Stinta pūkis,
stinta pūkis,
Stinta stinta
stinta pūkis…Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį –
Pažink, tėve, žibinkštį!
Ar ne tavo dukrelė,
Kur taip toli nudavei
Už giliųjų marelių?
Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį
ciūta rūta ta!
Ir kas čia, blake-muse, tik ką buvo? – klausiate manęs. Skaityti toliau
Jei taip prieitų ir pasakytų kas: “Biče, ar laiko turi?
Man įguloj reikalingi snukiai nauji.
Amazonė, Didis Rifas, vandenynai treji,
Visam reisui – metai arba dveji…“ –
Tai atsakyčiau (dainuojat jūs visi!):
Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Kur tie raiščiai, sumazgyti visi?
Kur tie vartai, pasaulin atverti?
Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Viską metu ir į reisą plaukiu –
Tik kur tai yra?
Ir kur tai yra?
– “Kur ta prieplauka?“ – mano vertimas iš lenkų kalbos.
Pačiai populiariausiai jūreiviškai lenkų dainai “Gdzie ta keja?“ (”Kur [ta] prieplauka?“) kitais metais sueina tiek, kiek man už kiek daugiau nei mėnesio sueina šiemet – t.y. jau pusė šimto metų! Skaityti toliau
Antai Indrė iš vilniečių jachtklubo muzikinės laivės išeina po kone 13 metų muitinėje iš darbo, ir sakau jai ta proga, kad buriavimas išties keistai veikia žmones – tie net ir ne iš muitininkų kartais tampa piratais arba kontrabandininkais.
Ji atšauna, kad buriavimas ją veikia kiek kitaip, ir mano pasvarstymui, kad neaišku, ar iš to sekantis girtuokliavimas yra pasekmė, ar vis tik įklimpimo į buriavimą priežastis, pritartų ne tik Dėdė Romas. Kas, aišku, jokiu būdu nesuponuoja minties, kad Indrė staiga tapo girtuokliaujančia kontrabandininke ar kokia akoholio pirate!
Šią dainą “Penki iš Albatroso“ per Mingės jachtklubo 10-mečio jubiliejų aš išgirdau iš Olando (džk Darius Bulanavičius, laivės Carpe Diem burvedys), kuris pasakė, kad ją išmoko savo ruožtu iš Dėdės Romo (džk Romualdas Janušauskas, buriavimo Lietuvoje dinozauras), o iš kur tas išgirdo, tai istorija nutyli, nes jei net ne pats sukūrė, tai iš gyvų likusių bus seniausias dabar šios dainos šaltinis, raižantis laivėmis Lietuvos vidaus, teritorinius ir tarptautinius vandenis.
Ir štai yra tas tekstas, kurį aš išpešiau iš jo – ačiū jam! Skaityti toliau
Dėka Disney kino studijos dabar Karibai yra toks romantizuotas piratų rojus, į kurį traukiama ne tik pailsėti po palmėmis salose, bet ir paburiuoti, ir lietuviai juos atrado gerokai anksčiau už mane (nors džiugu, kad paskui mane į Dodekanesą tuntais patraukė buriuoti).
Nors man Karibai ir jų piratai labiau siejasi per TV serijalą The Black Sails, kuris yra Robert Louis Stevenson romano Lobių Sala priešistorė ir kapitono Flinto gyvenimo pasakojimas, apie kurį rašytojas tik užsimena romane, ir romane jau matome surambėjusį Ilgšį Džoną Silverį, kuris serijale praeina kelią nuo smulkaus sukčiaus ir bailoko avantiūristo iki gudraus, klastingo ir nuožmaus piratų kvartermeisterio (iš esmės, tai piratų seniūno arba prezidento pareigos, nes piratų kapitonas daugiau CEO buvo arba vykdomasis direktorius pagal korporatyvinį valdymą).
Pakelk bures, drauguži mielas,
Kad vėjas jas išpūstų su jėga –
Mums metas į kelionę gelbėt sielas,
Kol jos dar neprapuolė, būdamos krante.
Bet koks sutapimas su tikrais įvykiais, tikromis vietovėmis, tikrais žmonėmis, tikromis laivėmis ir tikromis citatomis yra neatsitiktinis.
Baladė išties parašyta garbei vienos tikros laivės, kurioje teko garbės ir man sutikti Mingės jachtklubo 10-mečio minėjimą, ir garbei tų žmonių, kuriems aš dėkingas už draugystę – kaip buriuotojams ir kaip žmonėms.
Tačiau dėl trukmės ir apimties telefonas, deja, negali įrašyti ilgesnio video nei 5 su puse minutės, todėl čia bus šįkart tik žodžiai be muzikos ir mano grojimo (dėl ko nemanau, kad labai nuliūsite).
Akordas Dsus2 yra kaip D, nukėlus pirštą nuo pirmos stygos: x00230
1. Arba nemoku, arba FB neleidžia įkelti mp3.
2. Reikia mikrofono, nes diktofonas telefone tikrai prastesnis už juose esančius fotoaparatus. Matyt, selfiai tualete progreso smartphone technologijos vystyme duoda daugiau, nei dainavimas duše.
3. Ai, dar ir gitaros reikia kitos, ir jau žinau, kokios maždaug noriu, bet ir šita dar puiki (pagal talento nebuvimo lygį).
Taip, įsirašiau sau anos dainos, kur parašiau vakar akordus (tekstą per Kunigaikščio Vildaugo mirties dieną), juodraštį, iš čia ir tos išvados.
Senokai jau publikavau kokią nors dainą, kurią siūlau dainuoti buriuotojams ir prijaučiantiems.
Tad kadangi dabar groju italų firmos EKO gitara, pagaminta 1963 metais Slovėnijoje, tai ir jums siūlau, ko gero, ne šiaip vieną seniausių, bet ir vieną populiariausių shanty (lietuviškai – jūreiviška sutartinė), kuri seniai tapo liaudies daina, traukiama ne vien jūrininkų ar buriuotojų, ir ypač iš tų šalių, kuriose nacionaliniai buriavimo ypatumai reiškia buitinį alkoholizmą krante, laive ir tarpe tarp jų (taip, Lietuvą tas irgi liečia, kaip rodo empyriniai tyrimai, atlikti britų mokslininkų delfiuose).
* * *
Taigi, sėdžiu namų uosto Sztynort tavernoje Zęza, gurkšnodamas viskį Jameson, ir galvoju: va, jau trečiąkart atburiavau Mozūruose, ir juk trečias kartas nemeluoja.
Keistas posakis – tarsi anie du kartai kažkaip primelavo? Ir kuo skiriasi šis trečiasis?
Iš tiesų, šiuos paaiškinimus dėl vertimo, atsakant į klausimus, o kodėl…? ir wtf???, aš buvau iš pradžių įdėjęs pirmoje dalyje, rašydamas apie dainą “Už tuos, kurie jūroje“ pagal “Mašyna Vriemiani“.
Taip elgtis buvo tam tikra prasme saugiau – dar nespėję supeikti mano vertimo teksto, ir ką aš čia drįsau savaip suinterpretuoti ar pakeisti, būtumėt gavę iš anksto mano pasiteisinimus ir paaiškinimus, gal būtumėt atlaidesni vertinimuose (nemuškit per lūpas – aš fleita groju!).
Bet mane žinote – man taip būtų nuobodu, nebūtų reikiamo mandražo ir jo lydinčio anturažo! (arba “trydos“ ir “palydos“ – vert.past.)
Juolab, kad kaskart neaiškinsi gi po to dainuojant, kodėl taip, o ne kitaip, kaip ir dainuojantis neturėtų dėl to vargti. Arba prigis kaip yra, arba – aiškink neaiškinęs… Todėl leidau patiems susidaryti savo nuomonę ir ją išreikšti. Ne į visus priekaištus ir klausimus atsakau, o ką svarbaus praleidau – priminkite.
Tęsiam akciją “Su daina per jūras!“?
Šįkart siūlau ne lietuvių autorių jūreivišką ar netgi, sakyčiau, labai buriuotojišką savo dvasia dainą.
Būsiu dukart nepopuliarus, kobiniu man už ausies, nes, pirma, nepateisinsiu vieno tokio burlaivio kapitono priekaišto man kaip “angliškų ir olandiškų tradicijų puoselėtojui“, kadangi daina ši nei angliška, nei olandiška (juolab, šitos kalbos nemoku, nors tūlas buriuotojas čia visokius laivo šūdniekius šia kalba įvardintų kaip gimtąja!).
O antra – nusuks savo “snobiškas nosis“ (vok. šniobelius) visi rusų kalbos ir muzikos nemylėtojai, kadangi ši daina iš tikro yra rusų roko grupės “Mašyna vriemiani“ (Машина времяни) – “За тех, кто в море“ (“Už tuos, kurie jūroje“).
Žodžiu, maža to, kad visiems neįtiksiu, tai dar būtent visiems ir neįtiksiu.
Anądien (jei jau būti visai tiksliam – spalio 21 dieną) perskaičiau kapitono (ne škiperio!) Eimučio Astiko straipsnį “Dainos ir įvaizdis“ internetiniame žurnale “Jūra“. Apsižiūriu datą – 2003 m. rugsėjo mėn. 19 diena. O kieme – 2011-jieji baigiasi, ir atrodo, tarsi vakar jo viskas parašyta…
Kažkaip apmaudžiai nyku širdyje patapo, prisipažinsiu. Tai kiek jau metų praėjo, kelintas čia jau dešimtmetis vis dar svarstome, jūrinė ta Lietuva, ar kur bei po kiek, o ar kas pasikeitė dėl šančių – tų jūreiviškų dainų, tikrai neatsiejamų nuo jūrininkų?
