Kuomet sužinojau, kad istorikas Gediminas Kulikauskas rengiasi išleisti knygą, kurios branduolį sudarys jo straipsniai, publikuoti “Veide“, “Verslo klasėje“ ir, neabejoju, dar kažkur, kur irgi skaitytojai, pagal save sprendžiu, jo straipsnius beskaitydami atgauna meilę savo Tėvynės istorijai nuo televizinių dialogų tarp profesorių Gudavičiaus ir Bumbliausko laikų (pamenat? “Tai, profesoriau, norite pasakyti, kad Mindaugas buvo šunsnukis?“ “Taip, kolega, bet tai buvo mūsų šunsnukis!“), tai greit primečiau: jei mano koloboranto prosenelio, uolių tautiečių įskųsto dar iki koloboravimo ir nukentėjusio nuo Gestapo, neradusio motyvacijos daryti išlaidas kulkai į pakaušį ir nustekentą paprasčiausiai išmetusio pro Kauno sunkiųjų darbo kalėjimo vartus, kuris su komunistų šunsnukiu Sniečkumi po karo pas save sodyboje latviškus šprotus rijo, užsigerdami armėnišku konjaku, gododami apie darbą vardan tos, kaimynu buvęs buožė ir garsusis knygnešys Akelaitis, tuomet ir man, 1991-ųjų Parlamento savanoriui, kuriam Gedas tą susidomėjimą istorija atgaivinęs, dera kažkaip prisidėti prie šito švento knygos ėjimo į mases ne vien dvasišku ir įprastiniu būdu, bet apjungiant komerciją, reklamą ir edukaciją į vieną, idant paraginimas ir taip peršasi – atkusti su Valensina sultimis, kurios, visų pirma, yra apelsinų (ir ne, tai dar nėra ilgiausias sakinys, kurį esu surašęs).
Ta proga greit su savo estu susiderinau kontrabandą reklaminę išpardavimo akciją.
Deja, ne taip greitai sukosi autoriaus leidėjai: iš pradžių planuota Valentino (nes ne tik dieną Valentino myli jus Valensina, su ja rytais atkuntančius) ir Vasario 16-osios (nes knygoje rašoma apie tarpukario Lietuvą) progoms. Bet šventės ėjo ir praėjo, o knyga į gyvenimą tuomet neatėjo. Bet nenuleidau rankų.
Tuomet ketinau priderinti Knygų mugei, nes šventas reikalas, kaip ne kaip, tačiau leidėjai autoriui dievagojosi nespėsę parengti viso tiražo, tad išves tik bandomąjį į mugę, ir tai, suprask, jau bus daug. Liūdesys ir vėl mane aplankė, bet litras Valensinos sulčių (o jūs ką manėte, ugninio vandens?) ilgai liūdėti neleido. Trečias bandymas buvo sėkmingas – ir kartu su sultimis kaip prizas iškeliavo ir “Apelsinų kontrabanda“ – būtent taip vadinasi knyga, nors ten ne viskas apie apelsinus (kurie siejasi su Valensina), ir ne viskas apie kontrabandą, aišku.
Bet jei jums įdomios iš tiesų visokios istorijos ne tik istorijos prasme, tai knygą tikrai rekomenduoju imti ir skaityti! Gediminas yra toks didelis krapštukas, kad ir iš po žemių ir be metalo ieškiklio (apie šituos irgi išmano, ir net yra neoficialus mėgėjų archeologų lobistas bei jų angelas) gebantis iškasti tokių detalių ir niuansų, apie kuriuos jūs niekur kitur neperskaitysite ir joks kitas istorikas jums nepapasakos. Ir dar jis tas istorijas ir istorijų detales bei įdomybes ne mažiau įdomiai moka išpasakoti.
Tad nenuostabu, kad jo knyga gana greitai tapo bestseleriu, Pegaso knygyne iškopusi į perkamiausiųjų dešimtuką – buvo pirmoje vietoje, manau, ir štai jums netgi įrodymas:
Kovas-balandis: Didysis Pegasas Vilniaus Akropolyje
Na, o mums tema irgi įdomi ne vien apie kontrabandos jūra organizavimą (kai kuriems buriuotojams tema yra netgi pažįstama praktiškai…). Knygoje juk, be abejo, yra ir apie laivo “Prezidentas Smetona“ kovą su kontrabandininkais iš “Hassan Bier“, apie kurią ir čia buvo rašyta. Štai, 129 psl.:
“Pirmąjį kovos krikštą “Prezidentas Smetona“ gavo 1927m. lapkričio 3d., kai po įnirtingo susišaudymo sulaikė turkų laivą “Hassan Bier“ – bet jūrų mūšio metu buvo sužeistas ir pats lietuvių laivo kapitonas Tamošauskas bei dar du jūrininkai“.
Kaip ten iš tiesų būta, pasiginčyti prisistatė kitas istorikas ir buriuotojas (kas pasakė, kad jam, kaip buriuotojui, muitinė yra priešas???) – Romualdas Adomavičius. Ir pagal jo pateiktus šios istorijos teiginius yra dar atskira istorija, kurią irgi galite čia paskaityti. Tad naujame knygos leidime bus pataisyta tai, kas ne visai taip, o netgi ir geriau – ir autorius tą pažadėjęs.
O daugiau priekaištas tik vienas: autoriau, rašyk tęsinį!
Sako, jis medžiagos dar turi papildymui… kuklinasi, matyt, šelmis, nes turi ne papildymui, o dar dviem tomams! Ir dar apie mūsų dabartinę Lietuvą, manau, parašytų, o anonimiškai ir buriuotojai pakonsultuotų.
Taip jau būta su ta jūra ir laivais. Arba kaip pasakė kartą Gedimino Kulikausko kolega (ne, ne istorikas ar muitininkas, o rašytojas!) Senis Hemis – Ernest Hemingway:
– O tai, galvoji, aš čia tą laivą nusipirkau savo malonumui, kad žvejočiau?
Tuomet tarpukaryje JAV buvo “sausasis įstatymas“, o būsimasis bestselerių autorius, dar neišgalintis gyventi iš honorarų, mielai kursuodavęs ne visai žvejybos tikslais tarp JAV ir Kubos pakrančių…
O va kokios kontrabandos būta Lietuvos tarpukariu ir kaip šioji kursavo, tai papasakos jums Gedimino Kulikausko knyga “Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“.
Skipper_LT 
Komentarų: 9