Jūreiviškų kepurių stiliai (1/3): imperinis “tradicinis“


Jeigu dar pamenate (nors ką jūs, rupūžiokai, pamenate iš to, ką aš vos pernai rašiau!), tai aš ne tik rašiau prieš šešerius metus apie dryžuotuosius jūreiviškus marškinėlius, dar pas mus iš rusų žinomus kaip telniažkė, bet prieš kone vienuolika (!) metų dar parašiau ir apie jūrininkų kepures, kurias atrado apie viską pagalvojusioji™, pasiūlydama ir mums tokį gana kičinį variantą įsigyti – ir dėl to aš ją ir nusipirkau, kad čarteriu su manimi buriuojantiems tuomet gautųsi smagios nuotraukos į instagramus su feisbukais.

Aišku, kalba ėjo apie angliškai vadinamą graikišką žvejų kepurę (Greek fishermen cap), taip labiau žinomą tarp pačių tradicinių buriuotojų kaip škiperišką.

Nors mūsų platumose, ko gero, ją visi mano kartos ir vyresni žmonės pamena veikiau tik kaip Iljičiaus lemputę kepurę:

Bolševikų vairininkas Vladimir “Lenin“ Uljanov su katuku 1922-aisiais (nuspalvinta Klimbim 0.1 – kitos iliustracijos yra publikuotos anksčiau, jei nenurodyta kitaip)

Aš šįkart vis tik nesileisiu, nors galėčiau, į pasakojimus ir diskusiją apie civiliokams, ar konkrečiai buriuotojams, labiausiai tinkamą galvos apdangalą, būnant laive – palikime tą kitam kartui.

Iš to, ką rašiau pernai, įdėdamas iliustracijas ir netgi kritikuodamas mūsiškias KJP, užsimaukšlinusias rusiškai tarsi povandenininkai pilotes (matyt, mūsų jūreiviai yra ne tik lakūnai, nuo žodžio lakti, bet ir tiek prilaka, kad jau jūra ne tik iki kelių, bet ir virš antakių, nes šiaučiai pila kaip pilotai) prie jų vilkimo laivuose omoniško kamufliažo (gal jie ten nuo laivynų taip slapstosi apsilaupiusio metalo fone?), tai man labiau krito į akis kelios tokių jūreiviškų galvos apdangalų mados stiliaus linijos, kurias galima sąlyginai suskirstyti į tris pagrindines:

  • imperinę (britų, vokiečių, rusų),
  • frankišką arba františką,
  • ir į popajiškąją jankių, nors vadinasi, kaip pamatysite žemiau, jų priešininkų JAV pilietiniame kare vardu.

Ir pakalbėsiu, kaip minėjau, palikdamas buriuotojus nuošalyje, aš šįkart būtent apie karinio laivyno jūreivius ir jų kepuršes ant makaušių.

* * *

Tai pirmąją kepurių liniją ne veltui pavadinau imperine, kadangi turiu omeny būtent britų Royal Navy – laivyną, buvusį pavyzdžiu ir etalonu kitoms šalims, kurios pradėjo kurti arba vystyti savo karinius laivynus.

Ir iš britų, kai jau skrybėlių ir net trikampių kepurių dėvėjimas laivuose pasirodė vėjyje nepraktišku ir tinkamu iš esmės tik paradams, bet jau ir jūreivius pradėjo pagal standartą rengti pats Admiralitetas, nepalikdamas tos saviveiklos tik kapitonų išmonei ir jų asmeninei kišenei bei šykštumui arba dosnumui (ir kurie labai dažnai daugiau išleisdavę laivo papuošimams, nei jūreivių aprangai), tai jau atėjo ir mada karo jūreiviams dėvėti kepures, kurios tiktų nuolatiniam pareigų atlikimui, o ne tik puoštis uoste ar uosto reide per paradus.

Čia, husarai, jums ne šiaip marketinginis triukas tik akutėms paganyti!

Bet tai iliustracija to, kur link per minimalizmą pasuko visa jūreiviška mada: skrybėlė su juodu kaspinu, saugojusi nuo saulės (pranc. canotier – irkluotojo suplokštinta skrybėlė); dryžuota jūrinukė (virtusi, kuo virtusi….); jūreiviškas daiktamaišis per petį (iš burmaišio vietoje skrynutės); ir baltos kelnės (na, virtę kelnaitėmis…), kurios gi irgi atsilaisvina per šonus kaip jūreiviškosios, o ne per priekį su praskiepu kaip įprastinės vyriškos.

Be abejo, kariškiai iki šiol dėvi dar nuo karalienės Viktorijos (ne tos, kur paveiksliuke aukščiau…) laikų visuotinai kariuomenėse ir laivynuose įsigaliojusią tarnybinę kepurę (service cap) arba kareivinių kepurę (barracks cover – “barakinių kepšė“), kuri dar vadinama ir snapeline kepure (peaked cap), nes yra su snapeliu, kai jūreiviai, įskaitant ir mūsiškių KJP paradines uniformas, kurias galite matyti garbės sargybos kuopoje, dėvi jas besnapes.

Štai tokias su snapeliu dėvėję tarpukaryje ir mūsiškiai LKL Prezidentas Smetona karininkai bei puskarininkiai, o besnapes – jūreiviai:

LKL Prezidentas Smetona įgula išeiginėmis uniformomis

Beje, paminėtos “barakinės“ kareivinių kepurės nedera painioti su “garnizonine“ arba įgulos kepure (garrison cap, dar vadinama “sulakstoma“ arba side cap), nes tai… yra išties rusiškai vadinama pilotė!

Ir kiek ironiška, kad kaimynai lenkai ne pilotę, bet būtent kareivinių kepurę vadina įgulos arba garnizonine kepure – czapka garnizonowa.

Kas vis tik suprantama jų atveju istoriškai, nes išties ši kepurė – tai juk sumažinta patogumo dėlei ir lenkiškų ulonų dar dėvėta czapka, angliškai labiau žinoma kaip shako, kuri buvo pagrindinis visų europinių tautų karių ir karininkų galvos apdangalas mūšio lauke Napoleono karų metu 19-to amžiaus pradžioje, išskyrus grenadierius ir dragūnus (šių meškos kepures ir dabar matote karališkoje britų gvardijoje) bei kirasyrus, kurie juk prie kirasų (krūtinės šarvų) dėvėję šalmus.

Kad suprastumėte ano laikmečio vyriškų kepurių madas, ir kodėl britai pasirinko vis tik prigludusią žemesnę minėtąją tarnybinę kareivinių kepurę, tai verta pažiūrėti į šį taip vadinamų ne meškienos (bearskin), bet “bebrinių“ kepurių (chapeaux en peau de castor – bebro kailį vėliau pakeitė šilkas) iliustraciją, ir kokios kepurės tuomet būdingos buvo vis tik ne prastuomenei (tad – ir jūreiviams), o džentelmenams, ir tikrai ne visos praktiškos kasdien dėvėti laive, net jei matote pirmąsias dvejas tikrai buvusias ir laivyne:

Chapeaux en peau de castor – poniškosios “bebrinės“ kepurės buvo jūreiviams ir be vėjo “per geros“ (foto iš vikės)

Na, dar ir paminėtieji ulonai, skirtingai nuo husarų bei pėstininkų, kad mūšio lauke karvedžiams iš toliau skirtųsi kaip kariuomenės rūšis, juk irgi dėvėjo czapką su keturiais kampais viršuje (kas šiaip vadinasi ne viršus, o dugnas), kuri jau davė pagrindą jų tarpukaryje dar įvestoje stilizuotoje tarnybinėje kareivių ir karininkų kepurėje, labiau žinomoje kaip konfederatka, nors pats lenkų Antrosios Respublikos kūrėjas maršalas Juzefas (t.y. Juozapas iš Švenčionių) Pilsudskis dėvėjęs ne šią, bet įprastinę apvalių kraštų tarnybinę kepurę dar nuo jo austrijokų lenkų legiono laikų.

Vis tik ir tarpukaryje, ir dabar, bet lenkų karo laivynas vis dar dėvi šias britiškas “imperinio“ stiliaus tarnybines kepures, tačiau ta proga irgi labai įdomi yra tarpukario lenkų povandenlaivio Orzel, kurį pikti estai gali kaltinti tapus pretekstu dėl 1940-ųjų metų sovietinės okupacijos, paskutiniojo vado Jan Grudziński padaryta nuotrauka, kur matote ir mūsų žvejų dėvėtą ziudvestę kairėje, ir paprastą kapišoną, ir netgi jūreivį su amerikietiško stiliaus jūreiviška kepure ant galvos:

Tarpukario lenkų povandenlaivis Orzel žygyje (Jan Grudzinski foto iš trojmiasto.wyborcza.pl – o pati istorija tiesiog prašosi atskiro pasakojimo)

Rusai gi tokią cilindro formos aukštą shako, jų šiaip vadinamą kiveriu, sumažinus į priplotą versiją, yra pavadinę furažka nuo žodžio furaž – šienas, žirgų ir arklių pašaras. Ir tokias dėvėję užnugario karininkai, besirūpinę kariuomenės aprūpinimu. Ir, aišku dabar, kodėl furažka vadinama dar kareivinių kepure – nes kareivinėse išties patogiau dėvėti ne tą prašmatnų kiverį arba shako, o va tokią gerokai patogesnę tarnybinę kepurę.

Tik va aš nežinau, koks ruskis (ne rusas pagal tautybę, bet lietuviškai kalbantis rusiškoje “kultūroje“ išmirkęs) entuziasas į lietuvišką vikę įmetė rusišką kareivinių kepurės furažka pavadinimą (gal vis tik ne A. Dovydėnas, sakyčiau?), o ne lygiai taip pat paikai pavadinęs prūsokiškai Schirmmütze, švabiškai Schildkappe arba austrijokiškai Tellerkappe?

Prūsokų kancleris Otto von Bismarck su schirmmütze vietoje įprastinio jam smaigašalmio pickelhaube – tokią užsimaukšlinus gi jau ir į jūrą galima (iš pinterest)

* * *

Bet kodėl aš pavadinau šią tarnybinių kepurių liniją, atėjusią ir į jūreivių galvos apdangalų madą, imperine?

Nes alus porteris išties laivynai (ir reikia atkreipti dėmesį kurie!) ją mielai perėmė kaip gerokai patogesnę dėvėti ir denyje bei laivo patalpose po juo – gi nekliūna taip galva po deniu nusileidus už visų bimsų-špimsų!

Tik jūreiviams taip ją įdavė be snapelio (rus. bezkozyrka – iš čia ir lietuviškoje vikėje dar viena tokia besnapė atsiradusi), kuris, kai pakeli aukščiau smakrą (kad ir per paradą, o ne vien į stiebą vėpsant), juk tik padeda taip vėjui ją nuo galvos nupūsti. Ir jei matėte britiškas kariuomenės rikiuotės instruktorių seržantų kepures, tai pastebėsite, kad ir jų snapelis yra kone priplotas prie kaktos, o ne atsikišęs, kaip įprastai, kad akis nuo saulės apsaugotų:

Škotiško pulko rikiuotės seržantas su muštravimo lazda ir kepure su priplotu snapeliu (iš forces.net)

Kaip minėjau, Royal Navy, kaip jūrinės imperijos simbolis, tikrai diktavo jūreiviškas madas jaunesniems laivynams, tik britų “nuskriausti“ senieji ispanų, prancūzų ir olandų laivynai stengėsi šia nugalėtojų mada nesekti arba neskubėti paskui, o jankiai tai dar ir iš principo turi tradiciją prieš britus maištauti.

Ir nors ne britai, o būtent europiečiai (ir pirmiausia šiauriečiai, o ne pietiečiai, kuomet ta kepurė tapo “graikiška“, kaip minėjau aukščiau) dar 19 amžiaus pradžioje sugalvojo šitą škiperišką “iljičiaus kepurę“, išplitusią ir tarp civilių, kai britai civiliokai savo salose ir jų Sandraugoje tiek tada, tiek ir dabar, yra labiau linkę prie plokščių kepurių flat caps, pas mus žinomų kaip kepės, ir vėl išpopuliarintų BBC serialo Peaky Blinders.

Naujosios Škotijos (Kanada, kas tarpukariu dar buvo “britai“) škunos “Bluenose“ škiperis Angus Walters – nei ta jo kepė “škiperiška“, nei “kapitoniška“ (foto iš vikės)

Bet būtent britai karalienės Viktorijos laikais tą tarnybinę kareivinių kepurę su snapeliu ir aiškiu lankeliu, o ne plokščiąją priplotąją kepę, plačiai įsidiegė ir į savo kariuomenę, ir į savo karališkąjį laivyną (jų armija tai tik britiška, o jau laivynas – karališkas, įskaitant dabar ir tokias oro pajėgas, tai gal ir gerai, kad tas princas Haris, tarnavęs būtent kariuomenėje, o ne kaip tėvas laivyne ar vyresnėlis oro pajėgose, tų savo karališkų titulų atsisakė, nes meh).

Ir britų Admiraliteto sukurtomis jūreivukų uniformomis berniukus juk buvo dar praeitame amžiuje madinga rengti (ir aš turiu tokią vaikystės nuotrauką iš naujametinių darželio karnavalų, nors turiu dar nuotrauką iš pradinių mokyklinių jau laikų ir husarišką, ša!), ir iki šiol juk Japonijoje mergaičių (sic!) mokyklinės uniformos yra to britiško jūreiviško stiliaus (tik su sijonėliais, aišku, ir ne tokios, kaip nuotrauka su maudymuku aukščiau).

Britų jūrų skautai karališkojo laivyno besnapėmis jūreivių kepurėmis su bantukais kairėje ant lankelio (žr. apie šantes)

Ir va su tokiomis tarnybinėmis kepurėmis jau į Pirmąjį Pasaulinį karą dar 20 amžiaus pradžioje – tai kurių šalių kariuomenės bei laivynai ėjo?

Teisingai – britų karalienės Viktorijos imperiniai anūkai: britų karaliaus Jurgio V-ojo, vokiečių kaizerio Viliaus II-ojo ir rusų caro Mykolo II-ojo – pastarieji du buvo gi dar dėdė Vilius sūnėnui Mikučiui, o šis buvo pusbrolis Jurgiui.

Visi jie buvo dar ir imperatoriais (todėl pavadinau sąlyginai imperine stiliaus linija), ir puikiausiai tarpusavyje iki to didžiojo karo bendravo senelės (kuri šiaip buvo vokiškos dinastijos, kol šios anūkas 1915-aisiais į Vindzorus jau nepersivadino) anglų kalba (gi rusas caras savo žmonai vokietei šia kalba ir rašęs laiškus).

Britiškas laivyno uniformų stilius – vokiečių kaizeris Vilius II ir rusų caras Mykolas II, dėvintys vienas kito laivyno uniformas (bet ir tų šalių jūreivių išvaizdoje nelabai taip irgi pagal stilių atskirtum)

Tik britai po kiek laiko iš pradžių nuo jūreiviškų skrybėlių ir ant kareivinių besnapių kepurių atsidūrusius kaspinus, kuriais tarsi galima buvo prisirišti kepurę, kad vėjas nenupūstų (išties – tai tik dėl grožio), tai perkėlė tik dekoratyviniu bantuku į kairę ant lankelio. Vokiečiai neatsisakė kaspinų tarnybinėse jūreivių besnapėse, tačiau jų kareiviai prie panašių tarnybinių besnapių kepurių, aišku, kaspinų neturėję.

Ir vienus bei kitus mėgdžioję rusai tuos kaspinus savo jūreiviams irgi palikę ir toliau dėl grožio (kaip jie likę ir mūsų KJP paradinėse jūreiviškose besnapėse, savotiškai dabar mūsų karo jūreivius darančius “rusiškos mados“ sekėjais, nepaisant tų britiškų “getrų“, apgaubiančių kelnių klešnes). Ir kad tas grožis prie kepurių netrukdytų, tai jūreiviai juos sukanda dantimis – taip šias bezkozyrkas prieš ataką dėvinčius ir jūreivius, padarytus jūrų pėstininkais, galite pamatyti sovietinėse Antrojo Pasaulinio karo kronikose.

Tai tik dabar rusų, kaip ir buvę sovietų, jūrų pėstininkai prie kariuomenės uniformos užsimaukšlinę juodas beretes, tačiau aname kare, kadangi priklausė karo laivynui, tai dar vilkėdavę arba jūreivišką denio, arba pėstininkų lauko uniformą, tačiau su jūreiviška besnape tarnybine kepure.

Sovietiniai karo laikų jūrų pėstininkai – nelabai pagal madą atskirtum nuo britų ar vokiečių jūreivių (foto iš na-sputnik.ru)

Nenuostabu, kad tarpukaryje ir lietuviai jūreiviams pasiėmė būtent šį britams, vokiečiams bei rusams būdingą jūreivių galvos apdangalą – tiek mūsų karininkams, tiek ir štabų bei krašto apsaugos ministerijų valdininkams, ši jūreiviška kepurė buvo labiau įprastinė (o apie laivyno laipsnių painiavą jau esu išsamiai irgi rašęs). O kaimynai ir nelabai draugai tarpukaryje lenkai gi savo karo jūreiviams išeigine pasirinko “imperinę“, o kasdiene denio – amerikietišką “popajaus“ kepurę (žr. apie ją – kitoje dalyje), kurią dabar yra pakeitę ir į jų kariuomenei įprastines beretes.

Beje, po Antrojo Pasaulinio karo juk Royal Navy karo laivuose, kaip darbinį denio galvos apdangalą, juk britai buvo įsivedę ir beretes, būdingas ir dabar jų lengviesiems pėstininkams: parašiutininkams, komandosams ir pan. – štai nuotrauka su dabartinės karalienės sutuoktiniu princu Pilypu, kai jis dar buvo Royal Navy jos didenybės (sic!) karo laivo vadas:

Karališkojo laivyno komandoras Philip Mountbatten savo žmonos didenybės laive

Kitoje dalyje dar pamatysite, kodėl šiam Edinburgo (škotų!) kunigaikščiui Pilypui pagal jo šį britų karališkąjį titulą tą beretę išties pritinka dėvėti.

Ir, be abejo, tarsi pagal seną imperinę šeimų tradiciją, tačiau beretes perėmė ir vokiečių Bundeswehr (nors šiaip kažką panašaus į beretę su “ausimis“ užsimaukšlinęs dar buvo jų protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris), ir netgi rusų sovietinis karo laivynas beretes buvo irgi įsivedęs savo jūreiviams kaip jų kasdieninės denio uniformos galvos apdangalą, povandenininkams karininkams vis tik užmaukšlinęs gerokai jų “bačkoje“ patogesnes pilotes.

Nacių povandenininkai iš U-570 – ir tos imperinės “kapitoniškos“ karininkų, ir besnapės jūreivių, ir netgi pilotės ant galvų (foto iš ilikehistory.com)

Tad gal kiek tuomet keistoka, kad sovietinio karo laivyno patirtį turintys paskesni KJP vadai kasdieniniu apdangalu vietoje kareivinių tarnybinės įprastinės, su snapeliu bei besnapės, kepurės, labiau tinkamos išeiginei ar paradinei uniformai, vis tik dabar pasirinko, kaip ir rusų povandenininkai, mėgdžiojantys savo Antrojo Pasaulinio karo sąjungininkus nacius (iki tie netapo priešais, tada jau – Didžiojo Tėvynės, aha), pilotes, bet ne beretes.

Kuriomis užsimaukšlinę tarsi britai juk ir mūsiškiai mechanizuoti bei motorizuoti pėstininkai (net kai jie vadinasi ne pėstininkais, bet kavaleristais ulonais arba husarais; nors jei dragūnais, tai – mat juos šunes, ir ne todėl, kad mano bendravardis Selu vadinamas turi tokią pavardę, bet kad dragūnai yra raitieji pėstininkai)?

Ir net KASP rezervistai iš mūsų nacionalinės gvardijos, nukniaukę iš mūsų 1991 metų SKAT operatyvinio (greito reagavimo) būrio turėtas bordines beretes, kurias paprastai dėvi pagal britišką SAS tradiciją tik parašiutininkai, įskaitant ir mūsų kaimynus lenkus – ir būtent tokias bordines, iki dabar įprastinių žydrųjų prie Stalino dar buvusių moteriškų priešlėktuvinės gynybos berečių, iš pradžių mūvėjo ir sovietų VDV “desantininkai“, kol jų vadas generolas Vasilijus Margelovas neišvadino musmirėmis ir liepė pakeisti jau kitam kariuomenės paradui į šią netradicinės orientacijos spalvą.

Teisybės dėlei, tai lietuvių karo jūreiviai anksčiau dar buvo užsimaukšlinę ir mėlynas “jėgeriškas“ šaulių kepures, kaip čia iliustracijoje su kaunietiška tarpukario Lietuvos Jacht-Klubo vėliava ir KJP irkluotojais, vilkinčiais telniažkes.

Nors gal ir nereikia – pagal tokią logiką, tai dar ne juodą pasirinktų, o mėlyną, kuri išbluktų ir taptų žydra, nors ir ne JT pajėgų.

Gal jau užtenka, kad vienos didžiausiais tėvynės mylėtojais save pozicionuojančios piktūnų partijos propagandistai tą Alzheimerio draugijos (nes kai pamiršti, kas tuomet buvo, tai labai pritinka) simbolį primetė Sausio 13-osios atminimui, nors pagal spalvinę gamą šioji veikiau ten siautėjusius sovietų desantininkus tik primena, bet ar pirmiena čia šitiems taip susimauti istoriją perrašinėjant, o po to siusti iš pykčio, kad ir vėl ne pagal juos kiti tautiečiai tas minėtinas valstybines dienas pažymi?

Na, tai dabar bent jau pagal jų užsidedamą simbolį mes matome, kurie čia demenciniai užuomaršos, ir su jais, kaip ne visai įgaliais “su ypatingais poreikiais“, tai ir elkimės švelniau ir atlaidžiau, gerai?

Tik tai kita tema, o va čia jau kitoje dalyje – apie ne imperinę britų-vokiečių-rusų jūreiviškų besnapių tarnybinių kepurių stiliaus liniją, tačiau paminėtas aukščiau jos františkas bei popajiškas alternatyvas.

Ahoy!

Komentarų: 1

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.