Dveji metai po savo pirmosios knygos “Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, istorikas Gediminas Kulikauskas išleido 2015 metais antrąją savo istorinių įvairenybių apie Lietuvą knygą “Elektros boikotas ir [dar] kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, ir nepraėjo dveji metai, kaip aš pagaliau ją perskaičiau (autoriaus dedikacija rašyta spalio 28 dieną, tai kaip ir ne dveji dar).
Jei švęsti Vasario 16-tą, tai švęsti!
Apie Salacgryvą esu jau rašęs, bet, sugrįžus nuo Signatarų namų, kur prof. Landsbergis kalbėjo apie ideologinius balvonus bei Vakarų katukus ir lietuvių misiją (ne)vykstančiame Ukrainoje kare, savo įrašu tinklaraštyje pradžiugino istorikas ir rašytojas (“Apelsinų kontrabandos“ autorius) Gediminas Kulikauskas, kuris ir jus šiandien dar irgi pradžiugins lietuvišku Ledo mūšiu (sovietmečiu mokęsi žino tokį ant Čiudo ežero) 1270 metais, kur livoniečiai, estai, danai ir būsimi latviai nuo plėšikaujančių Saaremoje lietuvių ant ledo į kaulus gavo (ir dar neblogai, jei magistras buvo irgi nudobtas, ne?).
Kuomet sužinojau, kad istorikas Gediminas Kulikauskas rengiasi išleisti knygą, kurios branduolį sudarys jo straipsniai, publikuoti “Veide“, “Verslo klasėje“ ir, neabejoju, dar kažkur, kur irgi skaitytojai, pagal save sprendžiu, jo straipsnius beskaitydami atgauna meilę savo Tėvynės istorijai nuo televizinių dialogų tarp profesorių Gudavičiaus ir Bumbliausko laikų (pamenat? “Tai, profesoriau, norite pasakyti, kad Mindaugas buvo šunsnukis?“ “Taip, kolega, bet tai buvo mūsų šunsnukis!“), tai greit primečiau: jei mano koloboranto prosenelio, uolių tautiečių įskųsto dar iki koloboravimo ir nukentėjusio nuo Gestapo, neradusio motyvacijos daryti išlaidas kulkai į pakaušį ir nustekentą paprasčiausiai išmetusio pro Kauno sunkiųjų darbo kalėjimo vartus, kuris su komunistų šunsnukiu Sniečkumi po karo pas save sodyboje latviškus šprotus rijo, užsigerdami armėnišku konjaku, gododami apie darbą vardan tos, kaimynu buvęs buožė ir garsusis knygnešys Akelaitis, tuomet ir man, 1991-ųjų Parlamento savanoriui, kuriam Gedas tą susidomėjimą istorija atgaivinęs, dera kažkaip prisidėti prie šito švento knygos ėjimo į mases ne vien dvasišku ir įprastiniu būdu, bet apjungiant komerciją, reklamą ir edukaciją į vieną, idant paraginimas ir taip peršasi – atkusti su Valensina sultimis, kurios, visų pirma, yra apelsinų (ir ne, tai dar nėra ilgiausias sakinys, kurį esu surašęs).
