Seras Winston Churchill britų karališkąjį laivyną su jo tradicijomis apibūdino timis žodžiais kaip kad tai – niekas kitas, tik romas, sodomija ir plakimas (“…nothing but rum, sodomy and the lash“).
Kaip angliškų tradicijų puoselėtojas™, tai šįkart skirsiu dėmesį (ir vėl!) tik pirmai daliai (ša, husarai, dėl antros, kad negautumėt trečios – repuoju).
* * *
Apie grogą daugmaž juk žinote?
Tai tiesiog vandeniu skiestas romas, santykiu 4:1 pagal admirolo Edward Vernon įsakymą 1740 metais, kuris iki 1970 metų liepos 31-osios (anglai ją vadina Black Tot Day – paskutinė, kada gavo oficialiai romo), būdavęs punktualiai išduodamas 11 val. dienos (6 laivo varpo dūžiai rytinėje, angl. forenoon watch, pamainoje, t.y. nuo 8 iki 12 val.).
Galbūt ir čia nesąmoningai sovietmečiu visi laukdavę gastronome atidaromo alkoholio skyriaus nuo 11 val., kada galėtų padaryti pirmąją burnelę, o geriantis iki 11 val. ryte ar anuomet Sovdepijoje, ar iki dabar Vakaruose, laikomas “turintis problemų dėl alkoholio“ (šiaip tą burnelę lenkiantis tai problemų neturi ją išlenkti iki 11 val., bet čia juk subjektyvus reikalas, ir kiekvienas turim teisę į savo nuomonę – juk demokratijoje gyvenam, ne?).
Ta 11 val. vėlyvaus ryto, arba valanda iki vidurdienio, vadinta Admirolo valanda, o dar pilniau – Admirolo Grogo valanda, nors, kaip sakiau aukščiau, grogą įvedė admirolas Vernonas, o ne koks nors Grogas, kurio vardu, neva, atskiestas romas taip pavadintas, bet kažkada anglų jūreivių ironiško humoro išsireiškimas (with a tongue in cheek) nevėkšlų buvo priimtas tiesmukai ir pažodžiui (kaip ir su šuniška vachta gavosi).
Karališkojo laivyno priskirto romo raciono išdavimas HMS Torquay apie 1956-uosius (iš bbc.co.uk)
Kodėl ne vidurdienį?
Nes vidurdienį keičiasi pamainos, kas šiaip gana keista, kranto požiūriu, kuomet viena pamaina prieš darbo pabaigą įmaukia (kiek čia beliko ją vilkti?), kitą prieš darbą vat įmaukia, kad linksmiau po to jau dirbtųsi, o angliškai navigatoriai arba hebrajiškai šturmanai įmaukę eina kampų į dangaus šviesulį matuoti irgi taip prieš tai įmaukę.
Tik tokia tad angliška laivyno tradicija nuo pat 17a., kuomet alų laivuose pakeitė romas – pigus, negendantis ir turintis daugiau alkoholio laipsnių mažesniam kiekiui, tad užimantis mažiau ir taip labai ribotos vietos laive. O vat būtent vidurdienį būdavęs tikslinama laivo buvimo vieta, tad negali dviejų veiksmų suplakti į vieną, tam dera skirti atskiras valandas.
Šiaip pastebėsiu, kad iki GPS laikų, laivo buvimo vieta atviroje jūroje būdavo nustatoma dviem būdais:
- – pagal vidutinį nuplauktą atstumą, žinant laiką (iki mechaninių chronometrų, skaičiuotas smėlio laikrodžiais ir kas pusvalandį skelbtas varpo dūžiais), greitį (išmatuotą lagu), ir kryptį pagal kompasą (pasiskaičiuojant paklaidai dar magnetinius nuokrypius), taip vadinama dead recon ir žymima kryžiuku ant kurso linijos jūrlapyje;
- – ir fiksuota astronavigacijos būdu pagal dangaus šviesulius, sekstantu išmatuojant kampą nuo horizonto į dangaus objektą ir pagal laiką taip išskaičiuojant platumą bei ilgumą – taip ir vadinama fixed ir žymima tašku, apibrauktu apskritimu, nes plius-minus šita zona, suprask (ypač, kada esi įmaukęs ir skaičiuojant pagal trigonometrines lenteles skaičiukai nesueina).
Pastebėsiu, kad visus kitus prisigalvotus žymėjimus, kuriuos iš rusų vogtuose plagiatuose siūlo jums LBS, laikau paprasčiausiai profanizmu ir diletantų snobizmu, kas iš tiesų rodo mūsų buriuotojų provincialumą ir neprofesionalumą, bet ne apie kolegas kalba dabar, nes ir aš toks kvailys kažkada buvau, kol neišmokau į gyvenimą žiūrėti plačiau, o į žmones paprasčiau.
Kot Morski™ po Admirolo Grogo valandos nuvirtęs popietinio pogulio (iš lovethispic.com)
Grįžkime prie lakimo tradicijos laivyne. Įsipylėt?
Paprašyčiau en bischen, kaip sako poručikas Dėdė Romas, vis tik laikytis taisyklės Ne daugiau dviejų ©, kurios laikausi aš, tai kad jau išlakėt 11 val. pirmąją, nors matulai su valančiukais, matau, jau purtosi baltojoje karštinėje, leidę įstatymu lakti tautai nuo 8 val. ryto, o visus užsipirkimus į atsargą užbaigti iki 22:00, kad daugiau nebesitrukdytų ugninio vandens vartojimo procesas (ir tie žmonės po to kalba apie kovą su alkoholizmu, gesindami gaisrus žibalu? Oh, tell me more!).
Mes ne tokie – mes tik nuo 11-tos, kaip laivyno tradicijoje priimta. Į sveikatą!
O vat ir nebūtinai taip primityviai tik. Ir nebūtinai dėl to, kad alkoholio dozės, kuomet viršijamos, tos linkimos sveikatos neprideda, o ją atima ir žaloja.
Aš kalbu apie tostus, o tie būdavę jau vakarienės metu (arba per patrumpintas šuniškas (sic!) pamainas, žinomas kaip dog-watch), kuomet įgula susirenka pagrindinio dienos maisto, būtinai karšto, jei tik leidžia oro sąlygos, jūreivių kubrikuose (angl. below deck) ar karininkų kajutkompanijoje (wardroom) “mišioms“ (šiaip mess yra vakarienė nuo frankiškojo mes, iš lotynų mittere, o prancūziškai dabar mettre – maisto porcija, kuri panašesnė dabar į metrą, nei mišias). Tada išduodama ir likusi paros ugninio vandens raciono dalis.
Ir jauniausiasis dalyvis paprastai pasako tostą.
O pagal karališkąjį laivyną, tai tie tostai netgi priskirtini kiekvienai savaitės dienai, kad nebūtų bereikalingų improvizacijų arba lėbavimų pagal individualią nestatutinę fantaziją ar išvis be jos (be progos geria tik alkoholikai, suprantate?).
Štai ta reglamentuota tostų tradicija ne pažodiniu, o prasminiu vertimu – laužtiniuose skliaustuose pateikiu paprastai nutylimą dalį, kuri iškart užgeriama neištarus, o paprastuose pateikiu orginalią versiją angliškai su paaiškinimu, kur reikia:
- Pirmadienis – už laivus jūroje (to our ships at sea)
- Antradienis – už esančius jūroje (to our men arba nuo 2003 metų už jūrininkus – to our sailors)
- Trečiadienis – už mus [nes kas gi kitas, jei ne mes!] (to ourselves [as no one else is likely to be concerned for us!])
- Ketvirtadienis – kad nelaboji aplenktų [mus, ne kitus, ir už mūsų paaukštinimą] (to a bloody war or a sickly season [and a quick promotion!] – visas paaukštinimas laivyne ir vykęs atsilaisvinus vietai, kuomet virš tavęs pagal pareigas esantis žuvo mūšyje arba mirė nuo ligos arba nurašytas į krantą dėl neįgalumo)
- Penktadienis – už deramą priešą ir atvirą jūrą (to a willing foe and sea-room – turima omeny priešai, kurie kaunasi garbingai ir jų užgrobiami laivai kaip prizai irgi vertingi, ir kad liktų erdvės manevrui, neužneštų ant rifų bei seklumų)
- Šeštadienis – už žmonas ir mylimąsias [ir kad jos niekad nesusitiktų!] (to wives and sweethearts [may they never meet] – nuo 2003 metų už mūsų šeimas – to our families).
- Sekmadienis – už nesančius draugus (to absent friends).
Dar turiu pridurti, kad visi tostai geriami sėdint, o ne stovint, kaip įprasta krante.
Tiesiog laive ir “lubos“ dažnai žemai, o ir šiaip laivas siūbuoja, tad stovint kelti taurę siūbuojant dar net negirtam yra ne comme if faut.
Karališkojo laivyno povandenininkai 1940-aisiai kajutkompanijoje – labai pažįstamas vaizdelis savo jaukumu ir kiekvienam buriuotojui, ar ne? (iš dailymail.co.uk)
Nežinau kaip jums, bet man ši tostų tradicija tikrai patinka, kurią galime adaptuoti ir buriavimui, netgi čarteriniam – kaip tik savaitė gaunasi, o tradicijos bendrai vakarieniauti su įgula visiems kartu dera laikytis.
Kaip ir nesu kažkoks absoliučios blaivybės bei sausų įstatymų laive laikymosi bei vaikymosi aršus proponentas ar oponentas. Jedem das Seine, kaip sako hebrajai.
Prieš vidurdienį už sėkmingai besitęsiančią kelionę po burnelę padaryti – yra ta pati Admirolo valandos tradicija, o vakarienę pradėti marinistinę tradiciją palaikančiu tostu irgi puiki mintis. Tik nepanašėkite ne vien telniaškėmis į rusus, bet ir piktnaudžiavimu ugniniu vandeniu, gerai?
Tad, mano galva, tostai skambėtų mums taip:
Šeštadienis (atvykstam, laivą apgyvendinam) – už žmonas ir mylimąsias, kurios lieka krante arba plaukia drauge [bet niekad viename laive]!
Sekmadienis (pirmoji kelionės diena) – už trūkstamus draugus, kad plauktum su jais kitus kartus!
Pirmadienis – už visus laivus, kad pasiektų saugiai jie gimtus krantus!
Antradienis – už visus jūrininkus ir buriuotojus!
Trečiadienis (kelionė paprastai perkopia zenitą) – už mus visus ir šaunią įgulą!
Ketvirtadienis (kelionės kulminacija) – už nuotykius ir atradimus!
Penktadienis (paskutinė kelionės diena) – už atviras mums jūras ir naujus iššūkius!
Ahoy!
Skipper_LT 
Komentarų: 14