Apie jūrinukę (džk telniaškę)

– Gal tu ruskis? – perklausė manęs angliškai mandagios frazės nesupratęs brangus seras “locman-asystAntas“ Marmario marinoje, kuomet dar 2010-aisiais man besimokant IYT mokykloje mes švartavome mūsų laivą namų uoste ir aš paprašiau šį turką su “tūziku“ (pripučiama valtele) stumtelėti mūsų laivės nosį, kad galėčiau geriau užtraukti mūringą (angl. mooring-line – raištis laivapriekiui pririšti, paprastai užinkaruotas tvirtai dugne).

Igoriokas po to dar ilgai kvatojosi, kad “fašistas“ (aš, suprask) eis turko lupti, kad tas prasivardžiuoja.

Na, jam linksma buvo, kad būdamas dvi savaites rusų įguloje (čia atskira istorija, ir po to PTSD iki šiol pilnai esu dar neatsigavęs, kad aprašyčiau patirtus visus nuotykius) aš priėmiau įžeidimu tai, kas yra jų visų tautybė (nes pats Igoriokas rankas yra prie kito turko pridėjęs, mokydamas aną kultūringų manierų, bet tai – kita istorija).

O aš susimąsčiau – kodėl rusas?

* * *

Atsakymas buvo akivaizdus – niekas kitas, išskyrus tik rusus buriuotojus, nedėvi būtent tokių dryžuotų jūreiviškų marškinėlių, pas mus dar sovietmečiu pasiūlytų vadinti jūrinukėmis (ne mariakų maikutėmis gi, iš tiesų!), kai šie marškinėliai originalo kalba vadinami тельняшка nuo žodžio тельник – arčiausiai kūno esantys, suprask, apatiniai marškinėliai.

Mums atrodo, kad tai – visų jūrininkų sudedamoji garderobo dalis, na, o buriuotojai – gi irgi jūrininkai.

Olandas, vilkintis jūrinuke (iš mawaya.livejournal.com)

Tiesa, aš pirkau šiuos marškinėlius prieš kelionę apie viską pagalvojančioje™, nes žinojau, kad saulė ten kaitri ir mano, kaip ne vietinio iš šalies, kur lietūs lyja, oda per didelės dozės nepakels. Tada galėjau pirkti kokius nors olandiškus futbolo rinktinės marškinėlius, bet pasipainiojo šie dryžuotieji, savotiškai irgi olandiški – buriavimo prasme. O ir šiaip, jei iš vaikystės kelias nuotraukas pasiimčiau, tai arba būčiau fašistas su šmaiseriu, arba jūreivis (na, dar ir husaru buvęs, bet ša, husarai!).

Gi paaiškėjo, kad telniaškė geriausiai parodo, kad šis buriuotojas yra iš Rusijos – buvusios ar esamos, net nesvarbu.

Nes tikras jūreivis fašistas – tik be telniaškės! (foto iš wiki.wargaming.net)

Gana greitai oda prie saulės dozių priprato (aš netgi kremo nebenaudojau, o ir paskutinę dieną turkai su manimi bandė savo gimtąja kalba bendrauti, paskui pagalvoję, kad išvis esu graikas, jei turkiškai nemoku). Ir man jūrinukės nebereikėjo.

Bet turiu abu vienetus iki šiol. Antai, buvo jau žvarbus ruduo ir Mingės jachtklubo dešimtmetis, tai pas Olandą laivėje šios telniaškės kaip tik atliko funkciją – šildė kūną kaip apatinis trikotažas.

* * *

O būtent Olandui įdėjus savo nuotrauką į FB ir kilo klausimas jo “kaimynei“ (nes kitame Kauno gale nuo jo, bet vis tiek gal kaip kaimynė?) Evelinai – gi mes (čia ne aš, aišku, o garbingi buriuotojai) žinome, iš kur ir kaip kilusi šita “maikė“.

Citatos autorius iš tiesų yra ne Olandas, bet Johnny Depp, suvaidinęs kapitoną Jackų Žvirblį

Tiesa, Olandas iš tiesų vilki netgi ne jūrinukę, o rusų desantininkų berankovę apatinukę – būtent tos šviesios spalvos yra VDV (Vojska Diadi Vasi – oro desanto kariuomenė) ir wife-beater fasonas.

Kas, be abejo, yra ganėtinai tikslu pagal tos kariuomenės dembelių elgesį. Ir kas yra ironiška Olando atveju, bet dabar ne apie jo nuostabų katuko charakterį, o apie marškinėlius kalbam.

Katite™, vilkinti Dėdės Vasios stiliaus berankovę telniaškę, angliškai žinomą kaip “wife-beater“ (iš yaplakal.com)

Rusijos laivyne jūrinukės iš tiesų išpopuliarėjo su olandiška (sic!) jūreiviškos uniformos mada: ilgos platėjančios kelnės (“klioš“), vokiškas, nors iš tiesų tik per juos, bet nuo anglų jūreivių atėjęs dvieilis puspaltis (rus. bušlatas nuo vok. Brust – krūtinė), kepurė be snapelio su kaspinais (rus. bezkozyrka) ir olandiška palaidinė per galvą užsimaunama be sagų atvira plačia dekolte (lenkai iki šiol ją vadina “holanderka“) plačia prisiūta apykakle (vadinama irgi olandišku žodžiu – giuis, kaip ir priešakinė laivo vėliava), po kuria dėl šilumos ir vilktasi apatiniai marškinėliai (rus. telnik – natielnojie beljo), kurie buvę jau tuomet iškart dryžuoti (žemiau paaiškinsiu), tarsi pabrėžiantys tikrą vyrą, kuriuo buvęs jūreivis.

Todėl būtent ir šito fasono “gimnastiorkos“ tipo marškiniai-palaidinė yra ir oro bei jūrų desantininkų Rusijoje, nes būsimasis oro desanto vadas generolas Margelovas, džk Dėdė Vasia, kurio vardu ir šifruojama VDV (rus. vozdušno-desantnyjie vojska), tarnavęs laivyne jūrų pėstininkuose dar per Antrąjį Pasaulinį karą.

Rusų jūreiviui telniaškė visada buvusi arčiausiai kūno.

Vilkas iš sovietinio “Na, palauk“ multfilmo, vilkintis jūrinukę, mūvintis kliošines kelnes, sujuostas diržu su plačia varine sagtimi (rus. bliacha – taip, skamba kaip keiksmas bliacha-mūcha) ir užsimaukšlinęs jūreivišką mičmano arba kursanto uniforminę kepurę – fone laivė nuteikia irgi romantiškai (iš abovyan.do.am).

Tai dabar klausimas – nuo kada konkrečiai jūrinukė tampa rusų jūrininko garderobo arčiausia ir mieliausia dalimi?

Net kažkiek mums, kaip jaunai jūrinei tautai (kas irgi ironiška – mūsų Jūrų Komisija, įsteigta prie Žygimanto Augusto, galėtų rungtis dėl pirmumo laurų su anglų Admiralitetu) pavydu, nes rusai turi netgi telniaškės gimtadienį – rugpjūčio 19 dieną (lengva prisiminti – Maskvoje 1991 metais prasidėjo pučas, nulėmęs ir mūsų Nepriklausomybės atkūrimo baigtį, nors veikiau nulėmė toks pakaušęs Boria ant šarvuočio reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, nes pučistai kėlė priešingą mūsų siekiams tikslą, kurį dabar stengiasi įgyvendinti jų prezidentas Huilo)!

Norintis būti “tikru vyru“ mažulis Huilo telniaškėje su povandenininkų vagina ant galvos (foto iš vk.com)

Kaip tik tą dieną 1874 metais didžiojo kunigaikščio (antras po caro rangas, nes tai buvęs antrasis caro Nikolajaus I sūnus, esantis ir dabartinio Jungtinės Karalystės sosto įpėdinio Velso princo Čarlzo proproproseneliu pagal tėvo liniją) Konstantino iniciatyva, vadovavusio Admiralitetui, įsakymu, pasirašytu caro Aleksandro II, pradėjusio uniformų ir kariuomenės reformą po pralaimėto Krymo karo, “Положение о довольствии команд Морского ведомства по части амуниции и обмундирования“, jūrinukė buvo oficialiai įteisinta kaip jūrininko uniformos dalis, turėjusi būti gaminama iš medvilnės ir sverti, kad tiekėjai nenusuktų nuo standarto ausdami per plonas, ne mažiau 80 auksinų (80 золотников arba 344 gramų).

Būsimasis rusiškos telniaškės krikštatėvis, vilkintis dar nedryžuotais marškinėliais – didysis kunigaikštis Konstantinas, Rusijos laivyno reformų tėvas po Krymo karo, baudžiavos panaikinimo iniciatyvinio komiteto pirmininkas, vietininkas Lenkijoje per 1863 metų sukilimą, liberalas ir šeimyniniuose reikaluose, kur su žmona – 6 vaikai, o su meiluže balerina – dar 5 (foto iš 

 

Nes nuo tų metų tapo jau oficialiai ir žemesnio rango jūros karininkų apatinio trikotažo uniformine dalimi, kadangi rusų jūreiviai ją pradėjo vilkėti dar anksčiau – nuo 1862 metų (beje, tai yra Rusijos tūkstantmečio jubiliejiniai metai, skaičiuojant nuo caro Riuriko atvykimo, ir ta proga Naugarde pastatytas paminklas), kuomet dar vadino “olandiškais marškiniais“ (rus. голландская рубаха), nes būtent šiuos pirkdavę tolimojo plaukiojimo jūreiviams rusų laivų kapitonai užjūrio uostuose iš visur šmirinėjusių olandų pirklių.

Rusų jūreiviai užsienio uoste (sena foto iš aleksandrnovak.com)

Štai todėl rimti jūrininkai visada didžiavosi iš žygio likusiu suvenyru, nes tai rodė, kad jų ir jūrmylių stažas rimtas, ne iš kabotažinio pakrantės plaukiojimo, kur krantai matosi.

Iš čia ir eina ta tradicija rusų laivyne jūrininkams didžiuotis savo apatiniais marškinėliais, kas atrodytų gana kvaila užsieniečiui – anoks čia orumas apatinuke puikuotis?

Kadangi klausimą uždavė dama, tai štai jų akims džiaugsmo: jūreivis dryžuotais apatinukais – saldainiukas krante ir, ko gero, laive ilgame plaukiojime (foto iš Bildschirmfoto)

Postsovietinė Rusija netgi skirtingų spalvų dryžius priskyrė atskiroms kariuomenės rūšims: juodus – povandenininkams, mėlynus – laivynui, žydrus – oro desantui, žalius – pasieniečiams, raudonus – vidaus kariuomenei ir OMON, ir pan.).

Dar pastebėsiu, kad iki 1912 metų mėlyni dryžiai buvę ketvirčio rusiško colio (rus. вершок – 1.75 angliškojo colio), t.y. 1.11 cm, o balti – rusiško colio pločio, t.y. 4.45 cm. Nuo 1912-ųjų metų dryžiai suvienodinti, kaip yra ir dabar, maždaug po centimetrą pločio.

Psichinė ataka – jūreiviai dryžuotomis jūrinukėmis, raiti ant zebrų (iš yaplakal.com)

Bet dryžiai – anaiptol ne rusų jūrininkų ir aukščiau minėtojo Kastuko išmislas.

Tiesą sakant, po 1917 metų spalio revoliucijos, tai raudonųjų jūrų laivyno jūreiviams mėlyniems dryžiams dažų pritrūkę, ir tie vilkėję visiškai baltus apatinius, kuomet dryžuotus vilkėję dar jūreiviai nuo caro laikų. Bet ir komisarai odines striukes iš sandėlių pasiėmė, kurios buvo skirtos motociklininkų daliniams (o Vokietijos fašistai taip išsivalė Afrikakorps sandėlius, apsivilkdami rudus marškinius).

Telniaškės: cariška – dryžuotoji, ir revoliucinė – be dryžių dėl suirutės ir visuotinio deficito (foto iš styleshirt.ru)

Dryžuota jūrinukė buvusi jau tvirta tradicija, einanti per visus laivynus nuo anglų. Štai kad ir čia – austrijokų (sic!) jūreivis 1917-ais metais:

Jūrinukė – ne vien rusų apatinis trikotažas, nes čia yra austrų jūreiviai, tapę 187-ąja pėstininkų brigada, vadovaujama kare prieš Italiją kontr-admirolo Alfred Freiherr von Koudelka (iš vk.com)

Dar gerokai iki rusams fetišizavus telniaškę, jau anglų jūreiviai vilkėjo dryžuotus marškinėlius dar burlaivių epochoje.

Viena iš priežasčių yra loginė ir vizualinė – dryžuotieji baltame burių ir dangaus fone geriau matėsi nuo denio, tačiau iš toliau jau susiliedavę ir priešui būdavę sunkiai įžiūrėti, kiek ten jų kepurnėjasi ir kas vyksta. Aišku, spalvos derėjo ir estetiškai, bet visų pirma žiūrėta praktinių sumetimų.

Tikro jūreivio – ir šešėlis dryžiais! (iš babiki.ru)

Tik ir anglai čia ne pirmeiviai, kuriant dryžuotą jūrinukę. Man dar Napoleono karų metu jūreiviai arba dirbę iki pusės išsijuosę, arba vilkėdavę languotus, o ne dryžuotus marškinius.

Tad kas gi pasiūlė būtent tokius?

Metai iki Trafalgaro, 1804 metais admirolas Nelsonas rašė Admiralitetui apie jam pateiktus Guernsey švarkus (jackets), kuriuos mano esant per siaurais ir per trumpais, kad tiktų sukišti į kelnes, todėl siūlo prailginti. Štai to laiško originalus tekstas:

Gentlemen,

To further answer to your Letter of the 25th June last, relative to my opinion of the Guernsey jackets of a new manufacture, therein-mentioned, (which were issued to the seaman on the 14th October,) and what further supply of them may be necessary for the Squadron under my command, I must beg leave to observe the quality of the said Guernsey jackets is most excellent, but that they are considerably too narrow and short to be tucked into the Men’s trowsers. It is, therefore, my opinion that they ought to be at least three inches wider, and six longer.

Indeed, if they were ten inches or a foot, it would be so much better, as they shrink very considerably in washing; and when the Seaman are on the yards, reefing or furling sails, the jacket rubs out of their trowsers and exposes them to great danger of taking cold in their loins; so that, with this alteration, which is particularly necessary, they certainly would be the best and most valuable slops that ever were introduced into the Service, and be the mean of saving many a good Seaman’s life.

With respect to the quantity required, it would not be too many to send out one for every Seaman in the Fleet. Perhaps the Guernsey jacket, in its present state might answer the largest of the boys.

I am, Gentlemen &c.
 Nelson and Bronte

(iš Nicolas Harris Nicolas, The Dispatches and Letters of Vice Admiral Lord Viscount Nelson, vol. 6 (London: Henry Colburn, 1846), 275-276.)

 

Tostas prieš mūšį dėl Kopenhagos 1801 metais flagmane HMS Elephant – gale be rankos admirolas Nelsonas, o priekiniame plane, atkreipkite dėmesį, jūreivis jau vilkintis Guernsey palaidinę papildo karininkui taurę (iš bridgemanart.com)

Faktiškai, taip admirolas Nelsonas metai iki savo žūties sukuria nebe palaidinę iš Guernsey, o marškinėlius, vilkimus dėl šilumos vėjyje aukštai, bet ir nevaržančius dirbant judesių – ko iš marškinių reikalauta, o denyje ir padoriau apsirengiama olandiško stiliaus palaidinė virš jų.

Prancūzų jūrininkai dryžuotomis “bretankomis“ – jūrinukėmis (iš bibliodvorik12.blogspot.com)

Taigi, dryžuoti marškinėliai į anglų laivyną yra iš prancūzų Bretanės pusiasalio – būtent Guernsey vietovė šiuos ir išpopuliarinusi tarp žvejų ir vietos jūrininkų.

Mat tas kraštas turėjo išskirtines teises prekiauti su Prancūzija angliška medvilne dar nuo 15a., o vietos moterys įsigudrino iš šios atliekų numegzti plonus, bet tankius, turinčius nepraleisti vandens purslų, ir šiltus megztukus, kurie ir vadinti Guernsey vardu, ir kurie neturėję užsegimo, o buvę tiesiog apsivelkami per galvą (ledo ritulio marškinėliai, beje, vadinami panašiai – jersey).

Kornvalio jūrininkas, vilkintis tankiai megstą džersio stiliaus megztuką iš Guernsey, su savo šeima (iš thatsmycornwall.com)

Kas buvo patogu vienoje Lamanšo pusėje, greitai prigijo ir anapus jo – iš Bretanės į Britaniją.

Kadangi tokie megztukai vilkėti dirbant ir turėjo paskirtį kaip marškinėlių, pasivelkami po palaidine (olandiška jūrinuke), tai gal netgi admirolas Nelsonas ir nebuvo pačios idėjos autorius, kada šie pasidarė sugrūdami į kelnes ir prigludę prie kūno, o ant viršaus vilktasi palaidinė bei, reikalui esant, dar puspalpis (Navy jacket) arba lietpaltis (oiled skin).

Bocmano padėjėjas Robert Williams, pieštas De Loutherbourg (iš British Museum)

Anapus Atlanto, JAV, Guernsey frock buvo pristatomi kaip praktiškas ir madingas drabužis iš Londono, kas tuomet gal ir buvo prisimenama kaip priešai, bet kartu reiškė ir medvilnės aukštą kokybę (na, kaip džinsai prie sovietų). Tarkime, 1799 metais Bostono krautuvininkas John Hoffman patiekė JAV karo laivui Congress 250 “gurnsy Frocks” ir pažadėjo laivui Essex dar 150, o 1813 metais pirkliai William ir Joseph Duvall pateikė 200 Guernsey frocks (megztukų) po $2.00 kiekvieną.

Rusų jūrininkai, vykę į tolimas keliones, šį kasdienį jūreivio drabužį, esantį arčiau kūno (rus. tielo – iš čia ir tielnik bei telniaška), kaip jau sakiau, irgi prisitaikė sau. Ir ne tik prisitaikė – padarė pasididžiavimo ar netgi fetišo objektu.

Ir jie nebuvo tokie vieninteliai – dryžuoti marškinėliai nekart vis sugrįždavę į madą kaip romantiškų svajų apie jūrą ar pajūrį ir atostogas dalis. Kad ir Coco Channel 1913 metais atidaro savo boutique Prancūzijos pajūryje Dovilyje ir sukelia ažiotažą jūreiviška mada – vaikščiojo į paplūdimį trikotažine suknele, dryžuota jūrinuke ir maža kepurėle nuo saulės.

 

Coco Channel vilkinti drabužius marinistiniais motyvais (foto iš babiki.ru)

Ir dabar kartkartėmis vis užeina marinistinė mada. Tarkime, hipsteriški pusbačiai – tai iš esmės jachtiniai bateliai, pamėgti buriuotojų.

O ir dryžuotumo palaidinėse bei marškinėliuose apstu, nors tie modeliai, ko gero, pažaliuotų dar net neįlipę į jokią laivę, o vien nuo vaizdo, kad supa.

Hipsteriukas su telniaške ir kupriniaškine prielipuke (iš secondstreet.ru)

Tad atspalviai, stilius ir dryžiai, ko gero, ir skiria, kada jūrinukė yra iš tiesų rusiško stiliaus, o kuri yra paprasčiausia vakaruose įprastesnio dryžuotumo ir fasono.

Ir gal tik į rytus nuo mūsų atrodo, kad šis dryžuotas apatinis trikotažas suteikia kažkokio vyriškumo. Argi ne žaviai dryžuotukė atrodo, kuomet ją vilki ir damos?

Romantiško ir retro stiliaus Brigitte Bardot jūrinukė su visu žaviu modeliu ant laivo trapo (iš sky.in.ua)

Tad nereikia baidytis dryžuotų palaidinių – jos iš tiesų yra jūrininkiškos ir marinistinių tradicijų bei istorijos dalimi.

Kita vertus, rusiško stiliaus jūrinukė, žinoma kaip telniaškė, jus iš tiesų rodys esant rusų jūrininku – su visomis pasekmėmis, nepaisant nuoširdžių pastangų po to laužyta anglų kalba paaiškinti, kur ta Lisjūėnija yra, ir kad jūs nesate rašanz. Ir naiviu įsitikinimu, kad čia nesusipratimas – telniaškė gi taip “jūreiviška“…

Tad gal verčiau rinktis tiesiog teminius marškinėlius?

Na, kad ne vien damų akys džiaugtųsi, tai kaip nepradžiuginsi ir buriuotojų? (iš apieceoftoastblog.com) – aš irgi tokią skrybėlę turiu, pirkau Paryžiuje.