Kaip Bitlas dėl merginų dūsavo, arba 3890 jūrmylių kikenimo

– Būsi šį vakarą patiltėje pas Bitlą? – klausia telefonu manęs Dainius, bevažiuojančio iš muitinės sandėlio link reklamos agentūros tikrų gruziniškų natūralių sirupų vaisvandenių Kazbegi 1881 reikalais (aha, čia premium produkto reklama, bet šlamšto aš ir nereklamuoju).

– Taigi šiandien lietuviško palydovo paleidimas per TV… – dvejoju tarp dviejų savo domėjimosi objektų (jei nerašau apie kosmonautiką, tai dar nereiškia, kad ji man mažiau už buriavimą įdomi ir suprantama).

– Tai vaizdo įrašą pažiūrėsi! – sprendžia techninę pusę režisierius pagal profesiją.

– O tai ką aš anūkams papasakosiu?! – priešinuosi. – Čia gi istorinis momentas!

Apie halZuojantį Būfordą

Kolega tinklaraštininkas Andrius Užkalnis (jei bar a okinė bajoraitė su trimis antkapiais yra mano kolega, tai tuomet jis pats yra ne kolega, o ponas, kas yra ironiška) savo protokoluose pasiūlė anglų kalbai, kuri jau senokai yra ne pačių anglų, o tarptautine kalba tapusi (kaip sakė romėnai, kurie kalbėjo valstybine Vatikano medikų kalba, savotiška lingua franca, ir tai nieko bendro su bagetėmis, beretėmis ir mine… t.y. prancūzais) suteikti Lietuvoje valstybinės kalbos statusą greta lietuvių (bent jau vietinių autonomininkų lenkų politinius separatistinius siekius tuo galop užtvotume).

Aš tame matau nemažai ir kitų privalumų, nei jis išvardina, ir netgi siūlau privaloma tvarka įteisinti raštvedyboje anglų kalbą, nes taip lietuviškoji kanceliarinė šnektėsena apsivalytų nuo visų rusicizmų (“planšetinis kompiuteris“, my ass!).

Romantiškų svajų laivė

O, meile, tu mane nugalėjai! – iš populiarios dainos (autoriaus nepamenu).

* * *

Jei šiandien, per šventojo Valentino dieną, įsimylėjėliai siuntinėja vienas kitam širdutes, tame tarpe ir šokoladines, su paslaptingu anoniminiu (nors ir taip kita pusė be IP žino, kas tas “anonimas“) parašu “tavo alpstančioji Valentina“ arba “tavo nusvaigęs Valius“, tai, laivių savininkai, ranką prie širdies pridėję, prisipažinkite: mintyse gi ir toji, dažniausiai baltoji (ne karštinė, nors arti to), kuri dabar iškelta ant statramsčių (dzūk. kilblokų) žiemoja kokio jachtklubo teritorijoje…

Mozūrai-2010, XXV dalis – Ieškoti Joninių

– Kovo mėnesį gimusieji, prašom atsistot! – pradėjo tamada savo tostą apie paparčio žiedo paieškas Joninių naktį.

* * *

2010-06-23, trečiadienis, Węgoržewo

Prasidedant 2011-iesiems

Daugelis mėgsta apžvelgti metų darbus ir įvykius iki Kalėdų – tuomet kaip ir ateina laikas apibendrinimams. Kadangi žodžiaspaudės blog(i)fermoje šis tinklaraštis startavo tik gegužės mėnesį, perkėlus senus įrašus iš gyvžurnalio, tai labai jau sekti mada ir tos suvestinės daryti sau nebuvo didesnio poreikio. Juolab, kad laukė kalėdinė kelionė į Vokietiją (teigiamas dalykas – parsivežiau jau šių metų naujausią lenkų buriavimo žurnalo “Žagle“ numerį! Neigiamas – gruodžio mėnesio žurnalo neradau, ir dabar Latvijos locijos su “skyle“…).

Mozūrai-2010, XXIII dalis: This is… Polska!

This is Sparta! – sušuko kontrolierius, išspirdamas pro duris “zuikį“ iš troleibuso.

* * *

2010-06-22, antradienis: Zatoka Kal

Mozūrai-2010, XIX dalis: Tarp kūjo ir priekalo

“Svetimo skausmo nebūna“ – traumatologų priežodis

* * *

2010-06-22, antradienis: Trygort

Mozūrai-2010, XII dalis: Vėjo, vėjo, vėjo!…

“O tu pašvilpauki, bernioke iš Suvalkijos lygumų – tik tu ir vėjas šitaip moka…“ – suvalkiečių liaudies šlageris

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Sztynort-Dargin ež.

Apie švartavimąsi vien burėmis

“Stabdžius sugalvojo bailiai, o krancus – verksniai!“ – iš Linksmųjų bebenčiukų sambūrio leidinio “Jachtavimo asai“, Nr.13, 2010m.

* * *

Kuomet laivai dar neturėjo variklių, o jau buvo virtę iš irklinių į burinius, išplaukimas iš uosto akvatorijos kartais sukeldavo tam tikrų rūpesčių. Iš tikro, juk uostus stengtasi įrengti įlankose, tad – užuovėjose ne tik nuo bangų, bet ir dažnai nuo vėjų.

Reikalingų mazgų sistema: minimum minimorum

“Moterys geriau narplioja ne tik tarpusavio santykius, bet ir mazgus, apie ką rodo ir Gordijaus mazgo legenda (ar tiksliau – jos nebuvimas)“ – karaimų liaudies patarlė.

* * *

Mūsų tautiniai Baltijos jūros vilkai tai naudoja kasdien buriavime apie 125 mazgus, o gali pamokyti rišti dar kokius 818.

Tačiau tokiems netikriems buriuotojams (angl. seasonal sailor) kaip aš, tai tų mazgų pakanka tiek, kiek yra ant vienos rankos pirštų. Na, ir dar panašiai tiek galiu parodyti be knygučių, jei jau taip norisi ir anų negana. Todėl iškart perspėju, kad žemiau rasite labai paprastutę paaiškintą mano mazgų sistemą, kokie jie, kam reikalingi, kaip tarpusavyje susiję (susimezgę…).

1:60 taisyklė, arba Kaip pataikyti tiesiai pro šalį

Šios taisyklės, kuri vadinama 1:60, kažkodėl niekas per navigacijos pamokas neakcentuoja. Arba iš viso nemini, kaip, matomai, nesvarbios, arba aš tą pamoką prašaudžiau baklanus pro langą. Ir egzamine ši taisyklė niekam nepapuolė.

Ir iš viso, ją sutikti galima daugiau tik aviatorių tarpe, kurie skaičiuoja jos pagrindu “nupūtimus“ nuo kurso. O ir kai yra GPS, tai daugeliui, matyt, ši iš viso tapo nebeaktuali, nes visus nunešimus į šoną gali patikslinti dabartinių elektronikos prietaisų pagalba ir grįžti į norimą kursą.

O ši taisyklė taip vadinasi, nes tie skaičiai reiškia, kad

Brizas ten ir šen, arba Kregždutės, kregždutės…

-Mama, o iš kur žinoti, ar lis, ar saulė švies? – klausia kregždžiukas mamos.
-O tu pažiūrėk į žmones apačioje: jei jie į mus pažiūrėję bambėdami traukia skėčius, tai ir mums ženklas, kad į lizdus metas grįžti, nes lis…

Brizas – tai toks dukart per parą pastovią kryptį keičiantis vėjas: dieną pučia į krantą, o naktį – į jūrą. Jo veikimo mechanizmas aiškinamas paprastai: dieną saulutė prišildo paviršių, kuomet žemė įkaista greičiau, todėl oras nuo jos kyla aukštyn, o jo vietą užima šaltesnis oras, atslinkęs iš jūros. Naktį gi jūra atšąla lėčiau už žemę, todėl ji “garuoja“, o šaltas oras dabar nuo žemės jau slenka į jūrą. Šis slinkimas ir yra vėjas, vadinamas brizu – dieniniu arba naktiniu.

Aiškinimas aiškinimu, bet jį nesunku prisiminti, bent jau man, kuomet žinau, kuomet kuris vėjas į kurią pusę pučia. Nes kitąkart bandai logiškai palyginimais sumąstyti, kad, antai, akmuo gerai laiko šilumą, todėl gal ir pakrantė ilgiau vėsta, o va užvirinto vandens puodelis gana greitai nugaruoja – ir tiek žinių. Tada pradedi dvejoti, tai į kur tas vėjas kuomet pučia???

Gold of Lithuania – a propos?…

Vien tik auksas valdo mus! – iš Mefistofelio arijos “Fauste“

Va, klausykite, kolegos skaitantys ir nelabai (pastarieji gali ir neklausyti)!

Klausimas man čia pasistojo kelias dienas ramybės neduoda, parašius va apie šią ekspedicijos “Gold of Lithuania“ pavadinimą, o pats savo paaiškinimo niekaip nesugalvoju. Pasižiūrėjau “golikų“ tinklaraštyje Apie – atsakymo taip ir nesuradau irgi. Gal kitur kur paminėta, o aš pražiūrėjau?…

Pasimatymas su didžkiais. IV dalis: “Mindau svetimo miesto gatves…“

Klaipėda,
2009-08-01
šeštadienis

________________________________________

Tęsinys. Pradžia čia.

Aš toks vienišas liūdnas jūreivis
Mindau svetimo miesto gatves…

– kaip padainuotų popso mamutas debesų dariklio vardu.

Nors nei aš jūreivis, nei labai liūdnas, jei iš tikro, nes laivus pamačiau – ir tai svarbiausia. O dabar laukė kita Jūros šventės programa!

Pasimatymas su didžkiais. III dalis: “O jų tiek daug, o manęs tiek mažai…“

Klaipėda,
2009-08-01
šeštadienis

_______________________

Tęsinys. Pradžia čia

Ką daryti, ką daryti –
Šitiek reik dar pamatyti?!

– vedini tokių minčių paspartinome žingsnį krantine, besidairydami ir toliau į laivus.