Škuna iš Lunenburgo (2/7): kas dainose nesudėta – teritorinė jūra


Pirmoje dalyje aš pasidalinau net trimis jūreiviškomis dainomis, įskaitant lenkišką dainos versiją, apie JAV Prohibicijos laikmečio romo kontrabandininkų škuną I’m Alone iš Lunenburgo (Naujoji Škotija Kanadoje).

Beje, vis tik pataisiau miesto pavadinimą pagal originalą, nes tik ruskiai ir mūsų glušpetrių VLKK nuo šių taip yra transkribavę kaip užkietėję sovietukai sau įprastai, kad tik ne angliškai būtų – o net ir ukrainiečiai rašo pavadinimą kaip jis yra originale, nes čia gi vokiškai reiškia “miestas“ – burg, o ne kažkoks “kalnas“ -berg!

Tačiau ne viskas ir tose dainose sudėta, o kartais jose juk įvykiai net ir pagražinami, todėl dabar ateinančiose dalyse aprašyta išsamiau ir apie patį laivą, ir apie jo škiperį bei visus susijusius įvykius su jų kontekstu ir paaiškinimais, nes kaltais, kaip jau žinote, tuomet po kone 6 metų tarptautinio bylinėjimosi tarp JAV ir Kanados ir jau, ironiška, praėjus net 2 metams po “sausojo“ įstatymo atšaukimo, vis tik buvo pripažinti įgaliojimus viršiję amerikiečių pakrantės apsaugos laivų vadai, o ne kontrabandininkai, kurių škuną su visu romo kroviniu paskandino tarptautiniuose vandenyse.

* * *

Pirmiausia, tai primenu tupintiems tanke, kad JAV nuo 1920 m. sausio 17 d. iki 1933 m. gruodžio 5 d. galiojo 18-oji Konstitucijos pataisa arba taip vadinamas “sausasis“ įstatymas, žinomas kaip Prohibicija (t.y. alkoholio gamybos ir pardavimo uždraudimas), su kuriuo taip lyginant mūsų konservatoriaus Antano Matulo represines idėjas, labai nuoširdžiai paverstas psicho-ministerio Aurelijaus “Hitlerygos“ Verygos asmenine Mein Kampf™ prieš tautiečių norą nusilakti negyvai – tėra tik švelnus koučeriškas pabarimas.

Beje, kai kuriose JAV valstijose jų grafystės turėjo teisę pačios nuspręsti, ar joms šį įstatymą atšaukti, kai tai jau pagaliau nutiko, ir labai ironiška, kad žinomiausio pasaulyje Tenesio viskio Jack Daniels gamintojo grafystėje tas “sausasis“ įstatymas vis dar galioja!

Tiesa, pačioje gamykloje yra tokia Jack’s Friday visai ne sausa tradicija – kartą per mėnesį darbuotojams penktadienį, kartu su jų alga, yra duodamas dykai ir Jack Daniels viskio butelis.

Sako, pravaikštų per visą tą laiką tądien dar nėra istorijoje nutikę…

Amerikiečiai aplaisto prohibicijos atšaukimą (iš Viskonsino radijo)

* * *

Kaip bebūtų, bet vienas iš tuomet tarpukaryje praktikuotų kontrabandos būdų, su kuriuo susidūrę ir lietuvių pasieniečiai, kuomet po 1923 metų mes jau perrengtų vojentorge (ar gal tiksliau kokiame kriegskommerz) vietos sukilėliais šaulių, vadovautų rašytojo iš dzūkiško samaninio paveldo “grafystės“ Vinco “Krėvės“ Mickevičiaus dėka nusikrymnašinome Klaipėdą ir taip gavome Lietuvai uostą bei tiesioginį atvirą išėjimą į jūrą, o ne iš Jurbarko ar Kauno per teritorinius Rytprūsių vandenis kaip iki tol, tai buvo perkrovimas atviroje jūroje kontrabandinio alkoholio talpų iš “motininio“ visą krovinį atgabenusio užsienio laivo į mažesnius vietos kontrabandininkų laivelius.

Aišku, didesniam tokiam laivui atviroje jūroje tarptautiniuose vandenyse pasilikti už teritorinių ir net gretutinių vandenų yra saugiausia.

Bet krovinį perėmusiems ir taip jau rizikuojantiems mažesniesiems laiveliams atstumas iki kranto gali būti fiziškai pagal oro ir jūros sąlygas, kurių iš anksto nesuplanuosi, per didelis, o ir jį įveiks per ilgesnį laiką, taip dar didindami riziką būti pakrantės apsaugos pričiuptiems – arba netgi banaliai su visu kroviniu nuskęsti, nei kad gerokai spėriau įplauktų į teritorinius vandenis ir po to išsinešdintų toks kontrabandos didmenininkas, gana dažnai todėl ir pasirinkdavęs savotišką kompromisą tarp kuo arčiau kranto, bet kartu ir nenutolstant nuo tarptautinių vandenų ribos, už kurios jaustųsi saugus, pabėgęs nuo galimo persekiojimo.

Paprastai tuomet tokiam darbui kontrabandininkai motininiu laivu naudojo ne iš toli savo dūmais buvimo vietą išduodančius garlaivius, bet palyginti pigius ir tyliaeigius škunas arba kečus (juk ir pirmasis Lietuvos prekybinis laivas, registruotas dar Jurbarke, buvo irgi kečas Jūratė) – tokius manevringus dvistiebius burlaivius įstrižomis burėmis, nebūtinai netgi visada ir turėjusius pagalbinius variklius.

Kodėl?

Nes benzininiai varikliai buvo dar negalingi ir srėbė labai daug degaus ir brangaus kuro (kas visai tiko labiau pakrantės greitaeigiams ir trumpus atstumus plaukiantiems kateriams, aišku), o va dabar įprastiniai jūrose dyzeliniai varikliai dar nebuvo tiek ištobulinti – prisiminkite, kad dar gerokai vėliau ir Trečias Reichas Antrame Pasauliniame kare naudojo benzinu, o net ne dyzelinu varomus tankus.

Kontrabandinio alkoholio perkrovimo į automobilius operacija krante (iš liquorcabinetbsl.com)

* * *

Turėkite dar omeny, kad tai dabar toji teritorinė jūra yra dažniausiai 12 jūrmylių (22 km) nuo kranto linijos, ir dar 12 jūrmylių nuo šios gali būti paskelbta gretutine, į kurią nors ir formaliai šalis neturi teritorinių pretenzijų, bet gali prižiūrėti, taikydama tam tikras būtinas sienų kontrolės arba veiklos ribojimo procedūras, kurios gali irgi skirtis, priklausomai nuo šalies nusiteikimo ar galimybių kontroliuoti savo pakrančių vandenis bei suderinimo su kaimyninėmis šalimis.

Visumoje dabar laikomasi principo, kad nors teritorinė jūra gali būti netgi mažesnė už tas 12 jūrmylių, tačiau su gretutine jūra vis tiek šalis turi teisę kontroliuoti savo nacionaliniams interesams užtikrinti tą vandens plotą net iki 24 jūrmylių nuo kranto, įskaitant abi, teritorinę ir gretutinę, jūras ar vandenis. Vis tik, patikslinu, kad ta gretutinė jūra nėra šalies teritorine, ir vis tiek yra laikoma tarptautiniais vandenimis.

Tačiau kone iki praeito amžiaus vidurio ta teritorinė jūra, kurioje galiojo tos šalies jurisdikcija, išvis tebuvo vos 3 jūrmylės (su išimtimis, bet visumoje net nesiekė 12 jūrmylių), kas buvo toks istoriškas paveldas dar nuo britų imperijos įtakos laikų, tiesiogiai susietas su pakrantės pabūklų šūvio pasiekiamumu, t.y. tiesiogine tos jūros dalies kontrole. Beje, taip ir jūrmylės dešimtoji dalis, vadinama lietuvių visišku rusicizmu kabeltov, lygiai taip pat siejasi su Royal Navy karo laivo standartiniu inkaro lyno (angl. line…), ilgiu, kuris vadintas angl. cable).

Net ir dabar kai kurios šalys yra paskelbę savo teritorine jūra vos apie 6 jūrmyles (tarkime, graikai su turkais Egėjo jūroje , nors vietomis sąsiauris tarp salos ir kranto yra dar mažesnis, kaip tarp Koso ir Marmario), bet iš esmės visų savo salynų atskirai po vieną salą net fiziškai ir nebesaugo (pvz., kaip ir švedai Gotlande ar graikai kokiame salų ir salelių pribarstytame Dodekanese, kur jų teritorinė jūra tapusi de facto kaip atviroji), o kitos šalys netgi prisidūrę dar po vieną jūrmylę prie to sutarto tuzino (pvz. Italija su Tunisu) arba išvis skelbia pretenzijas net iki 200 jūrmylių nuo kranto (Beninas, Salvadoras, Peru ir Somalis), kas iš esmės yra veikiau tų šalių ekonominės zonos ribos.

Ir į ką tie patys amerikiečiai dabar tokiose didelėse jūrų įlankose, kur pakrančių šalys nori skaičiuoti nuo kraštinių iškyšulių, neretai spjauna, skaičiuodami tik pagal faktinę kranto liniją, o ne tolimesnius išsikišimus (tarkime, Sirto įlankos tarp Bengazio ir Tripolio JAV ir Libijos konfliktai 1981 ir 1989 metais), kas gana ironiška šiame pasakojime, nes Meksikos įlankoje tuomet jie elgėsi dėl šios britiškos škunos taip, tarsi šioji visa irgi priklausytų jiems.

Vis tik mes gi kalbame čia dar apie tarpukario laikus – juk 1929-ieji. O visuotinai pilną 24 jūrmylių nuo kranto linijos teisę JAV deklaravo išvis po 100 metų – tik 1999 metais, nors jau anuomet faktiškai kontroliavo 12 jūrmylių akvatoriją nuo savo krantų. Dabar JAV valstijų jurisdikcija yra tos istoriškos 3 jūrmylės, išskyrus Floridą ir Teksasą, kontroliuojančias po 9 jūrmyles, o likusi teritorinių vandenų dalis jau yra federalinė JAV jurisdikcija.

Meksikos įlankos regionas, kur įvyko škunos I’m Alone incidentas (iš Encyclopedia Britannica)

Būtent šis 12 jūrmylių atstumas nuo kranto tapo susirašinėjimo tarp JAV ir Kanados diplomatų vienu iš ginčytinų klausimų, siekiant nustatyti škunos persekiojimo pradžios teisėtumą pagal apskaičiuotą šios greitį ir škunos menamą poziciją persekiojimo pradžiai (jokių juk GPS ar AIS nebuvo).

Taip savo notoje kanadiečiai reiškė pretenziją, kad ir pagal konvencijas ir tarptautinį sutarimą tarp šalių, tas persekiojimas neturėtų būti vykdomas atstume, didesniame nei valanda buriavimo nuo kranto, nebent jau buvo pradėtas dar teritoriniuose vandenyse – ir pabrėždami tik tuomet įprastinę 3 jūrmylių zoną.

Gi savo ruožtu amerikiečiai teigė škuną sprukus gerokai greičiau, nei kapitonas tą daręs anksčiau ir šiuo atveju parodymuose savo šalies pareigūnams deklaravęs. Todėl amerikiečiai įrodinėjo, kad yra teisūs, nes pagal tarptautinę bendradarbiavimo dėl alkoholio kontrabandos sutartį tarp šalių jie nusivijo į tarptautinius vandenis įtariamuosius kontrabanda dar šiems buvus iš pradžių jų teritorinėje jūroje 10.5-11 jūrmylių nuo kranto, imdami ne 3, bet 12 jūrmylių zoną, kai jiems kanadiečiai, remdamiesi patyrusio navigacijoje kapitono ir jo įgulos nario, išmetusio inkarą pagal kapitono nurodymą, parodymais teigė, kad škuna, neva, taisyti audringoje jūroje savo variklių stojo ant inkaro ir šiuo atveju už JAV teritorinės jūros ribų, t.y. net 14.5-14.75 jūrmylių nuo kranto.

Visą tą verta turėti omeny, nes nukentėjusioji kontrabandininkų pusė, kuriuos atstovavo Kanados vyriausybė tarptautiniame arbitraže bylinėdamasi su JAV, būtent teisindamasi ir teigė buvusi užpulta jau tarptautiniuose atviros jūros vandenyse, kur jokia JAV jurisdikcija jiems negalioja, nesvarbu, kokį krovinį, JAV požiūriu net ir draudžiamą, jie ten begabentų, kadangi turėję visus minėtus įformintus krovinio muitinės dokumentus ir todėl JAV įstatymų dėl draudžiamos alkoholio prekybos tuo niekaip nepažeidė.

O amerikiečiai, suprask, paskandino jų škuną netgi toliau, nei 200 jūrmylių nuo kranto, rizikuodami civilės įgulos gyvybėmis tuomet audringoje jūroje – juolab, kad ir per tai škunos bocmanas gi paskendo!

Nenuostabu todėl, kad ne tik kontrabandininkus pačius besiginant nuo pareikštų kaltinimų teisme, bet ir jų tautiečius Kanadoje papiktino jankių karių (nes US Costal Guards yra ne tik mokesčių ir muitų policijos bei gelbėjimo jūroje tarnybos, bet ir JAV kariuomenės rūšis!) savivaliavimas, kurie užpuolė ir paskandino britų (sic!) civiliokų komercinį laivą tarptautiniuose vandenyse, nepažeidusį jokių įstatymų!

Kaip jie drįsta!

Sulaikytoji paskandintos škunos “I’m Alone“ įgula, pargabenta į Naujajį Orleaną JAV – kapitonas kairėje baltomis kelnėmis šypsosi, nors ir praradęs Meksikos įlankoje su visa škuna romo už $62’000… kurio butelius po kelerių metų jūra išplaus Luizianos pakrantėse vietinių dideliam džiaugsmui (foto iš US Naval Institute)

* * *

Nes, turėkite dar kitą niuansą tam laikmečiui omeny – tai dabar Kanada atrodo esanti visiškai suverenia valstybe.

O tokia tapo išties tai tik nuo 1982 metų, valdant JK premjerei Margareth Thatcher (kaip tik Folklandų karo su argentiniečiais metais), nors ir dabar dar formaliai Kanada priklauso britų Sandraugai ir šalies vadove yra konstituciškai irgi laikoma bendra Anglijos karalienė (bet šiuo metu jau Sandraugos vadovo pareigas eina šios sūnus esamasis Velso princas Čarlzas – būsimasis karalius Karolis III, jeigu nepasirinks kito karūnacijai sau vardo, nes du Karoliai iki jo buvo tokie… savotiški karaliai, kai pirmasis neteko galvos, o antrasis, žinia, bent jau mums įdomus kaip jachtingo pradininkas pasaulyje).

Tačiau dainose apie škuną jūs surasite minint būtent red ensign, nes dabartinė mums pažįstama Kanados valstybinė su tuo raudonuoju klevu vėliava taip nevadinama, ir tokio dizaino priimta kaip valstybinė naudoti vietoje senosios tik nuo 1965 metų.

O tuomet buvo štai šitoji tipinė britų kolonijos vėliava:

Kanados britiška vėliava 1921-1957 metais

Iš esmės, tokias pačias raudonas vėliavas (red ensign), tik be herbinio skydo, ir dabar kelia visi civiliniai pačių britų laivai, įskaitant ir JK jachtas (tik išskyrus tas išskirtinių karališkų jachtklubų laives, kurios turi ypatingas teises aukštesnės klasės jachtinėms vėliavoms, nei visi).

Kadangi 1923 metais pastatyta žvejybinė škuna I’m Alone buvo registruota pagal tą patį pastatymo uostą Lunenburge Kanados Naujojoje Škotijoje, kur, beje, dvejais metais anksčiau pastatyta ir garsioji lenktyninė žvejų škuna, esanti iki šiol kanadiečių pasididžiavimu Bluenose (“mėlynanosiais“ pravardžiavo naujaškotus, ir gal ne nuo atšiauraus Atlanto vėjo tos jūreiviškos nosys jiems pamėldavę su laiku…), tai vėliavą ši škuna ir buvo tokią išsikėlusi kaip visiškai tipiškas britiškas civilių laivas, saugomas ir globojamas Jo Didenybės (su kuriuo, beje, šios škunos kapitonas buvo gyvai susitikęs keliskart, atsiimdamas iš jo rankų valstybinius karinius apdovanojimus!) karališkojo karo laivyno.

Be to, škuna I’m Alone pasikrovė romo krovinį Belize, kurio irgi dabartinė vėliava žinoma kaip tokia tik nuo 1981 metų, kai taip pat gavo panašų į Kanados suverenitetą nuo Jungtinės Karalystės valdymo.

O štai tuomet maždaug Kauno dydžio pagal gyventojus turintis Belizas vadintas netgi Britų Hondūru, kol tos nedidukės Centrinės Amerikos šalies suvereniteto pagaliau jau nepripažino ir kaimyninė teritorines pretenzijas turėjusi Gvatemala – tai dar ir juos saugojusį britų kariuomenės kontingentą tuomet turėjo (ir dabar turi dar mokomąjį britų padalinį – ten mėgsta pasitreniruoti britų jūrų pėstininkų komandosai), o Belizo vėliava tų įvykių metu dar ir atrodė štai irgi taip pat tipiškai britiškai:

Britų Hondūro, dabar Belizo, vėliava 1919-1981 metais.

Kitaip tariant, britų laivas su britų vėliava plaukė iš vieno britų uosto link kito britų (nors formaliai dar ir į prancūzų – nelygu kaip žiūrėsi) uostą… ir ko tie nelemti jankiai pristojo!

Maža to, juk amerikiečiai ne tik britų kanadiečių škuną paskandino – tai dar ir jos prancūzas kanadienis bocmanas žuvo!

Beje, ta dainoje minima Saint Pierre and Miquelon, kuriai ir skirtas buvo “skystu auksu“ pavadintas romo krovinys, išties yra netgi ne britiška teritorija, kurios šie paradoksaliai neteko, net ir įveikę Napoleoną Vaterlo mūšyje, pagal paskesnę Paryžiaus taikos sutartį dar 1814 metais, bet yra iki šiol šalia kanadietiškojo Niūfaundlendo ir Labradoro įsikūrusi prancūzų užjūrio teritorija su dabar ir už Varėną mažesniu gyventojų skaičiumi, tačiau nuo 1958 metų turinti netgi savivaldos teises (o gyventojai – prancūzišką pilietybę), ir kurie siunčia po vieną savo senatorių ir deputatą į Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją.

Tai štai jei tos 13 britų kolonijų tokią pačią teisę būtų gavę iš Hanoverių dinastijos, kuriai priklauso ir originalusis Lunenburgas Vokietijoje, ano meto Anglijos karaliaus Jurgio III, prisijungusio iš prancūzų visą Kanadą prie savo valdų, tai nebūtų išvis dabar jokių JAV, sukilusių dėl principo no taxation without representation , kai šiais papildomais akcizo, ypač už arbatą ir tabaką bei alkoholį, mokesčiais buvo anglų kolonistai, tapę amerikiečiais, apdėti, žinia, kad taip padengtų tas išlaidas, patirtas kare dėl Kanados – štai va tokios istorinės peripetijos.

Įdomumo dėlei, tai dabartinė šios prancūziškos ir nebesubritintos autonomijos nacionalinė vėliava yra tokia (valstybinė, be abejo, yra Prancūzijos Tricolore):

Sen Pjero ir Mikelono vėliava nuo 1982 metų.

* * *

Tai va šie mėlynanosių britiškų naujaškotų prancūziški kaimynai vien 1931 metais vos per vienerius metus pagal oficialius paskaičiavimus importavo kone 7 milijonus litrų (jei tiksliau, tai: 1,815,271 JAV galonų arba 1,511,529 imperinių galonų, arba 6,871,550 metrinių litrų) viskio iš Kanados, iš kurių kone visas tas alkoholis taip ir buvo kontrabandos būdu vėliau pergabentas į tas “sausas“ ir ištroškusias JAV.

Tad, kaip sakė britai Kanadoje, dar į karą gal dėl tos škunos vėl jau ir neisim, bet va kompensacijas ir oficialų Dėdės Semo atsiprašymą prisiteisti Jo Didenybės pavaldiniams tiesiog būtina!

Sakote, alkoholis? Koks dar alkoholis, sere?!

Jei jūs negeriate, jankiai, tai nors kitiems netrukdykite vykdyti visiškai legalios prekybos tarp britiškų ir prancūziškų uostų, kuriuos skiria nelemtai ir su jūsų teritoriniais tik besiribojantys tarptautiniai vandenys pakeliui esančioje Meksikos įlankoje!

Nu vsio zakonno! – kaip pasakytų toks velionis į naujaškotus bemaž tikęs LBS garbės buriuotojas Nr. 3.

* * *

Bet tęsinys – jau kitoje dalyje.

Gal ne visi apsižiūrėjo, kad mano pasakojimas nuo pradinio plano berašant (oh…) išsiplėtė nuo pradinių suplanuotų tik 3 iki jau 7, nes, beskaitydami konteksto detales bei istorinius paaiškinimus, man atleisite už tą nesudėtą į vieną ir išplėstą į atskirus skyrius antrąją dalį, kur “dainose nesudėta“.

Arba prenumeruokitės, kad nepasimestų, ir ramiai paplūdimyje drybsodami turėkite skaitymui telefone vieoje tuščio naršymo feisbukuose – atostoginius vasariškus skaitinius!

Ahoy!

O aš jums dėkoju už savo balsavimą piniginiais vienetais tinklaraščio plėtros labui per čia.

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.