Stinta pūkis,
stinta pūkis,
Stinta stinta
stinta pūkis…Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį –
Pažink, tėve, žibinkštį!
Ar ne tavo dukrelė,
Kur taip toli nudavei
Už giliųjų marelių?
Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį
ciūta rūta ta!
Ir kas čia, blake-muse, tik ką buvo? – klausiate manęs. Skaityti toliau
Jei taip prieitų ir pasakytų kas: “Biče, ar laiko turi?
Man įguloj reikalingi snukiai nauji.
Amazonė, Didis Rifas, vandenynai treji,
Visam reisui – metai arba dveji…“ –
Tai atsakyčiau (dainuojat jūs visi!):
Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Kur tie raiščiai, sumazgyti visi?
Kur tie vartai, pasaulin atverti?
Kur prieplauka, ir kur ten jachta?
Kur išsvajotas gultas joje?
Viską metu ir į reisą plaukiu –
Tik kur tai yra?
Ir kur tai yra?
– “Kur ta prieplauka?“ – mano vertimas iš lenkų kalbos.
Pačiai populiariausiai jūreiviškai lenkų dainai “Gdzie ta keja?“ (”Kur [ta] prieplauka?“) kitais metais sueina tiek, kiek man už kiek daugiau nei mėnesio sueina šiemet – t.y. jau pusė šimto metų! Skaityti toliau
Nuo dainų pirmoje dalyje iki praeitoje dalyje jau aprašytų visų sekančių apdainuotiems nuotykiams bei nutikimams įvykių ir dalyvių, atsiduriame į tą nelemtą 1929 metų kovo 20 dieną, kur škuna I’m Alone vėl atvyko link Trejybės Seklumų su 3100 dėžių romo kroviniu – pagal navigacinę bują kapitonas Jack Randell užfiksavo škunos buvimo vietą esant saugiai už JAV teritorinių vandenų ribos.
* * * Skaityti toliau
Praeitoje dalyje išsiaiškinome, kas buvo škunos kapitonas ir kaip jam sekėsi atvežti kontrabandą iki tos nelemtosios ir ainose, nuo ko pasakojimo ciklas prasideda, apdainuotuose 1929 metų kovo 20-osios įvykiuose.
Bet prieš tai, manau, artimiau dera susipažinti ir su tose dainuose minimais kaip “niekšais“ šio kapitono priešininkais.
* * * Skaityti toliau
Praeitoje dalyje išsiaiškinome nusikalstamo kontrabandininkų sindikato veikėjus (pasakojimo ciklo pradžia čia).
O dabar pažiūrėkime, kas buvo tas ypatingas ir kuo šios škunos I’m Alone kapitonas, kurį pasirinko rizikingai kontrabandai gabenti.
* * * Skaityti toliau
Praeitoje dalyje išsiaiškinome veiksmo vandenis (pasakojimo ciklo pradžia čia).
O dabar, kad dar pajustumėte to meto atmosferą ir susidariusią kasdieninę situaciją už amerikiečių teritorinių vandenų, tai štai begarsis keletos minučių trukmės British Pathé dokumentinis klipas apie romo kontrabandą iš Havanos kaip tik tais nelemtais škunai 1929 metais, kuriame gale dar nufilmuotas, manau, tik inscenizuotas pagal I’m Alone įvykius JAV pakrantės apsaugos ir kontrabandininkų škunos bei iš jos perėmusio krovinį valties, susirėmimas: Skaityti toliau
Pirmoje dalyje aš pasidalinau net trimis jūreiviškomis dainomis, įskaitant lenkišką dainos versiją, apie JAV Prohibicijos laikmečio romo kontrabandininkų škuną I’m Alone iš Lunenburgo (Naujoji Škotija Kanadoje).
Beje, vis tik pataisiau miesto pavadinimą pagal originalą, nes tik ruskiai ir mūsų glušpetrių VLKK nuo šių taip yra transkribavę kaip užkietėję sovietukai sau įprastai, kad tik ne angliškai būtų – o net ir ukrainiečiai rašo pavadinimą kaip jis yra originale, nes čia gi vokiškai reiškia “miestas“ – burg, o ne kažkoks “kalnas“ -berg!
Tačiau ne viskas ir tose dainose sudėta, o kartais jose juk įvykiai net ir pagražinami, todėl dabar ateinančiose dalyse aprašyta išsamiau ir apie patį laivą, ir apie jo škiperį bei visus susijusius įvykius su jų kontekstu ir paaiškinimais, nes kaltais, kaip jau žinote, tuomet po kone 6 metų tarptautinio bylinėjimosi tarp JAV ir Kanados ir jau, ironiška, praėjus net 2 metams po “sausojo“ įstatymo atšaukimo, vis tik buvo pripažinti įgaliojimus viršiję amerikiečių pakrantės apsaugos laivų vadai, o ne kontrabandininkai, kurių škuną su visu romo kroviniu paskandino tarptautiniuose vandenyse.
* * * Skaityti toliau
Antai Indrė iš vilniečių jachtklubo muzikinės laivės išeina po kone 13 metų muitinėje iš darbo, ir sakau jai ta proga, kad buriavimas išties keistai veikia žmones – tie net ir ne iš muitininkų kartais tampa piratais arba kontrabandininkais.
Ji atšauna, kad buriavimas ją veikia kiek kitaip, ir mano pasvarstymui, kad neaišku, ar iš to sekantis girtuokliavimas yra pasekmė, ar vis tik įklimpimo į buriavimą priežastis, pritartų ne tik Dėdė Romas. Kas, aišku, jokiu būdu nesuponuoja minties, kad Indrė staiga tapo girtuokliaujančia kontrabandininke ar kokia akoholio pirate!
Šią dainą “Penki iš Albatroso“ per Mingės jachtklubo 10-mečio jubiliejų aš išgirdau iš Olando (džk Darius Bulanavičius, laivės Carpe Diem burvedys), kuris pasakė, kad ją išmoko savo ruožtu iš Dėdės Romo (džk Romualdas Janušauskas, buriavimo Lietuvoje dinozauras), o iš kur tas išgirdo, tai istorija nutyli, nes jei net ne pats sukūrė, tai iš gyvų likusių bus seniausias dabar šios dainos šaltinis, raižantis laivėmis Lietuvos vidaus, teritorinius ir tarptautinius vandenis.
Ir štai yra tas tekstas, kurį aš išpešiau iš jo – ačiū jam! Skaityti toliau
Bet koks sutapimas su tikrais įvykiais, tikromis vietovėmis, tikrais žmonėmis, tikromis laivėmis ir tikromis citatomis yra neatsitiktinis.
Baladė išties parašyta garbei vienos tikros laivės, kurioje teko garbės ir man sutikti Mingės jachtklubo 10-mečio minėjimą, ir garbei tų žmonių, kuriems aš dėkingas už draugystę – kaip buriuotojams ir kaip žmonėms.
Tačiau dėl trukmės ir apimties telefonas, deja, negali įrašyti ilgesnio video nei 5 su puse minutės, todėl čia bus šįkart tik žodžiai be muzikos ir mano grojimo (dėl ko nemanau, kad labai nuliūsite).
Akordas Dsus2 yra kaip D, nukėlus pirštą nuo pirmos stygos: x00230
Senokai jau publikavau kokią nors dainą, kurią siūlau dainuoti buriuotojams ir prijaučiantiems.
Tad kadangi dabar groju italų firmos EKO gitara, pagaminta 1963 metais Slovėnijoje, tai ir jums siūlau, ko gero, ne šiaip vieną seniausių, bet ir vieną populiariausių shanty (lietuviškai – jūreiviška sutartinė), kuri seniai tapo liaudies daina, traukiama ne vien jūrininkų ar buriuotojų, ir ypač iš tų šalių, kuriose nacionaliniai buriavimo ypatumai reiškia buitinį alkoholizmą krante, laive ir tarpe tarp jų (taip, Lietuvą tas irgi liečia, kaip rodo empyriniai tyrimai, atlikti britų mokslininkų delfiuose).
* * *
Taigi, sėdžiu namų uosto Sztynort tavernoje Zęza, gurkšnodamas viskį Jameson, ir galvoju: va, jau trečiąkart atburiavau Mozūruose, ir juk trečias kartas nemeluoja.
Keistas posakis – tarsi anie du kartai kažkaip primelavo? Ir kuo skiriasi šis trečiasis?
