Ir dar vieną dovaną gavau ankstų 2020 metų vasario 17-osios rytą – švyturių fanatikas Aidas Jurkštas atsiuntė lenkų rašytojo Henryk Sienkiewicz 1881 metais išleistą apsakymą (ar kaip įvardinta dėl trijų formalių dalių skirstymo – novelę) Latarnik.
Ši knygelė – tai lietuviškas 1908 metų J. Margevičiaus vertimas Jūros švyturio sargas, redaguotas 1922 metais Jono Jablonskio ir 2020 metais, stengiantis atkurti senobinį autoriaus teksto stilių, Aido Jurkšto; ISBN 978-83-947026-6-3: Skaityti toliau
Man negalima eiti į knygynus. Kaip lošėjui uždrausti, informavus per kokį nors nacionalinį priklausomybių centrą. Arba užsikodavus kaip alkoholikui, lankančiam anoniminę savipagalbos grupę:
– Sveiki, mano vardas Egidijus, ir aš esu bibliofilas.
Pirma, tai knygą gavau dovanų iš Audriaus – čia trečioji iš jo dovanotųjų, ir sakiau jam, kad neskaitysiu, nes nedraugauju gi su autoriumi. Bet Audrius yra gudrus diegas ir išmintingas organizatorius, nes žinojo, kad vis tiek skaitysiu. Galėčiau ir neprisipažinti, kad perskaičiau.
Antra, tai autorių teko pasiųsti Facebook į tolimąjį plaukiojimą pagal kursą į koordinates 14° 24′ 28″ S ir 71° 18′ 00″ W – nes tiesiog truputį atsibosta bandyti diskutuoti su žmonėmis, kurie yra neteisūs, bet užsispyrę savaip, o argumentas tuomet jų finale yra toks svarus, kad gerą kreiserį vietoje inkaro užlaikytų – “kas tu toks?!“.
Venantą aš vis paskaitau su malonumu savo feedly RSS skaityklėje, kuomet jis ką nors parašo į žurnalą Jūra – tiesą sakant, vien dėl jo ir užsiprenumeravau tą žurnalą, nes kokios nors uosto krovos peripetijos arba glušiai Vilniuje, kurie savo uoste (uostas priklauso Vilniui, ne Klaipėdai) tvarkytis nesugeba, man ne taip ir įdomios, nors Vidmantas Matutis ten ir laiko gerai bures sustyguotas.
Keturvėjininko poeto ir tarpukario Lietuvos buriuotojo Salio Šemerio prisiminimai buvo ne tik Valdo Japerto dėka čia mano tinklaraštyje publikuoti, bet jau pagaliau pasirodė ir pati pilna knyga:
Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse: atsiminimai / Salys Šemerys; [sudarytojas ir paaiškinimų autorius Dainius Elertas]. – Klaipėda: Lietuvos jūrų muziejus, 2016 (Vilnius: BALTO print). – 351, [2] p.: iliustr., nat. – ISBN 978-609-95879-0-5 (įr.). Tiražas 400 egz.
Kai praeitą kartą buvau atostogų Lietuvoje, bandžiau knygynuose nusipirkti, tačiau tokioms knygoms, man nuoširdžiai paaiškino, nėra, suprask, paklausos (“a, jūs irgi buriuotojas… tada viskas aišku – nebus knygos, žinokite“), todėl jų net sandėlyje knygynas nelabai laiko. Galima užsakyti, sako, tada kaip ir Ostapui (kuris dėvėjo škiperišką kepšę) paaiškino: “pinigai ryte – kėdės popiet; pinigai popiet – kėdės vakare; pinigai vakare – kėdės ryte; pinigai ryte…“
Kai netyčia man ar tai Youtube, ar Facebook pakišo The Swallows and Amazons filmo treilerį, matyt, pažiūrėję mano brūžinimo internete istoriją dėl buriavimo (ša, husarai, čia ne tos amazonės ir ne apie tai, kad nuryja), tai negalėjau atsidžiaugti, ir šia džiugia naujiena dalinuosi su jumis – jau šį penktadienį įvyks pasaulinė filmo premjera:
Sako, kad apie ką nuolat galvoji, tai tą nuolat vis ir matai. Kas galvoje – tas ir į akis krenta.
Čia kažkoks selektyvus matymas ar mąstymas. Skamba kaip retentive, bet gal ne – sakė per paskutinį seminarą, bet aš tuomet galvojau apie merginą baržoje, tai nepamenu.
Kai aš dar buvau paauglys ir pradėjau domėtis įvairiomis marinistinėmis kvailystėmis tame tarpe ir dėka brolių Každailių Laivų ir jūrininkų, anapus Geležinės Uždangos išėjo penkeriais metais anksčiau filmas “Seklumų mįslė“ (The Riddle of the Sands), kurį pažiūrėjau gi tik dabar.
Aš nemanau, kad Lietuvoje išvis kažkas šį filmą bus iš buriuotojų, nekalbant jau apie likusius, matęs ir pasidalinęs kur savo atradimo ir pažinimo džiugesiu – o čia kadre gi ištisai akį džiugina klasikinės gafelinės laivė (yawl tipo, kuo buvusi ir Joshua Slocum laivė Spray) ir gafelinė škuna, ir filme išties veiksmas iš esmės vyksta ant vandens ir buriuojant.
Netgi kai iš vienos į kitą perplaukinėjama, tai ne jokiu pripučiamu RIBu su varikliu, o medine normalia valtele su bure, ko net škunoje Brabander nerasi. Mano išvis svajonė buvo ne tik tokią burvaltę įsigyti Trakams, bet ir liko tokią valtelę turėti čarterinėje jachtoje ar nuosavoje vėliau (ir kas geriau už gelbėjimosi plaustus, bet tema ne apie tai).
Kažkada maestro Vytautas Kernagis dainavo:
Ir Dievas atėjo per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
skaityti toliau
Jau rašiau neseniai, kad labai verta įsigyti Aloyzo Každailio knygą “Laivai ir jūrininkai“, kurią šauniai papildė ir iš esmės prikėlė naujam skaitymo bumui istorikas bei marinistas Romualdas Adomavičius.
Štai vienas iš tokių papildymų, kuris puikiai tinka prie buriuotojiškų istorijų – šiaip iš besibaigiančios burlaivių epochos ir užgimstančio jachtingo, tačiau skamba visai šiuolaikiškai, todėl Romas ir įdėjęs, manau, pasakojimo tekstui pagyvinti, susiedamas ir su Klaipėda (nors toji anuomet buvusi Rytprūsių Memeliu).
Iš I tomo III leidimo, 151-152 psl. (cituoju neatsiklausęs, bet ne vien knygos populiarinimui, nesgi mano rekomendacijų pirkti ir skaityti jums maža):
Pauliaus Kovo knygą “Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“ (ISBN 978-609-8112-09-2) įsigijau dar anksčiau, nei tiražas pasirodė knygynuose, bet ir tai nebuvau pirmeivis, kadangi antrasis tiražas jau buvo užsakytas spausdinti, kuomet pirmasis išgraibstytas tarsi karštos bandelės, nespėjęs pasiekti lentynų.
Iš buriuotojiškų knygų ši išsiskiria spalvotų ir profesionaliai atliktų nuotraukų gausa, ir nuotraukos iš tiesų sudaro nemažą dalį knygos – idant pasakyta, kad geriau kartą pamatyti, nei šimtąkart išgirsti (arba perskaityti). Anaiptol, tai ne komiksai, bet va Bitlas, kuris organizavo patiltėje susitikimą su autoriumi, sakėsi perskaitęs per kelias valandas. Aš tuo labai abejoju. Nes kaip pastraipa – taip ir susimąstai.
James L. Haley 2010 metų biografinę knygą “Vilkas. Jacko Londono gyvenimai“ (tas Jackus – tai Džekas, aišku, arba Jack), ISBN 978-9955-16-490-6, kurią iš anglų kalbos išvertė Rita Vidugirienė, išleistą 2013 metais “Gimtojo žodžio“, parėmus Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai, buvau nusižiūrėjęs anksčiau.
Bet vat pirmiau nusipirkau bambizų (taip tarpukariu dar vadinti protestantai) išleistą Bibliją, bet paskui susinervinau, kai paaiškėjo, kad ten ne visos Knygos Senąjame Testamente, nes trūksta gana dažnai cituojamos (todėl dėl pamokymų vadinamos Ekleziasto – ten ir padorus pasiuntimas į Peru yra, kur pasakyta: “eikite ir dauginkitės!“, nors Nahumo knyga yra, jei ką) Siracho arba siracidų knygos. Na, gerai – vardan ekumeniškumo paskaitysiu ir angliškai internete, bet vis tiek tais bambizais, kaip sakė pionierius Vodička apie vengrų honvedus Šveikui, pasitikėti negalima.
Pirkau prieš Kalėdas, nors galėjau kalėdinio vyr. mechaniko paprašyti, tačiau šiojo ir taip buvau visko priprašęs, ko ir prisiprašiau. O vat gerai knygai atsispirti pats negalėjau.
2013 metų nuo Kristaus gimimo (primenu Adventą ne tik laivuką varnai Nelsonui drožiančiam Olandui iš Panemunės) gruodžio mėnesio 18 dieną, kuomet Gracijonas, Girdvilas, Eivilė ir Gracijus gracingai šventė savo vardadienius Tarptautinę migrantų dieną, Jungtinės Karalystės dienraščiui kaltę už anglų nemeilę bulgarams ir rumunams versdamas lenkų imigrantams, krantligės dispanseris patiltėje pas Bitlą buvo gausus pacientų.
Ko gero, tai jau paskutinis metų susibėgimas ant upės kranto mėlynos (linksmakotis jumi į akį, bet, nepaisant didžiųjų miesto žiburių, laivo posvyrį čia tą upę matai!), ir šis gausus dar buvo ne tik ligonių, bet ir dovanų.
Kuomet sužinojau, kad istorikas Gediminas Kulikauskas rengiasi išleisti knygą, kurios branduolį sudarys jo straipsniai, publikuoti “Veide“, “Verslo klasėje“ ir, neabejoju, dar kažkur, kur irgi skaitytojai, pagal save sprendžiu, jo straipsnius beskaitydami atgauna meilę savo Tėvynės istorijai nuo televizinių dialogų tarp profesorių Gudavičiaus ir Bumbliausko laikų (pamenat? “Tai, profesoriau, norite pasakyti, kad Mindaugas buvo šunsnukis?“ “Taip, kolega, bet tai buvo mūsų šunsnukis!“), tai greit primečiau: jei mano koloboranto prosenelio, uolių tautiečių įskųsto dar iki koloboravimo ir nukentėjusio nuo Gestapo, neradusio motyvacijos daryti išlaidas kulkai į pakaušį ir nustekentą paprasčiausiai išmetusio pro Kauno sunkiųjų darbo kalėjimo vartus, kuris su komunistų šunsnukiu Sniečkumi po karo pas save sodyboje latviškus šprotus rijo, užsigerdami armėnišku konjaku, gododami apie darbą vardan tos, kaimynu buvęs buožė ir garsusis knygnešys Akelaitis, tuomet ir man, 1991-ųjų Parlamento savanoriui, kuriam Gedas tą susidomėjimą istorija atgaivinęs, dera kažkaip prisidėti prie šito švento knygos ėjimo į mases ne vien dvasišku ir įprastiniu būdu, bet apjungiant komerciją, reklamą ir edukaciją į vieną, idant paraginimas ir taip peršasi – atkusti su Valensina sultimis, kurios, visų pirma, yra apelsinų (ir ne, tai dar nėra ilgiausias sakinys, kurį esu surašęs).
Kol sukčiaujant kelintąkart pričiuptas Ruslikas ir Ko. iš GoForkYourSail.lt ieško IYT dokumentų, kurių nepametęs, nes jų ir neturi, tai netrukdo vykti kassavaitinėms ketvirtadieninėms mišioms patiltėje pas popą (papą?) Bitlą. Šįkart buvo diena Pi (3.14), kai visokie pi***kai nebūtinai ieško, ko nepametę, bet pameta maules ne vien matematikai.
Bitlas dar man pasako, kad šiandien ir Alberto Einšteino gimtadienis (g. 1879), o šis yra kaip ir mūsų kolega buriuotojas (prašosi pasakojimo, tiesa?) – ir dar aistringu buvęs! Tiesa, spausdinti mašinėle išmoko tik į gyvenimo galą (tai kompiuteriu jam dabar dirbti būtų neįmanomas pasiekimas), o vairuoti automobilio taip ir neišmoko. Buriuoti tas jam netrukdė. O buriuojant patirti nuotykius ne vien pasiklydus – irgi.
Klausiate, o tai kuo šie faktai dabar susiję su dvigubu renginiu tokią dieną?
