Gera diena yra Tauro ir Ilonos laivė Lietuvoje.
O Tauras su Ilona yra geri žmonės Lietuvoje, kuriems dievai atėmė grumpy mimiką, o padefaultu instaliavo šypsenas. Šiaip ir laivę pirko tam, kad būtų vėją pasikinkę kartu, nes Taurui Ilona ant kaitlentės (šiaip aitvarlentės, nes kite-board yra kas kita, nei kulinarijai skirtas paviršius), nepaisant tos manekenės sudėjimo, netilpdavo.
Bet aš apie savo dieną, kuri prasidėjo naktį.
Šiandien paskambino agentas ir pasiūlė vakare padirbėti per šituos mano laisvadienius. Sakau, kad vis dar atsisakysiu, nes sirguliuoju. Jis irgi, pasirodo, savaitgalį prakosėjo ir lovoje prasivartė, o ir mano landlord, kaip pripažino, irgi sau išrašė lovos režimą be šildančio šalia kūno (o aš ir galvoju, ko tas internetas vis atsijunginėja – matyt, geri srautai vaizdinės medžiagos prasisuko per router).
Gal virusas koks, nes šiaip jau orai antrądien puikūs – saulė šviečia, į miestą kviečia. Ne taip, kaip pas jus Lietuvoje, kur žiemą netikėliai kelininkai vėl užklupo gudriu pasyviuoju būdu pagal Sun Tzu strategiją wu wei.
Viena tradicija Lietuvoje, o Mažoji Lietuva yra neatsiejama Lietuvos dalis dideliam portugalų bei jotvingių ir šlėktų džiaugsmui, akivaizdžiai formuojasi – tai kalėdinė regata.
Jau tampa tradicija…, sako Julius, o aš siūlau atostogoms pasiklausyti mano reportažo laidoje “Septintoji diena“ nuo 48:35 (bet ir visa laida įdomi!) arba paskaityti išklotinę žemiau:
Kodėl sakot, kad lietuviai neturi humoro jausmo? Taigi kiek džiaugsmo suteikia degantis kaimyno tvartas arba pastipusi kaimynės karvutė!
Matau, kad nusišypsojot. Reiškia, viskas gerai lietuviams su tuo humoro jausmu.
Sveiki sulaukę Šv. Velykų!
Tai ne pirmos mano Velykos ne Lietuvoje, bet pirmos dabar jau išvykus iš jos ilgam (arba su visam, nelygu požiūris). Išvakarėse virtuvėje triūsė kaimynės, tyliai fone džiūgaujant Džordanai, kad jai patinka taip gyventi.
Velykos yra ne tik Kristaus prisikėlimo šventė. Tai ir atsinaujimo pradžia, kurios laukiama visą Gavėnią.
Jei švęsti Vasario 16-tą, tai švęsti!
Apie Salacgryvą esu jau rašęs, bet, sugrįžus nuo Signatarų namų, kur prof. Landsbergis kalbėjo apie ideologinius balvonus bei Vakarų katukus ir lietuvių misiją (ne)vykstančiame Ukrainoje kare, savo įrašu tinklaraštyje pradžiugino istorikas ir rašytojas (“Apelsinų kontrabandos“ autorius) Gediminas Kulikauskas, kuris ir jus šiandien dar irgi pradžiugins lietuvišku Ledo mūšiu (sovietmečiu mokęsi žino tokį ant Čiudo ežero) 1270 metais, kur livoniečiai, estai, danai ir būsimi latviai nuo plėšikaujančių Saaremoje lietuvių ant ledo į kaulus gavo (ir dar neblogai, jei magistras buvo irgi nudobtas, ne?).
