Neseniai klaususiems manęs, kur gauti LBS naudojamą buriavimo vadovėlį, kurį “parašė“ Artūras Dovydėnas, tai duosiu jo originalią ir išplėstinę versiją online (soriukas, senas laptopėlis biskutuką nulužęs – reiktų kito monitorėlio, o šiaip hardelis sukas, jei ką):
Pirmas tomas – Škola jachtiennovo rulievovo
Antras tomas – Škola jachtiennovo kapitana
Viena bėda, kad vadovėlis yra rusiškai, o jaunimas šią kalbą gali jau būti ir nestudijavęs.
Put aside your axes and grapnels for you hear this question not from me trolling, as you used to find such here and so often before! I have alibi this time for we have a guest writer whom there is no need to introduce (and no, he is not a twin brother of first Lithuanian Olympic champion boxer Danas Pozniakas!). For original in Lithuanian, click here.
* * *
© Artūras Dovydėnas,
Owner and Head Instructor,
KBM (Kreiserinio Buriavimo Mokykla – School of Yachting)
Do We Still Need Lithuanian Yachting Union?
Va, vis ant manęs nuo Parnidžio ridenat Pilypo bakeną, kad aš, matai, esu sočiai menkių pririjusi žuvėdra, sukanti ratus virš LBS jachtos su taškinio bombardavimo misija. Tai vos perskaitėt pavadinimą ir jau mąstot, kur abordažinį kirvį pasidėjot, kad po ranka būtų skaitant, ar ne?
Bet aš turiu alibi, nes šįkart svečiuose vėl kviestinis autorius, kurio pristatinėti nereikia (ne, čia ne pirmojo Lietuvos olimpinio čempiono Dano Pozniako brolis!):
For ENGLISH version click from 19th of April, 2013 here
* * *
© Artūras Dovydėnas
Ar reikalinga mums LBS?
Dėkoju autoriui už leidimą perpublikuoti jo tekstą iš FB! Tai savotiškai susišaukia ir su Dainiaus Šilgalio tema – skipper.lt
* * *
2013-02-17 (c) Artūras Dovydėnas
Pažiūrėjau per Discovery laidą apie elektrą. Tik praeito šimtmečio pradžioje buvo standartizuota elektros įtampa ir rozečių bei kištukų forma. Nuo to laiko bet koks pagamintas elektros prietaisas galėjo būti įjungtas ir veikti bet kur. Fantastika, kokius privalumus duoda standartizacija.
Kaip įprastai, ketvirtadienį įvyko buriuotojų mišios (šie tai kaip ne visas svietas – daro ketvirtadieniais klebonėlio Bitlo dėka). Šįkart atlaiduose pamokslą sakė Jo Eminencija burvedžių monsinjoras (čia kai iš vyskupų kolegijos išmeta arba esi nevertas konklavoje sėdėti, anot mane krikštinusiojo a.a. monsinjoro Vasiliausko) Artūras Dovydėnas – vienas iš penkių mano buriavimo mokytojų (ir vienas iš dviejų svarbiausiųjų, tai dabar spėliokite, kas antrasis).
Šios vakaronės pas Bitlą (na, vaikštom kaip į mišias, tai taip ir pavadinau) tema buvo apie buriavimą, svajones ir planus. Iki planų šiems metams, iškart pasakysiu, taip ir nepriėjom (tai jau aš, kaip kalnas pas Mahometą, asmeniškai priėjau ir pasiteiravau).
“Ei, drauguži, žiemos vidurys!“ – ir toliau sau varyti čia-čia-čia pagal Telebimbam Kalėdų dainos tekstą.
* * *
Ir nesvarbu, kad nėra sniego (ir gerai – aš esu pietietis, matyt), ir kad rogių neturi (dar geriau, kad neturi – o tai dar apmokestins kaip prabangos inventorių, kadangi kokiam seimūnui su perdarytos milicijos mokyklos parpiesoriaus laipsniu tai pasirodys kaip “ne pirmo būtinumo transporto priemonė“, o kokiai nors Bastindai iš Nusigyvenusių žmonių sąjungos sukeltų pyktį, juk “už 800 litų rogutėmis čia neprisivažinėsi!“).
Svarbiausia, kad vėl, 2011 metų nuo Kristaus gimimo gruodžio mėnesio 14-tą dieną, vyksta Artūro Dovydėno Kreiserinio buriavimo mokyklos (o manėte, kad tai – Kalėdinio bumbėjimo meistrai? Nespręskite pagal mano mizantropiškus priepuolius!) prieškalėdinis rutulys (angl. ball, liet. balius, o dzūk. puota, pokylis). Nors pats šeimininkas, matomai, su Aukščiausiuoju laikosi neutralaus pariteto principo vienas kito atžvilgiu, bet tradicija jau tapo tokia, kad prieš šiojo jaunesniojo trečdalio gimtadienį, ima ir susirenka KBM alumni, gardemarinai, antros eilės šeimos vairininkai bei garbingi kviestiniai svečiai.
Perskaičiau Joshua Slocum knygos “Sailing Alone Around the World“ lietuvišką vertimą “Vienas su burėmis aplink pasaulį“ (Vilnius, Baltos lankos – 2011, ISBN 978-9955-23-446-3, iš anglų kalbos vertė Laima Bareišienė), kurį įsigijau paskutiniame šio tarpsezonio Bitlo organizuotame Mingės jachtklubo (ne nariai – irgi įleisti) susitikime už du lietuviškus banko pažymėjimus su poetiškuoju kunigu bei dviem lakūnais.
Perskaičiau, ir įspūdis toks, prisipažinsiu, man paliko dvejopas… Ir aš šįkart tikrai neketinu čia aptarinėti autoriaus gabumo ir pačios knygos pasakojimo – jį ne tik reikia skaityti, bet ir privalu!
Aš noriu pareikšti savo kuklią nuomonę apie patį vertimą, kadangi ir aukščiau minėtame susitikime šiam buvo skirta ypatingas dėmesys. Tad ir aš, bent jau kol kas susilaikęs nuo kitų knygų, kaip va neperseniausiai išleistos “Mičmano Hornblauerio“, vertimų vertinimo, nusprendžiau šįkart vienaip ar kitaip irgi įvertinti kaip skaitytojas ir “netikras buriuotojas“.
O tai reiškia, kad tikresni buriuotojai gali turėti visiškai priešingą nei mano nuomonę, o nuomonės – tai kaip pasturgalio skylutės, ir visi čia jau turim po tokią nuo gimimo. toliau skaityti apie vertimą
Jei pasakoma “jachtklubas“, tai, nežinau kaip jums, bet man visada asocijacija Lietuvoje tėra tik viena: Kintų buriavimo mėgėjų klubas “Marių burės“, arba paprastai ir suprantamai – Mingės jachtklubas.
Kas pasakė “Kauno jachtklubas“?
Kaune jachtklubo nėra. Kaip ir nėra jo Smiltynėje. Ir visai ne dėl to, kad pastarasis uždarytas rekonstrukcijai. Jachtklubu vadinti uostelį be klubo – tai tas pats, kas Kauno Dariaus ir Girėno stadioną aeroklubu (juk mūsų lakūnai ten planavo leistis?) arba Vilniaus tarptautinį oro uostą – kosmodromu (nes gi čia tupia orlaiviai su reaktyviniais varikliais, ar ne?). Bet čia tema platesnė, ir kažkada aš imsiuosi ją plačiau nušviesti.
O tamkart bereikia pripažinti, kad Mingės jachtklubas, nors ir būdamas priešingoje Lietuvos pusėje nuo artojiškos sostinės, tarsi baukščiai pabėgusios kuo toliau nuo jūros net ne į šalies gilumą (čia turime Kauną), o link tolimiausio pakraščio, būtent vilniečius ir ne vien sostinės buriuotojus visą šitą navigacinį tarpsezonį džiugino ketvirtadieniniais klubiniais buriuotojiškais susitikimais Architektų sąjungoje. skaityti toliau
Tapu tapu tapu – eina meškinas be batų! – iš telekomunikacijų kalėdinės reklamos
* * *
Kam prieškalėdinis laikmetis varo stresą, nors ir nelaiko savęs tikru mizantropu, vis tiek greičiausiai pritariamai palinksės minčiai, jog tarp Kalėdų ir šlapinimosi ant fazės yra daug bendro. Bent jau purto vienodai.
Tačiau labai gerai prieškalėdinę mizantropiją man pagydė Artūro Dovydėno organizuotas tradicinis Kreiserinio buriavimo mokyklos (KBM) kasmetinis Kalėdinis vakaras!
Gal kai kam pasirodys keista, bet tikrai dera šiemet jau pasidžiaugti – pagaliau Lietuva jau nėra NVS, nes šiaip ne taip, atsiplėšę nuo “motinos“ Rusijos ir “artimojo užsienio broliškų (mums?…) tautų“ Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Kazachstano, per aštuonerius metus pasitvirtinome bendrąsias Europoje priimtinas vidaus vandenų taisykles – CEVNI. Valio!
Taisyklės ėmė galioti nuo liepos 23 dienos, ir niekas šio fakto per daug nesureikšmino, nesiteikdami net padaryti kokį spaudos pranešimą. Lyg savaime suprantama būtų tai, kas nutiko. O kad jau navigacijos sezonas užbaigtas šiemet, tai galima ramiai patiems pakalbėti ir apie šiuos bei kitus susijusius dalykus.
“Kad ir Pūkuotukas, – galvojo jis [Paršelis]. – Nepasakyčiau, jog turėtų daug Proto, bet niekad jam nieko blogo nenutiks. Daro įvairias kvailystes ir visada išsikapanoja.
– IX skyrius, kuriame Paršelis yra visiškai Apsuptas Vandens.
(Alenas Aleksanderis Milnas “Pūkuotuko pasaulis“. Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis)
* * *
2010-06-22, antradienis: Mamry ež.
“Svetimo skausmo nebūna“ – traumatologų priežodis
* * *
2010-06-22, antradienis: Trygort
“Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos… Ne, geriau mažų nereikia!“ – iš pasakos, kaip vilkas uodegą prišalo.
* * *
2010-06-21, pirmadienis: Trygort
– Tu ką – vaikas, kad šitą knygą pirksi? – iš pokalbio knygyne.
* * *
Sako, kad berniukai niekad neužauga, o tik jų žaislai pabrangsta. Laikykite tuomet mane suvaikėjusiu, nes aš šią knygą nusipirkau. Manykime, kad vien dėl paveiksliukų (dar vienas suvaikėjimo požymis). Nes… o kas šiais laikais skaito ilgus romanus (net jei “romanai“ nemokamai pateikiami kokia tinklaraštyje)? Bet aš nuklystu.
Ir, och, kad aš tokią knygą būčiau gavęs į rankas tuomet vaikystėje, kai užsiskaičiau iki skylių puslapiuose Aloyzo ir Arvydo Každailių “Laivai ir jūrininkai“!… toliau apie knygą ir ne tik
Kai jau sėdi namuose ant baro kėdės ir geri kavą, norisi užsimerkti ir įsivaizduoti, kad vėl grindys kartu su visa supančia aplinka siūbuoja. Net jei jos siūbavo tuomet tik truputį, lyginant su jūra-vandenynu. Nors vokiečiams iš ten, kur buvau, išgrūstiems prieš gerą pusę amžiaus, tas jų See – ar ežeras, ar jūra – vis taip pat “daug vandens“.
Ir norisi susigrąžinti šį jausmą ir patirti jį vėl ir vėl… toliau skaitom
