Penktoje dalyje gal tapo aiškiau, kad jei su puskarininkiais Lietuvos KJP dabar situacija yra pripainiota, nugirdžius uosto bare valkatavusius pakrantės apsaugos seržantus ir atvilkus į tas galeras, tai bent jau dėl puskarininkių tarpukaryje Lietuvos karo laivyne buvo aiškiau, ko vis tik nepasakysi apie komandorų laipsnius.
Todėl dabar metas atsakyti į šitą klausimą, kalbant ir apie trečiąjį karo laivo Prezidentas Smetona vadą – Povilą Julių Labanauską.
* * * Skaityti toliau
Jau kai ketvirtoje dalyje susipažinome, kiek kariuomenės štabe 1935-aisiais patys generolai ir jų adjutantai prisipainiojo su karinių laipsnių konvertavimu į jūrininkų karininkų laipsnius, ir kaip komodoru ketinęs tapti majoras Antanas Kaškelis tapo staiga “jūrų pulkininku“ vyr. leitenanto pareigose.
Tai dabar dar patvirtinta liko ir antroji laipsnių ženklų, skirta jūreiviams ir puskarininkiams. Kurios, tiesą sakant, pradžioje net nebuvo majoro A. Kaškelio pasiūlyme išvis įtraukta, tarsi šiam jo ne karininkų sudėtis laive ne itin rūpėjo.
Ko nepasakysi gyvenime – jūreiviai išties prisimena savo kapitoną buvus tokiu dėmesingu ir neleidžiančiu sau pratrūkti jų atžvilgiu “tėtušiu“, randančiu visada patarimą arba palaikymą, o ne susireikšminančiu “admirolu“, kažkaip išliejančiu pyktį ar čia pat griežtai baudžiančiu už menkiausią prasižengimą.
Jau susipažinote trečioje dalyje, kad majoras Antanas Kaškelis perėmė dar 1927-ųjų gruodyje vadovavimą pasienio policijos patruliniam “minininkui“ (sic!), ir dar už penkerių metų jis jau rūpinosi šio laivo perdavimu iš VRM pasienio policijos į KAM kariuomenės pavaldumą, ir jau patrulinio laivo pavertimą karo laivu, kam šis minininkas Vokietijoje 1917-aisiais per karą ir buvo pastatytas.
Va tada ir iškilo klausimas dėl turėtų kariuomenėje ir pasienio policijoje naudojamų karinių laipsnių pakeitimo į laivyne įprastus jūrininkų karinius laipsnius.
Ir štai ką apie mus dominančius tarpukario Lietuvos karo laivyno laipsnius rašo karybos istorikas Gintaras Surgailis savo monografijoje “Lietuvos Karinis Laivynas 1935-1940 metais“ (49-50 psl. – eiliškumui atkreipti dėmesį pajuodinta mano): Skaityti toliau
Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.
Antroje dalyje galite persiskaityti, kaip buvo Lietuvos KJP įkūrimo priešistorėje, ir kodėl anuomet dar nebuvo taip aktualu kariuomenės arba sukarintos policijos tuos naudojamus karinius laipsnius jau pagaliau išsiversti į jūrinius.
Bet dar reikėjo įkurti pačias karines jūrų pajėgas.
Ir štai antruoju laivo Prezidentas Smetona vadu tapo nuo 1927 metų gruodžio jau Antanas Kaškelis, kuris nuo 1932 metų ir rūpinosi šio VRM nurašyto laivo pervedimu į kariuomenės pavaldumą, nebenaudojamo laivo priežiūra ir išsaugojimu ateičiai, lėšų remontui paieškomis ir dar po to Liepojoje sekusiu laivo kapitaliniu remontu, pertvarkant patrulinį laivą atgal į karinį, kol 1935 metais jau ir buvo oficialiai patvirtintas kaip karo laivo vadas.
* * * Skaityti toliau
Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.
Bet gal pažiūrėkime, o kas buvo tuomet pačioje pradžioje tarpukaryje, iš kur tradicijos šita atkurta valstybė iš esmės niekur neatkūrė – ar tai buriavimas, ar tai Konstitucija (juk 1938 metų Konstitucija galiojo Kovo 11 dieną dešimt minučių – po to buvo iškart vėl suspenduota, naudojant ir toliau pagal valdžios užgaidas sovietinę, kol jau buvo priimta po dviejų metų dabartinė, o baudžiamasis, civilinis bei administracinių nusižengimų kodeksai išvis ir XXI a. sulaukė), ar, kaip matome, ir Lietuvos Karinės Jūrų Pajėgos, nukniaukusios dar ir kauniečių Lietuvos Jacht-Klubo vėliavą?
Kadangi tik tarpukariu 1935 metais formaliai gen. Stasio Raštikio įsakymu tesukūrėme rugpjūčio 1 dieną savo karo laivyną, kurį spėjo sudaryti iki 1940 metų sovietų okupacijos vos vienas karo laivas, perimtas iš teritorinės jūros apsaugos ir paverstas kariniu mokomuoju, Prezidentas Smetona, tarnavęs dar minėto vardo Tautos Vado jo reprezentacine jachta (pastebėsiu, kad tuomet kelias jūra buvo labiau įprastas už dabartines pigias oro linijas, ir šalių vadovai retas turėjo oficialų lėktuvą ar, juolab, traukinį, tačiau laivai buvo įprastas protokoliškai dalykas – ypač, kai susisiekimas su Europa iš Lietuvos vyko tik per Rytprūsius, o ne Lenkiją, su kuria buvome karo stovyje iki pat 1938 metų).
Ir tik jau prie liaudies vyriausybės Pakrančių Apsaugos laivai buvo formaliai nupolicinti iš VRM ir jau KAM sukarinti, todėl šis Pirmojo Pasaulinio Karo laikų minininkas tapo laikinai flagmanu visiems tiems kateriams. Deja, jau metų viduryje, nors ir išgelbėtas prieš metus nuo uostamiesčio okupantų nacistų, bet jau nusavintas Šventojoje visos Lietuvos okupantų sovietų, taip pervadintas Pirmūnu ir, išvijus įgulą, inkorporuotas į Raudonąjį Baltijos Laivyną, kur jau per Antrąjį Pasaulinį Karą buvo tų pačių jo statytojų šių dviejų okupantų tarpusavio kare paskandintas (o va šio mūsų karinio junginio vėliava priešui juk neatiteko dar 1940!).
Nepraėjo ir šešetas metelių, kaip mūsų tarpukario karo laivo (ir iš esmės – tai viso laivyno tuo metu) vėliava (angl. ensign) pagaliau sugrįžo į tėvynę.
1935 metų rugpjūčio 1 dieną Lietuvos kariuomenės vadas divizijos generolas Stasys Raštikis pasirašo įsakymą, kuriuo sukuriama atskira Lietuvos kariuomenės rūšis – Karinės Jūrų Pajėgos.
Okupacijos pertraukė plėtrą, ir dabartinis KJP yra nebe vienas karas laivas “Prezidentas Smetona“, o visa pakrantės apsaugos laivų flotilė (nepaisant to, man vis tiek supjaustytų į metalo laužą fregatų velniškai gaila!).
Šventė Lietuvos karo laivyno jūrininkams ir buriuotojams!
Ahoy!
Tik atsiminimas apie KJP fregatas “Aukštaitį“ ir “Žemaitį“, kurios darė Lietuvos karo laivyną ne vien pakrančių, bet tikrai jūriniu (foto iš shipspotting.com)
Kaip minėjau pernai, rašydamas apie karo laivo Prezidentas Smetona kovą su piratais prie Klaipėdos, radau seną žurnalą Aplink Pasaulį, tad šįkart antrasis pasakojimas iš jo, paliekant originalų straipsnio pavadinimą, bet vat autorius man iki šiol, deja, nežinomas:
Laimis Žemaitis surado įdomią, mano galva, nuorodą, kurioje lenkiškai rašoma apie mūsų tarpukario laivyną.
Aš tuo tarpu išversiu tiems, kurie nebemoka jau Abiejų Tautų Respublikos kalbos, o Europos Sąjungoje pakanka nacionalinės arba anglų kaip lingua franca.
Vaikystėje, kuomet būdavęs toks pat nevykęs oras, koks dabar už lango, aš mėgdavau pasikuisti pas močiutę ant namo palėpėje (suval. ant aukšto – kirtis ant u, riestinis, aišku). Ten surasdavau visokių senų žurnalų ar netgi knygų (tarkime, žinojote, kad SSRS turėjo būti komunizmas 1980 metais pagal istorijos vadovėlį, bet tuomet sulaukėme tik “brandaus socializmo“?).
O šį savaitgalį tėvų sode man pakliuvo į rankas irgi toks pageltęs senas žurnalas: “Aplink Pasaulį“ – kelionių, nuotykių ir fantastikos žurnalas jaunimui (na, tai čia man, aišku), kaip rašoma jo anotacijoje ant viršelio. Kaina 2 rb. 40 kap., spausdino Kauno “Spindulio“ spaustuvė, o vat išleido – Lietuvos vaikų fondo leidykla “Alka“ ir Vilniaus Planetariumas 1991 m. sausį (brrrr, kokia numerio data…). Pirmuoju pagal abėcėlę redakcinėje kolegijoje yra įrašytas Gediminas Beresnevičius, “Dorado“ fantastų klubo įkūrėjas.
Rašydamas apie kitokios “Prezidento Smetonos“ kovos su kontrabandininkais istorijos epilogą, paliečiau ir 1940 metų birželio-liepos periodą, ir kaip pasakojimo dalyviai buvo susiję su to metu įvykiais – sovietine Lietuvos okupacija.
Jei kažkas tikrai simpatizuoja paleckiukų sovietofilinėms blėnims ir kliedesiams, tai va dabar jums į žabtus pačių rusų po truputį jau išslaptinami dokumentai apie tai, kaip mes “patys prisijungėm“ prie Sovdepijos.
Šis tinklaraštis nėra ištisai istorinis – aš, pramaišiui su buriavimo ir susijusiomis temomis, dar papasakoju ir apie laivus, jūrininkus bei su jais susijusią istoriją, nes apie regatas ir sportinio matavimosi škertikais rezultatus galite perskaityti kitur. Todėl ir dokumentai, kuriuos čia pateikiu, yra irgi teminiai, nes paprastai glaudžiai susiję su laivynu.
Kaip ir šis – čia įsakymas sovietiniam Raudonvėliaviniam (čia ne pokštas – taip tikrai vadinosi) Baltijos laivynui 1940 metų birželio 9 dieną (nemokantiems rusų kalbos aš išverčiu žemiau):
Jei Romualdas Adomavičius paskatino parašyti apie 1927-ųjų metų laivo “Prezidentas Smetona“ kitokią istoriją, kaip ten buvo su tais turkų kontrabandininkais iš tiesų, tai Valdas Japertas privertė epilogą peržiūrėti ir iškelti čia atskirai, nes labai nemenkai medžiagos papildymui surankiojo!
Tikėtina, kad tai, kiek čia sudėliojau, reiks ir vėl papildyti informacija ir faktais. Ir tai yra labai gerai! Nes kaip bežiūrėsi, o šie žmonės – yra mūsų jūrinės Lietuvos kūrėjai, ir pasakojimai apie juos yra tikras jūrinis Lietuvos paveldas (kaip ir minėtieji Romualdas ir Valdas neleidžia šiam paveldui pranykti!).
Na, atrodytų, taip neseniai viskas vyko – tarpukariu. Tačiau kaip viskas iš pradžių trinta sovietų, o po to jau mūsų pačių, post-sovietikų, todėl imta ir pamiršta.
Galim teisintis tik nežinojimu, bet veikiau nesiteisinkim, o prisiminkim.
Kaip neseniai minėjau, klaidas dera atitaisyti, net jei ne pats jas padarai, o juolab, nėra ko jų ir tiražuoti.
Užsukęs skaitytojas Romas (nepainioti su bendravardžiu Dėde!) atkreipė dėmesį, kad ne visai jau taip ir būta taip, kaip rašė Gintautas Surgailis (o nutiražavo, beje, ir Lietuvos marinistikos metraštininkas Venantas Butkus). Tiesą sakant, netgi būta visai kitaip su tuo karo laivo (tuomet – jūrų apsaugos laivo) “Prezidentas Smetona“ kapitonu Adomu Daugirdu (1894-1979), jo sprendimu dėl laivo ir įgulos, bei visomis kitomis aplinkybėmis, po kurių kapitonas nuo vadovavimo nušalintas.
Ir istorija pasirodė esanti daug įdomesnė, nei teigta anoje įvykių versijoje! Pasiimkite šnapso ir užkandos kavos ir slinkitės arčiau, nes štai ką rašo Lietuvos jūrų muziejaus leidinyje “Po muziejaus burėmis. Muziejininkų darbai ir įvykių kronika“ 2010/1 numeryje ir pats Romuadas Adomavičius, minėtojo muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas (tikiuosi, neprieštaraus, kad cituoju jį iš šio leidinio 25-26 psl.):
