Romas + Romas: knyga apie LKL “Prezidentas Smetona“


Kadangi tik tarpukariu 1935 metais formaliai gen. Stasio Raštikio įsakymu tesukūrėme rugpjūčio 1 dieną savo karo laivyną, kurį spėjo sudaryti iki 1940 metų sovietų okupacijos vos vienas karo laivas, perimtas iš teritorinės jūros apsaugos ir paverstas kariniu mokomuoju, Prezidentas Smetona, tarnavęs dar minėto vardo Tautos Vado jo reprezentacine jachta (pastebėsiu, kad tuomet kelias jūra buvo labiau įprastas už dabartines pigias oro linijas, ir šalių vadovai retas turėjo oficialų lėktuvą ar, juolab, traukinį, tačiau laivai buvo įprastas protokoliškai dalykas – ypač, kai susisiekimas su Europa iš Lietuvos vyko tik per Rytprūsius, o ne Lenkiją, su kuria buvome karo stovyje iki pat 1938 metų).

Ir tik jau prie liaudies vyriausybės Pakrančių Apsaugos laivai buvo formaliai nupolicinti iš VRM ir jau KAM sukarinti, todėl šis Pirmojo Pasaulinio Karo laikų minininkas tapo laikinai flagmanu visiems tiems kateriams. Deja, jau metų viduryje, nors ir išgelbėtas prieš metus nuo uostamiesčio okupantų nacistų, bet jau nusavintas Šventojoje visos Lietuvos okupantų sovietų, taip pervadintas Pirmūnu ir, išvijus įgulą, inkorporuotas į Raudonąjį Baltijos Laivyną, kur jau per Antrąjį Pasaulinį Karą buvo tų pačių jo statytojų šių dviejų okupantų tarpusavio kare paskandintas (o va šio mūsų karinio junginio vėliava priešui juk neatiteko dar 1940!).

Tad atrodytų, kad apie vienintelį karo laivą, tarnavusį tokiu vos penkerius metus (nors, jei skaičiuosime tarnybą teritorinės jūros sargyboje – tai nuo 1927 metų dera skaičiuoti), jau surinkta ir publikuota pakankamai istorinės medžiagos nuo pat 1992 metų liepos 4-osios, kuomet jau atkurtos mūsų Karinės Jūrų Pajėgos.

Tačiau… realiai nebuvo kam tuo metraščio rašymu ir dokumentavimu užsiimti. Apie mūsiškes KJP šiuo požiūriu galima ir bus būtina dar atskirai pasisakyti, bet nelykime dabar ant pilkai dažytų laivų, nukniaukusių Lietuvos Jacht-Klubo vėliavą, parado.

Nes be pavienių proginių ir atsitiktinių straipsnių (ar tokių tinklaraštininkų kaip aš, kai tokių ir skaičius sukasi apie vieną pirštą – ša, husarai!), ar istoriko Gintauto Surgailio monografijos bei intarpų kitų istorikų, kaip muitininkas Gediminas Kulikauskas ir jo Apelsinų Kontrabanda, knygose, tai ko nors solidesnio šia tema sukompiliuoto vienoje vietoje aš tikrai pasigendu.

Ar tiksliau – pasigedau iki šiol.

Nes man džiugu pristatyti Lietuvos Jūrų Muziejaus istoriko Romualdo Adomavičiaus su muziejaus kolektyvo pagalba, kiek suprantu, iš jo bendravardžio a.a. tėvo (1955.12.12 – 2019.07.02) turėtų dokumentų in memoriam sukompiliuotą knygą “Prezidentas Smetona. Apie Lietuvos karo laivą ir jo įgulą“ – ISBN 978-609-95879-6-7, išleistą Lietuvos Jūrų Muziejaus 2019 metais (bibliografinė medžiaga randama Martyno Mažvydo vardo NBDB).

Ši knyga nėra vientisas grožinio ar publicistinio žanro kūrinys – čia greičiau yra iš stalčiaus ištraukti, kur laukė savo dienos publikacijai, sugrupuoti dokumentai jūsų atviram naudojimui:

  • I dalis – biografijos ir likimai;
  • II dalis – prisiminimai;
  • III dalis – atspindžiai.

Todėl skaitinėti galite tiek nuo pradžios, tiek ir nuo bet kurios dalies bet kurio skyrelio, kuris domina ir apie kurį norite papildomos informacijos.

Ir šiuo požiūriu knyga turi gal netgi didesnę praktinę vertę – pasakojimai, liudijimai ir dokumentai pateikti kaip yra, be įsikišimo, didesnio redagavimo ar iš to sekančio iškraipymo. Galite skaityti ir taip patys darytis išvadas ar komentuoti. Bet tokiems Lietuvos istorijos, ir ypač laivyno istorijos, mėgėjams – tai neįkainuojama dovana. Ir ne vienam Romui skaudu, kad jau nebeturėsime žmogaus, kuris visa tai surinko ir kuris būtų išdėstęs gerokai plačiau ir aiškiau. Mes naudosimės dabar tik jo triūso vaisiais iki šiol, ir ačiū Romui, kad leido mums pažvelgti į tėčio darbo stalo stalčių turinį, tikintis mums, kad tai anaiptol dar ne paskutinė jo dokumentų knyga.

Juolab, kad ir esamą galima toliau pildyti bei tikslinti – apie kai kuriuos žmones bei įvykius labai nedaug medžiagos, nors radau įdomybių, kurių trūko man anksčiau, ir apie ką, manau, dar irgi čia parašyta bus (pamenate mano įžvalgas dėl kovos su kontrabandininkais, kurią vokiečių ir lenkų spauda panaudojo juodai propagandai apie lietuvių jūrininkus, išsityčiodami iš jų gebėjimų?).

Ir, tarkime, navigacijos karininko ltn. Ričardo Bernardo Nako sūnus Algimantas man patikslino, kad 45 psl. jo tėvas nuotraukoje išties yra pirmas, o ne antras iš dešinės – pasitaisykite. Manau, bus apmaudi klaida vis tiek ištaisyta kitame leidime. Kuris bus papildymas ir išleistas, ko aš irgi tikiuosi!

Tuo pačiu noriu padėkoti ir Lietuvos Jūrų Muziejui už dovaną – jie Neringos (kurios pavardė FB irgi Neringa) dėka šią knygą ir man atsiuntė, nors jų FB organizuoto konkurso aš formaliai ir nelaimėjau (aš taip nekukliai gi pareiškiau, kad dovana turi atitekti man – kas gi kitas Lietuvoje turi teminį marinistikos tinklaraštį?):

Tituliniame puslapyje – ir ranka užrašyta Romo dedikacija man nuo dviejų Romų su jūriniais linkėjimais ir padėka už pagalbą išsaugant kas svarbu. Ačiū ir jam!

Bet tai jau atkeliavo po to. Nes aš dovanų šią knygą pirmiausia gavau nuo minėtojo Algimanto Nako su jo palinkėjimu man sėkmės ugdant jūrinę visuomenę.

Ir, prisipažinsiu dabar jums, kad šis jo palinkėjimas ir buvo tas paskutinis postūmis, kada supratau, kad dabar tikrai privalau atnaujinti tinklaraščio rašymą.

Antraip – viskas, ką padariau iki šiol, su laiku pasimirš, ir kas nutiks, kai mes, šie senieji dinozaurai, išplauksime į amžinuosius vandenis? Esi gyvas, kol kruti ir kažką nuolat ir nuolat veiki. O veikti – tikrai vis dar yra ką. Jei jūs prisidėsite – darbo užteks visiems mūsų neilgam amželiui šioje žemėje, kad Lietuva būtų čia ir ateityje, čia ir jūrose.

Tad aš dėkingas ir dar lieku skolingas ponui Algimantui, o jūs, ko gero, irgi jam būsite dabar dėl to skolingi (neišsisuksite!), kad čia ir toliau galite skaityti. Kaip ir padėkokite Romui ir jo kolegoms, kad šią knygą apie LKL Prezidentas Smetona mes dabar jau turime.

Nes knygų apie lietuvių laivus ir laivyną tikrai nebus perdaug. Bent jau – ne šioje vietoje ir ne mūsų amžiui. Ir bent jau iki tol, kol LKL oficiali santrupa ims visų pirma reikšti ne krepšinį, o Lietuvos karo laivą.

Malonaus skaitymo!

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.