Leitenantas, kuris kapitonas (7/7) – arba kaip krante pasimetė “pakapitoniai“

Šeštoje dalyje išsiaiškinome (tikuosi!), kodėl tarpukaryje nebuvo komandorų Lietuvos karo laivyne, ir kaip kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas tapo komandoru-leitenantu, atsidūręs JAV.

Ta proga kaip tik po Antrojo Pasaulinio karo, kai jau pradėjo atsigauti Tolimųjų Rytų ekonomikos, buvo juokaujama, kad kiekvienas karate, taekwondo ir pan. juodą diržą turintis meistras iš Japonijos ar Korėjos, perplaukęs vandenyną ir atsidūręs JAV, iškart paauga dan laipsnyje bent per kelis laiptelius aukštyn. Bet, jei skaitėte praeitą dalį, tai savo kariniame laivyno laipsnyje P. J. Labanauskas kapitoną į komandorą pakeitė dėl kitos logikos.

Tačiau šioje dalyje gal verta bendram išsilavinimui baigti aiškintis, o kaip kitų šalių karo laivynuose su šituo nei tai dar kapitonu, nei jau leitenantu yra, ir kodėl Lietuvos KJP bažnyčioje vengiantys primušimo už glušumą tikėjimo fanatikai gali ginčytis net nesuprasdami, dėl ko jie išties patys ginčijasi.

* * *

Apie tostus laivyne

Seras Winston Churchill britų karališkąjį laivyną su jo tradicijomis apibūdino timis žodžiais kaip kad tai – niekas kitas, tik romas, sodomija ir plakimas (“…nothing but rum, sodomy and the lash“).

Kaip angliškų tradicijų puoselėtojas™, tai šįkart skirsiu dėmesį (ir vėl!) tik pirmai daliai (ša, husarai, dėl antros, kad negautumėt trečios – repuoju).

Apie jūrinukę (džk telniaškę)

– Gal tu ruskis? – perklausė manęs angliškai mandagios frazės nesupratęs brangus seras “locman-asystAntas“ Marmario marinoje, kuomet dar 2010-aisiais man besimokant IYT mokykloje mes švartavome mūsų laivą namų uoste ir aš paprašiau šį turką su “tūziku“ (pripučiama valtele) stumtelėti mūsų laivės nosį, kad galėčiau geriau užtraukti mūringą (angl. mooring-line – raištis laivapriekiui pririšti, paprastai užinkaruotas tvirtai dugne).

Igoriokas po to dar ilgai kvatojosi, kad “fašistas“ (aš, suprask) eis turko lupti, kad tas prasivardžiuoja.

Na, jam linksma buvo, kad būdamas dvi savaites rusų įguloje (čia atskira istorija, ir po to PTSD iki šiol pilnai esu dar neatsigavęs, kad aprašyčiau patirtus visus nuotykius) aš priėmiau įžeidimu tai, kas yra jų visų tautybė (nes pats Igoriokas rankas yra prie kito turko pridėjęs, mokydamas aną kultūringų manierų, bet tai – kita istorija).

O aš susimąsčiau – kodėl rusas?

Plonytė raudona gija

Kasdien matydamas gražias apšerkšnijusių žiemiškų katukų laivių nuotraukas, publikuojamas Šilutės eskvairo Dainiaus Šilgalio, Galento laivės vado (taip, berods, turėtų vadintis nauji LBS titulai ir kvalifikaciniai laipsniai, jei jau sulietuvinus iki galo), kviečiančio į Kalėdinę regatą Mingė-Nida ir atgal tekinomis lūžtančiu leduku, aš vis galvoju: o kas didžiausias šiuo metu buriavimo trolis ant beužšąlančių Lietuvos vandenų?

Martynas Pulokas, trolių vandenis išraižęs? O gal Rokas Milevičius, skrodžiantis (skerdikas, nu) VOR laive pietinį vandenyną (čia jums ne koks Ilgūnas Žydrauskas be žalio paso Nigger Nationalistic Ball Association pasilikęs, kurio visi nuopelnai Lietuvos krepšiniui yra skola už išmokymą tą krepšinį žaisti)? Ar gal jau minėtasis auksarankis ir auksaburnis Dainius ir jo trimis suboktavomis mokantis kniaukti katukas Kanklius?

Kaip man asmeniškai, tai vis tik Rimtautas Rimšas.

Seeadler – burlaivis drednoutų kare (3/3)

Pradžia čia

* * *

Susipažinom su burlaiviu ir jo kapitonu, tad grįžtam ten, kur juos pasakojime palikom – prieškalėdinės nuotaikos apimtas britų jūrų patrulis paleidžia norvegais apsimetančius vokiečius. Dabar šiems kaizerio piratams atviras visas Atlanto vandenynas.

Seeadler – burlaivis drednoutų kare (2/3)

Pradžia čia

* * *

Bet grįžkime prie burlaivio dabar jau paskirtojo naujo vado, nes, mano galva, asmenybės dažnai nulemia, kiek vienam ar kitam laivui jo misija bus sėkminga, arba – nelabai.

Ir jei U-boot laivai gauna vadais kadrinius laivyno karininkus dažniausiai ne pačios aukščiausios socialinės kilmės (anokia čia romantika – kiurksoti medinėje skardinėje po vandeniu, kuomet, jei esi baronas, tai gali bent jau kokiu raudonai dažytu triplanu padangėje paskraidyti, o vakare bare ant kaklo kabinsis sudrėkusios nimfos), tai šiam kaizerio piratų burlaiviui vadu paskiriamas netgi grafas – Felix von Luckner (gimęs Dresdene, Vokietijoje, 1881.06.09, mirė 1966.04.13 Malmėje, Švedijoje).

Seeadler – burlaivis drednoutų kare (1/3)

Piratiškos romantikos persmelktas burių Aukso amžius jau buvo keli šimtmečiai kaip pasibaigęs, jūrose jau laivybą vykdė vis didesniais statomi garlaiviai. Netgi burinis karo laivynas savo paskutinį mūšį prie Sinopo atkariavo ir jau virš 60 metų gulėjo dugne nuskandintas kone iškart po to pergalingo žygio, sukėlusio daugiatautį karą, kad užtvertų prieigas gariniams šarvuotlaiviams.

Tuomet jau naujasis prasidėjęs Didysis karas, kaip jį vadino anglai ir prancūzai, turėjęs užbaigti visus karus, tačiau tegavęs vėliau numerį Pirmasis, nors ir Pasaulinis (kaip jį iškart pavadino vokiečiai su aplombu ir pretenzijomis į viešpatavimą), į jūros mūšius išvedė pagarbią baimę kėlusius drednoutus ir klastinguosius povandenlaivius, kai sausumoje visavaldžiu kariuomenės ginklu tapo beatodairiškai gyvybes šienaujantis kulkosvaidis, per pusamžį tapęs portatyviniu ir kiekvieno šaulio ginklu, o jau po metų čia turėjo atsirasti ir tankai, kai ore įsiviešpatauja lėktuvai. Beprotiškas technikos progresas efektyvesniam priešo naikinimui, atrodo, nepalieka jokios vietos romantiškąjai burei, juolab, kare.

Zenonas Lukošius ir U-505 sučiupimas

Antrasis Pasaulinis karas Lietuvai buvo negailestingas: pasidavėme lenkų ultimatumui 1938-aisiais, atsisakydami Vilniaus krašto; po to 1939-aisiais Reichas tokiu pačiu būdu atsiėmė Klaipėdos kraštą; o jau metai nuo šio karo pradžios sovietai be mūšių okupavo ir visą likusią Lietuvą, paversdami ją sovietine respublika, Lietuvos užsienio reikalų ministeriui Urbšiui tik išsikaulinus sugrąžinant Vilniaus miestą su apylinkėmis (bet ne visą, deja, kraštą, atitekusį su visa išlenkinta Vakarų Baltarusija naujai sukurtai Belarusskaja SSR, dabar žinomai kaip Batkos Alechandro Lukašenkos bulbalandas).

Tačiau visa ši taikinga ir, rodos, bekraujė dar Vilniaus debošyriaus Adomo Mickevičiaus apdainuota epe “Pan Tadeusz“ lietuviškoji nuolankumo stipresniam idilė vis tiek pareikalavo dar didesnės kainos, kuomet frontas 1941-aisiais persirito į Rytus, o po to 1944-aisiais atgal į Vakarus – tame tarpe gi netekome kone visos per amžius čia gyvenusios žydų ir čigonų tautinės mažumos, baigiančios išnykti ir lietuvių Užgavėnių tautosakoje, o ir mūsų tautos žiedas kas represuoti, kas lageriuose pas vokiečius ar rusus marinti, kas tremtyje ir emigracijoje prapuolę, prisitaikius tik visokiems “ir tuomet dirbusiems Lietuvai“ koloborantams.

Parado chuliganas

Ne, čia ne apie Petrą Gražulį ir jo permanentinę kovą su latentiniu nuokrypiu.

Lietuvos Respublikoje, tarsi toji įeitų į britų karūnos Sandraugą (nors kodėl ir ne? Būčiau už! Vien tam, kad nebetektų ištisai galvą kraipyti dėl šalies vadovų – suteikus buduliams ir lemingams teisę rinkti pagal savo supračių, tai tokius va ir išsirenka mums), imama po truputį džiūgauti dėl Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II deimantinio karūnavimo (nes valdymu tai vadinti sunku) jubiliejaus.

Lietuvos KJP – kurių irgi nebus

Ši virtuali diskusija apie Lietuvos karo laivyno (tiksliau: KJP – karines jūrų pajėgas) esamą padėtį ir galimą jo paskirtį netikėtai kilo 2011 metų rugpjūčio 31d. “Veido“ apžvalgininko, kurį toliau minėsiu kaip Moderatorius, asmeniniame Facebook puslapyje, šiam, būnant dideliu lėktuvų skrydžių fotografavimo aistruoliu, įdėjus nukritusiojo lietuvių naikintuvo (kai tas dar skraidė…) nuotrauką su prierašu “In Memoriam…“.

Pridursiu, kad minėtasis diskusijos šeimininkas yra taip pat ir nusipelnęs KJP žmogus kaip propagandistas, gavęs iš KJP vadovybės ir atitinkamą žinybinį įvertinimą*, todėl natūralu, kad, man įsikišus į pokalbį, kalba nuo dangaus ir lėktuvų pakrypo link žemės, o dar tiksliau – vandens ir karo laivų. Jei Lietuvos, kaip NATO narės, gynybinių principų nesuvokimas akis bado, tai ką bekalbėti apie mitus dėl jos karinio jūrų laivyno ir šiojo funkcijų?…

Kadangi šis tinklaraštis yra skirtas ne vien buriavimui, bet ir daug platesnei marinistinei temai, tai diskusija apie karo laivyną, tikiuosi, čia ras savo prideramą vietą. Skaitymo sklandumui aš šiek tiek paredagavau, ištaisiau žioplesnes gramatines klaidas, lietuvišką šveplavimą padariau skaitomu, tačiau kalbos iš esmės netaisiau (nemanau, kad dera šnekamąją kalbą, o čia juk diskusija, keisti į literatūrinę!), o taip pat įdėjau ir kai kurias nuorodas į platesnį kontekstą, kuris, tikiuosi, gal bus irgi įdomus.

Malonaus skaitymo!

Geltonasis Jackus, arba Kaip muitinė dalina gerumą

“A yellow flag for punishment!“ bawled there vengeful captain of the
forecastle; “let the gentle man sail on his last cruise, under the rogue’s
ensign!“

“A yellow flag! a yellow flag!“ echoed twenty taunting throats. “Down with
the Rover’s ensign and up with the colours of the prevot-marshal! A yellow
flag! a yellow flag!“

The Red Rover by James Fenimore Cooper