Marinistika

“Jūros Salaspilio“ mūšis – pamiršta lietuvių laivyno pergalė

Ne, Salaspilis ne prie jūros, o už Rygos kiek toliau į Latvijos gilumą.

Bet kalba eis apie tą patį karvedį, o kalbant apie LDK didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus karinį talentą, visada pirmiausia į galvą ateina būtent šis mūšis, kaip niekas kitas geriausiai apibūdinantis jo, kaip karvedžio, genealumą – Salaspilio (Kirholmo) 1605 metų rugsėjo 27d.

Šios pergalės garbei jėzuitų poetas Laurencijus Bojeris parašė poemą Carolomachia, lotynų (tuomet kaip ir tarptautine) kalba, įamžindamas dviejų Karolių – Švedijos karaliaus Karolio IX ir Dvitautės (Abiejų Tautų) Respublikos karvedžio – susidūrimą, kuriame, aišku, laimėjo “mūsiškis“ Karolis. PR kampanija, šlovinanti Respublikos ginklo pergales, Vakarų Europoje (suprask – tuomečiame visame išsivysčiusiame pasaulyje) buvo tokia sėkminga, kad netgi juokaujama, kad žodis “muškieta“ kilęs nuo to mūšio lauke skambėjusių lietuvių šūksnių “Muški! Muški!“.

Jonas Karolis Katkevičius, LDK didysis etmonas

Tačiau šio 1600-1611 metų karo su Švedija metu dėl Livonijos (lenk. Inflantų) šis mūšis nebuvo, deja, paskutinis, o juolab ir dėl Rygos miesto kontrolės, ar, pagal to meto politines realijas – mūsų miesto gynimo nuo švediškojo agresoriaus. Po Salaspilio mūšio, tarpe kitų karinių susirėmimų, 1609 metų vasario 28 dieną įvyko Pernu (dabar Estijoje) miesto apgultis, kuri sėkmingai baigėsi mūsų karvedžiui jau kovo 2-rą dieną šio miesto ir tvirtovės užėmimu. Į Pernu apgultį Jono Karolio Katkevičiaus kariuomenė išžygiavo iš Salacgryvos (tuomet – Salismünde). Tačiau jam teko į šį miestą sugrįžti jau už keletos savaičių.

Ironija tame, kad Salaspils ir Salacgryva ne tik skamba dabar panašiai (nors, reikėtų pripažinti, kad tuomet vyravo vis tik vokiški jų pavadinimo variantai: Kirchholm ir Salismünde) dėl vienodos žodžio šaknies. Savo šaknyje jie turi ir dar daugiau bendrumų: to paties karo metu, turėdamas tą patį tikslą – Rygos švediškos blokados pralaužimą, tas pats karvedys pasiekė savo visiškas pergales neturėdamas jokio pradinio karinio pranašumo prieš savo priešą, o vien tik dėka savo išradingumo, įžvalgumo ir neabejotinos drąsos imtis, kaip atrodytų iš šalies, beatodairiškos rizikos.

Bet kas įdomiausia, antrasis jo toks kariniu požiūriu beprotiškas ir lygiai tokia pačia neįtikėtina sėkme pasibaigęs kaip Salaspilio mūšis įvyko prie Salacgryvos. Tačiau šįkart – tai buvo jau jūros mūšis!…

* * *

Taip, aš suprantu, kad tūlam lietuviui, kurio netgi liaudies dainuose rastum motyvą “dievas davė man protelį, kad nesėdau į laivelį“, sunkiai suprantama, kad Lietuva galėjo kažkada iš viso laimėti jūrų mūšį prieš Švediją, žinomą dabar istorijoje jūrinę valstybę, vienu metu siekusią netgi Baltijos jūrą paversti savo “vidiniu ežeru“.

Juolab, kad ir dabartinės mūsų Karinės jūrų pajėgos atsikūrė tik 1992 metų liepos 4 dieną, įkūrus Pakrančių apsaugos rinktinę ir perimant ne tarpukario Lietuvos laivyno vėliavą, bet… Kauno (labiau žinomo kaip Lietuvos) jachtklubo (iš tikro, o kam jiems tokio gero dizaino vėliava, kai ten jachtklubo nėra ir iki šiol?).

O pati Lietuvos karinio jūrų laivyno diena oficialiai yra minima rugpjūčio 1-oji, pažymint 1935 metais Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio pasirašytą dekretą dėl karinio jūrų laivyno įsteigimo. Kurį tuomet ir tesudarė tik vienas minų traluotojo dydžio mokomasis karinis laivas, įsigytas 1927-ais metais, buvęs kartu ir reprezentacine valstybės vadovo jachta – “Prezidentas Smetona“ (jei vis tik neskaitysime vieno pakrančių apsaugos katerio “Partizanas“, ginkluoto patrankėle ir dviem kulkosvaidžiais, ar dar kelių panašių, tačiau jau neginkluotų katerių, taip pat naudotų pakrantės apsaugai tik daugiau simboliniais žvalgybiniais tikslais arba išlaipinti pareigūnams laivų patikrai teritorinėje jūroje, tuomet apėmusioje tik 3 jūrmyles nuo kranto).

Tačiau vis tik Lietuvos laivyno kūrėju galėtų būti laikomas ne veiklusis generolas Stasys Raštikis, o Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris 1568 metais įsteigė vieną pirmųjų Europoje (ir pasaulyje!) admiralitetų – Jūrų komisiją. Deja, po Stumsdorfo paliaubų 1635 m. laivynas buvo panaikintas, tačiau iki tol įdirbis buvo vaisingas, ką rodo ne tik 1627m. lapkričio 28d. įvykęs Olyvos jūrų mūšis.

Olyvos mūšis 1627m. – skambiausia Respublikos jūrų pergalė, kuriai pagrindus padėjo ir pergalė prie Salacgryvos.

Dvitautės Respublikos kažkada būtą, nors dabar ir užmirštą, jūrinę grėsmę Baltijos kaimynams dabar mums primena ir 1627 metais nevykusiai pastatytas ir akvatorijoje paskendęs, taip ir nespėdamas į Olyvos mūšį, didžiausias to meto švedų karo laivas “Vaza“, turėjęs tapti jų laivyno flagmanu ir garantuotu siaubu mūsų karo jūreiviams. Dabar šis laivas yra iškeltas, atrestauruotas ir paverstas muziejumi, kurio papuošimuose rasite ir ideologinių motyvų apie aršius švedų priešus – pavergtinus Dvitautės Respublikos piliečius lenkus bei lietuvius. Panašūs motyvai kaip Vytauto Didžiojo paminkle Kaune, tik postamento papėdėje tautos jau ne tos.

* * *

Bet grįžkime prie palikto didžiojo etmono, kuris užėmė Pernu ir ketino patraukti dabar jau vaduoti Rygos. Ir čia pakeliui jam pasitaikė proga nuveikti kai ką daugiau – Salacgryvos uoste tuo metu kaip tik apsistojo švedų flotilė, užtikrinusi Rygos įlankos ir Rygos miesto blokadą, kuriai vadovavo Joachim Friedrich Graf von Mansfeld zu Vorderort.

Įdomu tai, kad minėtasis grafas buvo jau Jono Karolio Katkevičiaus “senas pažįstamas“ – nuo Kirholmo (dab. Salaspilio) mūšio 1605-ais metais, kuriame vadovavo švedų kavalerijos dešiniajam sparnui (reiterių eskadronui), mūšio metu buvo sužeistas, o vėliau susirašinėjo su etmonu dėl belaisvių apsikeitimo sąlygų. 1608 metais užėmęs Kokenhauzeną, fon Mansfeldas netgi planavo patraukti į Lietuvą ir užimti Vilnių!…

Pasaulis iš tikro siauras, kai pagalvoji. Ir ne ant to užsirovė – kaip irgi tiesingai sakoma.

Švedai tiek gerai apie save galvojo, kad grėsmės šiame uoste iš J. K. Katkevičiaus ekspedicinio korpuso nejuto, juolab, kad apie kokius nors priešo laivyno veiksmus net kalbos nėjo, kadangi ir paties jokio Respublikos laivyno ten nebuvo. Ir net žinodami, kad lietuviai išdrožė vos prieš kelias savaites iš šio miesto Pernu apgultin, švedai ramiausiai apsistojo Salacgryvos uoste, kuris buvo, reikia manyti, jų flotilės viena iš svarbesnių karo bazių Rygos miesto blokadoje – čia švedai netgi spėjo sukaupti ir nemažas amunicijos bei provizijos atsargas (nemanau, kad etmonas būtų į jas spjovęs, jei radęs prieš žygį į Pernu).

Aš nemanau, kad mūsų karvedys labai irgi krimtosi tiek dėl tokio švedo nepagarbaus nusiteikimo jo asmenybės atžvilgiu, ar kad eilinį kartą neturi netgi minimaliai reikiamų išteklių vesti atitinkamus karinius veiksmus taip toli nuo savo šalies bazių, nes jei jau planuoji vaduoti Rygą, o sužinai apie pagrindines priešo pajėgas visai pakeliui link jos, tai svarstyti reikia ne “ar“, o tik “kaip“ – kaip juos sudoroti. O už pečių turint Salaspilio mūšio patirtį ir tik ką sėkmingai drąsiu manevru įveiktą Pernu, didelių abejonių dėl karo sėkmės nekiltų ir labai prietaringam karvedžiui, o mūsiškis veikiau pasižymėjo ne prietaringumu, o talentu.

Pernu uoste pasitaikė proga užgrobti du prekybinius laivus ir keletą mažesnių barkaso tipo burlaivių. Palikęs 200 karių įgulą saugoti miestą, didysis etmonas suformavo flotilę iš šių jam atitekusių laivų, kuriuos apginklavo užgrobtomis Pernu tvirtovės patrankomis, susodino į laivus savo pėstininkus ir patraukė šįkart jūra link Salacgryvos uosto, kurio prieigose atvykus etmono įsakymu patyliukais ir buvo parengti du (kituose šaltiniuose – keturi) branderiai – padegamieji laivai, kurie medinių laivų amžiuje tarnavo kaip viena efektyviausių priemonių naikinti priešo laivyną.

Noriu atkreipti dėmesį, kad patrankos tebuvo gal tik trečia, po abordažo, pagal svarbumą priemonė kovoti tarpusavyje laivams, ir ganėtinai džentelmeniška, nes didžiausią pavojų keldavo ne tiek bortuose skyles besistengiantys pramušti sviediniai ar griūvančio žemyn į šipulius artilerijos talžomo rangauto rąstigaliai. Efektyviausiai laivus naikino būtent šie padegamieji plaukiojantys “fakelai“, pagal kurių principą vėliau išsivystė  ir torpedos, be kurių dabar jokio rimtesnio karo laivo neįsivaizduotum.

Tik visa bėda tą sumaniusiems jūreiviams buvo tame, jog reikėjo ne tik sugebėti iš pasalų arba, blogiausiu atveju, per škvalinę priešo ugnį prie jo borto priplaukti ir prisitvirtinti taip, kad negalėtų jau atsistumti užkluptieji šio nepageidaujamo “prielipo“, bet dar ir padegti laiku savo branderį, prikrautą itin degių ar sprogstamų medžiagų, o po to kažkaip sprukti šalin pačiam kuo greičiau ir nepaskendus, netapus priešo kulkos arba sukelto sprogimo auka.

Tad 1609 metų naktį iš kovo 23-čios į 24-tą branderiai, genami palankaus vėjo nuo jūros link uosto, įplaukė į Salacgryvos įlanką…

Išorėje gi stojo į dreifą laukti ir abu didieji etmono flotilės kariniai laivai kartu su likusiais barkasais. Pastarieji turėjo pasitarnauti kaip didžiojo etmono pėstininkų – dabar jau jūros pėstininkų! – abordažiniai desanto laivai užgrobti priešo laivus, jei pasitaikytų tokia proga. Tuo tarpu pasamdyti vietiniai Livonijos jūreiviai išvairavo padegtus branderius tiesiai į reide susispietusius miegančių švedų laivus, saugomus atsipalaidavusios ir nebudrios sargybos.

Du švedų karo laivai buvo sėkmingai padegti ir paskendo čia pat, o likę, atsimušdami nuo Jono Karolio Katkevičiaus reide tykojusios flotilės savo muškietų ir patrankų ugnimi, sugebėjo šio užvirusio mūšio metu vis tik pro juos prasiveržti į jūrą.

Salacgryvos jūros mūšio schema (pagal Michal Duda)

Salacgryvos uosto ir tvirtovės visos atsargos, įskaitant ginklus, amuniciją ir proviziją, pateko didžiojo etmono žinion. Rygos miesto blokada, taip ir nepriėjus tų likusių 100 kilomentrų iki jos, buvo sėkmingai pašalinta. Nuostolių didysis etmonas nepatyrė.

Ir dar atkreipsiu dėmesį, kad Baltijos jūroje branderius pirmąkart panaudojo būtent etmonas Jonas Karolis Katkevičius – iki jo šios kovos taktikos niekas nėra ėmęsis, ar bent jau duomenų apie tai nėra!

* * *

O man labai gaila, kad šis jūrų mūšis yra visiškai mūsų pamirštas lyg jo nebūtų net buvę…

Apie jį nežino ir Lietuvos istorikas Nr.1, o man pačiam teko netgi įdėti tą “nežymią“ eilutę angliškame wikipedia.org tekste prie straipsnio apie Lietuvos karines jūrų pajėgas.

Nerasite šio atmintino mūšio paminint tokia proga ir jokiuose nors kiek su jūra susijusiuose leidiniuose, Lietuvos buriuotojai išvykų į mūšio vietą ar jo garbei regatų nerengia (galima pasiteisinti – vis tik kovas, tai ne gegužės mėnuo, ar ne?), o visuomenė, apie jį užsiminus, į šią žinią dažniausiai pažiūri itin nepatikliai, tarsi mūsų protėviai tikrai tebuvo tik  artojai, kurie kaip įbedė arklą prie Baltijos, tai taip paskui žemaituko uodegą ir nuarė iki Juodosios savo “arimus“…

Bet palyginkim su garsiuoju Salaspilio mūšiu: argi šis menkesnis tiek savo kariniu planu ir jo įgyvendinimu, tiek ir priešo skaitlingumu ir jo karine patirtimi, tiek ir savo pasiektais iškeltais uždaviniais?

Ir pergalė turėtų būti ne mažiau svari, nes sausumos mūšių Lietuvos karvedžiai yra laimėję ne vieną, bet kiek gi žinote jūros mūšių, o juolab – laimėtų, ir dar tokiu rezultatu?!

Dabartinis Salacgryvos herbas, primenantis navigacinį ženklą, draudžiantį inkaruotę (nes pikti lietuviai gali laivą padegti)

Ir kai kada nors kompanijoje kelsite prie progos taurę ne tik už “valstybę nuo jūros iki jūros“, bet ir į LDK didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus atminimą ir jo, kaip karvedžio, talentą, tai prisiminkite ne vien išreklamuotąjį poemoje Salaspilį, bet ir šią ne mažiau avantiūristišką, iš pirmo žvilgsnio, pergalę jūros mūšyje prie Salacgryvos 1609 metais kovo 24 dieną!

Vivat etmonui!

Vivat… admirolui!

Reklama
Standartinis

22 komentarai apie ““Jūros Salaspilio“ mūšis – pamiršta lietuvių laivyno pergalė

  1. ačiū. Įdomi ir išties primiršta istorija.
    smalsu ir tai, kad
    “Tuo tarpu pasamdyti vietiniai Livonijos jūreiviai išvairavo padegtus branderius tiesiai į reide susispietusius miegančių švedų laivus..“ –
    tai nelabai buvo pas Katkevičių laivyboj nusimanančių vyrų, kad teko tokiai pavojingai ir atsakingai užduočiai samdyti livoniečius?:)

    Patinka

  2. Savi, gi “braliukai latviai“! 😀
    Bet tai kad pas jį visi samdyti buvo iš visų “plačiosios tėvynės“ pakraščių. 🙂 Vietiniai geriau žinojo sroves ir vėjus, tad naktį, kai nors akin durk, tik jie ir tegalėjo nuvairuoti tuos padegamuosius barkasus reikiama linkme – gi žinai, kad nei GPS, nei kitokių dabartinių radio navigavimo priemonių nebuvo. 😉

    Patinka

  3. Manau: nusiųsk šį tekstuką į balsas.lt ar alfa.lt. Beje, aš apie šį mūšį girdėjęs. Iš kur? Iš viešnagės Lietuvos karo laivyno būstinėje 😉

    Patinka

  4. Nesikabinėju, bet…
    > eskadrinio minininko dydžio mokomasis karinis laivas, buvęs kartu ir reprezentacine valstybės vadovo jachta – “Prezidentas Smetona“.
    Jei jau kalbėti apie eskadrinius mininkus, tai “Smetona“ tikrai nebuvo tokio dydžio. Gal kaip XIXa pabaigos – XXa pradžios torpeduotojai 😉
    Truputis detalių: http://grumlinas.merkine.lt/?p=1371

    Patinka

  5. O ne į “Verslo klasę“? Nepriims? 😉 Prakeikimas! Mano viltis tapti žymiu žlugo… 🙂
    O Jūrų štabe – šaunuoliai! Reiktų įvardinti juos, nes va istorikas man išvardino visą krūvą mūšių ant ledo, bet šito nepaminėjo. 😉 Net man smalsu, kas tie karininkai, nes norisi tikėti, kad ne tie kapitonai ir jų kolegos iš laivyno, kuriems aš per NATO konferenciją apie lietuvių ginklo pergales kelias dienas iš eilės agitacinį darbą variau, ir ten Jonas Karolis Katkevičius bei Jonušas Radvila buvo vieni iš “topų“. 🙂 Ir kiek iš jų supratau, tai Karo akademijoje saviems karvedžiams skiriamas dėmesys, artimas nuliui. 😦

    Patinka

  6. Re: Nesikabinėju, bet…
    Ačiū už nuorodą (“Didysis Tėvynės karas“??? OMG! :D).
    Teisūs vis tik esame abu, tik viskas priklauso nuo to, kaip dėl sąvokų sutarsime. Ir skirtingos šalys skirtingais laikotarpiais savo ir priešo laivus irgi skirtingai klasifikavo. Tarkime, mūsų taip vadinamos fregatos, priskiriamos klasei Gryša-3, tėra pagal NATO standartą korvetės (o mes ir įstoję į NATO jas vis tiek vadiname fregatomis, nesilaikydami standarto). Bet juokingiausia čia tai, kad jos ginkluote prilygsta fregatai, o dydžiu (vandens talpa) – tik korvetei. Kaip vandenynui – tai korvetės būtų, bet mūsų Baltijos jūrai jau tinka pavadinti ir fregatomis, nes… nes jos tokias karines funkcijas atliko iki įstojimo į NATO – kaip fregatos.
    “Prezidentas Smetona“ (be jokių ten papildomų LR ar A bei “antanų“, nes jūrinėje praktikoje laivų pavadinimas neviršija dviejų žodžių) ne veltui vadintas tiesiog “karo laivu“ – jo toks panašus likimas ir paskirtis buvo, kad turėjo vykdyti ne vien pagal savo klasę būdingas funkcijas (dar pridėkime ir valstybės vadovo jachtos, tad vadinti jį “kateriu“ ar “traleriu“ – nereprezentatyvu). Tas laivas pagal rusišką klasifikaciją atitiko minų tralerį (tokiu ir įvardintas jį užgrobus). Tačiau užsienyje, o pirktas gi iš vokiečių (čia turiu tokią gerą vokišką knygutę apie tokio tipo laivus: Hans Mehl “Torpedoboote und Zerstoerer“), jis įvardintas pagal savo klasę ir atliekamas funkcijas jau būtų kaip minininkas, nes torpednešiui ar torpediniam kateriui (pagal rusų klasikifaciją) jis vis tik kiek per didelis tam aptariamam laikotarpiui, o ir kariavimo pagrindinis būdas vis tik buvo numatytas ne vien torpedos: “Prezidentas Smetona“ daugiau rūpinosi minavimu, išminavimu, giluminiu bombardavimu – ko ir reikėjo teritorinės jūros apsaugai.
    Vienintelis žodis, kuris iš tikro skamba arogantiškai – “eskadrinis“. Bet čia galima laikyti ironija tokį mano parinktą epitetą, turint omeny mūsų “eskadrą“ iš vieno šio laivo, na, gal neskaitant tik vieno toje nuorodoje minėto katerio “Partizanas“, ginkluoto patrankėle ir dviem kulkosvaidžiais. Šitą pripažinsiu – galima išmesti, kad neklaidinti skaitytojų.
    Nors, manyčiau, tai yra mūsų laivyno tradicija taip laivus klasėse “paaukštinti“ (žr. aukščiau Salacgryvos mūšį, kur prekybiniai laivai tapo kariniais, arba “gryškinas“ korvetes, tapusias fregatomis), todėl leidau sau pridėti “eskadrinis“ prie “minininko“.
    Eskadrinis minininkas didesnis, o ir skirtas jau po dešimtmečio per Antrąjį pasaulinį karą buvo eskadroms bei konvojams lydėti, tad privalėjo turėti okeanines savybes, ne šiaip jūrines, kurios buvo reikalingos minininkams kaip “Prezidentas Smetona“. O ir po karo eskadriniai minininkai itin išpopuliarėjo, išaugo dydžiu (kaip dabartinės kartos “golfukai“, lyginant su pirmosiomis kartomis – vienok, tai vis tik “golfas“), kaip ir visi likusieji, pradėjo veikti daugiau autonomiškai ir ne vien pakrantėse. Todėl dabar tas karo laivas jau tikrai būtų per mažas vadintis tokiu minininku pagal savo vandens talpą – netgi pagal rusišką (sovietinę) tradiciją, kada laivai buvo mažesni vandens talpa, bet ginkluotės turėjo ne pagal dydį daug. Tai dabar, bet ne tuomet.

    Patinka

  7. Re: Nesikabinėju, bet…
    Na dėl “Didžiojo Tėvynės karo“, tai, matyt, autorius norėjo aiškiau apibrėžti istorinį momentą 😉 Juolab, kad tarybinėje/rusiškoje istoriografijoje tas terminas ir apibrėžia 1941-45 metais vykusių kampanijų seką, kuri Vakaruose vadinama “East Front“.
    Na o dėl terminų, tai ir aš, kaip irgi šiek tiek besidomintis karyba, tai matau, kad pats naudoji tiesioginį vertinį “eskadrinis mininkas/eskadrennyj minonosec“ iš rusų kalbos. Anglų kalboje tai yra “Destroyer“, vokiečių “Zerstoerer“. Savo laiku egzistavo ir tiesiog mininkai (aš sau leidžiu juos vadinti “torpeduotojais“ ;), kurie rusų kalboje ir buvo “minonoscy“, vokiečių “torpedoboote“. O va anglai tai klasei atskiro pavadinimo kaip ir neturėjo, iš to ir kyla painiava, kai laivai vandentalpa gali skirtis kelis kartus, o pakliūva į vieną klasę, nes kokias jau turime dėžutes, į tokias ir dedame sagutes 🙂
    Na bet tai gal ne taip svarbu, bet va “Prezidentas Smetona“ tikrai nepriskirtinas “mininkų“ klasei (nes neturėjo ginkluotėje “savaeigių minų aka torpedų“), o “IŠminuotojų/traluotojų“ (mineSWEEPERS).

    Patinka

  8. Re: Nesikabinėju, bet…
    😉
    Na iki kapitono man toli…
    Nuorodoje nepaminėta, kad “Prezidento“ brolis-dvynys (lietuviškai) arba sesutė-dvynukė (angliškai) pateko ir į latvių rankas pavadinimu “Virsaitis“.
    P.S. Va kas mane iki šiol stebina – anglų požiūris į laivą kaip į moteriškos lyties gyvą asmenį 🙂

    Patinka

  9. Re: Nesikabinėju, bet…
    Mane labiau stebina įprotis automobilius vadinti moteriškai – mašina, mašinytė ir pan. O va laivo taip – ne. Nes burlaivių epochoje jie ir tapo “moterytėmis“ – juk visos burės ir jų įranga ligi šiol vadinama buriuotojų kaip “rūbinė“. 😉 O kas, jei ne moteris, taip puošiasi rūbais? 🙂
    Ir dar siūlau paskaityti R. Rimšo knygą, kad suprasti škiperio mąstymą, kodėl jis į laivą kreipiamasi kaip į moterį. Tai lietuviai čia tik “davė dievas man protelį, kad nesėdau į laivelį“ – nelabai apie jūreivystę tesupranta… 🙂 Beje, kokio ten lietuvių poeto eilėse irgi sakoma “pasidirbsiu LAIVĘ – pas tave atplauksiu“? 😉

    Patinka

  10. Perrašyti tai galima, bet kad nelabai kuo papildyti bus. 🙂
    Reiktų švedų prašyti archyvuose pasirausti ir išvardinti, kokius konkrečiai jie laivus prarado, kokie ten karininkai buvo nubausti už aplaidumą ar “parodytą bailumą“ bėgant iš mūšio lauko, kaip ten kas aiškinosi ir ką išaiškino kokia nors “karališkoji valstybinė tyrimo komisija“. Taip pat įdomu būtų rasti kokius nors užrašus iš etmono dienoraščio arba jo karininkų atsiliepimų apie eigą, planavimą ir pan. Visai galimas daiktas, kad jiems patiems tai buvo nors ir svarbus, bet tik vienas iš ilgo karo epizodų, nes reikėjo kitas problemas spręsti (Moskovija, tarkime) ir pergalės užsimiršo.
    Tad nelabai žinau, ką galima dar prirašyti – nebent tik prikurti… 🙂

    Patinka

  11. Atgalinis pranešimas: 404 | Laivai ir jūrininkai. II tomas

  12. Atgalinis pranešimas: Išskirtiniai 2017-ųjų metų buriavimo įvykiai bei Butelis Druskos su Švininiu Tarakonu | skipper_ltu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s