Škuna iš Lunenburgo (6/7): kas dainose nesudėta – nelemta atomazga


Nuo dainų pirmoje dalyje iki praeitoje dalyje jau aprašytų visų sekančių apdainuotiems nuotykiams bei nutikimams įvykių ir dalyvių, atsiduriame į tą nelemtą 1929 metų kovo 20 dieną, kur škuna I’m Alone vėl atvyko link Trejybės Seklumų su 3100 dėžių romo kroviniu – pagal navigacinę bują kapitonas Jack Randell užfiksavo škunos buvimo vietą esant saugiai už JAV teritorinių vandenų ribos.

* * *

Šeštą valandą ryte Wolcott patrulinio laivo vadas mičmanas (warrant officer) Frank Paul pastebėjo už šešeto mylių prakeiktąją nuo jo ir kolegos anksčiau pasprukusią škuną I’m Alone, savo laivo poziciją laivo žurnale pažymėdamas esant 10.8 jūrmylių nuo kranto.

Škunoje link jų sparčiai judantį maždaug visu 11 mazgų greičiu patrulinį pakrančių apsaugos laivą irgi pastebėjo, todėl spėriai pasikėlė inkarą ir išsikėlė bures, laikydamiesi atsitraukiančio kurso į pietus. Dėl variklio nesklandumų škuna judėti greičiau, nei 7 mazgai, negalėjo, nors pakrančių apsaugos pareigūnai vėliau parodymuose teigė šią plaukus ir gerokai greičiau už patrulinius laivus.

Wolcott stengėsi užkirsti kelią besitraukiančiai į atvirą jūrą škunai. Priartėjęs tik prie škunos laivagalio pakrančių apsaugos laivo Wolcott vadas Frank Paul iš pradžių davė garsinį signalą, po to iškėlė signalines vėliavėles, reikalaujančias tučtuojau sustoti.

Ir čia visi buriuotojai pasakytų, kad tai buvo lima (L raidė choleros ir maro spalvų vėliavoje eigoje reiškia dabar reikalavimą sustabdyti savo judėjimą ir pradėti dreifuoti). Tačiau pagal 1916 metų JAV naudojamą ir to meto tarptautinių signalinių vėliavėlių kodą, buvo iškelta H (hotel) po signalinio kodo gairele (ir kuriame dar tinklaraštyje surasite tokias detales?!):

JAV naudota 1916 m. signalinių vėliavų versija su H ir L vėliavėlėmis bei tarptautinio kodo baltai-raudona gairele (iš earlyradiohistory.us)

Škunoje į tai nebuvo jokios reakcijos, todėl Frank Paul jau per garsiakalbį ėmė reikalauti tučtuojau pradėti dreifuoti!

Į ką šiam per savo garsiakalbį škunos kapitonas Jack Randell sušuko, kad to daryti net neketina, nes yra atviroje jūroje, kur JAV jurisdikcija negalioja (o ką nuo savęs dar sūraus pridūrė ne į garsiakalbį, tai girdėti galėjo tik jo įgula).

Tuomet Wolcott laivo vadas pagrasino pradėsęs šaudyti, jei škuna šiam nepaklusianti.

“- Šaudyk, jei taip nori!“ – atkirtęs šiam dviejų karų ordinais apdovanotas nelabai to pabūgęs veteranas.

Nežinodamas, ko dar griebtis, Wolcott laivo vadas kiek atsitraukė ir sekė paskui dar kone dvi valandas, tuo pačiu susisiekdamas ir su savo vadaviete per raciją. Suprasdamas, kad persekiojama škuna siekia pasitraukti toliau už 12 jūrmylių teritorinės ir gretutinių jūrų bendros ribos (primenu, kad britai išvis pripažino tik 3 jūrmyles teritorine), pakrančių apsaugos laivas signalizavo pro šalį tada plaukusiam garlaiviui Hadnot užfiksuoti esamą škunos I’m Alone poziciją – būsi liudininkas, kaip sakoma.

Po kurio laiko vėl per savo garsiakalbį pašaukė škunos kapitoną, prašydamas dabar tik leidimo užlipti į škunos denį ir pasikalbėti.

“- Velnio, ne!“ – šiam vėl atšovęs kapitonas.

Tačiau Jack Randell neužilgo pamatė, kad pakrančių apsaugos laivo Wolcott įgula jau apsiginklavo šautuvais ir netgi automatiniu Thompson bei parengė turimą denio tricolę patrankėlę, šaudančią 15-20 šūvių per minutę iki 13.4 km atstumo (efektyvi šaudymo distancija 9.3 km) ir nukreipė ją į škuną. Buvęs dar būrų karo artileristas suprato, kad vienas taiklus šūvis iš esmės nulemtų jo laivo likimą, todėl nenoriai sutiko pakrančių apsaugos laivo vadą priimsiąs pokalbiui, bet tik su sąlyga, kad tie nebesitaikys savo pabūklu, Wolcott laivo vadas atvyks į škuną vienas ir neginkluotas, o tą atirkluos valtele tik vienas jūreivis.

Aišku, amerikiečiai vis tiek pabandė savo laimę, nenustoję grėsmingai taikytis į škuną ir sėsdamiesi keliese ginkluoti kartu su savo laivo vadu į valtelę, dėl ko škuna vėl pradėjo tolti, kapitonui Jack Randell perspėjamai šiems dar sušukus, kad arba daro taip, kaip jis prašo, arba jokio pokalbio išvis nebus!

Amerikiečiai nusileido – Wolcott įgula pasitraukė denyje nuo savo pabūklo, o į škuną Frank Paul nuirklavo tik vienas jo neginkluotas pakrančių apsaugos jūreivis.

* * *

Ginčas škunoje tarp laivų vadų, kas yra tarptautinių sutarčių pažeidimai ir kieno jurisdikcija čia dabar yra ilgesnė, užtruko dar kone dvi valandas.

Kaip prisimena Jack Randell, jis perklausė pakrančių apsaugos laivo vado, ar tas būtų areštavęs jį ir jo įgulą bei sulaikęs škuną, jei būtų pavykę atvykti su ginkluota palyda, kaip tik ką bandę, į ką pastarasis pripažino, kad taip ir būtų padarę.

Tuomet kapitonas Jack Randell dar metė kaltinimus amerikiečiui, kad tai jau ne pirmas kartas, kuomet jo kolegos sulaiko svetimų valstybių laivus jėga, teigdami po to teisme, kad tuos sulaikę teritoriniuose vandenyse, nors tie išties gali būti ir šimtą mylių nuo kranto.

Amerikietis pasakęs, kad taip negali būti, aišku, bet kapitonas Jack Randell tuomet užtikrinęs, kad va ne tam jį jo laivo savininkai čia ir pastatė atsakingu, kad po to vargtų teismuose įrodinėdami pakrančių apsaugos pareigūnų piktnaudžiavimą už jų jurisdikcijos ribų, todėl jis pats neketina paklusti savivaliaujančiai, jo įsitikinimu, JAV pakrančių apsaugai. Juolab, kad yra visiškai teisus – gerokai už JAV jurisdikcijos ribų!

Į ką Frank Paul atsakęs, kad taip nemano, ir štai kodėl: kai vakar Wolcott paliko Trejybės Seklumos bują 9 valandą vakaro, jie dreifavo visą naktį, kol paryčiui auštant nepamatė škunos I’m Alone. Iki tol jis nuolat fiksavęs savo poziciją gylių matavimu, tad pagal jūrlapį žinojęs ketvirčio mylios tikslumu, kur esąs.

Patyręs navigatorius Jack Randell atšovė, kad tai jo neįtikina: visą naktį ten seklumose matuoti gylį prie dviejų mazgų  greičio srovės niekuo gylio skaičiuose iš esmės nesiskiria net iki 30 jūrmylių į vakarus nuo bujos, tad amerikietis galėjęs nudreifuoti naktyje kur tik nori – nebent savo laive išties turįs sekstantą ir tikslinęs savo buvimo vietą pagal žvaigždes. Frank Paul pripažino, kad tokio išties neturįs ir net susidomėjęs apžiūrėjo paties škunos kapitono, patyrusio navigatoriaus, turimą sekstantą.

* * *

Šioje pasakojimo vietoje nustebsite ne dėl to, kad tuomet dar nebuvo GPS, bet kad JAV pakrantės apsaugos laive nebuvo arba bent jau žvaigždžių navigacinio almanacho, arba netgi ir paties sekstanto.

Tikėtina, kad tuomet, matyt, pakrantės apsauga išties naudojo gal tik taip vadinamą supaprastintą astronavigacijos prietaisą kvadrantą (angl. backstaff), kurio jiems teritorinėje jūroje išties visiškai pakanka, jei prireiktų kampams išmatuoti ne tik į orientyrus, bet ir į didelius šviesulius kaip saulė ar mėnulis, o šiaip juk orientuojamasi dead recon metodu (pagal kursą ir greitį, kas duoda nuplauktą kelią), arba nustatant pelengą į matomus pakrantės orientyrus.

Įdomiausia, kad JAV laivynas dažniau naudojęs kvintantą. Sekstanto (sextant) pavadinimas kilęs nuo 1/6 apskritimo arba 60°, o dažnai analogiški astronominės navigacijos (t.y. padedantys nustatyti buvimo vietą pagal kampą į dangaus kūnus) prietaisai irgi bendru sekstanto pavadinimu vadinti, kaip oktantas (octant: 1/8 apskritimo arba 45°), jau paminėtasis kvintantas arba pentantas (quintant arba pentant: 1/5 apskritimo arba 72°) ir kvadrantas (quadrant: 1/4 apskritimo arba 90°).

Kvintantas iš britų National Maritime Museum kolekcijos (rmg.co.uk) – panašus naudotas ir JAV laivyne iki Antrojo pasaulinio karo

Nes jei dar pamenate skandalingai išpūstą, po ko nušalintas laivo Prezidentas Smetona pirmasis jo kapitonas Adomas Daugirdas, mūsiškių pasieniečių nutikimą su kontrabandininkais, tai į perimtą ir buksyruojant atrištą per audrą kontrabandininkų laivą perlipęs Juozas Tamošauskas irgi su savimi neturėjo jokio antrojo sekstanto, iš esmės orientavęsis, jūrai nurimus, pagal pakrantės orientyrus – ko visiškai pakakę tiek jam, tiek ir tuomet JAV pakrantės apsaugai.

* * *

Grįžtant, tai dar maža to, Jack Randell ištraukė savo jūrlapį ir parodė ne tik pažymėtą ginčytiną škunos vietą jame, bet ir kursą iki ten ir nuo ten. Frank Paul šiuos žymėjimus jūrlapyje užginčino kaip tyčia esančiais klaidingais.

Tuomet Jack Randell ištraukė tarptautinę sutartį tarp šalių, kurios, prisipažino amerikietis, pats savo laive neturįs, o tik besivadovaujantis JAV pakrančių apsaugos statutu ir sulaikymo instrukcijomis, todėl vis tiek mano, kad veikia škunos atžvilgiu teisėtai.

Kai jau atrodė, kad Jack Randell vis tik teisiškai įrodė esąs visiškai teisus ir amerikietis neturi teisės nieko čia apieškoti ir, juolab, sulaikyti, pastarasis metė paskutinį desperatišką argumentą teigdamas, kad škunos kapitonas grasinęs šį nušauti, jei tas bandys patekti į jo laivo denį, o tai yra JAV vertinama kaip rimtas nusižengimas įstatymams.

Jack Randell atkirto, kad negrasinęs, o tik pareiškęs, ką girdėję daug jo ir šio laivo liudininkų, į šio grasinimą šauti į nepaklūstančią škuną, kad tas gali šauti, jei tik to nori. O pats savo škunoje teturįs tik seną karabiną ir šešių šūvių koltą, kuriuos pasilikęs kaip prisiminimą dar iš būrų karo, todėl apie rimtą atsišaudymą net kalbos būti negali.

Atsisveikinant, kapitonas Jack Randell pakrančių apsaugos laivo vadui kaip tikras britas, kame buvo dalis gero angliško sarkazmo, pasiūlė sena jūrininkų tradicija taurelę, kurios Frank Paul, pats juk prižiūrintis savo šalyje Prohibicijos laikymąsi, aišku, atsisakė.

* * *

Grįžęs į Wolcott, laivo vadas Frank Paul jau geriau įsivaizdavo, kas per paukštis yra jo priešininkas, ir kad jokie argumentai ar net grasinimai šiam nedaro įspūdžio. Vis tik per tą laiką jau ir laive per raciją gavo atsakymą iš vadavietės, kurie ne tik pranešė apie pasiųstą pastiprinimą, bet ir įsakė sulaikyti prakeiktą šią kontrabandininkų škuną bet kokiomis priemonėmis!

Todėl ir davė įsakymą savo įgulai pasirengti škunos sulaikymui, nors ir škuna jau, tarsi joje nujausdami pakrančių apsaugos ketinimus, ėmė vėl tolti. Wolcott laivas vėl pradėjo šią vytis, pakartodamas savo signalą, reikalaujantį sustoti ir pradėti dreifuoti, kartu per garsiakalbį grasinant nepaklusus atidengti ugnį.

Kapitonas Jack Randell įsakė škunoje iškelti atsakomąjį signalą Ne! Dabar tai būtų N – november, bet tuomet, jei pažiūrėsite nuorodą aukščiau, naidota mėlyna gairelė su baltu apskritimu.

Wolcott per garsiakalbį šio vadas sušuko, kad duoda 15 minučių apsigalvoti, nes gavo įsakymą sulaikyti ir šaudyti, jei to prireiks.

“- Negaišk laiko, kapitone, sustoti neketinu!“ – atšovęs tam Jack Randell iš škunos.

Dar po dvidešimtiems minučių iš laivo Wolcott buvo paleisti du įspėjamieji tušti šūviai. Škunos kapitonui, dviejų karų veteranui, kaip ir reikėjo tikėtis, šitas šaudymas visiškai nepadarė deramo įspūdžio – ko gero, galėjusią sunerimti įgulą dar nuramino ir ordinu už drąsą praeitame kare apdovanotasis bocmanas.

Per žiūronus kapitonas Jack Randell stebėjo užtaisomą pabūklą ir matė, kad šįkart sviedinys turėtų būti kovinis. Kai Wolcott dar kartą iššovė, sviedinys pramušė tik škunos burėje skylę – buvo aišku, kad iš kelių šimtų metrų atstumo buvo tyčia šauta aukščiau, o ne į patį laivo korpusą.

Po to sekė dar dvidešimt šūvių, taikantis aukščiau ir žalojant škunos stiebus, bures ir laivavirves, tačiau po 25 minučių tokio šaudymo denio patrankėlė užsikirto, o iškrapštomas sviedinys net sužeidė vieną pačios pakrančių apsaugos jūreivį.

Tuomet Wolcott laivas priartėjo arčiau škunos ir į šią pasipylė serija iš Thompson automatinio ginklo – įgula vos spėjo sukristi į priedangą. Viena kulkų pataikė ir pačiam užsispyrusiam škunos kapitonui į dešinę šlaunį, kuris nustebęs, kad nėra kraujo, apsižiūrėjo, kad šaudyta taip vadinamomis “vaškinėmis“ (wax bullets), panašiomis į dabar naudojamas gumines, kulkomis, skirtomis malšinti riaušes.

Vakarop saulei leidžiantis iš Wolcott pusės šūviai, ačiūdie, baigėsi, ir šis laivas toliau ramiai tik sekė paskui škuną.

Britiška tradicija kartu su saulėlydžiu nuleidžiant škunoje laivo vėliavą apsižiūrėta, kad vienas iš sviedinių pramušęs joje skylę, kas supykdė ir kapitoną Jack Randell kaip britą, kariavusį už imperiją dviejuose pergalinguose karuose. Savo dienyne šis užrašęs, kad jei pats būtų turėjęs tokią patrankėlę, tai už tokį įžeidimą karūnai prakeiktas jankių Wolcott būtų jau pasiųstas į jūros dugną. Tačiau vietoje to tik signalizavo persekiotojams, kad tų vadas padarė neatleistiną klaidą, suniokodamas britų vėliavą.

Gal to irgi pakako, kad škuna ateinančias 36 valandas judėjo amerikiečių laivo tik sekama, bet netrukdoma toliau pietų-pietryčių kryptimi link Skorpiono rifo (ispan. Arrecife Alacrán) Meksikos Jukatano pusiasalyje.

Skorpiono rifas (pažymėtas) Meksikos įlankoje (google maps)

* * *

Auštant penktadienio 1929 m. kovo 22-osios rytui, vėjas sustiprėjo ir pakilo bangos.

Škuna tuomet buvo jau virš 200 jūrmylių nuo JAV krantų, kai 7:30 val. pastebėjo dar vieną savo seną, nors visiškai nelaukiamą, pažįstamą – artėjantį pakrančių apsaugos laivą Dexter, vadovaujamą prisiekusio škunos kapitoną pagaliau pričiupti mičmano Alfred W. Powell.

Mat kai JAV pakrančių apsaugos diviziono štabas sužinojo detales, ką čia jų Wolcott užtikęs dabar vaikosi, įsakė į akvatoriją tučtuojau vykti patruliniams laivams Dallas, Forward ir jau žinomam Dexter.

Nežinau, kur nuklydo pakeliui Forward (gal po to kolegoms teisinosi, kad jie nepaklydo, bet netgi budėjo Belizo prieigose, jei škuna pasirodytų?), bet tuomet Meksikos įlankoje 1929 m. kovo 20 dieną 16:15 val. gavęs įsakymą patruliavęs Dallas pakeitė kursą į nurodytas Wolcott koordinates, tačiau pakeliui turėjo variklio problemų, todėl nebegalėjo judėti pilnu greičiu, o tas palaikomas Dallas plaukimo greitis net neviršijo ir pačios tolstančios škunos I’m Alone greičio, todėl šis į sulaikymą niekaip nebespėjo.

Ko nepasakysi į atvykusį pagalbon Dexter, kurio vadas Alfred W. Powell su laivu tuomet buvo Pascagoula uoste – bet vos tik gavęs įsakymą iš štabo, tai net nelaukdamas sugrįžtant krante buvusių dviejų trūkstamų jo įgulos narių, visu greičiu startavo 17:30 val..

Atvykęs į veiksmo akvatoriją, Dexter laivas prisiartino arčiau savo kolegos Wolcott, kur abiejų laivų vadai pasišnekėjo.

Pastarojo vadas pranešė, kad jo pabūklas yra užsikirtęs, todėl šaudyti nebegali, o taip pat jis neturi pakankamai įgulos, kad paimtų škuną jėga prie tokio tos užsispyrusio karų veterano kapitono. Taip pat perspėjo karštakošį kolegą nešaudyti prie pakilusių bangų, o palaukti, kol jūra kiek aprims.

“- Po velnių, tai jau ne – aš čia esu tam, kad juos pričiupčiau, ir aš juos pričiupsiu!“ – atšovė šis.

* * *

Maždaug apie 8 ryto pakrančių apsaugos laivų vadai baigė kalbėtis, tad Dexter atsitraukė nuo Wolcott ir pasivijo škuną I’m Alone, atsidurdamas šiai gale iš dešinės pusės. Dexter laive irgi iškėlė signalus, reikalaujančius stoti į dreifą arba, nepaklusus, šie pradės šaudyti – pagal anksčiau minėtą kodų knygą, tai vėliavėlės turėjo būti I (india) ir D (delta).

Į tai kapitonas Jack Randell kaip ir anksčiau atšovė, kad to reikalauti amerikiečiai neturi jokios teisės, nes šie vandenys nėra jų jurisdikcijoje, todėl jis paklusti neketina!

Viskas kartojosi kaip ir su Wolcott laivu: iš pakrančių apsaugos laivo Dexter iššauti du tušti įspėjamieji šūviai, po kurių sekė ir apšaudymas tikrais šoviniais nuo 08:15 val. Kaip prisimena įvykius škunos kapitonas: “sprogstami sviediniai, kulkosvaidžio bei šautuvų kulkos varpė I’m Alone“.

Pagal Dexter įformintus laivo žurnalo įrašus, teigiama, kad iš pradžių šauta į škunos bures, o tik po to jau į laivo korpusą, kai šio laivo vadas Alfred W. Powell netgi vėliau savo raporte teigia, neva, matęs škunos kapitoną mosikavus grasinamai amerikiečiams savo denyje pistoletu, dėl ko, turėdamas omeny ir praeityje sėkmingus škunos pabėgimus nuo persekiojimo, įsakė įgulai irgi atsakomai (savigynos tikslais, aha!) pradėti šaudyti į škuną iš turimų laive įgulai skirtų šautuvų.

Iš mažiau nei už kelių šimtų metrų esančio Dexter atskriejusių kulkų išplėštos škunos I’m Alone korpuso, antstatų ir suvarpytų denyje esančių, lietuviškai kažkodėl vadinamų gelbėjimosi, valčių medžio atplaišos palakstė į šalis, bet sulindę nuo to besislepiantys kontrabandininkai net ir tuomet nemanė škunos stabdyti ir amerikiečiams paklusti.

Pagal vieną iš tik romantizuotų, ko gero, pasakojimo versijų teigiama, kad drąsuolis kapitonas Jack Randell, prasidėjus apšaudymui, iškėlė jau suvarpytą britų Union Jack vėliavą, ir netgi vienas amerikietis automatine serija norėjęs šią vėliavą nukirsti, bet niekas negalėjo sustabdyti karų veterano…

JAV pakrančių apsaugos jūreiviai, ginkluoti “Tommy gun“ – jau Antrasis Pasaulinis karas (iš dcmm.org)

Manau, kad karo veteranas, kaip pats prisimena teisme liudydamas, lindėjo žemiau denio kaip ir jo nuo apšaudymo bei medžio atplaišų besislepianti įgula. Juolab, kad dabartinę JK vėliavą, vadinamą Union Jack, civiliuose laivuose netgi draudžiama iškelti, nes ją kaip priešakinę laivo ir tvirtovės vėliavą iškelia tik Royal Navy karo laivai būdami uoste arba plaukdami parade – kaip minėjau, britiški, įskaitant buvusias kolonijas, civilių laivai ir jachtos, neskaitant anksčiau minėtų išimčių dėl blue ir white ensign, išsikelia red ensign (netgi dabar Australijos jachtos kelia ne mėlynąją valstybinę, net tokio paties dizaino raudoną vėliavą!).

Niekas, ką pripažino abi pusės, išties iš Dexter laivo nesitaikė į škunos įgulą, apsiribodami tik paties laivo niokojimu, net ir nesistengdami šio paskandinti.

Nutraukęs apšaudymą Dexter laivo vadas šūktelėjo škunos kapitonui, ar tas pagaliau dar nepersigalvojęs?

Šis atšovęs, kad net nemano persigalvoti! Sakoma, kad įgula irgi pritarusi savo kapitonui, kad jankiai gali škuną paskandinti, jei taip nori, bet dabar visi šie britai (sic!) jau tikrai nebenusileis.

Tuomet Dexter laive įsakyta pradėti šaudyti į škunos korpusą, tikintis, kad tai padės persigalvoti, juolab, jų krovinys juk irgi bus pažeistas. Tačiau banguotoje jūroje net ir iš tokio atstumo taikytis nėra taip paprasta, ir vienas sviedinys pramušė didelę skylę škunos šone žemiau vaterlinijos priešakinio stiebo zonoje.

Vėliau buvo teisme ginčijamasi, ar tą Dexter padarė tyčia, turint omeny šio laivo vado motyvaciją ir priesaikas škunos kapitono aderesu, ir, neva, netgi amerikiečiams taip suvarpius visą škunos korpusą palei vaterliniją, ar vis tik tas lemtingas šūvis taip gavosi prie banguotos jūros ir aukštyn-žemyn besikilojančio laivo patrankėlės ir jos taikinio tikslumo neįmanomumo jiems visiškai netyčia, apie ką perspėjęs dar Wolcott laivo vadas savo kolegą.

Nors Dexter laivo vadas buvo šventai įsitikinęs, kad jis ir šiuo atveju nepanaudojo perteklinės jėgos, kaip ir nurodyta pareigybinėse instrukcijose (Duties of Boarding Officers) bei radijo ryšiu gautame įsakyme iš štabo, panaudojus 2 įspėjamuosius tuščius šūvius iš pabūklo, 38 tricolio pabūklo sviedinius ir 400 rankinių ginklų šovinių, ko pasekoje buvo suvarpyti mediniai denio antstatai su vairine ir falšbortai.

Gerokai užkrauta romo dėžių škuna labai greitai priekiu pirmyn ėmė skęsti trys minutės po devynių ryto giliausioje Meksikos įlankos vietoje Sigsbee Deep duburyje net 220 jūrmylių nuo Luizianos krantų.

Gal irgi kiek ironiška, kai irgi pagalvoji, kad šis beveik trikampis duburys Meksikos įlankoje pavadintas JAV okeonografo ir hidrografo bei pakrantės apsaugos kontradmirolo Charles Dwight Sigsbee (1845-1923) garbei, kurio ekspedicija šią vietą atrado ir aprašė 1873-1875 metais, o jo paties laivo USS “Maine“ susprogdinimas Havanoje pradėjo JAV ir Ispanijos 1898 metų karą.   

* * *

Škunos kapitonas įsakė saviškiams griebti bet kokias po ranka pakliuvusias tinkamas medžio nuolaužas, padėsiančias šiems plūduriuoti, nes valtys gi buvo kulkų suvarpytos ir nebetinkamos, ir tučtuojau palikti skęstantį laivą, kol juos išgriebs visą šitą jovalą pridirbę JAV pakrantės apsaugos laivų dabar jau gelbėtojai.

Laivo Dexter pirmos klasės jūreivis Charles Raeburn šoko į bangas gelbėti škunos įgulos narį, plūduriavusį veidu žemyn, kurį apvertė ir užkėlė ant nuolaužų. Juos paėmė iš vandens arčiau buvęs Wolcott, ir neužilgo prisijungė dar du draugai iš jo laivo, padėdami išgelbėtąjį gaivinti, kuris pasirodė esąs škunos bocmanas prancūzų pilietis Leon Mainguy. Deja, šio atgaivinti vis tik nepavyko, nepaisant visų pastangų.

Dar Dexter laivas ištraukė iš vandens penketą škunos įgulos narių, įskaitant ir patį kapitoną Jack Randell, o Wolcott išgelbėjo dar trejetą. Ištraukus kapitoną, amerikiečių jūreivis paklausė, ar tas nėra ginkluotas, į ką kapitonas atšovęs, ar šis nėra kvankštelėjęs, kad šoktų į tokią audringą jūrą plaukti su galinčiais nugramzdinti ginklais ir šaudmenimis – bet vis tiek buvo apieškotas.

Vėliau pakilus rūkui, abu laivai labai jau ir neskubėjo į artimiausiu esantį jiems Naujajį Orleaną kartu su surakintais tarsi karo belaisviais įtariamaisiais britų kontrabandininkais, ir Pietinį Praplaukimą (South Pass) Misisipėje pasiekė tik kovo 23 dieną, pirmam čia atplaukiant Wolcott.

JAV muitinės areštinėje kontrabandininkai patalpinti pateikus kaltinimus dėl “sąmokslo pažeisti Volstead Įstatymą dėl alkoholio prekybos draudimo“ ir “nepaklusimo muitinės pareigūnams, vykdantiems savo pareigas“.

Bet, kaip minėjau anksčiau, jau kovo 30 dieną britų konsulo pastangomis iš cypės paleisti: už kapitoną Jack Randell konsulas paliko $500 užstatą, o įgula paleista išvis pagal žodinį pasižadėjimą nepasprukti nuo teismo, o jau balandžio 10 dieną JAV federalinis Luizianos Rytų Apygardos prokuroras visus kaltinimus prieš Jack Randell ir jo įgulą išvis panaikino.

Pasakojama, kad dar pakeliui link Naujojo Orleano kapitonas Jack Randell nepastebėtas išsmuko į denį surūkyti jam geraširdiškai duotos vieno iš amerikiečių jūreivių cigaretės ir taip netyčia pamatė signalais bendraujančius abu laivus, kuriuos puikiausiai, kaip patyręs jūrininkas, galėjo perskaityti – šie vienas kitam nurodė užčiaupti burnas savo įguloms, kad neprasitartų apie tikrą škunos nuskandinimo vietą, suprasdami, kad veikė už savo jurisdikcijos ribų.

Man atrodo, kad ir ši versija irgi yra romantizuota, nes abu laivai buvo aprūpinti radijo ryšio priemonėmis, todėl ne pamatyti ir nuskaityti siunčiamus vizualinius signalus, o tik nugirsti pokalbį galėjo Jack Randell – arba bent jau radijo bendrauta tarp laivų Morzės abėcėle, ir šią Jack Randell žinojęs, todėl sau išsišifravęs paslapčiomis nuklausęs.

Laivų judėjimo trajektorija Meksikos įlankoje (pagal Ricci, Joseph Anthony, ““All Necessary Force“: The Coast Guard And The Sinking of the Rum Runner “I’mAlone““ (2011). University of New Orleans; Theses and Dissertations: https://scholarworks.uno.edu/td/1342): juoda – škuna “I’m Alone“, mėlyna – USCGC “Wolcott“, raudona – USCGC “Dexter“. 

Kaip bebūtų, bet vos tik laivams atvykus į bazę ir nuvedus į muitnės pastatą pas šios viršininką poną Creighton pro užpakalines duris, kol reporteriai dar nepastebėjo, šių apklausai paties JAV pakrančių apsaugos šios pakrantės diviziono bazės vado kapitono A. L. Gamble, škunos kapitonas Jack Randell iškart šio pradėtus klausimus nukirto pareiškęs oficialiai, kad jie yra nukentėję atviroje jūroje išgelbėti britų jūrininkai, kurių laivą toliau nei už 200 jūrmylių nuo kranto niekšingai paskandino amerikiečių kariškiai, ir todėl jis reikalauja tučtuojau susitikti su britų konsulu bei savo laivo savininkais (ir, be abejo, juos visus paleisti kaip išgelbėtus jūroje nelaimėlius civilius jūrininkus).

Muitinės viršininkas buvo skeptiškas, ar britų konsulas norės matytis su sulaikytu kontrabandininku, juolab, kad savaitgalį to padaryti vis tiek nepavyks – škunos įgula nežinioje ir atskirti vieni nuo kitų buvo pralaikyti kone tris paras, kol pagaliau susitiko su konsulu, ir jau po savaitės nuo pargabenimo jie buvo, kaip minėta, teismo paleisti, o dar vėliau netgi kaltinimai jiems panaikinti.

Nors amerikiečiai įtikinėjo, kad škuna buvusi įplaukusi teritoriniuose JAV vandenyse pusantros jūrmylės, kada prasidėjo teisėtas persekiojimas pagal 1922 metų Muitų Įstatymą (Tariff Act of 1922), tačiau negalėjo pateikti svarių to įrodymų, kai kanadiečių ir britų spauda pačių amerikiečių tokius agresyvius atviroje ir dar audringoje jūroje veiksmus, pasibaigusius civilio laivo paskandinimu ir prancūzų piliečio žūtimi, vadino piratiškais.

Britai netgi šaipėsi, kad tokio incidento išvis nebūtų nutikę, jei JAV pakrančių apsaugos laivams vadovautų kaip ir pridera kompetetingi karininkai, o ne kažkokie “puskarininkiai“ viršilos – amerikietiškasis warrant officer yra mūsų laivūno, irgi esančio virš jų laivyno puskarinkių (amer. petty officer – tai sausumoje jie seržantai, todėl negaliu pakesti paikenų iš lietuviškų KJP, kurie tokį kareivišką, o ne jūreivišką, laipsnį iš kranto į mūsų karo laivus partysė!), laipsnis, kaip ir sovietų laivyne buvo toks “nedadarytas karininkas“ mičmanas (beje, rusai dabar gausių anekdotų herojus praporščikus ir mičmanus jau panaikino, nors šie dar prie caro buvę žemiausiu karininkų laipsniu), kai patys britai istoriškai midshipman jau priskiria esamo kariūno ir būsimo karininko laipsniui (komisijos ir patento reikalas, kaip sakoma).

Paleisti atšaukus visus kaltinimus jau balandį, įvairiais pakeleivingais laivais škunos I’m Alone jūrininkai ir jos kapitonas sugrįžo į namus. Bocmano Léon Mainguy kūnas ištaigingame karste buvo išsiųstas į jo gimtąjį Sen Pjerą – šis gražus gestas škunos savininkams kainavo $516.14 (gerokai daugiau už mėnesinę škunos kapitono algą).

* * *

Galop, visas triukšmas baigėsi tuo, kad JAV politikai pasidavė spaudos ir visuomenės nuomonės spaudimui bei privertė JAV pakrančių apsaugai vadovavusį kontr-admirolą Frederick C. Billard tik taikyti reikiamus įstatymus prieš kontrabandininkus, bet nešaudyti į juos tol, kol į pačius pareigūnus nepradedama šaudyti – t.y. šaunamuosius ginklus naudoti tik asmeniškais savigynos tikslais ir daugiau laivų nebeskandinti.

Kaip bebūtų, Iždo Departamentas ir Pakrantės Apsaugos vadovybė palaikė šiame incidente savo pareigūnų veiksmus, nors prieš akis laukė dar šešeri metai bylinėjimosi su britų Kanada ir kompensacijų mokėjimas.

Pradžioje Kanada reikalavo $350’000 kompensacijos ir oficialaus JAV atsiprašymo, bet kai paaiškėjo iššifravus radijo ryšio pranešimus tikrieji škunos savininkai amerikiečiai, buvo sutartos kompensacijos tik tiesiogiai incidente nukentėjusiems.

Taip už visus teisinius nepatogumus $25’000 skirta Kanados valstybei kompensuoti tą jos tarptautinį įžeidimą ir registruotos nuosavybės praradimą, įteikiant ir oficialų atsiprašymo raštą, o dar $25’666 skirta kaip kompensacija kapitonui ir škunos įgulai, iš kurios $7’906 gavo pats Jack Randell, o $10’185 gavo žuvusio bocmano Leon Mainguy našlė ir jos trys vaikai.

Nuo to likusius pinigus įgula pati pasidalino tarpusavyje maždaug po $1’000, kai jam numatytos $907 kompensacijos nesulaukė tik jaunas kokas, kuris užtrukusio bylinėjimosi metu pasimirė – kapitono nuomone, šio sveikatai pakenkė visa įtampa, patirta slepiantis nuo apšaudymo laivo priekyje.

Galutinis sprendimas taip pat neįrodė aktyvaus persekiojimo (hot pursuit) teisėtumo, bet vienareikšmiškai nustatė, kad tiek 1924 metų Kanados ir JAV Alkoholio Tarptautinė Sutartis (Canadian-American Liquor Treaty of 1924), tiek ir tarptautiniai įstatymai nepateisina laivo paskandinimo, ir kad tai vis tik buvo neteisėtas JAV veiksmas, ką, tiesą sakant, juk abiems pakrančių apsaugos laivų vadams škunos kapitonas nuolat ir teigė (tarptautine teise besidomintiems – bylos aprašymas čia).

O Naujajame Orleane, tuomet prie “sausojo“ įstatymo vadintame “šlapiausiu JAV miestu“, vietos laikraščiai kapitoną Jack Randell vadino ne tik įkaitu, bet ir didvyriu. Todėl irgi nenuostabu, kad po tiek metų ir tarptautinės bylos sprendimo mes jau turime ir romantizuotas dainas apie šį įvykį, išaukštinant kapitono ir jo škunos šaunumą ir amerikiečių pareigūnams įprastai ir dabar vis priskiriamą teisėtumą peržengiantį jo įgaliojimus viršinantį grubumą, savo ruožtu romantizuotą holivudinės produkcijos apie kietus policininkus.

Nors dar tuomet aršusis kovotojas už blaivybę “verygininkas“ metodistų kunigas Deets Pickett buvo vietos spaudoje cituojamas kaip pasakęs, kad jo paties “esybę maloniai supurtė dėkingumo žinia pakrantės apsaugos vyrams, kai tie suvarpė [nedorėlių] laivo korpusą; tai buvo taip amerikietiška; tai buvo teisinga!“.

* * *

Kapitonas Jack Randell sugrįžo į Niufaundlendą, po to su šeima persikėlė į Torontą, kur dar pasimaudė spaudos dėmesio spinduliuose, bet prie kontrabandos jau nebesugrįžo, nes ir šis tarptautinis arbitražas dėl jo vadovautos škunos paskandinimo juk baigėsi keletą metų po Prohibicijos atšaukimo, todėl tokių kontrabandininko nuotykių jam nebenusimatė.

Bylos nagrinėjimo metu dar 1932 metais jis vadovavo dideliam motorlaiviui Didžiojo Lokio ežere (Great Bear Lake), o vėliau su šeima sugrįžo į Naująją Škotiją. Jau neužilgo 1939-aisiais ir vėl kilo karas – šįkart Antrasis Pasaulinis, ir kaip jau įpratęs, kapitonas Jack Randell sugrįžo į britų karališkojo laivyno tarnybą.

Vis tik 1941-aisiais dėl sveikatos jis buvo priverstas išeiti į atsargą, o 1944-aisiais, būdamas 65-erių, mirė.

Kas nutiko kitiems šių įvykių dalyviams?

Patrulinis laivas Wolcott kaip irgi nebereikalingas jau buvo nurašytas iš JAV pakrantės apsaugos tarnybos 1935-aisiais, ir daugiau įrašų apie jį nėra. Neradau tolimesnių duomenų ir apie šio laivo vado Frank Paul karjerą bei likimą.

Beje, dabar internetuose aptinkamoje to meto spaudoje sunku rasti ir tų pakrantės apsaugos laivų vadų portretus dėl suprantamų priežasčių, nors galima surasti Dexter laivo įgulos nuotrauką, tačiau ir ten jo pavaldiniai nusifotografavę be savo vado, galėjusio būti kontrabandininkų ir gangsterių taikiniu.

Pats gi Dexter laivo aršusis vadas Alfred W. Powell liko tarnauti JAV pakrantės apsaugoje, išsitarnaudamas jau iki leitenanto laipsnio. Antrojo Pasaulinio Karo metu sunkiai apdegė per gaisrą transporto laive USS Wakefield (AP-21) ir 1944 metais išėjo į atsargą. Jis mirė tik 1980-aisiais.

Jei apie pačią paskandintą škuną I’m Alone sukurtos dainos, tai gana ironiškai finale, bet dar ir įdomiau susiklostė likimas laivui Dexter, kuris irgi jau kaip nebereikalingas kontrabandos gaudyme po Prohibicijos atšaukimo iš muitininkų ir pakrantės apsaugos perduotas 1936 metais JAV karo laivynui ir prirašytas Buffalo bazėje Niujorke kaip patrulinis laivas YP-63.

Naujasis USCGC “Dexter“ laivo vadas mičmanas Sykes prie laivo patrankėlės, nuskandinusios 1929 metais škuną “I’m Alone“ – pratybos Buffalo, N.Y., 1935 m. rugsėjo 17 d. (foto iš US Coast Guard Museum, Seattle, WA).

Laivas dar spėjo sudalyvauti ir Antrame Pasauliniame kare, kur buvo prirašytas JAV laivyno bazei Trinidade – patruliavo Karibuose bei Atlante. Per šį karą 1942 m. birželio 16 d. YP-63 laivas ir pakrantės jachta Opal išgelbėjo 91 žmogų iš trijų prekybinių laivų, vienas po kito paskandintų vokiečių povandenlaivių U-126, U-161 ir U-502.

Pavadintas USS Biscayne, dar spėjo patarnauti ir Viduržemio jūroje bei Ramiąjame vandenyne. O 1946 metais savo ruožtu laivynas kaip ir jiems jau nebereikalingą ir atitarnavusį kare laivą WAVP-385 perdavė vėl atgal pakrančių apsaugai, kurie atvadino į Dexter ir naudojo patruliuodami Šiaurės Atlante kaip meteorologinį laivą iki 1953-ųjų, kuomet iš savo aktyvios tarnybos išbraukė.

Vis tik laivas nekeliavo į metalo laužą, bet į pakrančių apsaugos laivų remontą Curtis Bay Merilende. Po penkerių metų remontas ir atnaujinimai baigti, ir laivas sugrąžintas 1958 metų birželio 30 dieną vėl į tarnybą kaip mokomasis pakrančių apsaugos laivas bei paskirtas į šių jūrų bazę Alamedoje prie San Francisko. Laivo vadu tapo komandoras (commander – pulkininko-leitenanto atitikmuo sausumoje) Bainbridge B. Leland, o įgulą sudarė dar 8 karininkai, 10 vyresniųjų puskarininkių (chief petty officers) ir net 65 jūreiviai – nepalyginsi su tarpukario laikų įgulos sudėtimi.

Tik aš esu tikras, kad šaltiniuose taip yra supainioti du skirtingi laivai, ir USS Biscayne tiesiog tapo USCGC Dexter senųjų laivų garbei.

O tikrasis Dexter po karo buvo nurašytas ir parduotas privatiems asmenis, kaip rašoma Naval History tinklapyje navsource.org apie YP-63 rašoma, kad tarnybą pradėjo 1925 m. lapkričio 3 dieną kaip USCGC Dexter, bazavosi 1925-1927 metais Bostone, Masačiusetso valstijoje, o po to 1927-1934 metais Pascagoula, Misisipės valstijoje, po ko 1935-1936 metams perkeltas į Buffalo Niujorko valstijoje.

Čia iš pakrančių apsaugos tarnybos išbrauktas 1936 m. sausio 31 d. ir perkeltas į JAV laivyną kaip YP-63 rezervistų mokymui su baze tame pačiame Buffalo Trečioje Laivyno Apygardoje, kur prabuvo iki 1940-ųjų, kuomet iš Didžiųjų Ežerų perkeltas į Niujorką lapkritį, o 1942-1945 metais priskirtas Karibų Jūros Fronto bazei Trinidade.

Po karo sugrąžintas į Čarlstoną, kur 1945 m. rugsėjo 17 dieną išbrauktas iš karo laivyno registro ir 1946 metais liepą perduotas Karo Laivybos Administracijai – iki čia istorija ir sutampa.

Karo Laivybos Administracija (War Shipping Administration) jau liepos 2 dieną pardavė laivą James B. Fowler iš Revere, Masačiusetse, kuris pervadino į Kingfisher (ON 255692). Taip ir plaukiojo iš Bostono kaip gilavandenis pramoginis laivas iki buvo 1961 metais parduotas Robert H. Wagner iš Čikagos Ilinojaus valstijoje, kuris pervadino į Jamaica II, o 1994 metais į Buccaneer, priklausantį Wagner Charter Co. Čikagoje, kur netgi turėjo savo užsakymų telefono numerį 1-800-PARTY-BOAT.

Kažkaip čia ironiška, nes juk buvo pavadintas Karibų piratų bukanierių vardu, ir taip buvusiame pakrančių apsaugos laive, kovojusiame prieš alkoholį, dabar jau šis liejosi laisvai…

Nuo 2008 metų nebenaudojamas ir apleistas laivas Buccaneer prakiurksojo apleistas Little Calumet River upės uostelyje, beruošiant šį paskandinti Mičigano ežere ir laukiant vietos valstybinių bei kariškių, kuriems laivas nebeturi istorinės reikšmės, leidimų – kas ir įvyko 2010 metų birželio 18 dieną 7 mylios (kitur dar rašo, kad 10 mylių) nuo Čikagos, kur 74 pėdų (22.5 m, nors dar kitur radau, kad 70 pėdų) gylyje laivas tapo nardytojų džiaugsmui dirbtiniu rifu.

Iki giliausiame Meksikos įlankos duburyje gulinčios sušaudytos škunos I’m Alone, kurios kapitonas Jack Randell atsisakė paklusti jį persekiojusiems amerikiečiams, jau taip paprastai ir nenunersite, ir šios paskandinimo kadrų iš 1929-ųjų metų juk irgi nepamatysite, bet… yra nufilmuota, kaip Buccaneer, buvęs Dexter, paskandinamas pačių amerikiečių – čia man kaip ir toks savotiškas, gana liūdnas ir simboliškas šių dviejų laivų galutinio susitaikymo gestas gavosi:

* * *

Sakote, turėtų juk būti dar viena šio ciklo dalis?

Ko gero, taip. Ir, tikiuosi, kad dar su laiku irgi bus, tik pasakojimas apie to meto įvykius šia parašyta dalimi jau, deja, yra baigtas, kiek galėjau rasti atviruose šaltiniuose, nesikuisdamas JAV archyvuose.

Ačiū, kad skaitėte, ir primenu – prenumeruokitės!

Ahoy!

Ir aš jums dar dėkoju už balsavimą piniginiais vienetais tinklaraščio plėtros labui per čia.

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.