Seniausias jachtklubas (6/7): lietuviai vėjavaikiai


Praeitoje dalyje skaitėte, kaip per anglus džentelmenus, nors ir neturinčius dabar savo Jungtinės Karalystės teritorijoje paties seniausio pasaulyje jachklubo, bet visumoje per juos šis jachtklubų, tapusių buriavimo pramogos židiniais, užkratas pasklido po pasaulį.

Ir todėl klausimas dabar apie Lietuvą – tai kuris gi lietuvių jachtklubas yra seniausias, ir kada tai įvyko?

Ir atsakymas, žinote, yra labai aiškus ir paprastas: 1921 metais rugsėjo 7 dieną Kaune buvo įsteigtas Lietuvos Jacht-Klubas – dabar ši diena yra nacionalinė Lietuvos buriuotojų diena (didelis ačiū Audriui ir mažas dėkui man už šventės atsiradimą). Ahoy!

Ir jei jau šis klausimas atsakytas, tai visi skirstomės gerti tautinio gėrimo iš apynių salyklo.

* * *

Aha. Jei vis dar čia, tai, matomai, jums kilo daugiau klausimų?

Ir ar tikrai taip yra – o jei tiksliau: ir kas buvo pirmieji lietuvių buriuotojai, pirmosios jachtos ir šiaip kada viskas Lietuvoje su ta buriavimo pramoga prasidėjo?

Mūsų baltiškų kaimynų, primenu, seniausias jachtklubas yra Švedijoje – KSSS, įsteigtas dar 1830 metais. Tai Lietuvos tuo metu nei jau, nei dar net nebuvo.

Kiti seniausi jachklubai pagal dabartines likusias 8 Baltijos jūros valstybes štai susikūrė taip:

  • Vokietijos – 1855 m.: Karaliaučiuje (nuo 1945 metų dabar yra Hamburge) Segelclub Rhe;
  • Rusijos – 1860 m.: Sankt-Peterburgo Upinis Jachtklubas (Санкт-Петербургский Речной яхт-клуб);
  • Suomijos – 1861 m.: Helsinkio Nyländsk Jaktklub;
  • Danijos – 1866 m.: Kopenhagos Karališkasis Danų Jachtklubas (KDY – Kongelig Dansk Yachtklub; iki 1891 m. vadinosi Dansk Forening for Lystsejlads).
  • Latvijos – 1878 m.: Rygos Jachtklubas (nebeveikiantis nuo 1940 m.);
  • Estijos – 1888 m: Taline Estijos Jūrinis Jachtklubas (nebeveikiantis nuo 1940 m.);
  • Lietuvos – 1921 m: jau minėtasis Kaune Lietuvos Jacht-Klubas (nebeveikiantis nuo 1940 m.);
  • Lenkijos – 1922 m: Gdanske Pirmasis Lenkijos Jachtų Klubas (Pierwszy Polski Klub Yachtowy; po 1927 m. Polski Klub Morski).

Ir jei apie rusišką buriavimo istoriją (nes Nevoje jie ten dviem metais anksčiau 1718 metais organizuotai pradėjo iki 1725 metų buriuoti už karališkąjį Korko jachtklubą Airijoje, įsisteigusį 1720 m.), kurią pavadinau balaganu, tai lietuviška jachtingo istorija ne tiek dėl tautinio charakterio, kiek dėl Lietuvos valstybės ir tautos istorijos peripetijų yra gerokai daugiau pripainiota.

* * *

Lietuviška pradžia, kaip paminėjau irgi jau pradžioje, prasidėjo va nuo šito:

Lietuvos Jacht-Klubo vėliava (vėlukas nerastas) iki 1940 m. – o dabar nuo 1992 metų yra Lietuvos KJP karinė laivo vėliava

Užėjus sovietams 1940 metais, Lietuvos Jacht-Klubas buvo likviduotas kartu su kitomis visuomeninėmis tautinėmis organizacijomis.

Nors dar tais metais iki liepos 20 dienos absoliučiai visi mano vartyti to meto lietuviški leidiniai atėjusios “liaudiška“ vadinamos (dabar sakytume “gerovės valstybė“?) valdžios ir jos “prezidento“ Justo Paleckio, beje, ganėtinai optimistiškai, ir vietomis su propagandiniu patosu, žiūrėjo į savo veiklos tolimesnę ateitį naujomis politinėmis sąlygomis ir netgi planavo plėtrą (tarkime, šauliai džiaugiasi pradėję buriuoti jau ir Dzūkijoje Daugų ežeruose).

O va jau 1990 metais, mūsų tautai primygtinai pasiūlius užsibuvusiems “išvaduotojams“ sovietams pagaliau keliauti namolio atgal į savo Rusiją, nes degtinė baigėsi, nei vienas (!) tais metais pradėjęs kurtis lietuviškas buriuotojų klubas (daug kam ir iki šiol makaulėse sovietiniai tarakonai laksto, kada uostelius vadina “jachtklubais“!) savęs su šiuo buvusiu Kaune Lietuvos Jachtklubu, deja, nesusiejo – buvo linkę veikiau tik persiperistrojinti sovietinį Goskomsport LSSR į “naujovišką“ LBS (Lietuvos Buriuotojų Sąjungą).

Nenuostabu, kad po dviejų metų taip atsikūrę ir Lietuvos Karinės Jūrų Pajėgos šią jachtklubo rusiško (sic!) dizaino vėliavą pasiėmė todėl sau vietoje tarpukariu buvusios tautiškos Trispalvės pagrindu laivo vėliavos:

Tarpukario Lietuvos karinio laivyno (iš esmės, tik vieno mokomojo LKL Prezidentas Smetona) laivo vėliava 1927-1940 metais. 

Dabar pagalvojau, kad šią vėliavą vietoje savo susigalvoto dar iki Kovo 11 dienos profsojūzinio dizaino galėjo tuomet bent jau LBS pasiimti, jei jau tokie “mainai“, atkūrus Lietuvą, tuomet įvyko.

Nors, tiesą sakant, net save “atsikūrusia“ kažkodėl vadinanti ši Lietuvos Buriuotojų Sąjunga išties neturi visiškai jokio tęstinumo, kuriuo kartais paspekuliuoja (ypač, kai reikia atstatyti buvusias teises ISAF), su anuomete Lietuvos buriavimo istorija bendrai ir šia tarpukario LBS, įsteigta 1935 m. birželio 4 d. – irgi lygiai taip pat išsižadėdami anuometinės vėliavos, naudotos dar ir kaip jachtinė laivo vėliava (bent jau senose nuotraukose tą galima matyti iškeltą jūros šaulių jachtoje “Šaulys“):

Tarpukario Lietuvos Buriuotojų Sąjungos vėliava 1935-1940 metais, naudota ir lietuvių jachtose kaip laivo vėliava

Dabartinės LBS vėliavos jachtoje kaip laivo vėliavos vietoje valstybinės Trispalvės, aišku, neišsikelsi, nes ji nieko bendro su Lietuvos valstybingumu išvis nebeturi:

Lietuvos Buriuotojų Sąjungos vėliava nuo 1990 metų – jachtose kaip laivo vėliava nenaudojama

Nors dar 1989 metais trys lietuviškos jachtos Lietuva, Dailė ir Audra savo žygiui per Atlantą išsikėlė ne privalomą SSRS raudonają, bet tarpukario Trispalvę, kurią mūsų tautine vėliava taip de facto padarė nuo 1988 metų susikūręs Sąjūdis (ir kurią nomenklatūrinė “atkurta“ Lietuvos valdžia nusavino dabar kaip valstybinę, dėl ko tauta dabar savo tautine vėliava pasidarė irgi pagal faktą “istorine“ vadinamą Vyčio vėliavą, kuri dabar dar yra pagaliau padaryta ir Lietuvos KJP priešakine laivo ir tvirtovės vėliava vietoje senojo “domkrato“).

Ir netgi pirmasis lietuviškas jūrinio buriavimo Klaipėdos Jacht-Klubas, įsteigtas 1929 m. vasario 13 d. kaip Lietuvos Jacht-Klubo filialas, jau pasidaręs savarankišku jachktlubu 1933 metais (irgi sovietų uždarytas 1940 metais, nors dar 1939 metais buvo priverstas keltis į Šventają, naciams okupavus Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos uostą), tarpukariu taip pat savo vėliavos pagrindu paėmė irgi tuomet tautinę Trispalvę:

Klaipėdos Jacht-Klubo vėliava (vėlukas nesurastas, nors toks minimas jachtos “Gulbė“ plaukime į Londoną) 1929-1940 metais.

Deja, bet lygiai taip pat ir joks po 1990 metų susikūręs klaipėdiečių buriuotojų klubas savo istorinio ar simbolinio tęstinumo į šį lietuvišką Klaipėdos jachtklubą irgi nepareiškė.

Todėl va taip bendrai paėmus, tai visi lietuviški dabartiniai lietuviškieji jachklubai (aha, visi trys: Vilniaus Trakuose, Kauno TBSA šalia “jachtklubo“ ir Kintų “kauniečių“ Mingėje) ir visi likę buriuotojų klubai nėra susiję su aukščiau minėtaisiais pirmaisiais mūsų jachtklubais, jau nekalbant apie komercinius jachtų uostelius, save paikai vadinančiais “jachtklubais“ Kaune ar Smiltynėje.

Nors kai kurie dabar iš naujo formaliai įsiregistravusiųjų klubų galėtų faktiškai tikrai skaičiuoti savo istoriją neformaliai dar nuo anksčiau, nei tik po 1990-ųjų Kovo 11-osios.

* * *

Bet pradžioje reikia išsiaiškinti, o iš kur atsirado tas Lietuvoje pramoginis buriavimas?

Ir čia nepainiokime su Kuršmarių kurėnais, kurie, skirtingai nuo olandiškų jachtų fryzų mariose, jokiomis “tautinėmis jachtomis“ lietuvių didžiūnams niekada istorijoje netapo.

Iš Lietuvos valdovų, tiesą sakant, vienintelis, kuris galėjo pradėti pramoginį buriavimą Lietuvoje, mirė daugiau nei 200 metų iki tol, kol atsirado žodis jachta ir išvis įvyko pirmosios jachtų lenktynės. Taip, nekarūnuotas Čekijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kuris po mirties irgi pramintas pravarde Didysis, nors lenkams jis po krikšto žinomas veikiau kaip Aleksandras, pasistatė nuo tėtušio Kęstučio pilies pusiasalyje sau nuosavą pilį rezidencijai saloje Galvės ežere, ir, ko gero, ne kartą ir ne du būdavo į ją perkeliamas valtimis, o ne dabar mums įprastu turistiniu tiltu.

Ar jos buvo dar ir burinės? Apie tai nėra istorinių duomenų.

Ar tų vis tik kaip keltų net tuomet ir nebereikėjo, nes jau buvo tiltai? O ar tiltai šiuose Naujuosiuose Trakuose (dabar tik Trakai, o Vytauto Didžiojo gimtinė pervadinta į Senuosius Trakus) nuo kranto ar pusiasalio pilies iki salos pilies buvo tik laikini, kuriuos buvo galima sudeginti artėjant priešui? Ar buvo dar ir tradicinė lietuvių “nindzėms“ (šių vaidmenį ne Žemaitijoje atliko Vytauto parsivežti iš Krymo karaimai su totoriais) būdinga kūlgrindos sistema (ant vienos tokios dirbtinės seklumos teko užsėsti su tamsta treneriu Dėde Romu už Varnų salos)?

Tai apie šitai aš platesnių duomenų irgi nelabai radau. Nes į tokias “smulkmenas“ mūsų istorikai kažkaip nesigilina, palikdami dažniausiai tą tik visokiems mėgėjams, kurie romantiškais tikslais kartais nusifantazuoja gerokai toliau Geležinio Vilko mito.

Kaip ir dabartiniame lenkų buriavimo centre  Mozūruose, kur Vytautas gyveno 1382-1384 metais per pilietinį karą prieš Jogailą, buriuoti pramogai nelabai jis pats irgi galėjo, ko gero – antraip, tikrai būtų seniausias žinomas pasaulio istorijoje buriuotojas kone 300 metų anksčiau dar iki Anglijos karaliaus Karolio II!

Toliau po Vytauto mūsų visi “respublikinės reikšmės“ karaliai buvo iš esmės jau “lenkiški“, ir iš tų visų italės Bonos Sforcos vaikis Žygimantas Augustas, įkūręs, bet po to vis tik išformavęs švedų reikalavimu Jūrų Komisiją, turėjusią tapti ATR admiralitetu, tai pramogai labiau be įprastinių lėbavimų Šventaragio slėnyje šalia Arkikatedros esančiuose tada dar nesugriautuose valdovų rūmuose tik sugėrovų Radvilų Juodo bei Rudo ištekėjusia (sic!) sese Barbora domėjosi – todėl gal teisingai sakoma, kad tos moterys laive (ir laivybos plėtroje) tai tik nelaimes neša.

Todėl ir šis pramogauti likęs mūsų valdovas, deja, į pramoginį buriavimą nebuvo linkęs. Ir netgi vieninteliu, nors ir pergalingu, įvykęs mūsų didžiojo etmono Jono Karoliaus Katkevičiaus jūrų mūšis prieš švedus prie Salacgryvos veikiau yra išskirtinis ir epizodinis įvykis mūsų valstybės istorijoje, nieko bendro su buriavimo pramoga irgi neturintis.

O iš didžiūnų daugiausiai galimybių, kaip ir aukščiau minėtasis didysis kunigaikštis Vytautas, turėjo gal tik Biržų kunigaikščiai Radvilos savo aplink salos pilį tyvuliuojančiame ežere, bet be istorijos mėgėjo romantiko Kosto Franko, kiti mūsų istorikai nesidomėjo tuo aspektu, tad ir šių didikų tarpe kokių nors buriuotojų iš esmės formaliai nėra surasta, nors va dar šlėkta Felix Miklaszewicz JAV nepriklausomybės nuo britų kovose Kontinentiniam Kongresui pasiūlė savo paslaugas kaip kaperis (angl. privateer – “piratas“ su licencija), pavadinęs netgi savo škuną Prince Radziwill.

Pirmasis surandamas “mūsų“ buriuotojas – irgi lenkų pasisavinamas tėra tik grafas Tiškevičius, kuris Benediktas Henrikas (1852-1935), ir kuris su savo 42 metrų jachta Žemajtej priklausė Prancūzijos Jachtklubui, įsteigtam 1867 metais (lenkiška vikė teigia, kad iki 1881 metų grafas dar priklausė ir Nicos Regatos Komitetui).

Grafui šią jachtą 1875 metais suprojektavojo planuojamai kelionei aplink pasaulį, bet ja šis pasiekė tik Gibraltarą ir Alžyrą – teko tą pompastiškai pradėtą kelionę nutraukti, nes tuomet kilo rusų-turkų karas Balkanuose (1877-1878), o ir grafas plaukė kažkodėl su Rusijos karo laivyno šv. Adriaus vėliava. Nes, dar primenu, imperatoriškasis rusų jachtklubas tebuvo įregistruotas tik 1896 metais, kuomet gavo mūsų dabartinių karinių jūrų pajėgų nuo 1992 metų naudojamą “patautintą“ vėliavą, o ta pačia nuo 1860 metų naudojama Nevos upinio jachtklubo vėliava šiam lenkiškam grafui plaukti, matyt, neleido jo honoras dėl pavadinime buvusio gal žodžio “upinis“?

Grafas Tiškevičius dar spėjo gauti 1878 metais Paryžiuje pasaulinėje parodoje medalį už savo jachtą, bet ši vis tik buvo parduota ir vėliau jau žinoma Velox vardu.

Nors pagal grafo turėtas valdas, deja, nei jis išties joks žemaitis, nei netgi lietuvis, kadangi ir pagal pasą nuo gimimo – rusas. O vėliau, nors ir lenkas pagal tautybę, tačiau gyveno ir yra palaidotas Prancūzijoje, kurios pasą, matomai, ir po 1917 metų revoliucijų jis turėjęs. Dėl to nesistebėkite labai: gi ir mūsų tautinis filosofas Vydūnas atsisakęs lietuviško paso ir naudojosi visada turėtu vokišku, nors nuo Rytprūsių valdžios ir yra cypėje pasėdėjęs dėl savo nacionalistinės veiklos.

Todėl taip išties arčiau mūsų pirmojo tautiečio buriuotojo būtų tuomet “dzūkas“ (po 1905 metų revoliucijos ir tautinio atgimimo jis save identifikavo lietuviu, o ne lenku!) Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) – kompozitorius ir dailininkas (sinestetikas – vienas pirmųjų pasaulyje nupiešė muziką) bei, kaip ir minėtasis grafas aukščiau, dar ir fotografas, ir netgi pradedantis literatas, kuris pradėjo rašyti apsakymus lietuviškai, kad dar ir pats pramoktų geriau lietuvių kalbą, kuria pradėjo kalbėti tik dėka savo meilės ir žmonos Sofijos Kymantaitės.

Gydydamasis džiovą, jis 1905 metais keliavo po Krymą ir Kaukazą – paburiuodamas!

Ką matome ir jo darytose to meto nuotraukose, Juodojoje jūroje – iš čia ir jo tuo laikotarpiu sukurta viena žinomiausių simfoninė poema “Jūra“, ir tiek apsčiai jo paveiksluose yra jūrinių motyvų (gimtinėje, primenu, aplink miškai gi!), kur galima įžiūrėti netgi ir Horno Ragą paveiksle “Ramybė“.

M.K. Čiurlionio daryta nuotrauka iš 1905 metų kelionės prie Juodosios jūros – tikėtina, kad čia jis pats nufotografuotas (iš grafo Roko Zubovo kolekcijos)

Jo proanūkis grafas Rokas Zubovas su žmona buvo atvykę š.m. (2020) kovo 4 dieną pagroti Varėnoje stotyje pagal ES projektą, kuris įtraukia ir M. K. Čiurlionio gyvenimo kelius, bet tai negi eisi šitaip iš niekur nieko prie žmogaus ir už rankovės tampysi, kad tas ką nors šia tema man papasakotų, kai yra apsuptas svarbesnių rajono valdžios žmonių?

Netgi tikėtina, kad gal šis grafas turi išlikusius šeimyninius dokumentus, kurių šiuo aspektu jis pats net netyrinėjo, bet kurie leistų tvirčiau teigti, kad būtent mūsų muzikos ir dailės klasikas tinka į Lietuvos buriavimo pirmeivius – juk tikrai ne dirbti ar komercijai jis tais laiveliais tuomet po Juodąją jūrą leidosi, tiesa?

* * *

O jau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1918 metais, mes turime konkretesnių duomenų apie to mūsų vietos buriavimo pradžią.

Be jau minėtojo Lietuvos Jacht-Klubo įsteigimo 1921 metais, kuris tam metui dar negalėjo pasigirti jokiu jachtingu ar išvis netgi pradžioje kokiu nors buriavimu, tai dar 1922 m. kovo 12 dieną “Aušros“ gimnazijoje Kaune įsisteigė pirmoji jūrų skautų skiltis (Lietuvoje skautai bendrai įsisteigė dar 1918 metais), o jau balandžio 19-tąją šioji susijungė su kita skiltimi, suformuodami pirmąją jūrų skautų draugovę, kurią ėmėsi globoti Lietuvos Jacht-Klubas, suteikęs šiems už aktyvią veiklą padedant dar ir savo vėliavą, kurią jūrų skautai pažymėjo jūrų skautų lelija apatiniame dešiniame ketvirtyje (taip tarsi savotiškai tapo netgi Lietuvos Jacht-Klubo filialu).

Vaikiščiams pritrūko erdvės Kaune jų aktyviai veiklai, tai jie 1924 metais pavasarį, kad jau Klaipėda tapo kito dzūko klasiko Vinco “Krėvės“ Mickevičiaus vadovautų šaulių nukrymnašinta, kauniečiai jūrų skautai iš sostinės Kauno dvejomis burvaltėmis Nemunu nusigavo iki uostamiesčio: toje kelionėje, kurioje gal netrūko ir neoficialių pasivaržymų, Gulbei vadovavo vienas iš lietuviškų skautų pradininkų Konstantinas Rudaminas Jurgėla (1904-1988), o Ruoniui – vėliau tapęs paskutiniu mūsų tarpukario karo laivo vadu Povilas Julius Labanauskas (1908-1999).

Ir va taip šį įvykį mes simboliškai todėl galime lyginti savo šalies buriavimo istorijoje su Anglijos karaliaus Karolio II ir jo brolio Jorko kunigaikščio Jokūbo rungtynėmis Temzėje 1661 metais.

Šios kelionės pasekoje jaunieji entuziastai, nešini oficialiais raštais nuo Lietuvos Jacht-Klubo komodoro (nuo 1922 metų) Vlado Skardinsko ir Lietuvos jūrų skautų I draugovės draugininko, skautų judėjimo Lietuvoje pradininko Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos (t.y. vyresniojo brolio paminėtam aukščiau Konstantinui), susitiko su mažalietuvių veikėju Martynu Braku (1907-2000), kuris padėjo įsteigti pirmąją jūrų skautų draugovę Klaipėdoje. Būtent pastarojo namuose lankydavęsis ir Wilhelm “Vydūnas“ Storost, kuris ir pasiūlęs klaipiediečiams jūrų skautams vadintis lietuviškai budžiais nuo skautų šūkio “Budėk!“

Nuo 1924 metų navigacijos budžius mokė uostininkas (vardo neradau) Veisonas, taip pat pirmojo lietuviško burinio motorlaivio Jūratė, registruoto dar Jurbarke iki Klaipėdos “atgavimo“, kapitonas Juozas Andžejauskas, uosto locmanas V. (pilno vardo neradau) Barkšas ir buriuotojas daktaras Valteris Didžys, o Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas perleido burvaltę ir leido naudotis Kopgalio forto patalpomis, kur dabar yra įkurtas Lietuvos Jūrų muziejus.

Dar tie nenuoramos budžiai moterų (tai gal neteisingas prietaras apie trukdymą laivybai?…) “Birutės“ draugijos lėšomis įsigijo iš pasieniečių varžytinių pirmąjį sau mokomąjį burlaivį – motorinę 1925 metais iš kontrabandininkų pasieniečių katerio Savanoris konfiskuotą jachtą Malaya, kurią 1926 metais, padedant finansiškai ir Klaipėdos krašto gubernatoriui Karoliui Žalkauskui, uosto valdybos inžinieriui Ričardui Vysockiui bei Lietuvos skautų brolijai, patys atremontavę pavadino savo vardu – Budys.

Jūros skautų jachta “Budys“ apie 1926 metus (iš LIMIS archyvo)

Tad tie 1926-ieji metai išties laikytini dar ir lietuviško jūrinio jachtingo (pramoginio buriavimo) pradžia, nes be budžių, tai tais pačiais metais jau minėtasis dr Valteris Didžys įsteigė ne tik automobilininkų klubą (tapo ir Lietuvos čempionu), bet ir Buriuotojų Sporto Klubą, kurio pats pirmuoju komodoru ir tapo, ir 1929 metais buvo vienas iš Klaipėdos Jacht-Klubo steigėjų bei aktyvių narių-škiperių.

Ko gero, jūros skautų jachta Budys, o ne aukščiau minėtojo lenko grafo Žemajtej, yra laikytina pačia pirmąja lietuviška jachta, nes pagal turimą informaciją, tai tik 1931 metais, jau dveji metai po Klaipėdos Jacht-Klubo įsteigimo, jo antrasis komodoras inž. Ričardas Vysockis ir valdyba nuperka jachtklubui jachtą Vytis, kai vaistininkas Kazys Mažonas iš MSV vokiškojo memelanderių jachtklubo nupsierka sau jachtą Gulbė (šis jolas iki 1931 metų priklausė broliams Scharfetter ir vadinosi Mein Freund; po 1934 poetas Salys Šemerys ją perperka ir pervadina į Tegu), o dr. Valteris Didžys turistinę burvaltę (ar švertbotą) Aušrinė – ir pastarasis tik 1936 metais įsigys dar jūrinę jachtą Rūta, su kuria sėkmingai jau dalyvaus varžybose; pvz., 1938 metais tautinėje olimpiadoje – irgi jo užimta pirma vieta.

Daktaras Valteris Didžys, Lietuvos automobilių ir buriavimo čempionas savo laiku, panašu, tikrai buvo azartiškas mėgėjas palenktyniauti, kaip matome.

Iš kitų pirmųjų, tai vis dar iki šiol mes neturime vienutininko, apiburiavusio pasaulį (ahoy, Jonas Limantas!). Nors turime jau pirmąją aplink pasaulį per Panamos kanalą tą padariusią 1992-1993 metais lietuvių jachtą Lietuva (kapitonas Steponas Kudzevičius).

Kaip ir turime pirmąjį lietuvį, perburiavusį 1962-1963 metais (beje, jis išvyko rugsėjo 7 dieną – sutapimas, bet nacionalinę Lietuvos buriuotojų dieną, kurios sovietmečiu, aišku, net, arba – ir, Lenkijoje tikrai nešventė) Atlantą su dar trimis lenkais: Bronius Rožinskas su savo Hermes II (Trakuose po karo iki savo “šeimyninės“ emigracijos iš šito sovietyno į lengvesnį lenkiškąjį jis buriavęs jachta Hermes).

Dar turime pirmąją tolimiausią tarpukario Lietuvos jūrinę kelionę 1933 metais nuo Klaipėdos iki Londono ir atgal: K. Mažono jachta Gulbė – vadovavo Kristupas Plonaitis, vienas iš Klaipėdos 1923 metų sukilimo vadovų, kuris buvo ir minėtosios jūros skautų budžių laivės Budys bei 1938 metais dar jūros šaulių laivės, didžiausios tarpukaryje, Šaulys vadu (šios vadu 1937 ir 1939 metais buvo minėtas irgi tarp pirmųjų jūrų skautų Povilas Julius Labanauskas, paskutinis LKL Prezidentas Smetona vadas iki 1940 metų liepos 20 dienos).

Tada su Gulbe lietuvių buriuotojai buvo svetingai priimti anglų jachtklube Greenwich, kur apsikeitė savo jachtklubų vėlukais – o man dabar įdomu, kuris čia anglų jachtklubas (Karališkasis Temzės RTYC gal?) buvo, ir kaip tas lietuvių vėlukas atrodė (Klaipėdos Jacht-Klubo?).

Taip pat turime ir pirmąją laimėtą tarptautinę regatą aplink Gotlandą 1937 metais jachta Žalčių Karalienė (kapitonas Fricas “Pričkus“ Bernardas Buntinas, kuris dalyvavo ir minėtame Gulbės žygyje – o jų nuotrauką pakeliui matėte praeitoje dalyje), ir pirmąjį regatos aplink pasaulį Volvo Ocean Race dalyvį Roką Milevičių (Team Brunel: antroji vieta VOR 2014-2015 metais). Taip pat turime dar olimpinę 2008 metų Kinijoje vicečempionę (ką ką dar ten apie moteris laivuose ir nelaimes?…) Gintarę Volungevičiūtę-Sheidt (Laser Radial olimpinė burvalčių klasė), kaip ir pasaulio bei Europos čempionus (ją, aišku, bei Raimondą Šiugždinį Laser burvalčių klasėse).

Ir dar turime istorinį VO60 klasės jachtos Ambersail žygį 2009 metais aplink pasaulį Tūkstantmečio Odisėja, ir vieną iš dabar greičiausių pasaulyje jūrinių regatų VO65 klasės jachtų Ambersail II, kaip ir Mingės jachtklubo steigėjo bei jo komodoro Andriaus Varno su dukra ir žentu privačią šeimynišką kelionę aplink pasaulį jo Ragaine II 2008-2010 metais, ir netgi nacionalinę sukurtą lenktyninę jachtų klasę RS-280, pravardžiuojamą švelniai “šiūpėliais“ (teko ir man netgi rudeninėje regatoje Kauno mariose paburiuoti Legendoje dėka šios škiperio Andriaus Deltuvos), ir…

Tai va jūs man dar, prakeikti artojai, tik pazyskite, kad lietuviai nėra buriuotojų tauta!

* * *

Bet būtų neteisinga dabar nepaminėti, kas pats pirmasis dabartinėje Lietuvos teritorijoje išties pradėjo iki viso šito buriuoti, jei jau tą jachtingą ne mes pasaulyje čia sau patys išsigalvojome.

Tai va apie tai – jau paskutinėje šio ciklo dalyje!

Ahoy!

Ir ačiū ne tik skaitantiems ir komentuojantiems, bet ir paremiantiems šį mano rašymą per paypal ar ebank čia.

Įrašo “Seniausias jachtklubas (6/7): lietuviai vėjavaikiai” komentarai: 2

  1. Atgalinė nuoroda: Leitenantas, kuris kapitonas (6/7) – arba apie lietuviškus laivyno komandorus – Skipper_LT

  2. Atgalinė nuoroda: Leitenantas, kuris kapitonas (2/7) – arba kaip buvo iki KJP įkūrimo – Skipper_LT

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.