Knygos

Gediminas Kulikauskas: Elektros boikotas

Dveji metai po savo pirmosios knygos “Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, istorikas Gediminas Kulikauskas išleido 2015 metais antrąją savo istorinių įvairenybių apie Lietuvą knygą “Elektros boikotas ir [dar] kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, ir nepraėjo dveji metai, kaip aš pagaliau ją perskaičiau (autoriaus dedikacija rašyta spalio 28 dieną, tai kaip ir ne dveji dar).

Galėjau perskaityti ir greičiau, bet tai arba nukišęs nebeištraukiamai per savo kraustymusis, arba laiką švaisčiau nebesugrąžinamai, kol neapsikentęs neištryniau Facebook appso iš smartfono, ir kažkaip laiko atsirado, ir knygas išsitraukiau ramiai paskaityti – vieni privalumai greta ilgiau laikančios baterijos!

O antroji jo knyga turi dar daugiau įdomybių apie praėjusį laiką ir tarpukario Lietuvą.

Čia vienas sėkmingiausių Europoje kovos prieš monopolistą atvejų Kaune yra ir knygos esminė tema (belgų kapitalo piktnaudžiavimas elektros rinkoje – kalafiorų maištas dabar net negali lygintis), bet autorius turi dar kitų domėjimųsi, kurie gulė į knygą vieno iš sėkmingiausių Lietuvos istorijos populiarintojų, kurio nebestabdė redaktoriai straipsnio apimtimi, nors ten nemažai pasakojimų išties tėra ir vos kelių puslapių (kurie priešingu atveju nebetiktų vėl publikuoti spaudoje) – tai ir jo domėjimasis fantastika (to meto ateities prognozės, kurios stebėtinai išsipildę jau dabar), šiurpėmis (visokie siaubai ir to meto baubai), knisinėjimais (įdomiai įkomponuota jo prosenelio Jakšto kaip keltininko ir verslininko priešokiais istorija – irgi buvo toks “lupikautojas-monopolistas“) bei profesine veikla kaip muitininko (šįkart jau lietuvių kontrabanda į prūsokus iš Ubermemelio).

Įdomūs ir pasakojimai apie rinkos santykius bei visuomenę – turgūs su jų papročiais, Šiluvos piligrimai, varnų galvų kramsnotojai Nerijoje, pakelės plėšikai ir civilių gana laisvai turėti ginklai (beje, vienas iš Lietuvos buriavimo tėvų-kūrėjų buvo Albertas Patas, apie kurį Salys Šemerys rašė, kad anam vokietaitė Balbachaitė plaučius peršovusi, norėdama taip atsikratyti įkyriu gerbėju), balandininkai (žinote, kas yra balandis capukas?) ir netgi AB ”Maistas“ aferos, po kurių kokie nors Komskiai tėra vaikai palyginus.

Bendrai paėmus, kiek matau iš detalių, tai labai valstybė savo piliečių tuomet nemylėjo, korupcijos irgi netrūko, kaip, ko gero, tradicija tęsiasi iki šiol – jei paguos, vokiečių sava irgi ne kažką labiau tuomet, ypač atėjus naciams į valdžią.

Beje, užsimenant apie emigraciją, nors šio klausimo jis ir nenagrinėja, tai 2019 metais bus kaip tik 60 metų nuo 1959 metų suregistravimo (lyginta su 1939-aisiais), kuomet lietuvių šalyje gyveno jau tik apie 2.5 mln (nurodytų 200 000 rusų kolonistų aš atmečiau), ir panašu, kad tiek panašiai ir liks po dvejų, nes dabar kažkaip apie 2.7 mln ir yra. Kita vertus, jei ne karas ir visos šitos okupacijos ir ekonominių sistemų virsmai, autorius teisingai pastebi, kad 2000 metams, kada Marijonas parašęs “Tris Milijonus“, tai būtų tekę jam kažkaip rimuoti “puspenkto milijono vien Lietuvoje“, ir tai būtų kažkas panašaus į skandinaviškių valstybių dydį, su kuriomis lyginta tarpukaryje, bet nebeišeina lyginti post-sovietinio “paveldo“.

Linksmai surašyta knyga gana netikėtai baigiasi vis tik liūdnu to meto išviešintos vergovės pavyzdžiu – kaip kažkada Romoje panašiai buvo uždrausta vergovė už skolas (nexus), taip ir visuomenei ūkininko elgesys su piemenėliu našlaičiu taip viešai nebepatiko. Kita vertus, o kiek tokio būta nematyto (kas skundžiasi dabartiniais lietuvių vergvaldžiais), ir tai, manau, būtų gal dar vienos knygos tema, nes ir šioje yra daug apie viską, ir skaitosi smagiai ir lengvai, kad raginu įsigyti, jei dar rasite prekyboje.

Nes Gediminas jau išleido šiemet kitą savo fundamentalų veikalą, kuris seniai buvo lauktas (kas kitas apie Oršą ir Pilėnus aprašęs iš lietuvių istorikų taip populiariai ir aiškiai, ką?!) – “Respublika prieš Maskvą: Lietuvos–Lenkijos valstybės kovų, žygių ir mūšių su maskvėnais istorijos“.

Ačiū autoriui už knygą, o jūs griebkite, kol dar yra prekyboje ši ir kitos, jei ne patriotišku apsimestiniu patosu, o išties mylite Lietuvą ir apie ją norite žinoti daugiau, nei kad rašo vadovėliai, ir niekas to smagiau dar už Gediminą nepapasakojęs!

Nes vat pasibaigs vasara, ateis bobų vasara, ir iš kur dar sužinosite, kodėl ji vadinama bobų, ką? O kiek prie jos atsiradimo jau mano prosenelis turi ryšio – tai čia visai kita istorija.

Reklama
Standartinis

One thought on “Gediminas Kulikauskas: Elektros boikotas

  1. Atgalinis pranešimas: Ernestas Kuckailis: Pavasarį paukščiai sugrįžta | skipper_ltu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s