Kitokia istorija apie Lietuvos karo laivo kovą su kontrabandininkais


Kaip neseniai minėjau, klaidas dera atitaisyti, net jei ne pats jas padarai, o juolab, nėra ko jų ir tiražuoti.

Užsukęs skaitytojas Romas (nepainioti su bendravardžiu Dėde!) atkreipė dėmesį, kad ne visai jau taip ir būta taip, kaip rašė Gintautas Surgailis (o nutiražavo, beje, ir Lietuvos marinistikos metraštininkas Venantas Butkus). Tiesą sakant, netgi būta visai kitaip su tuo karo laivo (tuomet – jūrų apsaugos laivo) “Prezidentas Smetona“ kapitonu Adomu Daugirdu (1894-1979), jo sprendimu dėl laivo ir įgulos, bei visomis kitomis aplinkybėmis, po kurių kapitonas nuo vadovavimo nušalintas.

Ir istorija pasirodė esanti daug įdomesnė, nei teigta anoje įvykių versijoje! Pasiimkite šnapso ir užkandos kavos ir slinkitės arčiau, nes štai ką rašo Lietuvos jūrų muziejaus leidinyje “Po muziejaus burėmis. Muziejininkų darbai ir įvykių kronika“ 2010/1 numeryje ir pats Romuadas Adomavičius, minėtojo muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas (tikiuosi, neprieštaraus, kad cituoju jį iš šio leidinio 25-26 psl.):

Praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo tos dienos, kai “Prezidentas Smetona“ atplaukė į Klaipėdą, laivas buvo pradėtas naudoti pagal paskirtį: budėti atviroje jūroje. Jau pirmosiomis lapkričio dienomis laivas ir jo įgula gavo progą parodyti savo galimybes. Ši istorija tuo metu nuskambėjo labai plačiai, nors, matyt, daugelis pasistengė ją kuo greičiau užmiršti.

Pastebėsiu, kad komisija laivą tinkamu naudoti pripažino 1927m. spalio mėn. 28 dieną. Tad tikrai išlieka viena aplinkybė aiški – lietuvių įgula nebuvo patyrusi, trūko elementarios plaukiojimo jūroje praktikos. Toliau:

Lapkričio 3d. “Prezidentas Smetona“ patruliavo jūroje ties Palanga. Vidurdienį 6-7 jūrmylės nuo kranto buvo pastebėtas nežinomas motorlaivis (povandeninių laivų naikintojų tipo), kuris 15-16 mazgų greičiu bandė sprukti Liepojos link. Lietuvos laive buvo iškeltas signalas, reikalaujantis sustoti (dabar tai būtų signalinė vėliavėlė Lima – juodai-geltona šachmatine tvarka – mano past.), iššautas perspėjamasis šūvis, tačiau pažeidėjai bandė atitrūkti. “Prezidentas Smetona“ per 1,5 valandos juos pavijo ir privertė sustoti. Laivas buvo su Turkijos vėliava ir vadinosi “Hassan Bier“. Leitenantas J. Tamašauskas su penkiais įgulos nariais patikrino jo krovinį ir aptiko daugiau nei 30 tonų spirito, šautuvų šovinių bei kitokios kontrabandos. Kontrabandininkų laivą nutarta sulaikyti ir tempti į Klaipėdą. Tai buvo tik epopėjos pradžia.

Sustiprėjus vėjui ir bangavimui, trūkinėjant plieniniams buksyro trosams, teko atsisakyti pažeidėjų laivo tempimo. “Hassan Bier“ varikliai buvo sugadinti, laivas negalėjo plaukti savo eiga.

Ši dalis man buvo įdomi, nes pasakojime praleista, ta dalis, kad turkai, matyt, patys ir sugadino savo laivo variklį, kai pamatė, kad bus vis tiek kirdyk – juk jei nepabėgai, tai toks karo laivas paprasčiausiai ištaškytų į skutelius pažeidėją ir būtų teisus (o ir kam pasiskųsi – lietuviai tuomet buvo gal dar daugiau žinomi kaip “barbarai“, nei kad dabar: nei rusai, nei lenkai, nei, aišku, čia kažkada gyvenę vokiečiai).

Todėl ir nuspręsta buksyruoti sulaikytąjį laivą – antraip, plauktų tas laivas kaip geras į Klaipėdą!

Motorlaivyje likusi patikrinimo komanda su J. Tamašausku per kelias valandas pataisė vieną variklį. 

Pasakyčiau – šaunuoliai! Matyt, ir situacija darėsi grėsminga, kad imtasi iniciatyvos patiems remontuoti laivą jau buksyravimo eigoje, nes matyta – gal ir nebenutemps.

Dar turėkite galvoje, kad tokių nešiojamų radijo stotelių, kaip yra dabar, tikrai tuomet nebuvo, todėl ryšys su saugiu atstumu nuo sulaikytojo esančiu “motininiu“ laivu “Prezidentas Smetona“ turėjo būti palaikomas tik arba megafonu (rėkaujant į piltuvo formos vamzdį be jokių stiprintuvų, nes nebuvo tuomet dar ir tranzistorių bei mažų maitinimo elemento išrasta), arba semaforu (signalininkas jūreivis mosikavosi vėliavėlėmis, o kitas jam atsimosikuodavo atgal – su sąlyga, kad toks kvalifikuotas signalininkas buvo paimtas į sulaikymo komandą!).

Kilo audra, sutemo ir – kontrabandininkų laive likusių pasieniečių nuostabai – “Prezidentas Smetona“ pasuko Klaipėdos link ir nuplaukė. Jis nesunkiai atlaikė audrą ir atplaukė į Klaipėdos uostą lapkričio 5d. rytą. Apie “Hassan Bier“ ir jame likusius jūreivius keletą dienų nieko nebuvo žinoma, tačiau kontrabandininkų laivo kapitonas atsirado Latvijoje.

Iš pirmo žvilgsiu, mintis kyla – ką??? Esu įsitikinęs, kad taip susidėliojo ir šio sakinio autoriui.

Iš tiesų, tik ką užsiminiau apie ryšio priemonių nebuvimą. Manau, kad pagrindinė turkų radijo stotis irgi buvo išvesta iš rikiuotės – kad būtų galima teisintis, kodėl nepaisyta signalų sustoti. Paprastai radijo signalai ir dabar netgi dubliuojami ir vėliavėlėmis, ir semaforu, ir šūviu panosėje, kas yra paskutinė priemonė – prisiminkite turkų kontrabandininkų laivų, bandžiusių prasmukti į Palestiną su gauja atmatų per JT pripažintą ir Izraelio kontroliuojamą nelaivybos zoną, sulaikymą, kuomet priversti buvo laivuose netgi išsilaipinti Izraelio pajėgų sulaikymo komandos šturmo grupė, kuri buvo pasitikta armatūromis ir kitokiais nešaunamaisiais ginklais. Todėl normalaus ryšio tarp abiejų laivų iš tiesų nebuvo tinkamo, o, kylant audrai, komunikacija, panašu, jau ir visiškai nutrūko.

Kodėl kapitonas A. Daugirdas priėmė sprendimą palikti buksyruojamą laivą ir nuplaukti, man yra visiškai suprantama – nes nenorėjo rizikuoti jau dviejų laivų žūtimi, įskaitant ir abiejų laivų įgulas. Tad dar kartą patvirtinsiu savo teiginį, išsakytą aname įraše: tik sausumos kanceliarininkai galėjo nesuprasti šito kapitono sprendimo.

Laivas “Prezidentas Smetona“ ir jo vadas Adomas Daugirdas (iš draugas.org)

Aš įsivaizduoju, kad kapitonui toks būtinas (!) sprendimas graužė širdį, bet jis tegalėjo guostis mintimi, kad iki tol ryšys palaikytas su sulaikymo komanda, kuri perėmusi kontroliavo turkų laivą ir ėmėsi priemonių netgi jį sutvarkyti ir rengėsi štormuoti, o ne evakuotis iš laivo į savąjį.

Bet aš netgi esu kiek nustebęs dėl šito visiškai ne vietoje esančio epiteto “nuostabai“ – leitenantui J. Tamašauskui nuostabos dėl tokio sprendimo tai jau tikrai nebuvo. Iš kur šis žodis atsirado pasakojime? Jis paremtas kokiu nors dalyvio raportu, kuris užfisavo šią emociją?

Sutinku, kad gal kažkam ir sukelia nuostabą, kodėl nepasiimti žmonės atgal?

Tačiau juk per audrą ir bangavimą iš vieno laivo į kitą perkelti žmones yra itin rizikinga. Tiesą sakant, saugiau likti dideliame laive, kuris neskęsta, nei kad bandyti keltis. Laivą galima buvo mesti likimo valiai, bet… tektų perkelti ne tik sulaikymo komandą, bet ir kontrabandininkus. Jei bangavimas dar saugus perkelti – tai saugus ir tiems priešintis lietuviams ir vengti perkėlimo į areštinę, o surištų turkų tai juk nekelsi.

Bet jei jau pavojinga kelti, tai tie gal nesipriešins, tačiau, neduoktudiev, jei kuris niurktelės – kapitono sprendimai bus apskųsti vėliau kaip sukėlę pavojų gyvybei, nes… jei jau areštavai, tai už juos ir atsakai, arba paleidi. Ir tuomet jie gali prašytis pagalbos kaip patiriantys nelaimę (variklis neveikia, audra kyla…), ir jūros va tokie įstatymai – privalai jau gelbėti, o ne areštuoti, nes paskui tie teisme nesunkiai įrodys, kad juos tai paleido patikrinę (o įrodymai, tikėtina, bul-bul jau, tad “mes, dori krikščionys musulmonai, plaukėme čia kebabų paryti aplankyti šaunaus Rygos miesto, kai užklupo audra, varikliai sugedo, o čia ir šaunieji lietuvių pasieniečiai suskubo į pagalbą, o mes taip apsidžiaugėm, taip apsidžiaugėm!…“).

Kaip bedėliosi, tačiau sprendimas ir teisės, ne tik jūrinės praktikos ir sveikos nuovokos požiūriu, buvo kapitono A. Daugirdo teisingas, nors ir skausmingas jam, kad tokį teko priimti.

Išmeskite žodį “nuostabai“ – ir ši dalis įgyja visai kitokią prasmę. Netgi pasakyčiau, kad kitaip ir neišeina pasielgti, kaip šitaip įprasta laivyne: jaunesnis karininkas tampa sulaikytojo (ir perimtojo) laivo vadu ir jau tuomet jis atsako už savo įgulą (sulaikymo komandą) ir keleivius (sulaikytuosius). Sprendimą gi laivus atskirti sąlygojo nepalankios oro sąlygos (audra) ir kilusi grėsmė abiems laivams susidaužti ir nugarmėti gelmėn. Trosai gi jau ir taip nebelaikė, o tai reiškia, kad buksyravimas dėl chaotiškai besimalančio paskuigalyje laivo darėsi pavojingas.

Lapkričio 6d. “Prezidentas Smetona“ vėl išplaukė į Baltiją, šį kartą – savo jūreivių ieškoti.

Galiu spėti, kad audra iš tiesų užsitęsė, jei neišplaukta anksčiau. Save pastatykite į kapitno A. Daugirdo vietą – ramiai miegotumėt?…

Laive buvo ir F. Šneideraitis su uosto kapitonu L. Stulpinu.

Pastarasis buvo itin patyręs jūrų kapitonas, atplaukęs gelbėti ir per “Titaniko“ žūtį keleivių. Jo patirtis čia buvo kaip niekad reikalinga.

Ir tai, kad civilis žmogus buvo pakviestas į karo (tuomet – pasieniečių, tačiau vis tik “statutinį“) laivą, rodo, kad kapitonas A. Daugirda fakto nenuslėpė ir ėmėsi visų reikiamų priemonių gelbėti žmones, kurios tuo metu buvo jam prieinamos. Savo reputacija čia jis kaip tik mažiausiai rūpinosi, manau, nes paprastai nors ir apsitriesti, bet nepasiduoti (ir žūti) labai mėgsta ta tauta, kur į Rytus nuo mūsų. Nėra tame herojizmo. Heroizmas yra išsaugoti savo laivą ir jame esančius žmones, o ne menamą savo munduro garbę.

Jūreiviai grįžo į Lietuvą lapkričio 9d. … sausuma iš Dancigo. Tada ir paaiškėjo jų nuotykių seka. Netekęs ryšio su “Prezidentu Smetona“, lietuvių pasieniečių valdomas kontrabandininkų motorlaivis prarado orientaciją ir įgula Klaipėdos uosto žiburiais palaikė Latvijos krante, ties Papės ežeru, degusias šviesas.

Va, dar turėkite omenyje, kad per audrą tikrai neretai pametama laivo buvimo vieta, ir paskui ji nustatoma iš naujo.

Ar turėtas sekstantas? Ar apniukusi diena (bei naktis) leido juo iš viso netgi naudotis – GPS gi nebuvo? Pagal ką nuspėta galima laivo vieta – tik pagal kranto orientyrus, kurie, deja, lietuviams buvo menkai pažįstami dėl patirties stokos (žr. kiek laiko tepraėję nuo laivo plaukiojimo pradžios)?

Kiek iš tiesų nubloškė turkų laivą per audrą galima buvo tuomet tik spėti, o paklaida, jei žvilgterėsite į žemėlapį, iš tiesų ne tokia ir didelė: pridėkite pusantros valandos vijimąsi, kai turkų laivas plaukė 15-16 mazgų greičiu – o tai yra apie 22-24 jūrmylės į šiaurę nuo Palangos, ir tada pažiūrėkite, kiek dar galima nudreifuoti ir į kur per visą parą ar kiek daugiau (audra įsisiautėja 4d. vakare, o 6d. nurimsta).

Jei užnešė dar šiauriau, tai galėjo visai ir nuklysti pas “braliukus“ (kurie ne tokie jau ir broliukai, kaip pamatysit toliau).

Laivo mašinų skyriuje kilo gaisras, todėl vadas įsakė plaukti tiesiai į krantą. Netoli kranto laivas užplaukė ant seklumos. Gaisrą gesinti padėjo ir išlaisvinti jų prašymu kontrabandininkai.

Iš tiesų, visai teisingas sprendimas šiuo atveju yra išsimesti ant kranto, pagalbos laukti iš kur nors nėra ko, o Baltijos pakrantė čia yra lėkšta ir smėlinga, tad tikimybė taip išsigelbėti, laivo nesudaužant, o tik užsodinant ant seklumos, yra vis tik gana didelė.

Kodėl kilo gaisras – nežinoma. Dabar PAGD tyrėjai pasakytų “netvarkinga elektros instaliacija“ (nes “rūkė girtas lovoje“ čia netinka). Kad turkai padėjo gesinti – suprasti irgi galima, nes sudegti laive nėra pats maloniausias dalykas. Todėl dievagojosi Alachu ir visais bendrais su krikščionimis ir žydais šventaisiais, kad tik išleistų juos pagalbai. Ir įsivaizduokite, kiek derėjo priimti jau sprendimų pačiam leitenantui J. Tamašauskui?

Nemačiau, kad jis būtų po to apdovanotas. Kita vertus, sakys kanceliarijoje, kad šis tik dirbęs savo darbą ir atlikęs savo ir taip privalomą tarnybinę pareigą…

Nutarus gelbėtis, pirmasis su virve pririštu gelbėjimo ratu krantan nuplaukė areštuotojo laivo kapitonas. Tuo tarpu žuvo bangos nuplautas laivo mašinistas.

Kaip matote, laivo mašinisto žūtis yra pavyzdys, kuo galėjo baigtis bet kokie bandymai atlikti gelbėjimo darbus tuomet atviroje jūroje (o čia juk veiksmas prie kranto!), jei kapitonas A. Daugirdas būtų sumąstęs ne atsikabinti, o bandyti visus žmones evakuoti į savo laivą, kuomet įsismarkavo jūra (o ir kuo nutiesti lyno kelią, kai net trosai trūkinėja?). Ir dar atsakyk po to už kontrabandininką turką kaip už gerą…

Kodėl pirmiau persikėlė turkų kapitonas – irgi geras leitenanto J. Tamašausko sprendimas: maištas laive sunkiai įsivaizduojamas, kai nėra turkų vado, o bloginti žmonių kiekio santykį tarp savo komandos ir sulaikytųjų nėra irgi protinga. Jei turkui pavyksta, tai po vieną persikelia visi į krantą jau nutiestu lynu. Tačiau:

Gelbėjimo operaciją nutraukė iš tamsos krante pasigirdę šūviai: nežinomas laivas patraukė latvių pasieniečių dėmesį. Prie vairo stovėjusį leitenantą J. Tamašauską kulka sužeidė į koją.

Ot, “braliūkai“! Šaudo jie, matai!

Klausimas, kur tuomet prapuolė turkų kapitonas? Kažkaip įtariu, kad movė kaip zuikis į kopas slėptis!… Kiek suprantu, buvo naktis, vis dar jūra šniokščia, bangų mūša – kas ten atras, kad kažkas jau išsilaipino ir pasislėpė.

O iš laivo per vėją nesigirdėjo, ką ten rėkė, juolab, kad ne latviškai (latviai ir dabar negarsėja kaip poliglotai). Ir jei dar rėkė jiems mūsų ir jų pakrantėje suprantama tarptautinio bendravimo kalba “nich schiessen, durniai!“ – tai suprato iš vėjų atnešamų nuotrupų tik tiek, kad čia arba vokiečiai, arba gal lenkai, o mėgti vienų ar kitų prasmės latviams tikrai nėra.

O latviškai “nušaut“ – tas pats, kas ir lietuviškai. Tiek tos brolybės.

Bet kulka veikiau buvusi atsitiktinė, manau, nors ne gelbėti, bet šaudyti – gana standartinis statutinis čia tų latvių pasirinkimas, sakyčiau. Vėlgi, turkas sėdi kopose šlapią šikną suraukęs ir ant pirštų šauniesiems latvių šauliams neaiškina, kad derėtų ne šaudyti, o gelbėti, juolab, kad jei zirgagalva sugalvotų turką pirmiau nušaut, o paskui tik paklaust kap yr?…

Mišrios “Hassan Bier“ įgulos didelėmis pastangomis pavyko nuplaukti nuo seklumos, vėl atgaivinti užpiltą variklį, suremontuoti vairą ir po trijų parų klajonių šiaip taip pasiekti Dancigą, nes likę laive kontrabandininkai sugebėjo apgauti nepatyrusius lietuvių pasieniečius ir išvengti vizito Klaipėdoje.

Vėlgi, manau, kad išsilaipinusioje sulaikymo komandoje navigatoriaus (šturmano), deja, nebūta (nesu tikras ir dėl signalininko, kaip sakiau).

Jei nuo Papės nutolta dar per audrą, gali būti, kad paprasčiausiai ir prašoktas Klaipėdos traversas (statmena laivo korpusui projekcija į…), kuomet jau buvo galima orientuotis ir nustatinėti laivo buvimo vietą jūroje. Plaukta pagal kompasą pietų kryptimi, tad tą naktį vis tik susiorientuota, kas čia šaudė ir kur buvo nuklysta (jei vokiečių krantu palaikyta, tai būtų plaukiama “namo“ link estų).

Tuomet, kiek suprantu, nebuvo ir jokių navigacinių ženklų ar aiškių orientyrų visame Palangos-Dancingo pakrantės ruože. Kursas kontroliuotas (nes ne į Gotlandą ar bent jau Rygą nunešė), tačiau buvimo vieta buvo žinoma leitenantui J. Tamašauskui labai jau apytikslė ir nustatoma DR (angl. dead reconing – pagal vidutinį laivo greitį ir kryptį) būdu, kas iš esmės yra “iš akies ir ant pirštų primetus“.

Šaipytis čia iš lietuvių pasieniečių, kurių visas jūrinis stažas, neskaitant kokios dienos nuplaukimo į budėjimą link Palangos, yra faktiškai tik va šitas plaukiojimas audroje neveikiančiu laivo varikliu – tikrai nedera. Atvirkščiai, imi pagarbiai stebėtis ir kraipyti galvą, kad jie ne tik išgyveno, bet ir aukų, išskyrus vieną šiknių kopose (gyvens) ir vieną nuplautą turką (o kas variklį sugadino, ką?..), nepatyrė!

Man net kažkodėl kilo įtarimas, kad turkas jau galėjo priburbuliuoti ne būdamas laive, o pakeliui link kranto keldamasis – arba išsigando šaudymo ir paleidęs lyną krito į vandenį, arba jo laivo vadas, išsilaipinęs anksčiau krante, paleido lyną, kai spruko į kopas, o tuomet turką su visu lynu banga vožtelėjo į laivą, neteko sąmonės, ir…

Atviroje jūroje nukentėjo dar su sulaikymo komandos nariai, kurie susižalojo bangų mėtomame laive.

Aplinkybės šios irgi nežinomos, bet susižaloti, bandant paleisti variklį ar dirbant, kad ir saugant prakeiktus turkus, ir dar turint omeny visą situaciją, įskaitant gaisrą ir seklumą, per audrą tikrai nebuvo sunku, ir stebiuosi vėl, kad tai nekainavo gyvybių mūsiškiams! Ne iš kelmo spirti tie mūsų jūrų pasieniečiai, sakyčiau, buvo!

Penki jūreiviai grįžo namo, o J. Tamašauskas liko gydytis Dancige. Ši istorija buvo išsamiai nušviesta spaudoje. Klaipėdos laikraščiai nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos pasieniečių nesėkmės.

O taip – Piervyj Baltijskij apie Medininkus, aha…

Gi tuomet Klaipėdos laikraščiai, reikia nepamiršti, buvo daugumoje vokiški ir labai priešiškai nusiteikę lietuvių buvimui uostamiestyje. Dar pridėkite, kad lietuviai, panašu, atėjo ilgam, kas negalėjo memelanderių nesiutinti: įsigijo karo laivą, ėmėsi saugoti jūrą, kovoti su kontrabandininkais. Tik tyčiotis ir belieka.

Buvo paskleista žinia, kad kontrabandininkai patys suėmė pasieniečius ir paleido jūroje.

Tarp kitko, valtis, kuria iš “Prezidento Smetonos“ persikėlė sulaikymo komanda, greičiausiai prapuolė jūroje dar tuomet, kai laivą imta tempti. Spėju, kad jos nekėlė ant turkų denio, o paprasčiausiai savo ruožtu irgi pririšo tįstis iš paskos “Hassan Bier“ laivui, tad ją per audrą gal ir nurovė. Nes jei valtis grįžo į “Prezidentą Smetoną“, tai, greičiausiai, būtų grįžę gal laiku ir visi likę jūreiviai.

Todėl “paleido“ čia yra visiški blėnys.

Šis įvykis laivo vadui A. Daugirdui kainavo postą. Motorlaivio “Hassan Bier“ areštas buvo pripažintas teisėtu, laivas perduotas Lietuvos valstybei ir 1928m. Klaipėdoje parduotas iš varžytinių.

Aš tai manau, kad čia buvo veikiau politinis sprendimas, nes štabiniams ir ministerijos vadukams buvo “ne fasonas“, kai viskas taip viešumoje buvo pateikta, o sava PR kampanija nepasirūpinta. Tad kapitonas A. Daugirdas, kaip nusprendė kanceliariniai graužikai, čia “susimovė“, nors, mano galva, sprendimą jis priėmė teisingą.

Taip, galima, atrodytų, buvo padaryti iš anksto tą ar aną… Tačiau visada yra pirmas kartas, o laivas tik tik išplaukė į savo, berods, iš viso pirmąjį patruliavimą. Įgula nebuvo tiek patyrusi, laivo vado priimti sprendimai klaidingais galėjo būti pripažinti tik pasekoje kitaip besidėsčiusių aplinkybių, o ne einamuoju momentu (jei iš anksto žinotum, kur griūsi, tai pagalvę pasidėtum).

Jūroje nėra nieko ant akmens iškalto – visaip būna.

* * *

Bet reikia istorijai ir epilogo.

Komentarų: 25

    1. Ta proga dar įdomu apie fašistų šventę Italijoje ir kaip Stalinas dorojasi su trockistais (kas tas Smilga?).

      O istorija čia labai artimai atpasakota tai, ką iš esmės detalėmis iš Romo ir aš čia atkūriau. Turką tik ne šiaip nuplovė, o sužeistą. Man tik chronologija su latviais iš aprašo neaiški – maniškėje versijoje kažkaip logiškiau sudėliojau.

      Patinka

      1. Jo, iš principo nieko naujo, tik tiek, kad papasakota tikroji istorija, tai įdomu kas sukūrė versiją apie sukūrentus stalus ir kėdes.

        Patinka

        1. Va ir aš norėčiau tam autoriui į akutes pažiūrėti… 🙂

          Bet spėju, kad tu dar ir surasi pats tą spaudą bevartydamas. 😉

          Patinka

  1. Apie pasienio apsaugą, “Partizaną“ ir Juozą Tamošauską galima rasti čia: http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=DOC_O_50716_1&biRecordId=5127 (369 – 370 psl).

    Čia dar įdomus epizodas iš “Partizano“ gyvenimo: http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=DOC_O_50702_1&biRecordId=5127 (169 psl.)

    Dar apie Tamošauską tokius įrašus pavyko rasti:
    1927 liepos 1d. Juozas Tamašauskas paskirtas laivo bocmanu (neminima kokio) (Policija, 1927 Nr. 10)

    1928 kovo 10 d. Jonas Tamašauskas „Prezidento Smetonos“ bocmanas išstojo iš tarnybos (Policija. 1928 Nr.5) (manau, kad šį kartą žurnalistai dėl vardo suklydo)

    Patinka

    1. O kaip puiku! Ačiū! Skaitau ir papildau epilogą, kurį iš čia nukirpau ir atskiru įrašu įdėsiu pirmadienį (jei dar ko nors neprimesi čia man). 🙂

      Patinka

    1. Va, gera žinia! Vadinasi, nors ir nedavę apdovanojimo (arba neminima), bet vadovybė vis tiek pasitikėjo karininku kaip puikiai užsirekomendavusiu praktiku! Tuoj papildysiu aukščiau. Svarbiausia, kad nerandu ir jo nuotraukos, ir net nesu tikras dėl jo vardo.

      Patinka

  2. Beje, Tamašauskas prieš tai buvo “Partizano“ kapitonu. 1936 metų “Jūroj“ yra pora sakinių apie kontrabandininko “Willy“ sulaikymą, kuriam vadovavo Tamašauskas.

    Patinka

    1. Vadinasi, mano spėjimas dėl Labanausko datos buvo teisingas, kuomet sekančią dieną vadovauti ėmėsi Tamašauskas. Kažkiek liūdnai ironiška – jį ir vėl “paliko“…

      O kad varė į Vokietiją, tai visai nestebina. Pirma, tai movė, įtariu, paknopstom – Reichas čia pat, rusai nelįs. Vokietijoje galima apsirūpinti provizija ir pasiaiškinti bendrą politinę situaciją, o paskui jau galima ir plaukti į neutralią Švediją, apsirūpinus ir reikiamais dokumentais, tai pakeliui joks SSRS laivas nestabdys. Laivė gi dar turėjo, matyt, ir Trispalvę gale, ir Lietuvos registraciją. Švedams, nors ir neutraliems, nelabai patikdavo tokie pabėgėliai.

      O Vokietija buvo čia pat, vos nuo Šventosios piečiau paplauksi – ir jau sovietų laivams nėra ko lįsti, nes teritoriniai vandenys nebe jų. Bėgti buvo trumpiau į Vokietiją, nors Švedija ir buvo tiesiau (tiesiai arčiau, bet aplink greičiau ir saugiau). 🙂

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.