Paprastai man išgyvenimo jūroje filmai nepatinka – ne todėl, kad ten siaubo elementų per daug, bet kad ten išties buriavimo per mažai.
Ir jei lygintume su Robert Redford monovaidyba 2013 metų filme All Is Lost, kur jo veikėjas nuoširdžiai stengiasi nusibaigti jūroje, bet niekaip tas jam nesigauna, tai tikrai galiu pasiūlyti gerokai įdomesnį ir tikrais įvykiais paremtą 2018 metų islando Baltasar Kormákur režisuotą filmą Adrift: Skaityti toliau
Visai nekeista, kad perskaičius Bernard Moitessier knygą, kyla noras perskaityti tuomet jau ir paties 1968-1969 metų Golden Globe Race nugalėtojo prisiminimus:
Robin Knox-Johnston – A World of My Own
(© 1969, 2004. ISBN 978-0-7136-6899-5 – išleido pirmą leidimą dar 1969 metais Londone Adlard Coles Nautical, kurio knygą apie štormavimą rusiškai, ko gero, skaitė ir vyresnė už mane visa lietuvių buriuotojų karta).
Man FB priminė, kad kaip tik prieš 2 metus perskaičiau knygą, kuri labai tiktų visiems ir dabartinei saviizoliacijai.
Nes aš pirkau ją tam, kad iš autoriaus pats sužinočiau atsakymą į tą klausimą, kuris nuo 1968 metų kamuoja visus bent kiek vandenynais besidominčius buriuotojus ir jiems prijaučiančius, ir kurie niekaip nesupranta, kodėl žmogus, dalyvaujantis pirmose pasaulyje vienutininkų lenktynėse aplink pasaulį be sustojimo Golden Globe Race, finišo tiesiojoje, dar turėdamas galimybę laimėti, jau nusprendžia nebefinišuoti Plymute (finale vienintelis užbaigęs ir taip laimėjęs šią regatą buvo seras Robin Knox-Johnston, startavęs anksčiau su mažesniu laiveliu Suhaili iš Falmuto), o apsisuka ir nuplaukia vėl be jokio sustojimo į kitą pusę gaublio – į Taitį.
Tuomet Bernard Moitessier (1925.04.10-1994.06.16) visiems tiesiog pasakė, kad taip norėjo išgelbėti savo sielą.
Aš retai žiūriu serialus – man paprasčiausiai gaila laiko. Tačiau kuomet kalba eina apie bures, tai galima padaryti ir išimtį.
Kurie jūsų nesate skaitę, arba bent jau matę kurios nors ekranizacijos, Robert Louis Stevenson romano “Lobių sala“?
Netgi knygos neskaitę ar filmo nematę darželinukai garsiausią literatūrinį piratą kapitoną Flintą galėtų įvardinti iškart po Kalėdų Senelio, nors po Karibų Piratų, ko gero, jį dabar pranoksta Johnny Depp suvaidintas Jack Sparrow. Bet Treasure Island vis dar išlieka piratų aukso amžių aprašanti klasika su vienakojo piratų kvartermeisterio Ilgšio Džono Silverio (Long John Silver) papūga ant peties, kartojačia “pi-aaaaa-strai! pi-aaaaa-strai!“ (tokia valiuta iki euro).
Kuomet prieš ketverius metus rašiau atsiliepimą apie filmą, kuriuo buvo ekranizuotas Robert Erskine Childers romanas The Riddle of the Sands, aš pačios knygos nebuvau skaitęs – daviau jums nuorodą į filmą, kuris nors ir ganėtinai retro, bet vis tik apie buriavimą, ir dar tokį klasikinį.
Dabar nuoroda tame įraše neveikia – Youtube sugriežtino copyright taisykles, todėl klipą išėmė.
Ir dar vieną dovaną gavau ankstų 2020 metų vasario 17-osios rytą – švyturių fanatikas Aidas Jurkštas atsiuntė lenkų rašytojo Henryk Sienkiewicz 1881 metais išleistą apsakymą (ar kaip įvardinta dėl trijų formalių dalių skirstymo – novelę) Latarnik.
Ši knygelė – tai lietuviškas 1908 metų J. Margevičiaus vertimas Jūros švyturio sargas, redaguotas 1922 metais Jono Jablonskio ir 2020 metais, stengiantis atkurti senobinį autoriaus teksto stilių, Aido Jurkšto; ISBN 978-83-947026-6-3: Skaityti toliau
Kadangi tik tarpukariu 1935 metais formaliai gen. Stasio Raštikio įsakymu tesukūrėme rugpjūčio 1 dieną savo karo laivyną, kurį spėjo sudaryti iki 1940 metų sovietų okupacijos vos vienas karo laivas, perimtas iš teritorinės jūros apsaugos ir paverstas kariniu mokomuoju, Prezidentas Smetona, tarnavęs dar minėto vardo Tautos Vado jo reprezentacine jachta (pastebėsiu, kad tuomet kelias jūra buvo labiau įprastas už dabartines pigias oro linijas, ir šalių vadovai retas turėjo oficialų lėktuvą ar, juolab, traukinį, tačiau laivai buvo įprastas protokoliškai dalykas – ypač, kai susisiekimas su Europa iš Lietuvos vyko tik per Rytprūsius, o ne Lenkiją, su kuria buvome karo stovyje iki pat 1938 metų).
Ir tik jau prie liaudies vyriausybės Pakrančių Apsaugos laivai buvo formaliai nupolicinti iš VRM ir jau KAM sukarinti, todėl šis Pirmojo Pasaulinio Karo laikų minininkas tapo laikinai flagmanu visiems tiems kateriams. Deja, jau metų viduryje, nors ir išgelbėtas prieš metus nuo uostamiesčio okupantų nacistų, bet jau nusavintas Šventojoje visos Lietuvos okupantų sovietų, taip pervadintas Pirmūnu ir, išvijus įgulą, inkorporuotas į Raudonąjį Baltijos Laivyną, kur jau per Antrąjį Pasaulinį Karą buvo tų pačių jo statytojų šių dviejų okupantų tarpusavio kare paskandintas (o va šio mūsų karinio junginio vėliava priešui juk neatiteko dar 1940!).
Man negalima eiti į knygynus. Kaip lošėjui uždrausti, informavus per kokį nors nacionalinį priklausomybių centrą. Arba užsikodavus kaip alkoholikui, lankančiam anoniminę savipagalbos grupę:
– Sveiki, mano vardas Egidijus, ir aš esu bibliofilas.
Pirma, tai knygą gavau dovanų iš Audriaus – čia trečioji iš jo dovanotųjų, ir sakiau jam, kad neskaitysiu, nes nedraugauju gi su autoriumi. Bet Audrius yra gudrus diegas ir išmintingas organizatorius, nes žinojo, kad vis tiek skaitysiu. Galėčiau ir neprisipažinti, kad perskaičiau.
Antra, tai autorių teko pasiųsti Facebook į tolimąjį plaukiojimą pagal kursą į koordinates 14° 24′ 28″ S ir 71° 18′ 00″ W – nes tiesiog truputį atsibosta bandyti diskutuoti su žmonėmis, kurie yra neteisūs, bet užsispyrę savaip, o argumentas tuomet jų finale yra toks svarus, kad gerą kreiserį vietoje inkaro užlaikytų – “kas tu toks?!“.
Ko gero, aš vienintelis būčiau visoje Lietuvoje, kuris šitą lenkų 1977 metų filmą “Kapitan z Oriona“ (Kapitonas iš Oriono) bus matęs. Bet kai nerandi ką geresnio veikti darbe naktį, nes Venanto knygą jau perskaitei, tai gali ir keistų filmų per Youtube pažiūrėti.
Venantą aš vis paskaitau su malonumu savo feedly RSS skaityklėje, kuomet jis ką nors parašo į žurnalą Jūra – tiesą sakant, vien dėl jo ir užsiprenumeravau tą žurnalą, nes kokios nors uosto krovos peripetijos arba glušiai Vilniuje, kurie savo uoste (uostas priklauso Vilniui, ne Klaipėdai) tvarkytis nesugeba, man ne taip ir įdomios, nors Vidmantas Matutis ten ir laiko gerai bures sustyguotas.
Keturvėjininko poeto ir tarpukario Lietuvos buriuotojo Salio Šemerio prisiminimai buvo ne tik Valdo Japerto dėka čia mano tinklaraštyje publikuoti, bet jau pagaliau pasirodė ir pati pilna knyga:
Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse: atsiminimai / Salys Šemerys; [sudarytojas ir paaiškinimų autorius Dainius Elertas]. – Klaipėda: Lietuvos jūrų muziejus, 2016 (Vilnius: BALTO print). – 351, [2] p.: iliustr., nat. – ISBN 978-609-95879-0-5 (įr.). Tiražas 400 egz.
Kai praeitą kartą buvau atostogų Lietuvoje, bandžiau knygynuose nusipirkti, tačiau tokioms knygoms, man nuoširdžiai paaiškino, nėra, suprask, paklausos (“a, jūs irgi buriuotojas… tada viskas aišku – nebus knygos, žinokite“), todėl jų net sandėlyje knygynas nelabai laiko. Galima užsakyti, sako, tada kaip ir Ostapui (kuris dėvėjo škiperišką kepšę) paaiškino: “pinigai ryte – kėdės popiet; pinigai popiet – kėdės vakare; pinigai vakare – kėdės ryte; pinigai ryte…“
Salys Šemerys savo atsiminimuose “Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ (ISBN 978-609-95879-0-5) rašo 145p., kad 1937 metais Klaipėdos jacht-klube (K.J.K.) buvę 9 Hai (jis rašo su j gale) tipo laivės (jachtos).
Kai netyčia man ar tai Youtube, ar Facebook pakišo The Swallows and Amazons filmo treilerį, matyt, pažiūrėję mano brūžinimo internete istoriją dėl buriavimo (ša, husarai, čia ne tos amazonės ir ne apie tai, kad nuryja), tai negalėjau atsidžiaugti, ir šia džiugia naujiena dalinuosi su jumis – jau šį penktadienį įvyks pasaulinė filmo premjera:
Sako, kad apie ką nuolat galvoji, tai tą nuolat vis ir matai. Kas galvoje – tas ir į akis krenta.
Čia kažkoks selektyvus matymas ar mąstymas. Skamba kaip retentive, bet gal ne – sakė per paskutinį seminarą, bet aš tuomet galvojau apie merginą baržoje, tai nepamenu.
