Kelionės, Marinistika

Žemyn upe – 2011 (II): Ūla

Jei stovite ant apšerkšnijusio tilto ir spjaudote ledinukais į baigiamą ledų sukaustyti nuo užspaudusių speigų upę, tai be kokio vaizdinio apie merginas su bikiniais (ar visai be bikinių) ir įkaitusį pajūrio smėliuką, dar gali sušildyti tik du dalykai: ugninis vanduo kišeninėje gertuvėje ir mintys apie plaukimą baidarėmis praeitą vasarą.

Aš pastebėjau, kad lietuviai yra ganėtinai sportiška trumpojo turizmo (ilgesniam laiko neturime – dirbame) tauta: vasaromis tūlas lietuvis, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, mėgsta pairkluoti baidarėmis žemyn upe, o žiemą – nušliuožti nuo kalno slidėmis.

Tiesiog be krepšinio ligos, čia visi, kur nepažvelgsi ir su kuriuo nepašnekėsi, tai – baidarininkai ir slidininkai! Ne veltui, greta kaimo turizmo, būtent provincijoje klesti ne samanės virimas, o baidarių nuoma. O ir slidininkams ištisą kurortą veiklusis Druskininkų meras siūlo, greta mineralinio vandens girdyklų, purvo vonių gydyklų ir pasiturškimo vandens parke (beje, yra du – mažesnis yra Grand SPA Vilnius, kurį mieliau renkasi pasiturinčios poros su mažais vaikais). Galop, mano draugas Trakuose irgi nesėdi be papildomo uždarbio, išnuomodamas savo irklinį laivyną.

Mėgsta mūsų žmonės vandeniu plaukti, nors ir meluojama dainuškoje, kad “dievas davė man protelį, kad nesėdau į laivelį“. Gal tiesiog dar tiek burių neatradome, vėjo nepajungėme, gal artimi krantai turėtų akiratyje šmėžuoti. Tikiu, kad neužtruks iš baidarių ir valčių į burines laives persėsti, o ir aš nesėdėsiu rankeles sudėjęs belaukdamas, nes vis kviesiu ir agituosiu prisijungti ir išbandyti, mielieji jūs mano!

O tuomkart, 2011 metų rugpjūčio 7 dieną buvau pakviestas Ūla plaukti vieno popmuzikos kompozitoriaus (ŽAS irgi dainuoja jo dainas) ir muzikinio prodiuserio (Mantas ir Marijonas – jų įmonės globotiniai, o pirmasis irgi dalyvavo su savo sūnumi, plaukdami baidare, kurios numerio paskutiniai skaičiai buvo 666…) gimtadienio proga, kuris tą plaukimą baidarėmis nuo aukščiau etnografinių Zervynų taip Ūla pasroviui link savo uošvijos Žiūruose ir suorganizavo.

GPS nupieštas maršrutas Ūla

Nuplaukta 16.8 km (pati kelionė sudarė 17.7 km – tiesiog krante paslampinėjau link Ūlos Akies versmės, kur sustojome visi piknikui) per 03:25 val., pasiektas maksimalus greitis 15.7 km/h, o vidutinis 5.2 km/h. Ne itin įspūdingi skaičiai, tačiau viskas priklauso, ką su kuo lyginsi. Plaukę jau Ūla pasakys, kad tai yra visai normalu – upė pilna šiekštų, nuovirtų ir kliūčių, vinguriuoja ir reikalauja dėmesingumo.

Šiaip jau, neaprašinėsiu – buvo smagu, ypač lendant po Zervynų geležinkelio tiltu per tuos sūkuriuojančius dėl akmenų verpetus, nors į antrą plaukimo pusę jau ėmė pabosti tie indėniški žaidimai.

Bet tai kam pasakoti? Verčiau šįkart pasiūlysiu vietoje aprašymo nuotraukas su mano trumpais komentarais (visos nuotraukos pasididina paspaudus, jei kam reikia):

Jaunas karštas kraujas privalo atsivėsinti prieš kelionę

Čia yra kelio pradžia.

Manto jachta baidarės numeris – kaip ir priklauso žvaigždei

Galėjau aš ją nučiupti, bet esu doras krikščionis.

Mano šturmanas

Manto vaikis, beje, jau dirba bocmano darbus baidarėje.

Tipiška kliūtis Ūloje (bebrų nekeikčiau)

Beje, čia gana paprastutė kliūtis, todėl turite šios įvartos nuotrauką. Priešingu atveju, reikia dirbti irklais ir, manau, dar ir galva, nes užstrigusi šonu baidarė greitai ima semti vandenį, o šaltinuotoje Ūloje (ne mažiau šaltos yra dzūkiškosios Spengla ir Šalčia) vandenėlis net ir vidury vasaros nėra (bent jau mano senstantiems ir šiltos Viduržemio saulės išsiilgusiems kaulams) malonus maudynėms (o dar ir šlapias, gi į upę puolęs – sausas neišbrisi).

Patarimas: aš iš plastikinio butelio pasidariau semtuvą. Kadangi sėdėjau baidarės gale kaip sunkesnis, tai pritaškomas ir kažkaip vis prisemiamas į baidarę vanduo telkėsi arčiau manęs, todėl vis pasidarbuodavau šiuo savadarbiu semtuvu.

Karavanas renkasi, tik ką įveikęs Zervynų geležinkelio patiltę

Man tai – bene smagiausia atkarpa, ir gaila, kad ji buvo tik pačioje pradžioje. Nors kokiam raftingui Turkijoje ir neprilygsta, bet pagal Jurgį – ir kepurė, o pagal šalį – ir mastelis.

Ūla pro tankmę nuo skardžio

Stabtelėjome: kas – atvėsti, kas – palaistyti samanas.

Eglutė skarota įbrido į Ūlytę vingiuotą

Ūla šiaip jau ištisai vinguriuoja tarp aukštų dzūkiškų kalvų – vilniečiai savo mieste Neryje plaukdami gali tokiomis džiaugtis iš esmės tik prie Šeškinės.

Už tankmės vis tik knibžda civilizacija – poilsiavietės ženklas

Yra ne viena vieta baidarininkams įlipti į Ūlą, o ir baidarių nuomotojai kiekvienas turi “savo slipą“. Prie šiosios yra pavėsinė su staliuku.

Navigacinis kelio ženklas, rodantis praplaukiamą gyvenvietę

Leistinas čia greitis, aišku, yra tik iki 50 km/h.

Spūstis kelyje prie kliūties

Tokiais atvejais galima sulaukti meškutės pagalbos.

Pėsčiųjų tiltas netoli Ūlos Akies

Nors dar vieną ženklą krante pamatysite ir anksčiau, tačiau šio orientyro tikrai nepraplauksite nepastebėję.

Vienas iš ženklų, nurodantis kelią į Ūlos Akį.

Iš esmės, tai čia jau ir atplaukėte – ieškokite vietos išlipimui už posūkio. Verta nueiti prie tojo šaltinio, vadinamo Ūlos Akimi, jei jau esate jo apylinkėse.

Ūlos Akis – vaizdelis iš viršaus

Gerai, jau gerai, pripažinkime: aš netikęs fotografas, ten gal geriau atrodo, ne šiaip purvo bala.

Šic šalcinis Ūlos Akis turi aprašą, nu.

Skaicykite i pasidzyvykite.

Ūlos Akies apylinkės sutvarkytos turistams

Štai pro čia ir atplaukėme.

Ūlos Akies apylinkės vadinasi Ūlos atodanga – akivaizdu…

Dzūkai mano, kad lietuvių kalba yra tarptautinė. Gal jie ir teisūs – juk viena iš ES oficialių kalbų.

Finišo tiesioji

Lendam pro šį uždarytą aplūžusį cyltą, dar pora posūkių – ir mes jau išlipame.

Kumelaitės turškiasi – ech, jaunystė…

Koks bendras įspūdis?

Ačiū, kad pakvietėte plaukti, nes buvo įdomu šią pramogą išbandyti. Juk esu plaukęs ne tik Nerimi pripučiama valtimi – jau prieš gerus du dešimtmečius teko ir Lieluka, ir Spengla, ir Merkiu keliskart plaukti, ir netgi Spengla tarp ledų, bet, gal juokinga, nesu iki šiol plaukęs baidare. Nemeluoju, tikrai čia buvo – pirmas kartas!

Man šis plaukimas iš esmės buvo savotiškas sugrįžimas į vaikystę – į visus tų indėnų ir diversantų bei partizanų karinius žaidimus miškuose. Nors indėniškomis pirogomis neplaukiojome, bet kaip tik plaukiant Ūla tarp visų tų “džiunglių ir lijanų“ kilo labai panašus jausmas.

Laikas neprailgo – bet į antrą plaukimo dalį gal jau jautėsi nuovargis, nors piknike apšildančių gėrimų ir nevartojau. Gal kitąkart norisi intensyvesnio plaukimo, bet trumpesnio. Man kažkaip į galą ėmė atsibosti visi tie šiekštai, posūkiai ir nuvirtę rąstai, kuriuos reikia tai apiplaukti, tai pralįsti, o per kitus – ropštis per viršų. Įdomiau kokpite virveles tampyti.

Tačiau juk Ūla ne veltui yra taip pamėgta vandens turistų – čia jau upė imta tausoti, jau išduodami leidimai ja plaukti, jų skaičius yra labai ribotas ir sezono įkarštyje šių netgi ima trūkti. O ir man, belaukiant visų suvažiuojant ir nuleidžiant baidares, tuomet dar prieš kelionę graužiant vištos kulšį, tai pro akis upe praplaukė tiek keliautojų, kad jau ėmė atrodyti, jog čia kažkokia miesto gatvė piko valandomis, ir kaip mes į ją tilpsime visi, nes suvežė baidarių šeimininkas keliais sausakimšais mikroautobuso reisais.

Bet nieko – kažkas išsibarstė, kažkas plaukė grupelėmis, tilpom visi, lenkėm nepažįstamus žmones, kažkas praplaukė irgi “ne iš chebros“.

Tad dar kartą pakartosiu: jei jau plaukėte ir Ūla, jei jau ima pabosti baidarės – kviečiu išbandyti vėją ir platesnes vandens erdves!

Ahoy!

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s