Užjūris

London’s Callin’ (47): mylėkite vieni kitus, nors tai daryti ir nelengva! ®

I don’t know how to ride a horse
I don’t know how to steer my course
I don’t know how to keep afloat
My life like a sinking boat

Jau galvojau, kad blogai visai – balandis prasidėjęs, o aš taip ir nei vienos dainos naujos šiemet dar neparašiau, nors turiu krūvą (r prieš ū, husarai!) prisirašęs sau muzikinių frazių ir eilių nuotrupų.

Taip ir su šita aukščiau – jau kokią savaitę voliojau, kol praeitą (ne šią praėjusią – rašau 7-tą dieną, bet skaitysite tik ryte 8-tos) naktį sugalvojau, kad gal jau dera pabaigti tekstą. Tik gavosi kažkoks man depresowo-do-dupy-nie-zajabisty tekstas.

Skaityti toliau

Reklama
Standartinis
Užjūris

London’s Callin’ (39): šiaip tamsu

Sėdime su Dantistu mums įprastoje japonų kantinoje pas pažįstamą mūsų gurmanišku apsirijimu besirūpinančią Violetą, ir jis patyliukais papildo mano taurę beaujolais. Sakiau jam, kad negersiu. Aš negeriu, kai stresas. Galiu išgerti, kai man gerai.

Tada božolė, ramiai konstatavo daktaras, savo pramogai raunantis dantis ir už kolegas darbe, ir aš dabar jau susipilu į gerklę tą jo kompotą nejausdamas nei skonio, nei stiprumo – o ir koks stiprumas iš jauno vynelio?

skaityti toliau

Standartinis
Marinistika

Bet ne ryt

Būna naktų, kai nesimiega, gitara neskamba, knyga nesiskaito, į kompiuterį net pažiūrėti nenori, ir esi klaikiai užstrigęs kažkur vidury didmiesčio su visais jo nedominančiais nuodėmingais gundymais ir prabangiomis pramogomis.

O norėtum sėdėti kojas ištiesęs kokpite, spoksoti į žvaigždėtą dangų, klausytis tyliai teškenančių bangelių į bortus ir gurkšnoti martini net ir be ledo.

Ir kad būtų tik paprasta mintis ryt atsikėlus gal sudygsniuoti stakselį, kuris smagiai venduojant prairo. Bet tai ryt.

Bet ne ryt.

unnamed

Iliustracija iš SomewhereOnMed

Standartinis
Kelionės

Apie šmutkes

Kai pradedi kraustytis, nebūtinai iš proto, bet iš namų, kuriuose gyveni kad ir laikinai, pastebi, kiek prikaupei daiktų.

Tarkime, turiu savo striukę, dvi darbines striukes ir puspaltį. Na, dėl puspalčio suprantama – būna, kad atšąla šitoje amžino rudens šalyje, tad striukės gal per maža. Nors kažkada turėjau odinę su išsegamu kailiu – tiko ir rudenį, ir žiemą. Ypač muštis, bet čia kita istorija. Juokinga kažkuria prasme, šiaip jau.

skaityti toliau

Standartinis