Dar viena lietuvių pergalė jūroje


Jei švęsti Vasario 16-tą, tai švęsti!

Apie Salacgryvą esu jau rašęs, bet, sugrįžus nuo Signatarų namų, kur prof. Landsbergis kalbėjo apie ideologinius balvonus bei Vakarų katukus ir lietuvių misiją (ne)vykstančiame Ukrainoje kare, savo įrašu tinklaraštyje pradžiugino istorikas ir rašytojas (“Apelsinų kontrabandos“ autorius) Gediminas Kulikauskas, kuris ir jus​ šiandien dar irgi pradžiugins lietuvišku Ledo mūšiu (sovietmečiu mokęsi žino tokį ant Čiudo ežero) 1270 metais, kur livoniečiai, estai, danai ir būsimi latviai nuo plėšikaujančių Saaremoje lietuvių ant ledo į kaulus gavo (ir dar neblogai, jei magistras buvo irgi nudobtas, ne?).

Man vis tik įdomus jo minimas lietuvių keliavimo iš Kernavės į Saaremą tempas – apie 100 km per parą.

Pėsti lietuviai tikrai netraukę – per tolimas kelelis, o ir herbe vytis ne veltui. Tiesą sakant, į karą lietuviai visada jodavę dviem žirgais – vienu raiti kaip keleivine transporto priemone (nors paprastai kovęsi pėsti, tad lietuvių raitelis yra veikiau dragūnas, nei husaras ar ulonas), o kitas buvęs nešulinis (todėl ir vertinti žemaitukai – tokie savotiški poniai arba asilėnai, kuriuos naudoję kiti kraštai, o mes tam pritaikėme savo veislę).

Tai vat normaliai raitelis įveikdavęs tik atstumą, kuriuo stirkso viena mūsų sostinė nuo kitos, t.y. nuo Kernavės iki Senųjų Trakų ir nuo šių iki Vilniaus (džk Voruta). Tad 100 km – tikrai ne vienos dienos, kuri žiemą ir trumpesnė, kelias, o lietuviai, kaip rašo kronikos, judėjo spėriai, ir tą darė jūros pakrante.

Tas ir sudomino. Nes tokiu tempu žiemą (o tas periodas vadintas mažuoju ledynmečiu dėl šalčių) jūra užšąla, tad žirgais galima roges grobiui tempti ne 20-30 km per dieną tempu kaip sausumoje, o, tarkime, dvigubai – 40-60 km/d.

Bet juk tempas buvęs dukart didesnis ir už šį!

Iš čia klausimas: o ar ne ledrogėmis su burėmis tie mūsų plėšikai pakrante ledu varė?

bujeris

Traidenio buriuotojai su LBS vėliava traukia grobio ledu į Saaremą (foto iš jk-jugo.hr)

Tempas tuomet būtų kaip tik, o ir apie roges kalba Livonijos kronika. Jei lietuviai buriavę žiemą (o velniam kitaip iki salų neaišku kur traukti, jei nesuvoki navigacijos?), tai būtų įdomi sensacija, keičianti suvokimą, kaip iš tiesų atrodęs tas keliavimas, ir kad lietuviai ne tokie jau iš kelmo spirti vyriokai buvę. Ką mūšyje, būdami apsupti, plynėje ir trečdaliu menkesni, įrodė, ištrankydami profesionalius karius riterius su visa govėda vietinių pakalikų.

Bent jau pasvajoti galima, kad lietuviai buriavę žiemą, ne?

Laivę pasistatyti reikia amato ir įgūdžių, o vat prie rogių pritaisyti kartį su marška – ir jau skuodi ledu vėją įsikinkęs. Į tokias roges ir žemaitukai lengvai telpa, varant į priekį link Saaremos, nes rogės dar kol kas tuščios. O atgal gali ir neskubėdamas juos pasikinkęs visa gurguole namopi traukti.

Kad lietuviai nebijoję jūros, ypač, kai ta kietu paviršiumi virsdavusi, rodo ir pergalė Karusės mūšyje. O ir šiaip jūros nebijota, jei etmonas Jonas Karolis Katkevičius švedams mušti greitai laivus rekvizavo ir pakrante iš Pernu iki Salismiundės atplaukė.

Tad gal ne tokie ir nevėkšlos lietuviai buvę, ir paburiuoti sugebėdavę daug anksčiau, nei įsisteigė Lietuvos jacht-klubas Kaune ar dar anksčiau, nei grafas Tiškevičius jachtą Žemaitej nusipirkęs Viduržemyje.

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.