Simas Knapkis: Kam irkluoti, jei gali buriuoti, arba Apie istorinius Lietuvos burlaivius ir burvaltes (3)

Tekstas ir iliustracijų parinkimas © Simas Knapkis

<pradžia čia>

* * *

Upėse sielininkų, Nemuno vidurupio, Deltos mažoji, vidutinė, didžioji irklinės valtys, vytinė, pusvytinė, botas, laiba, škuta, kuršlaivis, baidokas – tai Lietuvos upėmis plaukioję (ir dar ne visi!) buriniai laiveliai.

Nemuno vidurupio valtimi vadinu nuo Kauno iki Smalininkų (Rytprūsių) aptiktą burvaltę. Valtys būdavo eglinės arba pušinės, 4-6 metrų  ilgio,  stiebas vienas, burė šprintinė, vietoje vairo naudojamas irklas.

Panašaus kontstrukcijos principo buvo Nemuno deltos mažoji irklinė valtis.

Mažoji irklinė valtis nuleistu stiebu Gilijoje

Šilutės muziejus tokią valtį saugo (buv. Rusnės žvejo). Dugno ilgis 5.6 m, plotis 1.1 m, borto aukštis 0.5 m, grimzlė 0.1 m. Tokios valtys būdavo gaminamos iš ąžuolo, turėjo vieną šprintinę burę, vairavimui buvo naudojamas rankose laikomas irklas. Ar tokiose valtyse buvo naudojamas šoninis švertas (Klaipėdos krašte vadinama – šliūžė) – neaišku.

Nors valtis daugiausia tarnavo susisiekimui tarp gatvinių upinių kaimų (pvz., Skirvytė, Šyša, Pakalnė, Mingė ir pan.) ir smulkiai žvejybai (pvz. nėgių bučiukais), bet pasitaikydavo, kad ramiu oru būdavo plaukiojama ir Kuršių marių pakrantėmis. Erikas Žemutat iš Rusnės pasakojo, kad vaikas be tėvo leidimo su draugais pasiėmė tokią valtį ir išplaukė paburiuoti po marias audroje ir tai buvę „labai smagu“, o grįžusiam tėvas Vilius gerokai įkrėtė į kailį, mamai pripažinęs, kad pats nebūtų išdrįsęs plaukti…

Šiek tiek didesnė būdavusi vidutinė irklinė valtis, kuri nuo mažosios skyrėsi tuo, kad vietoje irklo naudojo vairą ir tikrai jau turėjo šoninį švertą. Didžioji irklinė būdavusi iki 7 metrų ilgio ir turėjusi du stiebus (pirmasis mažesnis) su šprintinėmis burėmis. Šios valties originalas stovi Nidoje, Žvejo sodyboje.

Ankščiau minėtas Balnys atkreipė dėmesį į medžiagos laivams panaudojimo skirtumus, kuriuos aiškino žmonių materialinės gerovės skirtumais (Prūsijoje visos valtys, išskyrus eglinę, irklinę čaiką, buvusios ąžuolinės, o aukštupyje tokią galėjo sau leisti tik ponai).

Neryje aptikau sielininkų valtį.

Neries sielininkų valtis (pagal Veličką)

Valtis šiek tiek panaši į Deltos vidutinę irklinę: turi šprintinę burę, vairą – tik šoninio šverto nesimato. Panašumą galima paaiškinti tuo, kad po Septynerių metų karo suintensyvėjo sielių plukdymas Lietuvos upėmis, o sielininkų galutinis tikslas buvo Klaipėda (tuomet Memel).

Iš didesnių burinių laivų Neryje minėtina laiba. Laibos tipo laivas buvo skirtas prekybai, plaukiojo nuo aukštupio, buvo plokščiadugnis, turėjo vairą. Išlikusiame brėžinyje matomi du stiebai, tačiau nepavaizduotos burės, kurios pagal M. Veličką (Lietuvos laivybos tyrinėtojas) turėjusios būti šprintinės.

Laibos originalus brėžinys, o apiburinimas – M. Veličkos rekonstrukcija

Šiandien žvelgiant į Nerį sunku įsivaizduoti tokį burlaivį sėkmingai plaukiojant burės pagalba, bet prieš gerą pusantro šimto metų grafui K. Tiškevičiui sunku buvo įsivaizduoti, kad šia upe plaukė gerokai didesni laivai – vytinės. Grafas šios išvados priėjo ištyrinėjęs upę ir apklausęs vietinius gyventojus (jo knyga “Neris ir jos krantai”), kurie negalėjo paliudyti, kad čia kažkada būtų plaukiojusios vytinės (pats pabrėžęs, kad dalis šių žmonių nėra vietiniai).

Beje, Tiškevičius Nerį tyrinėjo keliaudamas laiba, kurią išsinuomojo iš savo pažįstamo, nes paties burlaivis “Marija”, paplaukęs keletą šimtų metrų nuo Kameno (dab. Baltarusija) tilto beviltiškai įstrigo seklumoje. Beveik 11.5 m ilgio ir 3.5 m pločio kylinis laivas buvo pastatytas grafo dvare Logojske ir žiemą rogėmis atitemptas į ekspedicijos pradžios vietą. Stebina šio šviesaus žmogaus pasirinkimas statytis kylinį laivą, juolab turint omeny, kad prieš tai jam teko plaukti strugu (kuris yra plokščiadugnis) Dauguva.

Grafo K. Tiškevičiaus laivai

Ekspedicijai buvo parengti 5 laivai (tame tarpe dar “Adjutantas” ir “Vygoda”), bet tiek neprireikė.

Tyrinėjant Neries vaizdus neretai vaizduojamas rėjinis laivas (ar valtis). Kokie tai laiveliai, kam skirti ir kaip vadinosi (gal laibos, buvusios su tiesiąja bure?) – nežinoma.

Vytinės tradiciškai laikomos Nemuno laivais (J.Litwin), tačiau pasak Žygimanto Augusto dvare tarnavusio A. Gvaninio (Guanini) liudijimo (Vilniuje jis ėjęs pažiūrėti stovinčių vytinių) bei dokumenuose likusių įrašų (pvz., už vytinių stovėjimą imamas mokestis Kernavėje), tai vytinės plaukiojo ir Neryje, o klaidinančią K. Tiškevičiaus išvadą galima paaiškinti tuo, kad Neries vandens lygis labai pakito, o sumažėjus laivų judėjimui ir nustojus valyti upės vagą, vandens kelias nebetiko ir dideliems laivams.

Tradiciškai vytinės – plokščiadugniai laivai, turintys rėjinę burę, valdomi irklo pagalba ir skirti prekybai.

Vytinė Gardine

Jų dydis svyravo nuo 20 m ilgio ir 5.5 pločio iki 50 m ilgio ir 8 m pločio. Atitinkamai borto aukštis nuo 1.5 iki 1.9 m. Laivai buvo gaminami arba iš žalios eglės, arba pušies (naudojamas terminas Fichtencholz reiškia eglę, bet gali reikšti tiesiog žalią medį, tame tarpe pušį). Laivai buvo statomi Stolbcuose (dab. Baltarusija), Aleksote (beje pagal vieną iš versijų Aleksoto pavadinimas siejamas su laivų statykla).

Kaip ir daugelis to meto laivų nepasižymėjo ilgaamžiškumu (daugiausia 6 metai). Pagal Z. Gliogerio knygoje “Nemunu” ir kitur pateiktus duomenis galima spėti tokių laivų buvus šimtais, vien per vieną audrą Kuršmarėse nuskendo apie 40 vytinių su 500 vytininkų ir dzimkų (įgula ir burliokai). Kelionė lietuviška vytine (taip laivą vadina V. Sirokomlė “Nemunas nuo versmių iki žiočių”) nuo Kauno iki Karaliaučiaus trukdavo mėnesį, o dėl upės akmenuotumo tikslo nepasiekdavo kas šeštas burlaivis (pavojingiausia aukščiau Kauno).

Tačiau tai buvo  ne vienintelis tuo metu Nemune plaukiojęs burlaivis. Aukštupyje buvo žinomos pusvytinės. Kas tai per laivai ir kiek jie skiriasi nuo vytinės, vienareikšmiškai negalima atsakyti, tačiau tai galėjo būti tos pačios  vytinės, kurias vieni laikė tikromis vytinėmis, kiti dėl mažesnių gabaritų pavadino pusvytinėmis.

Aukštupyje buvo paplitę botai arba baty, kurias S. Kolupaila (“Nevėžis. Hidrografinė studija”) priskiria baidokams (nors Litwin nurodo, kaip kitą tipą). Išlikusiuose Gardino vaizduose matomi rėjinio takelažo laivai labai primenantys vytines, tačiau vietoje irklo turintys vairą. O gal tai buvo taip vadinami baty?

Neatsakytas klausimas, koks archeologų rastas Merkinės laivas?

Merkinės laivo liekanos (Baubonis)

Nemuno laivybos specialisto iš Panemunių regioninio parko (radinys eksponuojamas ten) A. Mozūraičio darbe „Merkinės radinys – vytinė?“ pateikiamas grafinis palyginimas tarp vytinės ir rastų liekanų, rodo visišką dugno kontūrų sutapimą.

Labiausiai pavykęs aukštupyje laivas, visiškai išstūmęs  vytines, buvo berlinas arba berlika

Berlika (Rzeki)

Tai šprintinio takelažo burlaivis, į Lietuvą atkeliavęs iš Lenkijos. Pasižymėjęs manevringumu ir labiau tikęs praplaukti pro šliuzus, perkasus.

Nemune buvo registruojamai ir kiti iš Lenkijos atėję laivai, bene labiausiai pavykęs – škuta.

Škuta (W. Ossowski)

Ją Litwin vadina vytinės sese, tačiau savo konstrukcija ši visiškai skiriasi nuo vytinės, nors turėjo rėjinį takelažą, tačiau buvo valdoma vairo, skyrėsi korpuso formos.

Žemupyje po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo suintensyvėjusi prekyba su Prūsija taip pat įtakojo ir burlaivių pasikeitimus. Lietuviškus ir lenkiškus laivus išstūmė vokiški. Paprasčiausias iš jų  – ankščiau minėtas baidokas. Baidokai būdavo vytinių dydžio (turima duomenų, kad vytinių  korpusai pertvarkius takelažą ir įstačius vairą tapdavo baidokais).

Dzimkai (rus. burliokai) Nemune, toliau – baidokai

Baidokas – tipiškas Vokietijos laivas, turėjęs vieną ar du stiebus (pradėjus montuoti variklius atsirado motoriniai baidokai – baržos) su šprintinėmis burėmis, šoninius švertus.

Tarpukaryje baidokai statyti Kriukų kaime. Profesorius Kolupaila mini, kad baidokai plaukiojo Nevėžyje („Nevėžis. Hidrografinė studija“), o M. Biržiška –  kad didesni upiniai laivai pasiekdavę net Panevėžį (ilgą laiką buvo draudžiama statyti užtvankas malūnams, taip užtveriant laivybos kelią upe). Nors šie teiginiai diskutuotini (nes Napoleono kariai, plaukę apšaudyti Rygos, įstrigo), bet kad burlaiviai plaukiojo į Kėdainius – nėra abejonės.

Kitas žemiau Kauno plaukiojęs burlaivis buvo kuršlaivis arba reizinė. Nors Kaune vienu metu būdavo galima suskaičiuoti kelias dešimtis šių laivų, tai buvo daugiau Kuršių marioms skirtas laivas, nes nors baidokai ir buvo tobulesni ir greitesni už vytines, tačiau dėl neaukšto borto jiems iškildavo rimtas pavojus didesniuose vandens plotuose.  Būtent dėl šios priežasties kuršlaivis tapo universaliu burlaiviu, tinkančiu tiek upėms, tiek kanalams, tiek marioms.

* * *

<skaityti daugiau>