Leitenantas, kuris kapitonas (7/7) – arba kaip krante pasimetė “pakapitoniai“


Šeštoje dalyje išsiaiškinome (tikuosi!), kodėl tarpukaryje nebuvo komandorų Lietuvos karo laivyne, ir kaip kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas tapo komandoru-leitenantu, atsidūręs JAV.

Ta proga kaip tik po Antrojo Pasaulinio karo, kai jau pradėjo atsigauti Tolimųjų Rytų ekonomikos, buvo juokaujama, kad kiekvienas karate, taekwondo ir pan. juodą diržą turintis meistras iš Japonijos ar Korėjos, perplaukęs vandenyną ir atsidūręs JAV, iškart paauga dan laipsnyje bent per kelis laiptelius aukštyn. Bet, jei skaitėte praeitą dalį, tai savo kariniame laivyno laipsnyje P. J. Labanauskas kapitoną į komandorą pakeitė dėl kitos logikos.

Tačiau šioje dalyje gal verta bendram išsilavinimui baigti aiškintis, o kaip kitų šalių karo laivynuose su šituo nei tai dar kapitonu, nei jau leitenantu yra, ir kodėl Lietuvos KJP bažnyčioje vengiantys primušimo už glušumą tikėjimo fanatikai gali ginčytis net nesuprasdami, dėl ko jie išties patys ginčijasi.

* * * Skaityti toliau

Leitenantas, kuris kapitonas (6/7) – arba apie lietuviškus laivyno komandorus


Penktoje dalyje gal tapo aiškiau, kad jei su puskarininkiais Lietuvos KJP dabar situacija yra pripainiota, nugirdžius uosto bare valkatavusius pakrantės apsaugos seržantus ir atvilkus į tas galeras, tai bent jau dėl puskarininkių tarpukaryje Lietuvos karo laivyne buvo aiškiau, ko vis tik nepasakysi apie komandorų laipsnius.

Todėl dabar metas atsakyti į šitą klausimą, kalbant ir apie trečiąjį karo laivo Prezidentas Smetona vadą – Povilą Julių Labanauską.

* * * Skaityti toliau

Leitenantas, kuris kapitonas (5/7) – arba kaip KJP anuomet be seržantų apsiėjo


Jau kai ketvirtoje dalyje susipažinome, kiek kariuomenės štabe 1935-aisiais patys generolai ir jų adjutantai prisipainiojo su karinių laipsnių konvertavimu į jūrininkų karininkų laipsnius, ir kaip komodoru ketinęs tapti majoras Antanas Kaškelis tapo staiga “jūrų pulkininku“ vyr. leitenanto pareigose.

Tai dabar dar patvirtinta liko ir antroji laipsnių ženklų, skirta jūreiviams ir puskarininkiams. Kurios, tiesą sakant, pradžioje net nebuvo majoro A. Kaškelio pasiūlyme išvis įtraukta, tarsi šiam jo ne karininkų sudėtis laive ne itin rūpėjo.

Ko nepasakysi gyvenime – jūreiviai išties prisimena savo kapitoną buvus tokiu dėmesingu ir neleidžiančiu sau pratrūkti jų atžvilgiu “tėtušiu“, randančiu visada patarimą arba palaikymą, o ne susireikšminančiu “admirolu“, kažkaip išliejančiu pyktį ar čia pat griežtai baudžiančiu už menkiausią prasižengimą.

Skaityti toliau

Leitenantas, kuris kapitonas (4/7) – arba kaip štabiniai tarp komandorų pasiklydo


Jau susipažinote trečioje dalyje, kad majoras Antanas Kaškelis perėmė dar 1927-ųjų gruodyje vadovavimą pasienio policijos patruliniam “minininkui“ (sic!), ir dar už penkerių metų jis jau rūpinosi šio laivo perdavimu iš VRM pasienio policijos į KAM kariuomenės pavaldumą, ir jau patrulinio laivo pavertimą karo laivu, kam šis minininkas Vokietijoje 1917-aisiais per karą ir buvo pastatytas.

Va tada ir iškilo klausimas dėl turėtų kariuomenėje ir pasienio policijoje naudojamų karinių laipsnių pakeitimo į laivyne įprastus jūrininkų karinius laipsnius.

Ir štai ką apie mus dominančius tarpukario Lietuvos karo laivyno laipsnius rašo karybos istorikas Gintaras Surgailis savo monografijoje “Lietuvos Karinis Laivynas 1935-1940 metais“ (49-50 psl. – eiliškumui atkreipti dėmesį pajuodinta mano): Skaityti toliau

Buriuotojų dienos proga – apie neburingas KJP


Šiandien jau tas tradicinis šiame tinklaraštyje marinistinis ketvirtadienis yra paankstintas į pirmadienį.

Nes rugsėjo 7-oji yra lietuviškojo buriavimo pradžios oficiali data, ir todėl Lietuvoje yra švenčiama (ahoy, ponas Audriau!) kaip nacionalinė Buriuotojų diena.

Ta proga sveikinu visus tikrus buriuotojus ir jiems prijaučiančius – tėvynės įjūrinimo labui!

* * * Skaityti toliau

Leitenantas, kuris kapitonas (3/7) – arba kaip buvo KJP pradžioje


Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.

Antroje dalyje galite persiskaityti, kaip buvo Lietuvos KJP įkūrimo priešistorėje, ir kodėl anuomet dar nebuvo taip aktualu kariuomenės arba sukarintos policijos tuos naudojamus karinius laipsnius jau pagaliau išsiversti į jūrinius.

Bet dar reikėjo įkurti pačias karines jūrų pajėgas.

Ir štai antruoju laivo Prezidentas Smetona vadu tapo nuo 1927 metų gruodžio jau Antanas Kaškelis, kuris nuo 1932 metų ir rūpinosi šio VRM nurašyto laivo pervedimu į kariuomenės pavaldumą, nebenaudojamo laivo priežiūra ir išsaugojimu ateičiai, lėšų remontui paieškomis ir dar po to Liepojoje sekusiu laivo kapitaliniu remontu, pertvarkant patrulinį laivą atgal į karinį, kol 1935 metais jau ir buvo oficialiai patvirtintas kaip karo laivo vadas.

* * * Skaityti toliau

Leitenantas, kuris kapitonas (2/7) – arba kaip buvo iki KJP įkūrimo


Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.

Bet gal pažiūrėkime, o kas buvo tuomet pačioje pradžioje tarpukaryje, iš kur tradicijos šita atkurta valstybė iš esmės niekur neatkūrė – ar tai buriavimas, ar tai Konstitucija (juk 1938 metų Konstitucija galiojo Kovo 11 dieną dešimt minučių – po to buvo iškart vėl suspenduota, naudojant ir toliau pagal valdžios užgaidas sovietinę, kol jau buvo priimta po dviejų metų dabartinė, o baudžiamasis, civilinis bei administracinių nusižengimų kodeksai išvis ir XXI a. sulaukė), ar, kaip matome, ir Lietuvos Karinės Jūrų Pajėgos, nukniaukusios dar ir kauniečių Lietuvos Jacht-Klubo vėliavą?

Skaityti toliau

Leitenantas, kuris kapitonas (1/7) – arba kaip KJP svetimą tradiciją puoselėja


Padarysime pauzę mano išsamiame pasakojime apie apdainuotą alkoholio kontrabandininkų škuną I’m Alone, nes ši savaitė yra savotiškai proginė išgerti pakalbėti apie kitus jau lietuviškus ir marinistinius dalykus, apie kuriuos neprisiruošiau pabaigti rašyti šiame tinklaraštyje net nuo 2012 metų lapkričio 9 dienos, kuomet šią pradinę informaciją išsisaugojau.

Tai dabar proga jau tame, kad Lietuvos Karinės Jūrų Pajėgos galėjo paminėti savo, kaip atskiros kariuomenės rūšies, įkūrimo 85-ąsias metines. Juolab, kad dar taip ir sutapo, kuomet visi LBS buriuotojai sugužėjo pajūrin į savo nuo sovietmečio tradicinę ir svarbiausią lietuviškąją KMR (Kuršmarių regatą).

Skaityti toliau

Romas + Romas: knyga apie LKL “Prezidentas Smetona“


Kadangi tik tarpukariu 1935 metais formaliai gen. Stasio Raštikio įsakymu tesukūrėme rugpjūčio 1 dieną savo karo laivyną, kurį spėjo sudaryti iki 1940 metų sovietų okupacijos vos vienas karo laivas, perimtas iš teritorinės jūros apsaugos ir paverstas kariniu mokomuoju, Prezidentas Smetona, tarnavęs dar minėto vardo Tautos Vado jo reprezentacine jachta (pastebėsiu, kad tuomet kelias jūra buvo labiau įprastas už dabartines pigias oro linijas, ir šalių vadovai retas turėjo oficialų lėktuvą ar, juolab, traukinį, tačiau laivai buvo įprastas protokoliškai dalykas – ypač, kai susisiekimas su Europa iš Lietuvos vyko tik per Rytprūsius, o ne Lenkiją, su kuria buvome karo stovyje iki pat 1938 metų).

Ir tik jau prie liaudies vyriausybės Pakrančių Apsaugos laivai buvo formaliai nupolicinti iš VRM ir jau KAM sukarinti, todėl šis Pirmojo Pasaulinio Karo laikų minininkas tapo laikinai flagmanu visiems tiems kateriams. Deja, jau metų viduryje, nors ir išgelbėtas prieš metus nuo uostamiesčio okupantų nacistų, bet jau nusavintas Šventojoje visos Lietuvos okupantų sovietų, taip pervadintas Pirmūnu ir, išvijus įgulą, inkorporuotas į Raudonąjį Baltijos Laivyną, kur jau per Antrąjį Pasaulinį Karą buvo tų pačių jo statytojų šių dviejų okupantų tarpusavio kare paskandintas (o va šio mūsų karinio junginio vėliava priešui juk neatiteko dar 1940!).

Skaityti toliau

Dar apie mūsų tarpukario laivyną (2/2)


(Pradžia čia)

* * *

Man visada džiugu, kada po kokio mano istorinio įrašo atsiranda skaitytojų, papildančių turimą medžiagą. Ką dabar mielai padarė ir Egidijus Papečkys, kuriam dėkoju už dokumentus, perfotografuotus iš Valstybinio Centrinio Archyvo.

Taip va jums ir antroji dalis apie tarpukario Lietuvos turėtą jūrų apsaugos laivyną ir konkrečiai jo ginkluotę.

skaityti toliau

Karo laivas išgelbėjo skęstančius žvejus


Kaip minėjau pernai, rašydamas apie karo laivo Prezidentas Smetona kovą su piratais prie Klaipėdos, radau seną žurnalą Aplink Pasaulį, tad šįkart antrasis pasakojimas iš jo, paliekant originalų straipsnio pavadinimą, bet vat autorius man iki šiol, deja, nežinomas:

skaityti toliau

Dar apie mūsų tarpukario laivyną (1/2)


Laimis Žemaitis surado įdomią, mano galva, nuorodą, kurioje lenkiškai rašoma apie mūsų tarpukario laivyną.

Aš tuo tarpu išversiu tiems, kurie nebemoka jau Abiejų Tautų Respublikos kalbos, o Europos Sąjungoje pakanka nacionalinės arba anglų kaip lingua franca.

skaityti toliau

Piratai prie Klaipėdos


Vaikystėje, kuomet būdavęs toks pat nevykęs oras, koks dabar už lango, aš mėgdavau pasikuisti pas močiutę ant namo palėpėje (suval. ant aukšto – kirtis ant u, riestinis, aišku). Ten surasdavau visokių senų žurnalų ar netgi knygų (tarkime, žinojote, kad SSRS turėjo būti komunizmas 1980 metais pagal istorijos vadovėlį, bet tuomet sulaukėme tik “brandaus socializmo“?).

O šį savaitgalį tėvų sode man pakliuvo į rankas irgi toks pageltęs senas žurnalas: “Aplink Pasaulį“ – kelionių, nuotykių ir fantastikos žurnalas jaunimui (na, tai čia man, aišku), kaip rašoma jo anotacijoje ant viršelio. Kaina 2 rb. 40 kap., spausdino Kauno “Spindulio“ spaustuvė, o vat išleido – Lietuvos vaikų fondo leidykla “Alka“ ir Vilniaus Planetariumas 1991 m. sausį (brrrr, kokia numerio data…). Pirmuoju pagal abėcėlę redakcinėje kolegijoje yra įrašytas Gediminas Beresnevičius, “Dorado“ fantastų klubo įkūrėjas.

skaityti toliau

Antroji Lietuvos vėliava – sensacija?


Lietuvoje yra, matomai, trys itin svarbūs ir reikšmingi prapuolę lobiai, kurių suradimas sukeltų sensaciją:

– Napoleono lobis (vis tik veikiau tai yra graži legenda, nei kad galima tikrovė apie kažkur užkastą milijoninės armijos kasą – Bonaparto karai būdavę save finansuojantys ir dar iš to Prancūzijos iždą papildantys, o ne išlaidų eilutė biudžete, o rusai iš Maskvos bėgo viską, kas vertingo, išsiveždami, o ko nepajėgė – padegė, tad grobti irgi nelabai ką bebuvę, kai ir Rusijos caras Aleksandras sėdėjo sau Šiaurinėje Sostinėje Nevos pelkynuose ir apsimetinėjo, kad jokio karo čia jo šalyje nėra, o tik šiaip manevrai, ir net neaišku, ko tie prancūzai čia klaidžioja ir pas jį neužsuka į Peterburgą, kol žiema už jį Tėvynės karą ir atkariavo)

– Vytauto Didžiojo palaikai (tautinė mitologija sako, kad lenkai išsivežė juos iš Katedros rūsių gal per Vilniaus potvynį tarpukariu, jei ne prieš rusų Tvaną dar prie Jonušo Radvilos, ir pas save kur nors prie Vavelio pakasė – kaip dar šiam gyvam esant jo karališkąją karūną pakeliui nudaigojo)

– Jono Basanavičiaus pradangintas Lietuvos Nepriklausomybės aktas (arba daktarėlis buvo itin išsiblaškęs senatvėje, arba pilsudskininkai surado šiojo bibliotekoje po mirties, bet kavianskiems delegatams, atvykusiems į Patriarcho laidotuves Vilniuje, neatidavė, sprogindami naglas akutes: “matka boska ostrobramska, o co to, pan, cholera jasna, mowi, psiakrew, jaki to, rupuga, akt, k**wa, o niezaliežnosci, do dupy?!“).

skaityti toliau