Iš Salio Šemerio raštų apie “Gulbės“ virsmą į “Tegu“


Tekstą parengė ir iliustraciją parinko (c) Valdas Japertas

* * *

Jos vardas “Gulbė” man nepatiko
Iš Salio Šemerio rankraščio “Jachta Tegu”, 45 psl.

Taip, puiki jachta buvo “Gulbė”. Bet tas vardas mane pykino, balsiai nepatiko sąvoka “gulbė”. Juk tai pelkių ir kūdrų paukštis! Manding, galėtų būti dar pakenčiamas pavadinimas : “Albatros” arba “Žuvėdra”; bet “Gulbė” – tai tiesiog ironiškas pavadinimas.

Vardą jai būtinai reikia pakeisti!

Ir pradėjau mislinėti šen ir ten, šiaip ir taip, kaip paprastai tokiais atvejais būna. Galvojau apie dabartį ir svajojau apie ateitį:

tegu ši jachta neša man ir kitiems tik laimę ir džiaugsmą;

tegu jos kelionės būna visados sėkmingos;

tegu kelionės vandens keliais grūdina mūsų drąsą;

tegu stiprina mūsų kūną;

tegu šiuo laivu plauks ir jaunuomene, kad ji pamiltų jūrą ir jūreivystę,kad būtų verta pamaina senesniajai kartai, kuri savo gretose turi tokių drąsių vyrų, tokių puikių jūreivių;

tegu ši jachta išdidžiai neša mūsų trispalvę lietuvišką vėliavą;

tegu atstovauja mūsų jaunajai Respublikai;

tegu meile Lietuvos dega mūsų širdyse.

Ir aš jai daviau vardą “Tegu“.

* * *

1935-ieji metai. Jachtos paruošimas
Iš Salio Šemerio rankraščio “Jachta Tegu”, 46-49 psl.

1935 metų pradžioje mane apniko abejonės. Įkyrios mintys lindo į galvą:

– Kuriems galams man prireike tos jachtos? Ką daryti man su ja? Statyti ją į regata, ar plaukti jūromis ir mariomis dėl turizmo? Kiek čia reikės darbo ir lėšų pridėti prie jos? Reikia dar dažų pirkti ir įsigyti lynų ir virvių!

Aš niekaip negalėjau atsikratyti šių minčių. Ir priegtam dar mintis, kad teks gerokai pazubryti navigacijos taisykles, labai slėgė mane.

Atsirado [gi mat] jachtos savininkas!

Geriau už tuos pinigus būčiau nusipirkęs vilą Palangoje arba namą Klaipėdoje, jachta mane nubankrutys bematant, jeigu tučtuojau nesusiprotėsiu, kaip išsisukti iš šios keblios padėties.

Vieną ankstybo pavasario sekmadienio vidurdienį užėjau į jachtų žiemavojimo vietą. Ties elingu mane sutiko bocmanas Zachopackis. Tai buvo liesas latvis, kukliai, bet švariai apsirengęs, didesnio negu vidutinio ūgio, truputį lyg šlubuodamas, su žilstančiais plaukais, tobulai nusiskutęs, su plonomis lūpomis ir smailu mėlynų akių žvilgsniu.

– Ką pasakysite, ponas?

– Aš esu Salys Šmerauskas. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas iš Klaipėdos. Klaipėdos jachtklubo jachtsmenas ir noriu pažiūrėti į savo jachtą.

– Kuri gi ta Jūsų jachta?- paklausė Zachopackis.

– “Gulbė”.

– “Gulbė” pono Mažono?

Aš padaviau jam laišką.

“Brangus Zachopacki!

Aš esu pardavęs “Gulbę” Saliui Šmerauskui, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojui iš Klaipėdos. Jis yra ją pirkęs su visais įsipareigojimais, o tai būtent: užmoka už stovėjimą elinge, už priklausomą Jums atlyginimą dėl jachtos priežiūros. Man baisiai gaila skirtis su ja, bet aš esu priverstas tai padaryti.

K. Mažonas“

Bocmanas įsidėjo laišką.

– O pirkimo pardavimo sutartį turite su savim?

Aš išėmiau iš kišenės dar vieną popierių.

Su atidumu perskaitęs jį, bocmanas nusivedė mane prie jachtos.

– Štai toji, baltai dažyta,- pasakė jis. – Gal norit apžiūrėti iš vidaus? Mes šiandien nedirbam.

– Šiandien ne, – pasakiau aš.

Kitą dieną pasinaudodamas kopėčiomis, nusiavęs batus, vienomis kojinėmis aš užlipau ant jachtos denio ir, nustūmęs brezentinę uždangą, atsidariau kajutės dureles.

Nustebau. Mesingis (žalvaris – V.J. past.), raudonmedis, politūra kapitono kajutėje, sofos iš abiejų šonų. Žvelgiu atgal: virtuvėlė su primusu ant kardaninės sistemos. Denyje žėri lakai, geltonvaris.

Tiesa, buvau “Gulbėje” jau kartą buriavęs Kuršių mariose; man ji nebuvo nematyta. Bet tuomet aš ten buvau svečias, linksmos kompanijos narys, kuriam čia nieks nepriklauso.

Nulipęs žemyn aš apėjau aplink visą jachtos korpusą, kuris gulėjo ant milžiniško ožio. Aš droviai pačiupinejau kylį, kuris buvo iš švino ir svėrė du tūkstančius kilogramų. Galbūt, man būtų reikėję su peiliu pabadyti jachtos šonkaulius, pažiūrėti, ar nėra supuvę plankos ir špangautai. Ne, juk aš ją jau esu nupirkęs; ji jau mano nuosavybė. Aš turėjau ką nors daryti. Bet aš tik žvalgiausi.

Bocmanas mane stebėjo su lengva šypsena.

– Kada manote pradėti remontuoti? – tarė mano dideliam nustebimui bocmanas.

Stovėdamas apačioj paliai jachtą aš žiūrėjau, kaip gražiai atrodo mano jachta.

– Kaip tai remontuoti? Juk ji yra tvarkoj. – pasakiau.

– Žinoma, ji yra sveika. Bet reikia senus dažus nugramdyti ir naujai perdažyti. Bet tai tik einamasis remontas. Tai nėra taip baisu. Tai tik pusė nelaimės, – aiškino bocmanas.

Išsyk aš nieko negalvojau apie jachtos atnaujinimą. Man atrodė, kad tai yra bereikalingas pedantizmas.

Tačiau, kai aš pamačiau, kad kiti buriuotojai, net tokie kaip dr.Didžys ar banko kasininkas Barštaitis ir kiti stambūs valdininkai, pasiraitoję rankoves, apsivilkę darbiniais kostiumais, gramdo su gramdytuvais senus dažus nuo savo jachtų, tai ir aš užsikrėčiau jų pavyzdžiu ir, neilgai trukus, taip pat ėmiausi remonto.

Jachtos gramdymas 1935 m. pavasarį. Kairėj – Tuzikas, dešinėj – Šmerauskas (iš klavb.lt/EL_LEIDINIAI/SEMERYS/index.htm)

Apėjęs aplink jachtą aš sustojau ties jos užpakaliniu števeniu, o ten juodomis raidėmis buvo užrašyta:

GULBĖ
K. J. K.

Buvau patenkintas tuo, kad pakeičiau jachtos pavadinimą, iškėlęs aikštėn vardą:

TEGU
K. J. K.

Bet kai jie pajuto mano pastangas į originalumą, visi protestavo. Esą pas mus dar yra nedaug jachtų, ir visos turėtų būti pavadintos kilniais vardais kaip: “Vytis”, “Rūta” arba “Gintaras”. Jachta buvo mano ir aš ją pavadinau, kaip norėjau. Tuomet tas mano veiksmas nustatė tuos konservatyvinius jachtsmenus prieš mane.

Kuo ilgiau truko pasiruošimai jachtos nuleidimui į vandenį, tuo ji pradėjo man teikti jau ir džiaugsmo. Visi jachtsmenai mėgavosi paruošiamuoju darbu. Pas klubo narius rėmėjus ir škiperius buvo pakankamai atsiminimų ir spėliojimų. Jachtsmenai atliekamu laiku gali gerokai pafantazuoti, užuot darbais prisidėjus.

Bet visų daugiausia užsidegimo rodė jachtų savininkai. Jie svajojo apie tai, kaip smagu su savo jachta, kurią laiko patikima, pakelti visus sunkumus ir pavojus jūroje ir mariose.

Tuo laiku Vytauto Didžiojo gimnazijos žemesniosios sekundos klasės lentoje, prieš man ateinant į pamoką mokiniukal buvo nupiešę su kreida dvistiebi laivą su burėmis ir linkėjimu:

“Gero vėjo!”

 

* * *

Kaip visos šitos “registravimo procedūros“ gerokai skiriasi nuo to, apie ką kalba Dainius Šilgalis

Jaučiu, kad ir pavadinimo taip paprastai nepasikeitų, jei panorėtų. Verboten!

Komentarų: 1

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.