jau trečioje dalyje dar paaiškinau, kodėl rusiškas Nevos Laivynas nėra jachtklubu laikytinas, nes juk išties jokiu jachtklubu jis nebuvo – ir visai ne todėl, kad Karolis II buvo jachtsmenu pirmiau už Petrą I, bet dar ir todėl, deja, kad buriavimo klubai bei organizacijos prie Nevos nekart istorijoje būdavo uždaromi ir tik valdžios nurodymu iš viršaus vėl atidaromi visiškai ne kaip pačių buriuotojų savivalda ir laisvanoriškas susivienijimas, bet įstaiga su inventoriumi ir susijusia infrastruktūra.

Tad, kaip bebūtų irgi dabar keista, tačiau pirmasis ir pats seniausias bei iki šiol veikiantis jachtklubas yra… Airijoje.

Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (3/7): rusiškas balaganas


Prieš tai dalyje skaitėte, kaip anglų karalius Karolis II, pasiėmęs pramogai olandų tarnybines laives, vadinamas jachtomis, sukūrė pramoginį ir lenktyninį buriavimą.

Tai sekantis žingsnis toliau tebuvo tik susiburti šią pramogą pasičiupusiems buriuotojams į jachtų klubus.

Tačiau gal nustebsite, bet nei olandai, nei anglai, ir net ne pastaruosius nervinantys dabar buriavime prancūzai ar anuomet jūrinėse imperijų dalybose erzinę šiuos ispanai, subūrė tą patį pirmąjį pasaulyje buriavimo klubą!

Dėl šios garbės varžosi… Skaityti toliau

Baltasar Kormákur: Adrift (2018)


Paprastai man išgyvenimo jūroje filmai nepatinka – ne todėl, kad ten siaubo elementų per daug, bet kad ten išties buriavimo per mažai.

Ir jei lygintume su Robert Redford monovaidyba 2013 metų filme All Is Lost, kur jo veikėjas nuoširdžiai stengiasi nusibaigti jūroje, bet niekaip tas jam nesigauna, tai tikrai galiu pasiūlyti gerokai įdomesnį ir tikrais įvykiais paremtą 2018 metų islando Baltasar Kormákur režisuotą filmą Adrift: Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (2/7): jachtingo pradžia


Pirmoje mano pasakojimo dalyje buriuotojų, tą savo veiklą praktikavusių pramoginiais tikslais, istorijos eigoje tarp įvairių tautų nerandame kone iki pat 17a. pradžios, nes tiesiog tokio laisvalaikio užsiėmimo net monarchams neprireikdavę.

Bet visada gi būna pirmas kartas.

Juolab, kad laivės, pavadintos jachtomis, pagaliau atsirado.

* * * Skaityti toliau

Seniausias jachtklubas (1/7): priešistorė


Jau įraše apie vėlukus pastebėjau, kad Vilniaus jachtklubas, save vadinantis “seniausiu Lietuvoje“, išties truputėlį perdeda (ša, husarai, ir kirtis ne ten, ir deda ne tai!), jei taip šlėktišką aplombą švelniai pavadintume.

Todėl šiame įrašų cikle ir susidėliokime, kas buvo tie patys pirmieji buriuotojai (be abejo, pramoginio buriavimo, dar vadinamo yachting, nes iki jų kiekvienas laivavedys ar žvejys ir taip buvo burvedžiu – vėjas ir burės juk buvo karinių ir komercinių laivų “varikliais“), ir kurie yra tie patys pirmieji buriuotojų suburti jachtklubai – tiek pirmeiviai pasaulyje, tiek ir pas mus Lietuvoje.

* * * Skaityti toliau

Vėlukas (2/2): kam tai?


Pirmoje dalyje išsiaiškinome, kas yra vėlukas, ir kaip toji laivo vėjarodė tapo ne tik buriuotojo, bet ir jo klubo identifikaciniu simboliu ant vandens.

Kuo gi pats jachtklubas skiriasi nuo uostelio, ir kuo yra buriuotojų klubas, buriavimo klubas ar buriavimo mokykla – jau rašiau (siūlau persiskaityti čia ir nebedaryti sau gėdos).

O šioje dalyje – kaip praktiškai naudojamas vėlukas, ir kaip yra Lietuvoje.

* * * Skaityti toliau

Vėlukas (1/2): kas tai?


Kad jau, tikiuosi, išsiaiškinome, kodėl ne kiekvienas uostelis yra vadintinas jachtklubu (sovoko tarakonus valom iš makaulių!), ir kas yra tas komodoras (o ne ruskių komandoras ne tose pareigose!), tai tuomet jau pribrendo laikas dar apie vieną gerai matomą (tiesiogine prasme!) mano paminėtą jachtklubo simbolį pakalbėti.

Juolab, kad tą žadėjau padaryti dar prieš 8 metus, kai pasakojau apie laivo vėliavą – dabar išsiaiškinkime viską apie vėluką: kas tai yra, iš kur tai kilo, ir kodėl bei kaip jį save gerbiantys buriuotojai naudoja (nors artojai, aišku, tai ir vienu šaukštu gali visą maistą valgyti, nes jiems kitų stalo įrankių gi nereikia, tiesa?)

O pradžioje pažiūrime į lietuvių kalbos žodyną: Skaityti toliau

Robin Knox-Johnston: A World of My Own


Visai nekeista, kad perskaičius Bernard Moitessier knygą, kyla noras perskaityti tuomet jau ir paties 1968-1969 metų Golden Globe Race nugalėtojo prisiminimus:

Robin Knox-Johnston – A World of My Own

(© 1969, 2004. ISBN 978-0-7136-6899-5 – išleido pirmą leidimą dar 1969 metais Londone Adlard Coles Nautical, kurio knygą apie štormavimą rusiškai, ko gero, skaitė ir vyresnė už mane visa lietuvių buriuotojų karta).

Skaityti toliau

Bernard Moitessier: The Long Way


Man FB priminė, kad kaip tik prieš 2 metus perskaičiau knygą, kuri labai tiktų visiems ir dabartinei saviizoliacijai.

Nes aš pirkau ją tam, kad iš autoriaus pats sužinočiau atsakymą į tą klausimą, kuris nuo 1968 metų kamuoja visus bent kiek vandenynais besidominčius buriuotojus ir jiems prijaučiančius, ir kurie niekaip nesupranta, kodėl žmogus, dalyvaujantis pirmose pasaulyje vienutininkų lenktynėse aplink pasaulį be sustojimo Golden Globe Race, finišo tiesiojoje, dar turėdamas galimybę laimėti, jau nusprendžia nebefinišuoti Plymute (finale vienintelis užbaigęs ir taip laimėjęs šią regatą buvo seras Robin Knox-Johnston, startavęs anksčiau su mažesniu laiveliu Suhaili iš Falmuto), o apsisuka ir nuplaukia vėl be jokio sustojimo į kitą pusę gaublio – į Taitį.

Tuomet Bernard Moitessier (1925.04.10-1994.06.16) visiems tiesiog pasakė, kad taip norėjo išgelbėti savo sielą.

Skaityti toliau