Beprasidedant rusų kariuomenės kone didžiausiems manevrams po Šaltojo karo Zapad-2017, lietuvių politikai, tęsdami šaunias smetonines tradicijas, suskubo į komandiruotes Vakaruose, tad siūlyti jums dabar kokį filmą rusų kalba yra kiek akiplėšiška iš mano pusės, bet nors su buriatų vaikais™ prisiminsite, kuria kalba pabendrauti, ar ne?
Bet bent jau suskubo emigrantus registruoti karo prievolei – gynybos prasme žingsnis nieko nekeičiantis (bet jums ir nerūpi krašto gynyba, tiesa?), o va atpyskomis prieš NATO partnerius galės pasigirti, tad prisidaviau, kaip to reikalauja LR įstatymas, ir aš.
O jūs, gerbiamieji ura-patriotai, nuolat iš manęs LR piliečio pasą atiminėjantys (aš jį atiduosiu, kai gausiu Jungtinės Karalystės, nesirūpinkit) ir burną man kemšantys, jei man vis dar rūpi į tėvynės negeroves dėmesį atkreipti (vien per praeitą mėnesį tris Tėvynės Teisingus Mylėtojus išmečiau iš FB draugų, įskaitant ir buvusį lrytas.lt redaktorių – čia gal nuo magnetinių audrų per pilnatį jiems tas aršumas atkuto, spėlioju?), ar prisidavę savo teritorinei komendantūrai kaip karo prievolininkai, ir kuris išvis esate tarnavęs Lietuvos kariuomenėje (aš savanoriu 1991 metais Parlamente, bet tai nebesiskaito – užrašytas į tėvynės išdavikus kaip emigrantas)? Apie karybos “ekspertų“ gebėjimus nors kartą prisitraukti prie skersinio aš nekalbėsiu – nors kur jau čia tie ekspertai, kai tik propagandistus bematau.
Tad kaip vatnykas vatnykams ir rekomenduoju rusų kalba, kuriame politikos vis tik nėra: nors 2009 metų filmas (man rusai tai keisti – premjera visada įvyksta metai vėliau, bet skaičiuoja ne kaip visas pasaulis nuo premjeros, o nuo filmavimo) Человек у окна (“Žmogus prie lango“), kaip pats jo režisierius Dimitrij Meshijev sako, yra ne iš tų, kuris pelnytų festivaliuose prizus (bet viena iš aktorių gavo, tiesą sakant).
Filmas durnai geras.
