Kai praeitoje dalyje susipažinome su jūreiviškų dainų tipais, tai beliko tik lyno (angl. line) arba laivavirvės tempimo jūreivių darbinės dainos ar skanduotės.
Šios yra dažniausios, nes laivavirvių tampymo ir perrišinėjimo bei tvarkymo darbai burlaivyje išties buvę nuolatiniais ir turėjo įvairių ritmo bei pastangų sutelkimo variantų.
Taip šias angliškai vadinamas hauling shanty darbo dainas galima suskirstyti į šešetą jų rūšių: Skaityti toliau
Pirmoje dalyje sužinojote ne tik, kas yra shanty, bet netgi ir lietuvišką tradicinę (!) darbinę jūreivišką (nors ir marių žvejų) dainą.
O dabar metas išsiaiškinti, kaip skirstomos tos skandutės.
Skaityti toliau
Stinta pūkis,
stinta pūkis,
Stinta stinta
stinta pūkis…Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį –
Pažink, tėve, žibinkštį!
Ar ne tavo dukrelė,
Kur taip toli nudavei
Už giliųjų marelių?
Žibinkštėlė tekėjo
Aplink tėvo dvarelį
ciūta rūta ta!
Ir kas čia, blake-muse, tik ką buvo? – klausiate manęs. Skaityti toliau
Pakelk bures, drauguži mielas,
Kad vėjas jas išpūstų su jėga –
Mums metas į kelionę gelbėt sielas,
Kol jos dar neprapuolė, būdamos krante.
Bet koks sutapimas su tikrais įvykiais, tikromis vietovėmis, tikrais žmonėmis, tikromis laivėmis ir tikromis citatomis yra neatsitiktinis.
Baladė išties parašyta garbei vienos tikros laivės, kurioje teko garbės ir man sutikti Mingės jachtklubo 10-mečio minėjimą, ir garbei tų žmonių, kuriems aš dėkingas už draugystę – kaip buriuotojams ir kaip žmonėms.
Tačiau dėl trukmės ir apimties telefonas, deja, negali įrašyti ilgesnio video nei 5 su puse minutės, todėl čia bus šįkart tik žodžiai be muzikos ir mano grojimo (dėl ko nemanau, kad labai nuliūsite).
Akordas Dsus2 yra kaip D, nukėlus pirštą nuo pirmos stygos: x00230
Senokai jau publikavau kokią nors dainą, kurią siūlau dainuoti buriuotojams ir prijaučiantiems.
Tad kadangi dabar groju italų firmos EKO gitara, pagaminta 1963 metais Slovėnijoje, tai ir jums siūlau, ko gero, ne šiaip vieną seniausių, bet ir vieną populiariausių shanty (lietuviškai – jūreiviška sutartinė), kuri seniai tapo liaudies daina, traukiama ne vien jūrininkų ar buriuotojų, ir ypač iš tų šalių, kuriose nacionaliniai buriavimo ypatumai reiškia buitinį alkoholizmą krante, laive ir tarpe tarp jų (taip, Lietuvą tas irgi liečia, kaip rodo empyriniai tyrimai, atlikti britų mokslininkų delfiuose).
* * *
Taigi, sėdžiu namų uosto Sztynort tavernoje Zęza, gurkšnodamas viskį Jameson, ir galvoju: va, jau trečiąkart atburiavau Mozūruose, ir juk trečias kartas nemeluoja.
Keistas posakis – tarsi anie du kartai kažkaip primelavo? Ir kuo skiriasi šis trečiasis?
Iš tiesų, šiuos paaiškinimus dėl vertimo, atsakant į klausimus, o kodėl…? ir wtf???, aš buvau iš pradžių įdėjęs pirmoje dalyje, rašydamas apie dainą “Už tuos, kurie jūroje“ pagal “Mašyna Vriemiani“.
Taip elgtis buvo tam tikra prasme saugiau – dar nespėję supeikti mano vertimo teksto, ir ką aš čia drįsau savaip suinterpretuoti ar pakeisti, būtumėt gavę iš anksto mano pasiteisinimus ir paaiškinimus, gal būtumėt atlaidesni vertinimuose (nemuškit per lūpas – aš fleita groju!).
Bet mane žinote – man taip būtų nuobodu, nebūtų reikiamo mandražo ir jo lydinčio anturažo! (arba “trydos“ ir “palydos“ – vert.past.)
Juolab, kad kaskart neaiškinsi gi po to dainuojant, kodėl taip, o ne kitaip, kaip ir dainuojantis neturėtų dėl to vargti. Arba prigis kaip yra, arba – aiškink neaiškinęs… Todėl leidau patiems susidaryti savo nuomonę ir ją išreikšti. Ne į visus priekaištus ir klausimus atsakau, o ką svarbaus praleidau – priminkite.
Tęsiam akciją “Su daina per jūras!“?
Šįkart siūlau ne lietuvių autorių jūreivišką ar netgi, sakyčiau, labai buriuotojišką savo dvasia dainą.
Būsiu dukart nepopuliarus, kobiniu man už ausies, nes, pirma, nepateisinsiu vieno tokio burlaivio kapitono priekaišto man kaip “angliškų ir olandiškų tradicijų puoselėtojui“, kadangi daina ši nei angliška, nei olandiška (juolab, šitos kalbos nemoku, nors tūlas buriuotojas čia visokius laivo šūdniekius šia kalba įvardintų kaip gimtąja!).
O antra – nusuks savo “snobiškas nosis“ (vok. šniobelius) visi rusų kalbos ir muzikos nemylėtojai, kadangi ši daina iš tikro yra rusų roko grupės “Mašyna vriemiani“ (Машина времяни) – “За тех, кто в море“ (“Už tuos, kurie jūroje“).
Žodžiu, maža to, kad visiems neįtiksiu, tai dar būtent visiems ir neįtiksiu.
Anądien (jei jau būti visai tiksliam – spalio 21 dieną) perskaičiau kapitono (ne škiperio!) Eimučio Astiko straipsnį “Dainos ir įvaizdis“ internetiniame žurnale “Jūra“. Apsižiūriu datą – 2003 m. rugsėjo mėn. 19 diena. O kieme – 2011-jieji baigiasi, ir atrodo, tarsi vakar jo viskas parašyta…
Kažkaip apmaudžiai nyku širdyje patapo, prisipažinsiu. Tai kiek jau metų praėjo, kelintas čia jau dešimtmetis vis dar svarstome, jūrinė ta Lietuva, ar kur bei po kiek, o ar kas pasikeitė dėl šančių – tų jūreiviškų dainų, tikrai neatsiejamų nuo jūrininkų?
