Reikalingų mazgų sistema: minimum minimorum


“Moterys geriau narplioja ne tik tarpusavio santykius, bet ir mazgus, apie ką rodo ir Gordijaus mazgo legenda (ar tiksliau – jos nebuvimas)“ – karaimų liaudies patarlė.

* * *

Mūsų tautiniai Baltijos jūros vilkai tai naudoja kasdien buriavime apie 125 mazgus, o gali pamokyti rišti dar kokius 818.

Tačiau tokiems netikriems buriuotojams (angl. seasonal sailor) kaip aš, tai tų mazgų pakanka tiek, kiek yra ant vienos rankos pirštų. Na, ir dar panašiai tiek galiu parodyti be knygučių, jei jau taip norisi ir anų negana. Todėl iškart perspėju, kad žemiau rasite labai paprastutę paaiškintą mano mazgų sistemą, kokie jie, kam reikalingi, kaip tarpusavyje susiję (susimezgę…).

Žodžiu, visišką tokį reikalingų mazgų minimum minimorum rinkinį. Gal tuo ir skirsis nuo kitos literatūros, kad čia nerasite didelės mazgų įvairovės. Tikri buriuotojai gali ir neskaityti – nieko sudėtingo ar ypatingo čia neaiškinu, nes jie ir taip geriau už mane viską žino ir išmano.

O šiuos mazgus galima parodyti ir duoti pasipraktikuoti, prikarpius kokią virvę į virvagalius (škertikus), kelionės laikui sutrumpinti pakeliui link išnuomotos jachtos dar žalesnei ir už mane ir mažiau patyrusiai savo įgulai, kurioje dauguma kitąkart ir buriuoti tevažiuoja pirmąkart, ir jiems gyvenime neteko šių dalykų kokiuose kursuose studijuoti, o daliai jų šie mazgai ar diduma jų nenaudojama gal ir pasimirš iki kito, kuris, tikėsimės, bus, karto. Vis tik laikui užmušti mazgus raišioti, manau, yra naudingiau, nei pliekti kortomis iki apkvaitimo “durnių“ ar naikinti “laiko mašinos“, kitaip žinomos kaip “ugninis vanduo“, prigriebtas atsargas.

* * *

Pirmiausia pora žodžių, kodėl ne visi mazgai tinka jūreiviams. Ar tiksliau – kokius reikalavimus turi atitikti “jūreiviškas mazgas“.

Svarbiausia, kad laikytų – logiškiausias, nors ir paprasčiausias paaiškinimas. O dar tiksliau – kad atliktų tą uždavinį, kuriam tas mazgas ir skirtas: jei sumegzti virves – tai kad jos neatsirištų; jei prisirišti prie kokio švartavimosi įrenginio – tai kad neatsipainiotų palaipsniui patimpčiojus; jei sumegzti kilpą – tai kad ji neužsiveržtų, jei to reikia, arba užsiveržtų, jei reikia šito. Žodžiu, mazgas yra ne dėl grožio, o dėl darbo.

Dėl grožio galima nerti vašeliu, tarkime. O be vašelio ir iš storesnės virvės pynutės raštą naudojant gal net gražus kilimėlis gautųsi pasitiesti prie durų. Ką burlaivių jūreiviai, turėdami dyko laiko, kitąkart ir darydavo, prinerdami klimėlių, apipindami butelius (labai praktiška – neslysta iš rankų ir kitąkart nesudūžta nukritęs) ar pripindami visokių dekoratyvinių virvučių akselbantams, pakabukams (įskaitant ir bocmano švilpynę) ir varpeliams (žr. ”Mikės Pūkuotuko“ nuotykius apie tai, kaip asiliukas Nulėpausis pametė savo uodegą, o Pelėda ją surado).

Tačiau mazgai dar turi būti ir lengvai atrišami. Mat laivuose visur vyrauja “virvučių sistema“: tiek laivus pririšant prie krantinės, tiek rišant inkarą, tiek tvirtinant stiebus, visokias kilojamas jo dalis, įrenginius ir t.t. Ir jūreiviškas mazgas turi ne tik patikimai laikyti, bet ir leistis greitai atrišamas sušlapęs ir permirkęs. Arba perdžiūvęs, nors prieš tai sušlapęs. Arba sausas sumegztas, o sušlapęs – neatsirišti pats, o tik kai to reikia. Arba užsimegzti nepaisant to, kad stora virvė sukietėjusi nuo jūros druskos. Arba…

Žodžiu, ne kiekvienas prinarpliojimas tinka – ką Gordijaus mazgo legenda ir sako, nes kiek čia tų virvių gali vis naujomis keisti, jei kaskart reiks peiliuku per mazgelį čirkšt?…

Trečias reikalavimas mazgams – jie turi būti greitai ir paprastai užrišami. Jei dažnai ar daug tenka raišioti, tai negali prigalvoti sistemos, kuri numato virš tuzino veiksmų su virve, kol mazgas įgauna savo pilną formą. Todėl jūreiviški mazgai yra iki genialaus paprastumo… supaprastinti (žinau, kad gavosi “sviestas sviestuotas“) ir reikalauja vos kelių veiksmų!

Kaip tik apie jūreiviškus mazgus, gerai įsižiūrėjus, ir sakoma, kad genealu tai, kas paprasta. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai jau tas mazgymo menas yra sudėtingas.

Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pradėjus narplioti (dar vienas kalambūras!), viskas neužilgo atrodo itin paprasta ir logiška, ir stebiesi, kaip anksčiau kokį “šniūrėką“ galėdavai primazgyti neįsivaizduojamais būdais ar kokiame turistiniame žygyje, ar kur skalbinių virvę rišdamas…

* * *

Kai aiškūs reikalavimai mazgui, reikia pasižiūrėti, o kokiu būdu mazgas atlieka jam skirtas funkcijas?

Iš esmės tai dviem: arba virvės dalis yra užlenkiama ir šioji užblokuojama (tokia mazgų rūšis angliškai dažnai vadina ne “knot“, o “bend“ – nors irgi ne visada), arba viena dalis virvės yra prispaudžiama ir užspaudžiama kita virvės dalimi (angliškai vadina “hitch“ – “kilpa“, “užveržimas“), iš esmės virvės net nemezgant ar nerišant, kaip mes suprantame šį žodį. Ir nieko – laiko…

Kai kurie mazgai naudoja abu principus. Kai kurie pavadinime iš “užlenkimo“ evoliucionavo į “užkilpinimą“ – tą lėmė jų paskirties pokytis. Visumoje dėl to labai galvos kvaršinti nesiūlau – nebent tikrai mazgų raišiojimą paversite savo hobiu, tad tuomet gali paaiškėti, kad ne viskas ten taip ir paprasta, o taip viskas tarpusavyje persipynę ir sumazgyta bei suraizgyta…

Aš gi turiu priešingą tikslą čia – išnarplioti sudėtingumus ir pamokinti narplioti verčiau mazgus.

* * *

Bemaž visus aptariamus mano mazgus aš sudėjau į vieną paveiksliuką:

Taip, čia tie patys “škertikai“, kuriais pasirūpinau kelionėje užimti savo įgulą – vis tik nusimato virš 4 valandų kelio. Per tiek laiko ne tik šiuos mazgus rišti užmerktomis akimis išmokti galima…

Alaus bokalą įdėjau sąmoningai (žiedo reikėjo…), bet labai nesijuokite iš mano kreivos-šleivos improvizuotos “klampės“ – ketinau panaudoti durų rankenėlę, bet patingėjau ją nuo durelių atsukinėti. Tačiau kaip užklampuoti virvę, geriau rodyti vietoje – tai labai greitai ir lengvai bei iškart išmokstama. Kai kam pakanka vieno karto pažiūrėti. Mazgams gi nepratus reikia kiek daugiau laiko, tai į juos ir kreipsime dėmesį.

1. Gelbėjimo(si) kilpa (angl. bow-line, tariama ne kaip “bou-lain“, o kaip “bu-lyn“ – iš čia ir lietuviškas virvės pavadinimas “lynas“, o rus. булинь arba беседочный – “sėdynės“; vok. Palstek).

Artūras Dovydėnas šį mazgą yra pavadinęs “mazgų motina“. Pats sugalvojo, kas pasakė ar kur perskaitė, bet, pastebėsiu – tai kaip niekad tikslus pavadinimas! Mat kaip tik iš šito mazgo, žinant mano aukščiau minėtus du principus, galima sumegzti pagal juos ir kitus (nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo).

Maža to, jei reikia išmokti tik vieną mazgą, tai šito mazgo pilnai iš bėdos pakaks visiems atvejams: bemaž be kilpos sumegztas jis bus kaip stabdantis; kilpą gi galima naudoti ir švartavimui, ir prisirišimui prie poliaus ar pan.; dvejomis kilpomis galima surišti dvi virves; net tai, kad šis mazgas ir kilpa yra neužsiveržiantys, yra ne kliūtis gauti užsiveržiančią – belieka tik laisvą galą prakišti pro gautos kilpos ąselę.

Šį mazgą dera išmokti ir tam atvejui, jei pliumptelėsite už borto, o jums švystels gelbėjimui virvę. Tuomet jos laisvą galą persimetat sau per nugarą pro pažastis, o kaire ranka laikotės už pačios virvės, paimdami laisvąjį galą į dešinę. Jei turite itin stiprias rankas, tai išlups iš vandens ir tokioje padėtyje. Bet reikia atminti, kad įmirkę drabužiai prideda gerokai svorio, todėl, kaip sakė kažkada rusų poetas Kornėjus Čiukovskis, “och ir nelengvas gi darbas iš pelkės lupti begemotą“ (rus. ох, и не лёгкая это работа – из болота тащить бегемота!)… Todėl verčiau dešinėje turimą virvės galą pririšti prie kairėje laikomo pagrindinio.

Ir va čia yra problema – gauta kilpa, kurioje atsiduriate, neturi būti užsiveržianti. Antraip suspaus krūtinę (tikėsimės, kad virvę persimetėt ne aplink kaklą?…), ir ims dusinti, o gerai įmirkę įmitę “begemotai“ gali netgi ir susilaužyti savo šonkauliukus juos energingai lupant iš vandens…

Tad rišame mazgą taip: dešine ranka žemiau kairės esančią virvę persukam kartelį nuo savęs arba pagal laikrodžio rodyklę (lyg užvedinėtumėt automobilį raktu), tuomet laisvą galą kišame iš apačios (trumpiausias kelias!) pro šią gautą kilputę, tuomet ištrauktą užmetam pagrindiniam lynui iš už nugarinės pusės, kad jį apeitume iš dešinės kairėn, ir tada kišame atgal į tą kilputę iš viršaus. Viskas, mazgas užsiverš, kilpa – ne. Tą derėtų išmokti atlikti viena dešine ranka, kairiąja tuomet laikantis už virvės ir padedant prilaikyti kilputę tik mažaisiais pirštais.

Būtent dėl šitos paskirties lietuviškai šis mazgas ir gavo pavadinimą “gelbėjimo kilpa“. Rusai gi pavadinimo arba nevertė, arba pavadino “sėdėjimo“, mat nors ir nepatogu ir užpakalį pjaus, bet savotišką pakabinamą suoliuką galite pasigaminti. Ar reikia spėlioti, kokiais aš mazgais sumezgiau sūpynes (ir normalią medinę sėdynę joms) sode?…

Angliškai pavadinimas romantiškai siejamas su pirmagalio švartuote – mat taip tarsi nuo pirmagalio užmetamas lynas ant kranto knechto ar poliaus vandenyje. Aišku, save gerbiantys buriuotojai ne mazgą riša ant lyno (kuris dažnai yra itin storas), o išpina vijas ir įpina jas į lyną aukščiau. Taip ne tik gražiau, bet dar ir laiko geriau.

Tačiau šis mazgas yra bemaž seniausias iš dabar naudojamų. Ir tie, kas skaitęs Robino Hudo nuotykius, turėjo atkreipti dėmesį, kad anuomet lankai nešiojami būdavo atlaisvinta temple, kuri būdavo uždedama ant lanko viršutinio smaigalio tik prieš lanką naudojant. Logiška – taip lanko medis “nepavargdavo“ ir ištiestoje padėtyje išsaugodavo savo tamprumą. Todėl ne tik Šervudo šerifo padėjėjai galėjo drąsiai čiupti už pakarpos (jei pagaudavo) bet kurį, kai matydavo, kad jo turimas lankas yra jau su uždėta temple. Žmogus, neturintis kėslų palaidyti strėles kokia nors kryptimi, lanko “darbui“ iš anksto taip neparuoš – tai kaip ginklas dabar, nuimtas nuo saugiklio, nors šovinys dar ir likęs dėtuvėje ir neįstumtas į vamzdį…

Stačias lankas būdavo sulenkiamas viena ranka paėmus už jo viršaus, o pėda spaudžiant per jo vidurį. Kitos rankos pirštai gi būdavo templės kilputėje, kurią reikėdavo užmesti ant viršutinės lanko galo įpjovos. Ir jei kilpa būtų užsiveržianti, tai pirštai joje turi labai daug galimybių pasilikti. Turint omeny tempimo jėgas – visai nemaloni perspektyva… O po šaudymo lanką nuo templės vėl atlaisvindavo panašiu būdu, tad templės kilpa neturėjo būti užsiveržianti.

Tad “bow“ – nebūtinai jau taip ir tik “pirmagalis“, bet dar ir – “lankas“. Galop, anglai jūrine valstybe tapo gerokai vėliau, nei jų šauliai lankininkai išgarsėjo Europoje, Šimtamečio karo metu rodydami priešams prancūzams savo vidurinį pirštą, reikalingą templei įtempti… Taip šis mazgas iš “linksmosios senos Anglijos“ tradicijų perkeliavo ir “jūrų imperijos“ kartai.

Yra ir šio mazgo “olandiškas“ variantas, kuomet trumpasis galas iškištas ne į kilpos vidų, o į išorę, nors irgi žiūri kilpos kryptimi. Man labiau įprastas šis klasikinis, kurį duodu – gal todėl, kad jis, mano galva, lengviau rišamas viena ranka, užsimerkus ir netgi kabant ant virvagalio? Bet gal tai tik įpročio pasekmė.

2A. Aštuoniukė (angl. figure-of-8 knot).

Pagal pavadinimą jau aišku, kaip tas mazgas rišamas.

Kam reikalingas? Nes ne visada to reikia laive, kaip toje lietuvių liaudies dainoje “siūlai, siūlai, susivykit, siūlo galo nepalikit“ dainuojama. Dažniau reikia, kad laisvas virvės galas nepabėgtų ir nepraslystų pro gervę (blokelį). Štai šis mazgas yra iš stabdančiųjų grupės. Ir bene dažniausiai tam naudojamas.

Aišku, galima virvės galą užrišti tiesiog paprastuoju (čia neparodytas), kuomet mazgelis užrišamas “normaliai“ (arba “kaip visi moka“), tačiau šitoks dažnai ir atsiriša. Mat tos virvės iš viso kitąkart įnoringos, gyvatės – tai jos susipina, kai to nenori, tai atsiriša, kai to nereikia…

Mėgėjams pilnai pakanka aštuoniukės. Juolab, kad išnuomotose laivėse dažniausiai visos virvių sistemos seniai parengtos darbui ir retai prireikia kažkokį stabdantįjį mazgą rišti papildomai. O va profesionalais save laikantys renkasi “pagerintą aštuoniukę“, kaip geriau laikančią ir sukuriančią solidesnį stabdymo mazgą virvės gale, tai:

2B. Stividoriaus mazgas (angl. stevedore knot – kroviko mazgas).

Rišamas kaip aštuoniukė, tik turi papildomą apviją.

Šiuos abu mazgus, kaip priklausančius vienai grupei pagal paskirtį, sudėjau kartu, tad belieka tik pasirinkti, kurį variantą naudosite – A ar B. Lengviau išmokstama yra aštuoniukė. Bet škiperį maloniai pradžiuginsite stividoriaus, kuris iš esmės yra išvestinis iš aštuoniukės. Net jei jis ir nieko nepasakys, o kilstelės maloniai nustebdamas tik vieną antakį.

Bet labai į ambalo (Odesos žarg. “uosto krovikas“) vaidmenį šį mazgą raišiodami neįsijauskite. Geriau pasakyti kukliau – “ai, pripainiojau čia tą aštuoniukę kažkaip“…

3. Flamandiška kilpa (angl. double figure-of-8 loop).

Labai dažnai naudojama alpinizme – ši kilpa neužsiveržianti, tinka į ją kabinti karabiną. Buriavime? Itin retai – verčiau rinktis gelbėjimo kilpą. Kodėl?

Mat kilpa tai neužsiveržianti, bet mazgas, ypač kai šlapias, tai užsiveržia taip, kad kitąkart tik su yla vos gali atlaisvinti…

Rišimas paprastas: nors angliškai vadinasi kaip “aštuoniukė iš dvigubos virvės“ (taip derėtų versti pagal principą, o ne pažodžiui), iš tikro tai yra mums įprastas paprastasis mazgas, sumegztas perpus perlenkta virve. Beje, taip sudėjus dviejų virvių galus galima jas ir sujungti kartu sumezgant. Iš bėdos. Skalbiniams džiaustyti tiks. Bet jei reiks atrišti, tai knebinėjimasis ilgam yra garantuotas.

Kas reiškia, kad toks mazgas netinka sujungti virvėms, mat neatitinka aukščiau minėto vieno iš trijų reikalavimų jam. O šiam reikalui tinka štai šis:

4A. Tiesusis mazgas (angl. square knot arba reef knot).

Šis mazgas yra skirtas sumegzti dvi virves, ir tik vienodo storio, ir dažnai – tos pačios virvės skirtingus galus. Galiu lažintis, kad šį mazgą žinote visi ir jį išmokote dar vaikų darželyje (kas nelankė – tą išmokino bobutės ar pan.). Netikite?

O kaip batraiščius užsimezgat?

Būtent šis batraištinis mazgas bei jo variantas yra skirtas “imti rifus“ – t.y. sutrauktą burę priraišioti prie buomo (giko ar rėjos) virvagaliais (škertikais – rifsezniais, jei įsiūti burėje, arba rifškertais, jei jie į burę neįsiūti). Todėl jis dar vadinamas rifiniu angliškai, nors mes esame, matyt, didesni snobai ir už anglus, kadangi šitą patį mazgą, tik vieną (kartais du – kaip batraištyje “bantuku“, tuomet vadiname “dvigubu“) virvės galą perkišę perlenktą, jau vadiname kitu vardu.

Šis mazgas kaip joks kitas, juokaujama, yra pražudęs daugiausiai gyvybių…

Tiesa, tokią reputaciją šitam mazgui pelnė būtent kiti jo variantai, kurie mezgami panašiai, tik gaunasi kiek kitaip, todėl yra silpnesni ar net klastingi. Atkreipkite dėmesį, čia laisvi galai yra vienoje pusėje.

Gi “vagies mazgu“ (angl. thief knot) vadinamas toks tiesusis, kurio galai yra skirtingi. Kodėl vagies? Nes taip perrišdavo jūreiviai savo daiktų maišus (nepainioti su vyriško garderobo dalimi “daiktamaišiu“, kuriame 15-16a. vyrai nešiodavo savo “daiktą“ arba “linksmakotį“). Vagis iš “savų“ dažniausiai beskubėdamas užrišdavo maišą tiesiuoju, kaip buvo įpratęs, todėl lengva buvo patikrinti, ar prie daiktų kas lindo.

Tiesaus variantas, kai virvės praeina skirtingoms plokštumomis (abu galai toje pačioje pusėje, bet tos pačios virvės įėjimas yra po, o išėjimas virš kitos kilpos), vadinamas uošvienės arba bobos mazgu (angl. granny knot). Nežinau, kas šitą nelabai gražų pavadinimą lėmė, bet, pasirodo, kad būtent taip dažniausiai ir išmokina mus mamos, močiutės, auklės ir kt. tuos mūsų nelabus vaikystėje batraiščius rišti…

Na, o tiesaus variantas, kai ir virvės skirtingose plokštumose, ir galai skirtingose pusėse, yra vadinamas bėdų mazgu (angl. grief knot), nes taip sumezgus, tai bėdą gali prisišaukti ne vieną – mat nelaiko, nors ir atrodo, kad sumazgyta. Vienas vargas su tokiu “mazgu“.

Šie trys mazgai tiesiąjam (arba tikrąjam) ir pelnė prastą reputaciją. Nors priežastis dar yra kita, mat, jei norite greitai atmegzti tiesųjį, tai pakanka paimti tos pačios virvės galus, laisvąjį ir darbinį, ir patraukti į skirtingas puses – tuomet mazgas išsitiesia, o ant jos kabo “karvės mazgu“ pririšta papildoma anoji virvė. Atrifuojant, jei buvo užrifuota tiesiaisiais, taip ir derėtų elgtis. Bet jei ant šio mazgo kabo jūsų gyvybė, tai gerai reiktų prieš tai apsižiūrėti, už kurio galo čiupti ir leisti visam savo svoriui pakibti virš prarajos…

O kai rišate tiesųjį, tai reikia prisiminti maldelę: “kairys [galas] iš viršaus, dešinys iš viršaus“. Iš esmės, tai ta pati virvė rišant užmetama ant kitos, bet daug paprasčiau prisiminti, kad laisvas galas kada kuomet ant ko dedamas, rišant dukart… jau minėtąjį paprastąjį, “kurį ir taip visi moka“, vieną ant kito.

4B. Rifinis mazgas (angl. reef knot).

Jei rišdami visada panaudosite perlenktą virvės galą, tai ne tik tiesusis, bet ir kiti mazgai, reikalui esant, bus lengviau atpainiojami, net jei ir bus permirkę ir užsiveržę.

Tinka ir batraiščiams, nors subalansuotas, žinia, ne jiems buvo. Šis mazgas, kaip tiesaus variantas, yra patogiausias naudoti rišant burės rifus, kuomet ketinama vėliau išrifuoti paprasčiausiu timptelėjimu už vieno galo, todėl tokį pavadinimą ir pelnė. Anglai, kaip minėjau, snobai mažesni – jie taip vadina abu tiesaus mazgo variantus, su kilpute ar be jos.

5. Žvejų mazgas (angl. fisherman’s knot).

Manau, kad šituo mazgu dauguma irgi naudojęsi: gi tiesiog imi dviejų virvių galus ir užmezgi paprastuosius mazgus vienai virvei ant kitos, ir kitai – ant anos. Sutrauki, patraukdamas už galų, ir gaunasi laimė bei džiaugsmas – žvejo mazgas.

Tikrame žvejo mazge, kaip ir įprasta jūreiviškuose mazguose, skirtingų virvių galai yra toje pačioje pusėje. Žvejo mazgo variantas, kai galai priešingi, vadinamas įsimylėjusių mazgu (angl. true lovers knot), mat yra daugiau dekoratyvinis.

Šį mazgą gerai žinoti kaip vieną iš būdų surišti dvi virves. Vis tik labai dažnai jau jis buriavime nėra naudojamas. Nebent dėl kokių nors priežasčių iš pradžių reikia, kad virvės būtų arčiau viena kitos, o tempiant – užsiveržtų į mazgą. Priežastis aiški – jūreiviai labai nepasitiki paprastuoju mazgu. Na, o žvejams – tai koks gi skirtumas, svarbu, kad tamkart laiko, o ir rišti paprasta.

Nežinau, kada ir kam to reikia, bet mazgą įdedu dėl bendro išprusimo, ir kad jis iš tikro yra tos pačios mazgų sistemos (šiuo atveju – du paprasti sujungia dvi virves) padarinys.

6A. Šotinis mazgas (angl. sheet bend; rus. шкотовый).

Tiesiuoju mazgu virves gerai rišti, bet šotiniu – labiau pridera save gerbiančiam buriuotojui tuomet, kai jas reikia kartu sujungti (angl. to bend – iš čia ir pavadinimas visos grupės mazgų), ypač, kai tos virvės yra skirtingo storio, mat tiesusis šiam reikalui yra prastai tikęs ar netgi – visai netikęs.

Juolab, kad be šio, šotinis mazgas neturi tų trūkumų, kuriuos, kaip minėjau, turi tiesusis. Tiesa, jei jį surišus taip, kad abiejų virvių galai bus toje pačioje pusėje (bendras principas visiems jūreiviškiems mazgams!). O va kai skirtingose – jis iškart, o ne klastūniškai kaip tiesaus variantai, ir atsimezga timptelėjus keliskart.

Viena iš versijų, kad pavadinimą gavo nuo to, kad buvo rišami taip šotai – laisvi burvirvių galai. Vienok, laivėje (jachtoje, jachtoje – kas dar nepriprato!) stakselio šotų prie burės juo geriau nerišti ir pasirinkti šotiniam kampui verčiau gelbėjimo kilpas. Nes kartais ima ir mazgas išplazda (ko nebūdavo anuomet, kai nebuvo sintetinių virvių).

Tačiau angliškai “sheet“ – nebūtinai tik šotas, o veikiau bendrai – laisvas darbinės laivavirvės galas, kurį reikia prailginti kita virve. Todėl kaip ir “bulinio“ atveju, taip ir šiuo, pavadinimo “šotinis“ – tiesmukai priimti nederėtų. Kaip ir sekančiojo, kad, neva, “o taip buvo rišami bramšotai“ (o kas tas yr?).

Jei tiesųjį bandėte rišti ne kaip batraiščius, o sekdami virvės kelią pagal schemą, tai šotinį užrišite visiškai nesunkiai tokiu pačiu būdu – tiesiog laisvąjį galą kišate ne į kitos sulenktos virvės kilputę, o pakišate po šitos pačios vija.

“- Ir toks va tik sulenktas-prakištas laiko?!“ – paklausite.

Taip, laiko. Bet jei norite didesnių garantijų, tai rinkitės patobulintą, sekantį:

6B. Bramšotinis (angl. double sheet bend; rus. брамшкотовый) arba stropuotojo (angl. stevedore’s bend, rus. стивидорный).

Kaip matyti iš pavadinimo, dažniausiai taikomas ne tik skirtingo storio virves surišti (tuomet storoji tik perlenkiama, o pagrindinį darbą atliekame su plonesniąja), bet ir užmesti stropavimo lynus ant kablio, kur kablys pakeičia duotąjame mazge storąją virvę.

Rišamas taip, kaip ir šotinis – tiesiog pridedama prakišant papildoma apvija dėl patikimumo. Tad gaunasi dvigubas užspaudimas.

Kurį naudoti? Galima abu, jei įsimenate. Paprastai pakanka ir vieno šotinio. Bet patikimesnįjį bramšotinį mokėti ir naudoti, ypač sujungiant virves vietoje tiesaus – jau profesionalo požymis.

7. Žvejų štekas (angl. fisherman’s bend; rus. рыбацкий штык).

Štekai, nuo germaniškojo “Stek“ (vok. mazgas, smaigalys – iš čia rusiškas “štyk“ – durtuvas, bei “šteker“ – kištukas rozetei), yra visa grupė mazgų, atliekamų su apmetimu ir prakišimu: yra paprastasis, yra dvigubas (angl. round turn and two half hitches – na, tiesiog trumpas ir imlus pavadinimas, sakyčiau, kad įsiminti…) yra ir va šis, kurį aš pateikiu, taip vadinamas žvejų štekas.

Tiesa, po mėnesio aš apsižiūrėjau, o kas skaitė – man pirštu ir nebakstelėjo, kad jis paveiksliuke pavaizduotas klaidingai! Dėl ko atsiprašau!

Bet va taip mane mokė visi, kas netingėjo, ir taip išmokė. Tikėsimės, tai tiesiog mano, kaip žioplo mokinio, nesupratimas (ir papratimas, kas yra antra yda, sakoma), nes aš nuoširdžiai tiki ir jus užtikrinu, kad, skirtingai nuo manęs, visi likę Lietuvos tikri buriuotojai savaime moka teisingai rišti, kad net, jei skaitė, neatkreipė dėmesio į tą niuansą, kad “mazginė“ dalis yra surišta kaip “karvės mazgo variancija su dviem kilputėmis ant kuolo“.

Šteke gi pirmas “persuktas“ paprastasis mazgas kartojamas ir antrąkart po juo (ir tiek toliau – kiek tik širdis geidžia ir yra laisvos virvės dekoratyviai pinti toliau!). Paveiksliuke gi aukščiau galite pastebėti, kad iš pradžių mano lynas mazgui eina iš viršus vertikaliam, o po to jau lenda iš apačios… Taip neturėtų būti – turi eiti nuosekliai, jei jau iš viršaus, tai visi kiti irgi iš viršaus, ir pan. Atsiprašau dar kartą, net jei “karvės štekas“ ir laiko ne prasčiau už tikrą šteką!

Iš visų štekų man šis žvejų štekas labiausiai patinka, juolab, kad jis tinkamas ir inkarui pririšti (todėl dar turi ir inkarinio mazgo pavadinimą), nors šiam verčiau naudojamas atskiras, taip vadinamas ankerleino mazgas, kurio čia aš neaptarinėsiu, nes dažnai raišioti inkarų netenka, o jei prireiks kokį kablį pririšti, tai pakaks šiojo šteko.

Tiesa, mano variantas skiriasi kiek ir nuo klasikinio – aš permetu per žiedą ar skersinį pirmą apviją iš viršaus, o ne iš apačios, kaip dažniausiai visur mokinama. Tarkime, jei pažiūrėsite mazgus A. Dovydėno knygoje “Buriavimas“, tai rasite klasikinį variantą – pirmas apvijos užmetimas eina iš apačios. Bet jei kas lankė jo paskaitas ir turi jo skaidres – ras žvejų šteką parodytą užmetimu iš viršaus…

Kurį jis pats naudoja iš tikro, tai aš nežinau, bet maniškio varianto naudojimo logika paprasta – kartais virvę tenka užmesti iš toliau, lyg rimbu, kad ji pati iš inercijos apsivytų. Tad negali jos užmesti dažniausiai iš apačios – reikia stipresnio mosto iš viršaus. Toliau, prisitraukus, jau galima užrišti arba šį šteką, arba dvigubą “paprastai“.

Beje, šteką daug kas moka surišti instinktyviai, tik nežino, kad riša šteką (jei nedaro mano tik ką minėtos ir paveiksliuke pavaizduotos klaidos) – berišdami kada kilpą gauna ją užsiveržiančią, tiesiog apvydami laisvą galą ir jį perrišdami paprastu (vėl!) mazgu ir tą pakartodami dar kartą žemiau šio. Štai jums šteko esmė. O žvejų šteke prieš tai dar virvė prakišama pro abi apvijas, o po to jau rišamas štekas (arba iš eilės du paprasti mazgai).

Štekas dažniausiai naudojamas rištis prie žiedo (galite pririšti kad ir kibirą, kad pasemtumėt vandens; galite pririšti bokalą ir tradiciniame bravore nuleisti į raugo statinę “degustacijai“; galite pririšti kablį “katę“ ir, užmetę už stogo atbrailos, ropštis pas savo Džiuljetą pro langą; galite… ar maža ką dar prigalvoti?), bet tinka ir švartuojantis prie poliaus (stulpo) ar pririšant virvę prie skersinio.

Žvejų štekas leidžia gerai įsitvirtinti, tačiau tuo pat metu tas prakišimas neleidžia per daug virvei užsiveržti prie to objekto, prie kurio rišatės. Gi atrišti šį mazgą galima ir esant virvės įtempimui, kontroliuojant kontaktą iki paskutinio momento ir paleidžiant laisvą atpainiotą virvės galą iš mazgo tada, kai to reikia, tuo pat metu nesunkiai išlaikant visą tempimą, svorį ar krovinį, pakabintą už kito virvės galo.

8A. Vimblinis (angl. clove hitch; rus. выбленка; vok. Webeleinenstek – vantų skersinio mazgas) arba piemenų (angl. cowboy knot) mazgas.

Mazgas skirtas tvirtinti virvę prie skersinio, todėl kitąkart vantinės (virvelinės) kopėčios yra šiais mazgais suraišiojamos. Dar vadinamas piemenų, nes gerai tinka permesti ir surišti arklio (žirgo) vadeles prie skersinio ar rišimo stulpo (dabar ausyse skamba pagrindinė melodija iš kokio vesterno su Clint Eastwood, kelio dulkėmis aplipę kaubojai, rišami žirgai prie salūno ir ketinimai praskalauti gerklę stiklu Kentukio burbono…).

Rišamas mazgas paprastai: permeti iš priekio nuo savęs per viršų, apsuki ir ištrauki, nukreipi kryžmai kairėn, apsuki kaip prieš tai, ir prakiši laisvą galą pro tą “kryžmai“. Timpt – ir užsiveržė.

Jei virvės galai žiūri į priešingas puses – viskas gerai. Jei laisvasis nukreiptas žemyn, kaip ir likusi virvės dalis – tuomet gavote karvės mazgą (angl. cow), vietoje piemens (angl. cowboy). Karvės mazgas tinka rišti karvei prie stulpo ganykloje, kai toji yra jau raliuotas galvijas ir žino, kad yra pririšta ir bėgti jai kažkur yra beprasmiška, tad tokio pririšimo tvirtumo nebando. Galite viltis, kad ji šitai prisimins visu atrajojimo laikotarpiu ir netyčia nenutrūks nuo tokio “mazgo“…

Vimblinis tinka ne tik rišti apvalaus skerspjūvio daiktą ar rištis prie skersinio, bet ir krancams (angl. fenders – borto smūgių amortizatoriai) rišti prie lejerių (“aptvaro“ iš lynų). Ne veltui apie vimblinį sakoma, kad tai – garantuotas ir laiko išbandytas mazgas, skirtas krancams pamesti uoste.

Tad jei krancas yra, anot Ostapo Benderio, brangus kaip atminimas, o ne brangus atminimas apie krancą jį praradus, tai pariškite dar laisvuoju galu šteką. Tuomet ne tik krancas pats nenukris atsilaisvinęs, o vimblinis mazgas vis tik tinka laikinam tvirtinimui, bet ir krancų vagis apeis jūsų laivą iš toli, pamatęs tokius mazgus ir pabijojęs kokios nors jam nesuvokiamos galimai paspęstos pasalos…

8B. Krancinis mazgas (rus. кранцевый).

Vis tik vimblinis, jei užrištas teisingai, laiko gerai, nepaisant tokio jo paprastumo ir mazgo, mūsų supratimo, net nebuvimo. Kitąkart taip gerai, kad greitai atrišti sugrubusiais nuo šalčio pirštais neišeina paprastu timptelėjimu – reikia kiek papešioti.

Šitą bėdą lengvai išsprendžia panašus patobulinimas kaip ir rifinio mazgo atveju – tiesiog paskutinio veiksmo metu dera prakišti perpus perlenktą laisvąjį virvės galą. Tuomet kilputė žiūrės ten, kur vimbliniame nukreiptas virvės galas, o šios galas – žemyn, už kurio timptelėjus mazgas greitai atsiriš.

Tarp kitko, šitą mazgą anglai nenaudoja krancams rišti ir net neabejoju, kad iki jo išmąstymo jiems mintis net nenuvinguriavo. Gali būti, kad tai grynai rusų išradimas (vimblinio patobulinimas, jei tiksliau), iš kurių jį ir aš išmokau. O va anglai krancams turi snobiškai “slipped constrictor“.

8C. Smaugliukas (angl. dabar – rolling hitch, arba seniau – magnus hitch; rus. удавка arba удавчик).

Iš tiesų, tai smaugliuku derėtų vadinti “konstriktoriaus“ mazgą…

Bet taip jau nutiko, kad grupė apsivijančių (iš čia angliškas “rolling“) ir užsiveržiančių mazgų gavo constrictor rūšies smauglio pavadinimą, ir va šiam mūsuose, atėjus iš rusų, papildoma apvija patobulintasis išvestinis iš vimblinio mazgo, prigijo būtent toks vardas. Nes ne tik istorinės mūsų šalies ir jos buriuotojų, kurių visa dabartinė karta pripuolamai mokėsi buriavimo paslapčių iš rusų, peripetijos, bet ir praktinės laive aplinkybės jo tokį vaizdingą vardą nulėmė.

Mat šios grupės tai yra gana svarbus mazgas, kurio paskirtis dažniausiai yra nuimti apkrovą pagrindinei virvei, kuomet ji užsimeta “šlagais“ (vok. Schlagen, arba nuo rus. – “smaugliukais“ užsiveržia) ant gervės būgno. Šis mazgas ne tik gerai užsismaugia ant kitos virvės, bet ja slysta į vieną pusę, o mazgo dvi apvijos kitoje – slysti mazgui šiąja į jų pusę jau trukdo.

8D. Konstriktoriaus mazgas (angl. constrictor knot – smauglio mazgas).

Rišamas visiškai kaip vimblinis – vienintelis skirtumas yra gale, kuomet laisvasis galas prakišamas ne paprastai prieš likusį virvės galą šiai iš kairės (šiai “priglusdamas“ meiliai iš šonuko), o iš dešinės, per viršų ir po to pro jos apačią, nes permetamas ir prakišamas tarp likusios virvės ir dešinės (pirmos) apvijos – t.y. prakišamas į kryžmės viršutinį kampą, tai kryžmei iš apačios. Jei gerai pažiūrėtumėte, tai aptiktumėte čia… tą patį paprastąjį mazgą, tik užspaustą iš viršaus iš dešinės žemyn ir kairėn ateinančia apvija!

Atitinkamai ir laiko geriau už vimblinį. Nes gi – “smauglys“, o ne “piemuo“ jums čia kažkokis-tai!…

Aišku, šį mazgą galima patobulinti kaip ir jau minėtą rifinį, kaip ir krancinį… gaunat tai, ką anglas dažniausiai savo krancui (tiesa, jis ne vokietis, jis gi riša fenderius, o ne krancus!) pririšti ir naudos – slipped constrictor knot, arba “praslystantį smaugliuką“. Tam bereikia tik paskutinio veiksmo metu prakišti sulenktą perpus laisvąjį galą.

Taip surišus, anglų snobo nuomone, fenderio (vok. kranco) pamesti neišeis, tad ramiai galima kajutkompanijoje gurkšnoti “Lipton“ arbatą su pienu.

8E. Dvigubas konstriktorius (angl. double constrictor).

Rišamas visiškai taip pat, kaip ir viengubas, tiesiog kryžminis užmetimas kairėn nuo pirmos apvijos yra atliekamas dukart, pro kurį prakišama po kairės apvijos padarymo laisvas galas finaliniame veiksme visiškai kaip paprastame konstriktoriaus mazge. Sako, kad laiko irgi stipriau, nes užspaudžia paprastąjį mazgą jau dvi apvijos.

O kad gali prireikti kitąkart greitai atrišti, neprarandant šio mazgo tvirtumo, tai priminsiu, kad tiek šį, tiek prieš tai ėjusį konstriktorius galima patobulinti rifinio ir krancinio pavyzdžiu, prakišant perlenktą galą paskutiniame veiksme. Tokiu būdu gausite puikų mazgą slipped double constrictor krancams rišti, ir ne tik.

9. Angliška šniūruotė (angl. the chain sinnet arba chain stitch arba monkey braid).

Taip ją įvardino Artūras Dovydėnas, o aš lietuviškiau siūlyčiau vadinti tiesiog pynute. Nes iš esmės tai ir yra pynutė, o ne “po-prostu šniūrofka“ (lenk. sznurówka – tai iš tikro batraiščiai arba kokio nors drabužio suvarstymo raiščiai).

Pynutės paskirtis – sutrumpinti atlikusį laisvą virvės galą, tarkime, po to, kai užklampavot. Aišku, galima jį tiesiog gražiai susukti į gražų “kilimėlį“, o kitąkart labai ilgas – tai tiesiog “subuchtuojamas“ (t.y. suringuojamas, suimamas ringėmis). Tačiau… na, kodėl gi šiek tiek nepasivaidenti prieš kitus tokiu dekoratyviniu elementu, jei yra progos, o galas lieka per trumpas ringavimui? Geras mokytojas išmokino – geras mokinys toliau neša žinių ir įgūdžių deglą!

Kita vertus, jei jau rimtai – šitaip supinta virvė nesusipina nepageidaujamai į visokius klaikius raizginius (žvejai tą vadina taip, kaip angliškai slengu vadinama pagal buvusio JAV prezidento pavardę – ot, susakiau!), net jei šioji virvė voliojasi ant molo šalia knechto, o koks eidamas žioplys užkliūna netyčia ar paspiria (be piktų kėslų, reikia manyti).

Daroma labai paprastai, lyg nertum vašeliu: per kilputę iš apačios ištraukiama virvė, kuri betraukiant suformuoja kitą kilputę – ir taip iki virvės galo. Virvė sutrumpėja maždaug triskart (priklauso nuo ilgio), o išpinti labai nesudėtinga – pakanka tiesiog truktelėti už likusio laisvo virvės galo, ir akys pabėga.

Nežinau, kaip šiuolaikinės merginos, bet mano kartos – visos tokią pynutę nunerti gali iš pirmo karto (o parodžius vyrukams – irgi jiems be problemų gaunasi, nes mokykloje dar lankė paprastas “darbų“, o ne sudėtingas “technologijų“ pamokas). Tad jei įguloje yra merginų, tai galite ir joms leisti kažkiek prisidėti prie švartavimo darbų.

Sako, moterys sukuria jaukumą. Šiuo veiksmu bent jau nieko tikrai nepagadins (jei kas dar įsitikinęs, kad moterys laive tik bėdą prišaukia).

10. Klampavimas (angl. cleat hitch).

Šitą geriau mokinti vietoje – visiems gaunasi bemaž iš pirmo karto, o ir lengvai prisimenama net ir po kiek laiko primiršus: apsukai, perlenktą kilputę uždėjai ant viršutinio klampės galo (jei žiūrite į ją iš viršaus, o klampė orientuota vertikaliai), kad užspaustų toliau einanti gija apatinę, ir panašiai aštuoniuke prasukai per apačią. Kartoti veiksmą reiktų dar bent kartą.

Įdėjau čia tik dėl bendro supratimo, kad be šito neapsieisi.

* * *

Kaip sakiau, tai daugmaž mažų mažiausia, ką derėtų išmanyti apie mazgus. Aišku, šie mazgai ne tik vienas su kitu persipynę, bet ir iš jų galima išrišti dar kitų, kurių čia nepaminėjau, tačiau lygiai taip pat yra susiję su aukščiau aprašytais: tarkime, rišdami du šotinius, kuomet virvių galai žiūri į priešingas puses, gausite ganėtinai patikimą mazgą, angliškai vadinamą the carrick bend, o apjungdami prailginto kokiomis 5-6 apvijomis smaugliuko ir viską apimančio vimblinio (ar karvės mazgo) principus galite gauti mazgą, tinkamą pririšti plonesniems teritorinės jūros šeimininkų vėliavos šotams prie storesnės dešinio zalingo flagfalo virvės.

Iš šito minimumo, dar galima sau susidaryti praktiškai naudojamų vieno, trijų ar penkių mazgų sąrašus: vienus jų parodyti ir pamokinti naujokus įguloje prieš kokią kelionę (ar net laisvu metu kelionėje), kitus – naudoti pačiam.

Na, tarkime, mano siūlomi variantai iš aukščiau minėtų:

Top-1 (kai reikia žinoti bent vieną):

1. Gelbėjimo kilpa (“bulinis“).

Top-3 (“skaičiuoju iki trijų, ba daugiau nemoku“ – Tadas Blinda):

1. Gelbėjimo kilpa.

2. Tiesusis (kartu su rifiniu).

3. Vimblinis (kartu su kranciniu).

Logika čia paprasta: trejetuko pakaks dažniausiai visiškai “žaliam“, o šie mazgai yra lengvai išmokstami bei praktiški, kuomet prireiks jam sujungti dvi virves (ar du virvių galus), padedant rifuoti bures, tarkime, bei padedant parišti krancus. Klampavimas – savaime suprantamas įgūdis, bet ten nebus ką labai ir mokyti.

Top-5 (“žinoti kaip penkis savo pirštus“):

1-3. Kaip ir Top-3.

4. Žvejų štekas.

5. Aštuoniukė.

Prie aukščiau minėtų pridedu du: stabdantis mazgas ir, aišku – rišti ką nors prie žiedo (tik paaiškinkite prieš tai, kaip reiktų vandenį kibiru pasemti iš už borto eigoje, nes gali tekti arba atsisveikinti su kibiru, arba griebti iš vandens “begemotą“), taip pat ir švartuotis prie poliaus ar pan.

Alternatyvinis Top-5 Pro:

1. Gelbėjimo kilpa.

2. Bramšotinis (ar bent šotinis, bet pastarasis mažiau patikimas) – nes reikia mokėti surišti ne šiaip dvi virves, bet ir skirtingo storio. Tiesųjį čia jau “pamirškite“.

3. Konstriktorius (gerai žinoti variantus: slipped bei double) – krancams ir ne tik.

4. Žvejų štekas (šis yra pakankamai profesionalus), bet žinoti paprastąjį ir dvigubąjį ta proga derėtų, nors pirmojo atžvilgiu pastarieji ir atrodo kažkiek neišbaigti ar “neįgalūs“.

5. Stividoriaus – stabdantis. Kaip ir Nr.2 atveju, taip ir čia – “pamirškite“ mėgėjišką aštuoniukę.

Kaip papildomą, gerai mokėti užrišti smaugliuką – tam atvejui, jei “užsišlagins“ virvė, einanti per gervę ar bloką. Bet jei žinai konstriktorių, tai šį variantą surišti nėra ir sunku.

Kam reikalingas pastarasis sąrašas?

Na, jei esate kažkokių likimo užgaidų dėka su išmania įgula, tai ir jiems bus maloniau, kad po jūsų vachtos ras sumegztus mazgus jiems labiau įprastinius, o ne “batraištinius“ (rus. “bantuku“) ar, švelniai tariant, šiek tiek mėgėjiškus.

Kita vertus, jei juk ir esate mėgėjas ir nesipūtėte prieš tai, kad auskarą iš savo kairės ausies išsisegėt trečiąkart Horną apiplaukę, o ant peties inkarą ištatuiravo bocmanas riaumojančiose šešiasdešimtosiose, vos išlindote iš Magelano sąsiaurio, tai niekas juk per galvą ir neduos už tokius, kokius mokate, kad ir paprasčiausius.

O jei plaukiate su mūsų Baltijos “krabais“, tai pastarojo Top-5 Pro sąrašo ir nenaudokite iš viso. Patausokite geriau jau tų “vilkų“ nervus vardan savo savigarbos. Nes nemėgstami mūsuose “išsišokėliai“.

Įrašo “Reikalingų mazgų sistema: minimum minimorum” komentarai: 29

  1. PALANKIŲ VĖJŲ (be šauktuko)…

    Lauksiu naujų peizėjimų (Jūsų terminas).
    Deja nespėjau perauklėti, kad buriuotojai – praktikai tampo grotšotus!
    O įvardai liko neįteikti.

    Sėkmės ir įspūdžių (labai, labai daug)

    Patinka

    • Taip, aš kaip “buriuotojas-teoretikas“ grotšotą tempiu tik tada, kai iš stiebo grotą noriu išsivynioti ir išskleisti. Kai giką reikia patempti – čiumpu giko šotą.

      Gal ne visi žino, kad yra šiais laikais ir tokios sistemos, o mane iki šiol juokina tie pareiškimai, kaip “vairo stiprintuvas trukdo“, kad “kondicionierius yra blogai“, ar kad “ABS veda prie avarijų“ – “žigulistų“ supratimas ir pamokymai, tame tarpe ir buriavime, žinai, mane mažai “kaso“. O jie, tie, kurie, reikia tave suprasti, “labai dideli ekspertai“ (sic!), tai tegul tampo ką nori – kad ir savo škertikus tarp kojų. Ir tegul didžiuojasi, ką jie ten pasitampo savo jachtose. Ne man juos mokyti, nes jie juk “ir taip viską žino“. Juk, kai pagalvoji, kas gi tas mano IYT BBS pažymėjimas, palyginus su LBSo eilėmis ir “kapitonais“? 🙂

      Tai ir apsieikime be šauktukų. Ačiū.

      Patinka

  2. Atsiprašau už sutrukdymą. Sužinojau, kad yra šotai – ne tik groto, bet ir giko. Tai, norint nusipirkti grotšotą turint giką 4 (keturių) metrų ilgio, kiek gi reik pirkti virvės ?
    Iš anksto dėkoju, artėja navigacija.

    Patinka

    • Gal sugalvok už ką nors kitą atsiprašinėti, nes jau už “sutrukdymus“ tai atsiprašinėti tikrai nereikia – čia nebent aš tik padėkosiu už paliekamus komentarus ir užduodamus klausimus! 🙂

      Groto šoto ilgis yra empyriškai nustatomas ir priklauso nuo groto suvyniojimo arba sudėjimo sistemos – nuleidžiamam į lazy jack ar tiesiog tvirtinamam prie giko pakaks trumpesnio (nes nėra poreikio groto šotinį kampą tempti prie stiebo), o į stiebą susukamo (groto furlingo sistema), tai reiks ilgesnio: pastaruoju atveju, iš akies primetus, tai jis yra lygus dvigubam giko ilgiui, plius atstumui nuo giko ąselės prie stiebo iki skriemulio per kurį pertraukiamo šoto “kampas“ eina, ir toliau iki “pianino“ (fiksavimo sistemos, pro kurią praveriamas), nuo šio – iki artimiausios gervės, kuri bus naudojama, ir dar koks metras ar sieksnis viršaus (bent jau tiek, kad gautųsi kelios apvijos apie gervės būgną), bet daugiau nereiks, nes tik po kojomis po to painiosis. 🙂

      Iš tikro, tai visas burvirves praktiškai išsimatuoja po keliskart prieš atsipjaudami reikiamą ilgį. Giko šotui dažniau paliekama ilgesnė virvė vien tam, kad mąstoma apie galimą papildomą blokelį. Bet kai atsirenkama, kiek tos jėgos realiai ten reiks ir kiek blokelių pakaks (kiekvienas blokelis – išlošiama jėgoje, bet pralošiama laike), tuomet irgi galima nupjauti nereikalingą galą (jei toks dar lieka).

      Jei klausimas nebuvo rimtas, tai nieko tokio: bent kas paskaitęs patarimu pasinaudos ir jį galvoje turės – gal kam ir prireiks.

      Patinka

  3. Dabar jau kita tema, sugedęs telefonas.
    Pokario karta mokėsi iš tarpukario buriuotojų, kurie nei rusiškos literatūros turėjo, nei tą kalbą mokėjo. Tai Garbūs Marcinkevičius, Ingaunis, Vainoras, Stabinis, Dačinskas, Rožinskas,Garbauskas, Žilevičius … Žinoma, šiek tiek įtakos turėjo vokiečių kalba. Terminai gimė nerašytiniu būdu, juos kūrė buriuodami, o buriuot mokytis mums teko iš savo klaidų. Nejaugi Lietuvos buriuotojai negali turėti savo tarmės, neversdami visko iš anapus, kuršiai gi turėjo savo įvardus.

    O visgi, over

    Patinka

    • Tai kaip tie “originalai“ ir “savamoksliai“ tuomet vadino groto šotą – tą burvirvę, kuria groto šotinis kampas pritempiamas prie giko??? 😀 Kiek kartų klausiu ir klausiu, o jis vis – trukt už vadžių ir iš pradžių… 🙂

      Antra, pasiskaityk įdėmiau tą patį Venantą Butkų ir Klaipėdos universiteto monografiją, išleistą knyga “Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje“ (autorių kolektyvas) – bus aiškiau, kas ten iš ko mokėsi, kaip ir kodėl, ir nereiks romantizuoti to, ko nėra ir nebuvo. AMBas irgi pezėjo, kad “ir tuomet dirbau Lietuvai“.

      Ir jei koks vienas padarė klaidą būtent dėl sugedusio telefono, ir ta klaida nuėjo per kitus, tai gal ją metas ištaisyti? Geriau vėliau, negu niekada. Apie savus įvardus jau daviau nuorodą – o dar ir tema nesena. Prašau persiskaityti.

      O jis man dar baksnoja, net nesuprasdamas, apie ką pats šneka, ir net nesidrovėdamas prisipažinti, kad nesupranta, bet va ims ir ginčysis… 🙂 Nereikia slapstytis už autoritetų – jiems garbės daugiau nereikia, o patys gali už savo žodžius ir savo klaidas atsakyti. Pasaulis yra daug platesnis ir įdomesnis, ir kai turi palyginti, tai čia matai labai daug nuogų karalių, kurie psichoterapinės savipagalbos grupėje vienas kitam giria savo “puošnias drapanas“. Juolab, kai imi ir pateiki sąrašą jų – tik meškos paslaugą padarei.

      Patinka

  4. Keli rezultatai pavarčius …

    KVDU ASK buriavimo kursų užrašai; 1948 GROTŠOTAS
    Buriuotojo konspektas P. Garbauskas, D. Palukaitis 1949 GROTŠOTAS
    Buriavimas ; J. Stabinis 1961 GROTŠOTAS
    Jūriniai įvardai; B. Stundžia 1992 BURĖS ŠOTAS
    Burės ir varikliai ; B. Stundžia 1978 ÷ 2000 DIDBURĖS ŠOTAS
    Jūriniai įvardai ; B. Stundžia 1996 DIDŽBURĖS ŠOTAS
    Laivybos sąvokų aiškinimas ; V. Pakalniškis 2005 ? BUOMO BURLAIKIS

    … Sailing Manual ; Steve Sleight 2005
    Rope used to pull in or let out the mainsail MAINSHEET
    ( su iliustracija )

    Rusiškuose žodynuose GIKA ŠKOT ( škotas ! )

    Taigi, komanda: vira ketč bezan gika škot !
    Man taip pat tenka patarti: atleist bezanšotą ♥, Ir pakartot: ŠITĄ !

    Siūlyčiau naudoti įprastesnius terminus, nei vertinius iš svetur.

    Nenoriu veltis į ginčus man nesuprantamoje srityje, todėl pasitaisau:
    Batraiščiai, kaklaraištis ir liežuvis atsiriša pačiu netinkamiausiu metu.
    G. Grzeščik

    OVER

    Patinka

    • Pirma, tai “over“ reiškia “tęskite pokalbį, aš klausau“. Pokalbis yra over, kada pasakoma “out“. Čia iš radiotelegrafo protokolo, jei ką.

      Antra, siūlyčiau dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą mano pateiktą nuorodą apie šotų skirtumus perskaityti. Kol taps aišku, kodėl tai yra klaida. Ir kaip ir kas bei kodėl naudoja vertinius – tame tarpe ir neteisingai.

      Trečia, jei kažkur literatūroje įsivėlusi klaida ir ji eina iš vieno autoriaus kitam, o nei kitų kompetetingų recenzentų atrasta, nei oponentų, tai visada verta pasižiūrėti šaltinius – iki atsikasama iki pradinio. Tokie yra akademiniai standartai, bet šalyje, kurioje 1 mln. gyventojų tenka virš 10 universitetų ar universitetinio lygio aukštųjų mokyklų, panašu, jų suvokti jau nebeduota – krepšeliai terūpi. O 1948-1961 – visiškas rusicizmas, nesuprantant, ką ir kodėl išsivertė. Bet dar konstrukciniai ypatumai turėjo reikšmės neskirti – žr. aukščiau, nesiplėsiu.

      Ketvirta, tai mainsheet yra giko šotas arba, kaip teisingai įvardina V. Pakalniškis – buomo burlaikis (kur buomas=gikas, o burlaikis=šotas). Br. Stundžios “didžburės šotas“ yra pažodinis vertinys iš mainsheet, bet ir tas neteisingas, nes turėtų verstis “pagrindinis šotas“. Gi groto šotas – outhaul. Galima būtų dar apie didburės valdymo evoliuciją pakalbėti ir kaip keitėsi jos tvirtinimo bei valdymo, įskaitant buomus, sistema, kas galėjo įtakoti sąvokų painumą, bet nepateisinti jų painiojimą, tačiau, cituoju: “Nenoriu veltis į ginčus man nesuprantamoje srityje,“ – nesuprantu, kam tuomet veltis, jei iš tikro taip yra? Kam tas užsispyrimas? Aš pataisiau korektiškai – ginčo neinicijavau. Apie skirtumą tarp giko šoto ir groto šoto galiu padaryti atskirą įrašą – svarbu, kad nereiktų “čiukčiai ant pirštų rodyti“.

      Penkta, nedera nuvertinti rusų – jie iš originalo mokėsi, o mes iš sugedusio telefono.

      Patinka

  5. Nuoroda, kurią įmečiau, yra ištrauka iš Gudelio knygos (pačioj knygelėj yra daugiau visko, įkėliau tik tai kas aktualiausia- patį žodynėlį). O Studžios įvardų tai labai norėčiau …

    Patinka

  6. Kaip matau, kai kas labai domisi knygele:

    R. Nakas; B.Stundžia “JŪRINIAI ĮVARDAI“.

    Kad nereikėtų lakstyti bibliotekon,
    kelis egzempliorius galėčiau padovanoti Gerb. Bronio Stundžios vardu.

    Patinka

    • O Valdas ne į šią knygą nuorodą parsisiųsti davė? Jei ne, tai jis nusipelno šios dovanos labiausiai, manau. 🙂

      Aš irgi pasidžiaugčiau, jei būtų atliekamas egzempliorius. Antai, Paulius Kovas organizuoja Vilniuje seminarą apie “Ambersail“ plaukimą per verslo įmonės prizmę (mintis tokia, o pavadinimas – ten jau kažkoks jo paties) vasario 22 dieną 18 val. Teo dangoraižiuke Ukmergės g. – galima ten perduoti, o kartu ir į kainą “nemokamai“ kavos atsigerti (čia tokią reklamą jam padariau dabar neapmokėtą).

      Patinka

  7. Mano vaikas turi laivelį su groto giku, bezano giku ir dar spinaker giku, taigi…
    Siūlydamas pirkti turėjau mintį apie groto šotą.

    P.S.
    Džiaugiuos priminęs, kad burlaiviuose yra begalė šotų, o pradedantieji žino tik apie vieną, Jūsų paminėtą.

    Patinka

    • Groto šoto reikiamą ilgį visiškai nesudaro didelių problemų paskaičiuoti, žinant groto giko ilgį. O va groto giko šotui virvės paliekama su geroka atsarga, nes ji persimeta ne per vieną blokelį. Pirmasis angliškai vadinasi outhaul, antrasis – mainsheet (mano nuorodoje komentare galima nueiti ir atrasti tekste paaiškinimą apie tai), todėl anglai (ir visi ta kalba kalbantys ir šia kalba sąvokas vartojantys) jų niekaip nepainioja, kas pas mus, perėmus “sugedusio telefono“ pagrindu iš rusų tą “olandišką terminiją“, vis pasitaiko. Būtų gerai, kad kada ir lietuviai išmoktų nepainioti, pvz. pavadindami giko šotus “buomvirve“, o groto šotą – “didburės burvirve“ ar pan. Todėl vis tik manau, kad tamsta turėjai galvoje giko šotą, o ne groto šotą. 😛

      Kuomet laivė turi daugiau gikų, tuomet pridedama paaiškinimas, ar tai groto giko šotas, ar tai bezanio giko šotas, bet vienstiebiuose tai ne itin aktualu. Kaip bebūtų, jie vis tiek vadinasi giko šotais, o ne burės vardiniais šotais. Na, o spinakergikas, turiu pastebėti, vis tik prilygintas rėjos pakaitalui, todėl spinakeris ten valdomas šotu toje dalyje, kur nėra giko (t.y. tvirtinasi prie burės!), o pats gikas – jau valdomas brasu, o ne “spinakergiko šotu“. 😉

      Kas dėl pradedančiųjų, tai visų pirma daugelis jų susipažįsta ne su giko šotu, o su stakselio šotais – nes prie šios burės virvučių yra pasodinami, kadangi įvėjiniuose kursuose nelabai ten yra ką tą giko šotą tampyti venduojant, todėl vairininkas susitvarko ir pats. YMMV.

      Tema aukščiau vis tik apie mazgus, o apie sąvokas ir įvardus – yra prie šviežesnių. 😉

      Patinka

  8. Batraiščiai, švartovas ir liežuvis atsiriša pačiu netinkamiausiu metu.
    Pagal G. Gžeščik
    Kopėčias, grotšotus ir žarną sodui laistyti pirk ilgesnius, nei manai, kad tau reikės.

    Senovėje vėją laikydavo maiše, užrištame trimis raganų mazgais. Pirmą mazgą atrišus, paleisdavo švelnų vėją, antrą – išlėkdavo stiprus, o paskutinį atrišus, iššoka uraganas, kuris priešus nusiaubia.
    Iš B. Stundžios
    Kiekvienas virvagalis turi du galus.
    Mano, 1948 m.

    Patinka

  9. Kažkada („Labai labai seniai…“) buvau tokiame žygyje po Uralą ant arklių. Tai tada mus išmokino dviejų mazgų – pririšt arkliui prie medžio, kad būtų laisva kilpa, ir prie kuolo – priveržtą, kad nenusimautų. Tikriausiai tai ir buvo 1) gelbėjimosi kilpa (ir vaizdas atmintyje panašus), rodos, ir sakė, kad tai jūreiviškas mazgas ir 2) kažkuris iš 8 grupės.
    Ir tikrai, arkliai neatsirišdavo, nebent su visu kuolu nusitraukdavo.

    Bet tik kai jau moki rišti, atrodo labai paprasta (genIaliai, ne genEaliai :), o kol išmokom, pamenu, ilgai repetavom. Ir dabar pagal tavo aprašymą nesugebėjau atgaminti.

    O 818 – tai čia literatūrinė hiperbolė, reikia manyti, ar rimtai?

    Patinka

    • Rašybą ištaisiau tučtuojau – ačiū! Kažkaip supainiojau šaknį su “geneologija“, matyt. 🙂

      Jei kilpa neužsiveržianti, tai greičiausiai “bulinis“ ir buvo – vienas seniausių mazgų ne tik anglams. Nors yra dar keli jo variantai – nenorėjau plėstis… 😀

      O neteisingai užrištą piemens į karvės mazgą galima papildyti šteku, tai irgi neturėtų atsirišti – lups su visu kuolu. 😉

      818 – manau, deminutyvas. Įtariu, jie moka dar daugiau… (mirkt-mirkt). 😉

      Patinka

  10. nugi įdomu! tik vis tiek reiktų virvutę pasiėmus pabandyt:) nors kokius 4 jau šiaip moku:)

    …būtų kas matęs, kaip mes skalbinių virvę pradžioj primazgydavom.. kol sugalvojom, kaip paprasčiau ir patikimiau surišt. menkas malonumas vėl viską skalbt senutėle “Riga“, kuri, aišku, nei salauja, nei gręžia!..:)

    Patinka

    • Aš tai manau, kad moki dar daugiau, tik niekad nesusimąstei, kad moki. O kai įvardini, tai žmonės apsidžiaugia, kad tas jų “tiesiog kažkoks“ vadinasi, tarkime, šteku. Arba rifiniu. Arba kad ir aštuoniuke… 🙂 Pas mus antai klube nemažai kankinosi teisingai karate diržą ant “pižamos“ užsirišti, o parodžiau ir paaiškinau, kad tai tiesiog – tiesusis mazgas…

      Bet tai iš kokio antikvariato jūs tą “Rigą“ ištraukėt??? Čia ta, kur iš viršaus pakraunama, kur dugnas nuožulnus ir su rudu kietos plastmasės ventiliatoriumi kaip iš automobilio vandens “pompos“, ir kur žarna išvesta iš šono ir ją įmesti reikia skalbiant galu per viršų (guma per tą linkį supūva, žarna nusimauna ir pilna vonia vandens…), o baigiant ciklą – įmesti į kriauklę ar vonią, kad atskalbtą vandenį išleisti??? Tai gal dar ir tą gręžimui dviejų volelių su rankena “mechanizmą“ turit, kur įsistato į įvores viršutinio apvado šonuose??? Oho, retro visiška gi! :O

      Tiesa, džiaustymui aš naudoju ne virvučių sistemą, o paprasčiausiai tamsiąjame yra vietos pastatyti tam skalbinių rėmui. Gana kompaktiška.

      Patinka

      • aš gi nesakiau, kad dabar tokią naudojam;) naudojom prieš kokius hm.. 15 metų sode vasaromis. “Riga“ aprašei tai visai tiksliai, tikriausiai, ir pats susidūręs;) gali įsivaizduoti, kiek būdavo skalbimo augant ir po mišką bei panemunes lakstant 4 vaikams.. skalavimo pilnutėlė vonia būdavo, virves ne tik po savo sodą, bet ir “niekieno“ pievoje tarp medžių ištampydavom. ir tikrai buvo aktualu, kad neatsirištų! nes nuo kažkurio tai amžiaus skalbimo “malonumai“ buvo perleisti mums..

        o mazgų tai gali būti, kad ir daugiau žinau:) žvejot gi irgi eidavau!:) ir lankus darydavom, tai kilpą gale susimazgyt, kad neužsiveržtų, tikrai mokėjom. tėvai kiek jautriai į lankus reagavo, nėjo nešiotis paruošto:)))

        Patinka

        • Tėvai atliko Šervudo šerifo padėjėjų (“I shot the sheriff but I didn’t shoot the deputy“…) vaidmenį, matau. 🙂

          Mes lankais vaikystėje irgi vienas į kitą strėles palaidydavome, bet stebiuosi, kaip akių neišsimušėm. Antgaliui plastiliną naudodavom – “humaniškas“, suprask. Nors strėlė tai eitų ir nueitų, kiaurai ir per tą plastiliną. O į taikinį, tai jau vinį pritaisydavom – “kovinis antgalis“ tai vadinosi.

          Anksčiau gi be “Riga“ nieko kito iš esmės ir nebuvo. Kai pasirodė “Viatka-Avtomat“, tai jau buvo hi-tech…

          Patinka

          • he, plastilinas..:) mes nenaudojom nė to:) bet ir viens į kitą nešaudydavom, labiau į taikinius ar varnas(nepataikėm..). todėl dažniausiai strėlės būdavo ir su plunksnom, ir su vinukais. kai tėvai užmatė vinukus, tai ir tapo nelegalu..:D

            Patinka

    • Buriuotojai, matyt, tie, kurie buriuoja. 🙂 Nes aš, kai dviratį minu, tai būnu gi ne buriuotojas, o dviratininkas – bet irgi kažkaip be benzino ir dyzelino.

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.