Kitokia istorija… o kas toliau?


Jei Romualdas Adomavičius paskatino parašyti apie 1927-ųjų metų laivo “Prezidentas Smetona“ kitokią istoriją, kaip ten buvo su tais turkų kontrabandininkais iš tiesų, tai Valdas Japertas privertė epilogą peržiūrėti ir iškelti čia atskirai, nes labai nemenkai medžiagos papildymui surankiojo!

Tikėtina, kad tai, kiek čia sudėliojau, reiks ir vėl papildyti informacija ir faktais. Ir tai yra labai gerai! Nes kaip bežiūrėsi, o šie žmonės – yra mūsų jūrinės Lietuvos kūrėjai, ir pasakojimai apie juos yra tikras jūrinis Lietuvos paveldas (kaip ir minėtieji Romualdas ir Valdas neleidžia šiam paveldui pranykti!).

Na, atrodytų, taip neseniai viskas vyko – tarpukariu. Tačiau kaip viskas iš pradžių trinta sovietų, o po to jau mūsų pačių, post-sovietikų, todėl imta ir pamiršta.

Galim teisintis tik nežinojimu, bet veikiau nesiteisinkim, o prisiminkim.

* * *

Po to šmeižikiškai vokiškoje ir memelanderiškoje spaudoje nušviesto 1927-ųjų metų įvykio, kapitonas A. Daugirdas sąžiningai ir pareigingai dirbo Klaipėdos locų (laivavedlių) tarnyboje. Būtų labai įdomu patikslinti, kada jį tiksliai pakeitė laivo “Prezidentas Smetona“ vado pareigose Antanas Kaškelis (ir vėl Valdas Japertas, ačiū jam, papildo: 1927m. gruodžio 1d.). O iš bocmano pareigų 1928m. kovą atsistatydina ir J. Tamašauskas, grįžęs į tarnybą po sužeidimo gydymosi.

Priminsiu, kad A. Daugirdas buvo vienas iš Lietuvos jūrininkų sąjungos (1923 m.) bei Klaipėdos jūrų jachtklubo (1929m.) steigėjų, ilgametis šio jachtklubo valdybos narys ir rėmėjas. Mirus kapitonui L. Stulpinui 1933-čiaisiais, dar buvo ir uosto viršininku iki Klaipėdą 1939 metų kovą paėmė Trečiasis Reichas.

Atėjus jau sovietams, emigravo su šeima į Kanadą, kur 1979 metais ir mirė, palaidotas Čikagoje (ten iš Kanados “anapus ežerų“ persikėlė jo dukra). Beje, jo anūkai, broliai Nekai, prisimena (žr. straipsnį “Klaipėdos Dienoje“), kaip juos senelis Adomas mokė buriuoti Mičigano ežere, o dabar jie patys turi jachtą ir randa laiko po burėmis pakartoti senelio duotas pamokas. Tad kapitonas Adomas Daugirdas yra svarbus ne tik jūrininkams, bet ir VSAT bei mums, buriuotojams, ir ne vien savo anūkams, kuriuos įtraukė į buriavimą.

Kapitonas A. Daugirdas Klaipėdos jachtklubo valdyboje 1935m. (sėdi pirmas iš dešinės – iš wikipedia.org)

Iki sugrįžimo į Lietuvą po 1917m. revoliucijų Rusijoje ir įstojimo į Lietuvos kariuomenę, kurioje vadovavo autobatalionui, Adomas Daugirdas mokėsi Peterburge, o 1916-taisiais jis baigė povandenininkų karo mokyklą Balaklavoje (Juodoji jūra), tarnavo Rusijos povandeniniuose laivuose Pirmąjame pasauliniame kare (gal pažinojo ir admirolą Kolčiaką, kurio jūrinio minavimo metodikos pagrindai iki šiol taikomi laivynų praktikoje, nors čia veikiau A. Kaškelis buvo pažįstamas, kaip karinis minuotojas ir tralininkas?), tad, sutikite, drąsos stoka 1927-ųjų metų istorijoje apkaltinti A. Daugirdą tikrai sunku (nors, pagalvojau, tas povandenininko mąstymas “skyrius kovoja už išgyvenimą“ žymę sprendimuose palieka).

Klaidų darome visi, bet būtų neteisinga teigti, kad kapitonas Adomas Daugirdas tuomet susimovė, palikdamas J. Tamašauską – manau, kad buvo ir išliko garbingu žmogumi ir tikru jūrininku.

Nežinau kol kas itin tiksliai, kaip toliau klostėsi ir sumanaus bei drąsaus leitenanto J. Tamašausko likimas ir jo tarnybinė karjera. Mano galva, turėjo būti apdovanotas ne vien už sužeidimą kovinės pamainos ir tarnybos metu, bet ir už visą šitą 1927-ųjų istoriją, kurios metu parodė save esant tinkamu vadu, išsaugodamas žmones (savo pavaldinius ir sulaikytuosius civilius), krovinį (įrodymus!) ir laivą. Laivas, priminsiu, atiteko kaip prizas Lietuvos valstybei – ir tame didelis paties J. Tamašausko nuopelnas.

Ir Valdas Japertas (ačiū jam, kaip visada!) papildė informaciją: leitenantas J. Tamašauskas, jau perdavus laivą “Prezidentas Smetona“ iš vidaus reikalų ministerijos krašto apsaugos ministerijos pavaldumui 1933 metų sausio mėn., kuomet laivo vadu jau buvo kapitonas Antanas Kaškelis, vis tik liko tarnauti pasienio apsaugoje ir tapo vieno didžiausių pasienio apsaugos laivų “Partizanas“ vadu, kur sėkmingai tęsė kovą su kontrabandininkais!

“Policijos“ žurnale rašoma (ačiū Valdui Japertui už paieškas archyvuose), kad J. Tamašauskas 1927 metų liepą paskiriamas laivo bocmanu, o 1928 metų kovo mėn. 10d.  išstojo iš tarnybos. Esu tikras, kad turėta omeny laivas “Prezidentas Smetona“. Kada politikos labui vyresnybė atleido kapitoną A. Daugirdą, manau, kad, grįžęs po sužeidimo, laivą pavymui šiam paliko ir baisiomis “nuodėmis“ greičiausiai irgi apkaltintas J. Tamašauskas.

Žinoma, kad kapitonas (pasienio apsaugos majoras) A. Kaškelis atsivedė jau į laivą savo karininkus padėjėjus, tame tarpe ir bocmaną (manau, kad tuomet tai vadinta “laivo inžinieriumi“, kuriuo tapo kariuomenės, nenorėjusios atiduoti “policistams“, dideliam pasiutimui Antanas Darginavičius, o konkrečiai jau laivūno, arba tikrai bocmano, kaip jūreivių vyresniojo puskarininkio arba viršilos laive, pareigas aprašė ir parengų jau kapitonas A. Kaškelis), tad spėju, kad J. Tamašauskas atsirado turkų laive ne vien kaip pasieniečių-jūreivių vadas, kuo paprastai laive yra bocmanas (J. Tamašauskas turėjo leitenanto laipsnį, o tai jau laivo vado pavaduotojas ir karininkas, ne šiaip bocmanas, kuris yra tik puskarininkis!), bet ir kaip mechanikas ar “laivo inžinierius“, kuris turėjo tikslą apžiūrėti turkų laivo variklį ir pabandyti jį suremontuoti.

Ir tikrai iš pačios jūrų pasienio tarnybos tai neišstojo! Neaišku tik, kada perėjo jau iš pasienio apsaugos į karo tarnybą (tikiuosi, tik kol kas to dar nežinau), bet dar 1936 metais minimas kaip laivo “Partizanas“ vadas (pagiriamai minimas, atkreipkim dėmesį žemiau!). “Prezidento Smetonos“ laivo vadas kapitonas A. Kaškelis buvo paleistas į atsargą 1939 metų gale – ar jau tuomet J. Tamašauskas sugrįžo atgal į senąjį laivą?

Tikėtina, kad jis jau matė (o gal ir prisidėjo?) ir laivo parengimą tarnybai, nupirkus iš vokiečių 1927 metais, ir matė iš šalies laivo nurašymą 1932 metų sausį (pats gi liko aktyvioje pasienio jūrų apsaugos tarnyboje), ir gal stebėjo užsitęsusį laivo remontą bei tapimą iš pakrančių apsaugos laivo į karo laivą (kuo jis nuo gimimo iš tiesų ir buvo) 1934-1935 metais, ir oficialų Lietuvos karo laivyno sukūrimą 1935 metų rugpjūčio 1 dieną (įdomi paralelė: kaip 1991 metų savanoris prisimenu, kad mes “asmeniniu“ ginklu nešiojomės… policininkų “bananus“ ir ašarinių dujų balionėlius – taip ir karo laivynas kūrėsi iš policijos), nors jam tarnybos požiūriu niekas ir nebesikeitė – gal tiesiog atsirado vilčių kada nors iš jūros policijos pereiti į karinę jūrų tarnybą?

Man įdomu, ar J. Tamašauskas Klaipėdos jachtklube (ten buvo ir karo laivo štabas), yra išgurkšnojęs bent bokalą su laivyno karininkais, nesenais savo kolegomis? Jeigu taip, apie ką jie kalbėdavosi? Gal lengvai kauštelėję pasišaipydavo vieni iš kitų? Tarkime, Jūrų apsauga šaipėsi, kad jie bent jau realiai tą Lietuvos jūrą saugo, o kariškiai gal atsikirsdavo, kad “Palangos jūroj nuskendo mano meilė, ir policistai jos neatiduos“. Matavosi laivų tonažais ir kalibrais?… Kokie santykiai buvo: kolegiški ar konkurentiški?

Tuo metu uoste dar sukosi civilio laivyno jūrininkai, uostininkai, budžiai (jūrų skautai), studentai iš korporacijos “Jūra“, buriavimo mokyklos kursantai, buriuotojai iš Klaipėdos jachtklubo – ir visas tuntas analogiškų pasipūtusių ir nebendravusių su lietuviukais memelanderių. Ar mušdavosi baruose prisigėrę? Ar yra sulaikymo protokolų? O gal atvirkščiai – daug bendrų renginių tarp lietuvių (apie lietuvių ir memelanderių nebendravimą ir vieni kitų demonstratyvų ignoravimą kalba visi). Gaila, nebėra užrašytų tų istorijų, o ir dalyviai seniai nebe su mumis.

1934 metais, iš pasienio tarnybos išėjus vyr.šturmanui Vytautui Babarskui (laikinai šis vadovavo visai pasienio apsaugai iki 1933 metų, kai paskirtas Remeikis), jo vietą kaip tik ir užėmė jau kapitonas Juozas Tamašauskas. 1935m. sausio 1d. pasienio tarnyba tampa Jūros apsauga (6 laivai, bazė Kopgalyje – kalbant apie laivyną tarpukariu, šis faktas pamirštamas ir egzistuoja tarsi tik vienas laivas “Prezidentas Smetona“), laivynas, kaip atskira kariuomenės rūšis, sukuriamas po pusmečio, o nuo 1936 metų kovo 1d. laikinai visai Jūrų apsaugai vadovauja jau J. Tamašauskas (pastaroji detalė įdomi, mat tuomet uostui vadovauja A. Daugirdas, Jūrų apsaugai – J. Tamašauskas, o Jūrų laivynui – A. Kaškelis, kuris pakeitęs A. Daugirdą).

Bet vadovauja ne iš kabineto: 1936 metų balandžio mėn. 2 dieną, vadovaudamas laivui “Partizanas“, sulaiko po susišaudymo per naktį kontrabandininkų laivą “Willy“ prie tos pačios nelemtosios Palangos , o 13-tąją – “Ella“ – abu su žymia spirito kontrabandos siunta.

Dar leidinys “Policija“ pažymi, kad visą laiką buvo juntama radijo ryšio priemonių stoka, tad kaip tik prie J. Tamašausko įrengiamas radijo ryšys tarp “Partizano“ ir Kopgalio bazės. Įdomi detalė po 1927m., tiesa?

“Jūra“ 1936m. Nr.5 – kapitonas Juozas Tamašauskas ir jo laivas “Partizanas“, velkantis (!) sulaikytą prie Palangos kontrabandininkų laivą.

Kokie buvo J. Tamašausko asmeniniai prioritetai ir motyvai: kovoti su nusikaltėliais Tėvynės labui, ar pereiti tarnauti kariškiu Tėvynės labui? Kada tas sprendimas stoti į karo tarnybą subrendo: po 1938-ųjų ultimatumo, ar po 1939-ųjų, netekus Klaipėdos, o gal anksčiau, begurkšnojant M. Velykio fabriko, tapusio “Stumbru“, trauktinę A. Kaškelio “kanceliarijoje“ Klaipėdos jachtklube?

Jau 1927 metų aukščiau aprašyta istorija parodė, kad nuotykių ir pasiryžimo J. Tamašausko tarnyba teritorinės jūros apsaugoje tikrai nestokos – vien čia pateikti 1936 metų balandžio nutikimai nuobodžiauti neleido. Ar jau buvo laivo “Prezidentas Smetona“ įgulos sąrašuose J. Tamašauskas, kuomet buvo vykdomas laivo remontas 1938 metais po išmetimo ant seklumos prie Šventosios 1937 metais, ar vis dar tarnavo tuomet Jūrų apsaugoje?

Tikrai jis betarpiškai matė ir Klaipėdos netekimą bei skubią evakuaciją į Liepoją, ir sugrįžimą į išgilintąją Šventąją 1939 metais. Jei vadovavo laivui “Partizanas“, tai buvo vienas iš tų laivo vadų, kurie paliko uostą ir Kopgalio bazę skaudančia širdimi, mažai vildamiesi į jį sugrįžti…

Tad matė jis ir liūdną “Prezidento Smetonos“ bei valstybės galą, deja.

1940 m. birželio mėn. 15 d., prasidėjus sovietų okupacijai, teigiama, kad Šventosios uostą užtvėrė du sovietų laivai ir povandeninis laivas (lįsti arba nebuvo kur, arba pabijojo, neturėdami jūrlapių ir locijos, net jei lietuviai ir nesipriešintų, kas, deja, buvo visuotinis lietuvių “patriotinis“ neveiklumas).

Paprastai istorijos pasakojimuose teigiama, kad SSRS karinė vadovybė pareikalavo, kad karo laivas „Prezidentas Smetona” su visa įgula taptų jai pavaldus, pakeistų pavadinimą ir iškeltų raudoną vėliavą. Netgi yra žinių, kad tuometis laivo vadas kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas tokiam reikalavimui nepakluso. Sakoma, kad P. Labanauskas, kartu su laivo navigatoriumi P. Kuizinu ir R. Naku (jo pareigų nežinau, ir kaip jis į trijulę čia įsipaišo), nuleido Lietuvos karo laivyno vėliavą ir nakties metu jachta “Nijolė“ išplaukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 19 d. laivas pakeitė pavadinimą, raidės „Smetona” buvo nukaltos ir laivas tapo „Prezidentu”.

Ir va čia palysiu ant šito dipukiško parado: nebesutampa šis oficialusis laivo istorijos paprastai pateikiamas pasakojimas, mat, kapitonas-leitenantas P. Labanauskas (atėjo į laivą tarnauti kaip artilerijos karininkas dar prie A. Kaškelio) iš tiesų jau prie sovietų Liaudies Seimo siūlė patrumpintą laivo pavadinimą iš “Prezidento“ pakeisti į labiau tinkamus ir kažkiek neutralesnius (ypač man patiko, žr. iliustraciją, kad etmonas Katkevičius ir Salaspilio mūšis kotiruoti aukščiau dabar taip išpopuliarinto Žalgirio!).

Tad kaip iš tiesų būta tuomet su laivo vėliavos kėlimu, ir kada iš tiesų P. Labanauskas, neatsiklausęs savo sovietinių vadų, jau iš tiesų išburiavo iš Lietuvos, ir kiek tame jo veiksme būta to “nepaklusimo“ bei “pasipriešinimo okupantams“ (šis P. Labanausko demaršas dažnai pateikiamas kaip “vienintelis karinis junginys, kuris pasipriešino sovietų okupacijai“)?

Valdas Japertas atkreipė dėmesį, kad LTSR suformuota tik liepos 21 dieną, tad aš manau, kad tie trys istorijoje pateikiami grasinantys mums Šventojoje sovietų laivai varge ar buvo iš viso, o jei ir buvo (tikėtina, kaip ir sukauptos pasienyje didžiulės sovietų kariuomenės pajėgos), tai laivo vėliavos keisti tuo metu tikrai dar nevertė, nes Trispalvė dar kurį laiką naudota ir prie Liaudies Seimo, kai laivas virto iš “Prezidento Smetonos“ į tiesiog “Prezidentą“.

Paleckiukai trumpina laivo pavadinimą (iš Dainiaus Šilgalio FB viešojo archyvo)

O kapitonas-leitenantas P. Labanauskas “evakuavosi“ į Vokietiją 1940-ųjų liepos 20-osios naktį – tad gali būti, kad jis pats to raudonojo skuduro, formaliai žiūrint, tikrai ir neiškėlė (šiuo faktu galėjo drąsiai sau girtis, kuomet buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa rūpino jam Brazilijos vizą, į kur ir išvyko iš Vokietijos per Švediją). Nes po jo dezertyravimo tą jau padarė kitąryt be jo – paprasčiausiai tiesiog laivo vėliava nuleidžiama saulei leidžiantis ir pakeliama 8 val. ryto. Bet kad tai vadinti “priešinosi“?…

Veikiau jau tik nepakluso, bet labai jau taip pasyviai, nes bravūriškos drąsos tai tikrai nedemonstravo. Antraip ir Antanas Smetona yra dukart drąsus, palikęs savo valstybę 1918 ir 1940 metais dėl bolševikų invazijos – todėl palyginkite su Vytautu Landsbergiu, kuris persiuto sužinojęs 1991-aisiais, kad jo evakuacijos iš Aukščiausiosios Tarybos ir vėliau Lietuvos planus savanoriai parengė ir jam pristatė, nes trauktis tai jau šis tikrai niekur neketino (egzilinei Vyriausybei turėjo vadovauti A. Saudargas, kuris velniažin kur per tas kelias paras klaidžiojo, pagimdydamas aibę gandų nuo “pabėgo“ ar “pasiklydo“ iki “slapta Landsbergio misija“, “provokacija“ ir “pagrobė kagėbistai“).

Gal tikrai P. Labanauskas pasiėmė tiesiog jau nebereikalingą tą nuleistą laiku (sic!) laivo vėliavą 20-tosios vakarą, saulei leidžiantis… Labai įdomu žinoti, kur ji yra dabar, nes, kaip bebūtų keista, joks muziejus Lietuvoje neturi išlikusių nei šios, nei kitų Lietuvos karinio laivyno laivo vėliavų, kaip ir negausiai rasite Lietuvos kariuomenės pulkų vėliavų (ar yra Karo muziejuje, nepamenu jau). Net Lietuvos karo laivyno vėliavos paveiksliuko tikslaus niekas neturi (nesistebėkite: Valdas Japertas baigia atkurti pagal aprašymą ir nespalvotas nuotraukas, tad čia dar rasite).

O ir tarpas tarp Šventosios “blokados“ ir galutinio valstybės okupavimo yra gerokai ilgesnis, nei mėnuo, tad ir čia nereikia mums savęs guosti. Nebent tuo, kad juk jau po metų lietuviai pagaliau atkus, o dar po ketverių išeis ilgam priešintis okupantui su ginklu, neturėdami savos kariuomenės ir, juolab, šiuo atveju – laivyno (mąstykite apie ginklų ir žmonių kontrabandą pasipriešinimo labui).

Nepamirškite, kad nuolaidas valstybiniu mastu pradėta daryti ne 1940-aisiais nuo birželio vidurio, o jau 1938-aisiais, paklūstant lenkų ultimatumui, ir dar po buvo 1939-ieji, kuomet vokiečiai atsiėmė Memelį, tad 1940-aisiais sovietai nebuvo “patys tie blogiukai“ (Vilnių gi grąžino!), o naujoji valdžia visokeriopai juos vadino “draugais“ ne vien pagal anų priimtą tarpusavio kreipinį.

Pats “tautos vadas“ A. Smetona ir jo tautininkų valdymas (šie irgi draudė neigiamus atsiliepimus apie SSRS spaudoje dar gerokai po to, kai ėmė paramą iš SSRS ambasados savo rinkimams iki 1926-ųjų perversmo) ne vienam ir ne raudonąjam lietuviui buvo gerokai įsėdęs (antismetoniai pučai sužlugdomi VSD vos ne kasmet, o kur dar Panemunės arba Suvalkijos valstiečių maištai 1935m. bei Kauno darbininkų jau politiniai streikai 1936m.?), o kad papuvusi nepilietinė ir demokratijos stokojanti Lietuvos valstybė ir visuomenė žingsnelis po žingsnelio susitaikė su tokiu ir taip 1926 metais karinio perversmo būdu įsitvirtinusios valdžios nuvertimu ir vis plėtė kiekvienas savo asmeninės “tolerancijos“ ribas naujiesiems koloborantams (“kad ir komunistas, bet tai vis savas, lietuvis“ – čia ne deja vu?), tai dera patiems sau pripažinti nuoširdžiai – vien tam, kad nepasikartotų 1940-ieji (o ar dera man čia vėl eilinį kartą priminti, kokius žmones dabartinis LBS yra garbės nariais įsiamžinęs, ir apie kuriuos nei pypt?…).

Stovėti po medžiu, demonstruojant moralinį lankstumą, yra būtingas lietuvio “inteligento“ bruožas – ar Adomas Mickevičius rašytų eilėmis, ar Romualdas Granauskas proza. Demokratinėje visuomenėje kariškiai paprastai į valstybės reikalus nesikiša, tiesiog demokratiški politikai leidžia juos pakišti politikos labui. Kariuomenė – tai yra vienas iš valstybės atributų ir jos visuomenės atspindys, todėl gal nebadykime pirštais į kariškius, kad tie pasidavė “be šūvio“, nes pasidavė gerokai iki jų ir politinė valdžia, ir visuomenė (šiandien tie patys žmonės vapa “prie ruso buvo geriau“).

Laivo vado P. Labanausko raportas vadovybei dėl “Prezidento“ pakeitimo į tinkamesnius

Kaip bebūtų, bet jau po kelių įsivyravusios okupacijos ir prasidėjusios sovietizacijos dienų (mano galva, teisingas mėnuo čia yra liepa, o ne birželis) laivas pervardintas „Pirmūnu” (raporte įrašytas pavadinimas gale sąrašo ranka – matyt, ideologinis spaudimas taip spėriai keitėsi, kad nespėta “tinkamų“ raštų spausdinti!).

Ir va nuo 1940 m. liepos 21 d., kuomet anot Lietuvos lakštingalos Salomėjos Nėries “Lietuva grobikų jau nebijo – budriai saugo milžino jėga“ (aha, pats milžinas ta jėga ir pasigrobia “pasaugoti“…), jau karo laivui laikinai ir de facto vadovavo kapitonas-leitenantas (atitiko kapitono turėtą laipsnį sausumoje ir Jūros apsaugoje) J. Tamašauskas, kaip tik išvakarėse P. Labanauskui nusprendus “paburiuoti“ (oi, ne tokiomis aplinkybėmis J. Tamašauskui priderėjo pelnytai laivo vadu tapti!).

Tačiau irgi neilgai “tepakolaboravo“ su sovietais: 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo duotas įsakymas išskirstyti nepatikimą ideologiškai ir tautiškai įgulą, o karo laivą perduoti SSRS kariuomenės vadovybei, kuri neužilgo laivą pervadino “Koral“, o karo pradžioje vokiečiai savo gamybos kūrinį, mums kainavusį 1927 metais milijoną markių, ir paskandino kažkur netoli estų ar suomių krantų (pasidžiaukime, kad skandintojas pats ant minos neužilgo ten irgi užšoko).

Tad kada iš tiesų atėjo tarnauti iš pasienio apsaugos vėl į šį karo laivą “Prezidentas Smetona“ (prie A. Kaškelio ar jau prie P. Labanausko?), ir koks tolimesnis dar kartą taip vado “paliktojo“ J. Tamašausko likimas – aš nebežinau. Gerai jam nesibaigė, kažkodėl įtariu…

Nors, tarkime, A. Daugirdas ir P. Labanauskas sėkmingai ir laiku emigravo, kaip ir A. Kaškelis, nors pastarasis kiek uždelsė (gi buvo atsargoje ir su “valdžios nemalone“, tai neskubėjo!), tad 1940 metais kalintas, bet vis tik jau 1943 metais pasitraukė į Vokietiją, kur 1944 metais ir mirė (dab. Lenkija).

* * *

Aš nežinau, kodėl ši 1927 metų istorija nutiražuota tokia nuobodžia melaginga maskuojančia istorija apie tai, kaip “kilo audra, negalėjo į Dancigą įplaukti, sudegino viską, kas laive dega“.

Iš tiesų, tikroji istorija yra verta ne tik detektyvų ir nuotykių rašytojo plunksnos, bet ir pagarbos pirmiesiems tarpukario Lietuvos Respublikos jūreiviams ir jų vadams, tiek 1927-aisiais politikų labui paaukotais, tiek ir 1939-1940 metais dar ir politikų išduotais ir atsižadėtais. Štai taip, “kaimo bernai nuo žagrės“, pašiepiant vokiečiams ar lenkams, ne tik kūrė Lietuvos valstybę, bet ir tuomet ėmė įsisavinti jūrą, išgyvendami audrose ir drąsiai bei ryžtingai atlikdami savo tarnybines pareigas, ko, deja, labai trūko politiniam elitui.

Kodėl ši istorija netapo dar tuomet įkvepiančia visuomenę ir verta pagarbos bei pasididžiavimo – aš nuoširdžiai nesuprantu. Ir, matyt, nesuprasiu, išskyrus tik, kodėl kapitonas A. Daugirdas priėmė tokius sprendimus, apie kuriuos jau rašiau anksčiau. Ir mano pagarba išlieka leitenantui J. Tamašauskui ir jo žmonėms, kurie tokiu vadu pelnytai didžiavosi!

Aš suprantu, kaip jis jautėsi, kai vėl visa atsakomybė jo vadų perkeliama (ar numetama?) ant jo pečių, ir dar neaišku, kada buvo sunkiau – 1940-aisiais kelti raudoną skudurą vietoje laivo vėliavos, kuomet vadas naktį sprunka iš savo posto, ar tuomet 1927-aisiais grumtis su stichija ir sudėtingomis aplinkybėmis, paliktam tuomet audringoje jūroje?…

Iš tiesų, 1927-ųjų yra ne gėdinga, kaip 1940-aisiais, bet iš tiesų garbinga jūrinės Lietuvos istorija! Yra kuo didžiuotis, lietuvi, tikrai yra.

Komentarų: 14

  1. Atgalinis pranešimas: Žalgiris? | skipper_ltu

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.