Antroji Lietuvos vėliava – sensacija?

Lietuvoje yra, matomai, trys itin svarbūs ir reikšmingi prapuolę lobiai, kurių suradimas sukeltų sensaciją:

– Napoleono lobis (vis tik veikiau tai yra graži legenda, nei kad galima tikrovė apie kažkur užkastą milijoninės armijos kasą – Bonaparto karai būdavę save finansuojantys ir dar iš to Prancūzijos iždą papildantys, o ne išlaidų eilutė biudžete, o rusai iš Maskvos bėgo viską, kas vertingo, išsiveždami, o ko nepajėgė – padegė, tad grobti irgi nelabai ką bebuvę, kai ir Rusijos caras Aleksandras sėdėjo sau Šiaurinėje Sostinėje Nevos pelkynuose ir apsimetinėjo, kad jokio karo čia jo šalyje nėra, o tik šiaip manevrai, ir net neaišku, ko tie prancūzai čia klaidžioja ir pas jį neužsuka į Peterburgą, kol žiema už jį Tėvynės karą ir atkariavo)

– Vytauto Didžiojo palaikai (tautinė mitologija sako, kad lenkai išsivežė juos iš Katedros rūsių gal per Vilniaus potvynį tarpukariu, jei ne prieš rusų Tvaną dar prie Jonušo Radvilos, ir pas save kur nors prie Vavelio pakasė – kaip dar šiam gyvam esant jo karališkąją karūną pakeliui nudaigojo)

– Jono Basanavičiaus pradangintas Lietuvos Nepriklausomybės aktas (arba daktarėlis buvo itin išsiblaškęs senatvėje, arba pilsudskininkai surado šiojo bibliotekoje po mirties, bet kavianskiems delegatams, atvykusiems į Patriarcho laidotuves Vilniuje, neatidavė, sprogindami naglas akutes: “matka boska ostrobramska, o co to, pan, cholera jasna, mowi, psiakrew, jaki to, rupuga, akt, k**wa, o niezaliežnosci, do dupy?!“).

Bet prie svarbių prapuolusių (todėl Lietuvos Statutai ir Metrika į tą sąrašą neįeina – juos turi rusai savo archyvuose), kurių suradimas sukeltų, jei ne nacionalinio masto sensaciją, tai sulauktų nemenkų atgarsių, aš priskirčiau ne tik kokią Abraomo Kulviečio dar Vilniuje išleistą pirmąją lietuvišką knygą iki šiojo mokinio Martyno Mažvydo “Katekizmo“ jau Karaliaučiuje, bet ir, tarkime, paskutiniąją Lietuvos karinę vėliavą, kuri neatiteko priešui, okupavus šalį 1940-aisiais.

Labiausiai tokia rastina ir geidžiama prapuolenė būtų ne kokio likviduoto be kovos, po pervedimo į Raudonosios Armijos 29-tąjį teritorinį šaulių korpusą 1940-taisiais, Lietuvos kariuomenės pulko vėliava, o paskutiniojo karo laivo “Prezidentas Smetona“, po taikaus valdžios perversmo tapusio “Prezidentu“ ir jau prie Liaudies Seimo – “Pirmūnu“, vėliava. Kurią 1940 m. liepos mėn. 21-osios naktį, pasitraukdamas iš raudonųjų okupuotosios Šventosios į Klaipėdą, vėl tapusią rudųjų okupuotu Memeliu, išsivežė šio laivo vadas Povilas Julius Labanauskas su dviem savo bendražygiais jachta “Nijolė“.

Karo laivas “Prezidentas Smetona“ (foto iš ve.lt)

Apie šį pabėgimą dar pasakojimas bus (kaip ir A. Daugirdo bei J. Tamašausko kovos su kontrabandininkais atveju, yra ir kitokia istorija!), o tuomkart aš paklausiu jūsų darkart:

O kas, jei toji paskutinė Lietuvos kovinė vėliava, nepakliuvusi priešui, iš tiesų nepradingo amžiams, bet atsirado?!…

* * *

Priminsiu priešistorę. Ne todėl, kad skaitytojai turi trumpą atmintį, o kad džiugu suvokti – mano tinklaraštis po truputį išjudina didelius pozityvius dalykus, dėl kurių ir man, “netikram buriuotojui“, darosi miela ant širdies.

Pirmiausia aš įdėjau seriją įrašų apie laivo vėliavą, kokia jos paskirtis ir kur iškeliama. Visa tai galite bendram išsilavinimui perskaityti čia (yra daug spalvotų paveiksliukų ir netgi padoriai nuogų merginų).

Tada kol aš krapščiausi ir neprisiruošiau tą seriją papildyti įrašu apie dabartinį Lietuvos KJP ensiną, kuris visiškai yra kitoks, nei tarpukariu, tai šio tinklaraščio bendradarbis Valdas Japertas parengė įrašą apie antrąją Lietuvos vėliavą – Lietuvos karinę laivo vėliavą (irgi daug gražių paveiksliukų).

Savo ruožtu ši publikacija sulaukė atsiliepimo iš skaitytojo – Nerijus Treinys, atkurinėjantis tarpukario Lietuvos jūrininkų uniformas, dar ir atsiuntė savo nuotraukas su… tarpukario Lietuvos laivyno vėliava! Taip, tai originali vėliava, ir ją turi jo draugas JAV Henry L. Gaidis, kuris yra didelis Lietuvos draugas ir kolekcionierius, besidomintis Lietuvos kariuomene (tarpukario ir dabartine) bei, va dabar jau suklusote, matau – Lietuvos karo laivynu.

Aišku, pasidalino šiojo kontaktais su manimi, o aš savo ruožtu – su Lietuvos Jūrų muziejaus istorijos skyriaus vedėju Romualdu Adomavičiumi, kuris ir užmezgė įdomų susirašinėjimą (pabaksnojęs mano prašymu ir Henriui, kad aš negavau atsakymo, tai dabar gaunam trijule jo siunčiamą medžiagą – trečiuoju įvardintas Lietuvos KJP ryšių su visuomene karininkas Antanas Brencius, iš kurio, matyt, reiks medžiagos irgi pakaulinti).

O dabar atsisėskite.

Henry L. Gaidis ir kolekcionierius, iš kurio ir nupirkta, su tarpukario Lietuvos karo laivyno vėliava JAV (iš Nerijaus Treinio archyvo)

Nes Henris, dar paaugliu būdamas, pažinojo paskutinįjį Lietuvos karo laivo vadą, laikinai prieš okupaciją ėjusį iš esmės ir tarpukario laivyno vado pareigas, Povilą Julių Labanauską!

Ir kol neapsivožėte su visa kėde – jis saugo labai daug velionio P. J. Labanausko daiktų (ne visus ir peržiūrėjęs), kuriuos šis paliko jam pensijoje, tuomet persikraustydamas iš Merilendo apylinkių (kiek tilpo kelionėje į senutėlį kadilaką, o likusius paliko patvarkyti savo nuožiūra, jei neatsiųs ko nors jų paimti) gyventi į Floridą, kurioje vėliau ir mirė (1999-ieji, tačiau abejoju, ar Lietuvos Respublika atsiuntė kokį nors savo atstovą, ar, juolab, surengė priklausančias tokiam asmeniui valstybines kariškas laidotuves – ai, ne apie tai gi tema…).

Tai, kad pakrutinom, pažadėjo rasti laiko ir pasikuisti, kas ten dar yra gero tose dėžėse. O jau iš to, ką atsiuntė nufotografavęs ar nuskenavęs (primenu – čia nuo originalų, o ne kopijos nuo kopijų, kurias jau rastumėte istorikų monografijose), tai man žandikaulis atvipo – jei galėčiau to go sabbatical, tai sėsčiau rašyti knygą apie Povilą Julių Labanauską (dabar galiu tik to go commando, if you know what I mean)!

Be abejo, nespurdėkite, bus ir asmeninių Povilo Labanausko foto iš šiojo archyvo, tema dar tik prasideda!

Povilas Julius Labanauskas ir apdovanojimai (iš Henry L. Gaidis turimos kolekcijos)

Manau, kad daug ką panaudos ir R. Adomavičius savo darbe, ir A. Brencius savo tarnyboje. Beje, visas P. J. Labanausko garso ir dokumentinis archyvas iš Voice of America laikų perduotas Lietuvos ambasadai JAV, kuri papildė šia dovana ir Lietuvos valstybinį archyvą. Ačiū ponui Henry L. Gaidis už šią dovaną ir už tai, kad jis paprasčiausiai neišmetė visų šitų daiktų kaip nereikšmingų (kas mums reiškia fregatas, tarkime, supjaustyti, ar ne?).

Savo ruožtu aš ir toliau, tik su naujomis jėgomis ir informacijos kiekiais, dabar tęsiu savo šią kuklaus tinklaraščio jau ne visai kuklią misiją.

Gal Jūrų muziejui nėra taip aktualu Lietuvos karo laivyno temos, kai jie yra civiline ir humanitarine įstaiga. Gal Lietuvos KJP yra varžoma kažkokių griežtesnių žinybinių rėmų, ir jiems nėra taip aktualu tie dalykai, kurie yra svarbūs mums, buriuotojams ir ne tik, truputį pakvaišusiems dėl jūros, laivų, burių ir idėjos apie Lietuvą kaip jūrininkų, o ne vien artojų kraštą.

Gal LBS svarbu tik sportiniai pasiekimai, regatos, ir svarbiau gal Goskomsport LSSR, nei tarpukario Lietuvos Buriuotojų Sąjungos palikimas – ir turi jie ką veikti ta pačia marinistikos ir buriavimo populiarinimo linkme ne mažiau ir ne prasčiau (o kartais netgi ir geriau – prisiminkite vien Ambersail projektus) už mane. Gal Lietuvos jūrų skautams užtenka pomėgių ir veiklos vien Brabanderyje, nes ir ne ant savo tarpukario bendraamžių įdirbio jie čia iš esmės veisiasi.

Todėl aš čia savo veikla su niekuo nei konkuruoju, nei varžausi, nes erdvės čia visi turime tiek plačios, ir veiklos yra tiek daug, kad talkininkai ir pagalbininkai ne vien man yra tiesiog reikalingi, kaip kad silkės organizmui – jūros sūrimėlis. Ir todėl dėkoju, kad čia sugrįžtate ir skaitote, ir skaitydami, kaip rašė toks mūsų klasikas, tatai permanote.

Ir tuomet gal nebėra tiek svarbu, kad ne vien mano kelionių ar buriavimo aprašymais tinklaraštis gyvas, nors iš esmės nuo to prasidėjo – nes net jei jie kažką įkvepia išsikelti burę, o kažkuriam jūrų vilkui sukelia atlaidžią šypseną, tai visada bus daug ir tų pozityvių žmonių, kuriems tema įdomi net ir nebūnant temoje: jūrininku, buriuotoju ar šiaip kokiu marinistu.

* * *

Bet gana čia to džiūgavimo apie tinklaraščio gyvenimo prasmę ir filosofavimų egzistenciniais klausimais, kaip Mikė Pūkuotukas sako – Svarbios Mintys apie Nieką. Jums gi įdomu, ar yra sensacija mano iškeltoje hipotezėje, ar tai, ką turi Henry, o mums foto atsiuntė Nerijus, yra būtent toji paskutinioji karinė (ir dar – karo laivo!) Lietuvos vėliava? Juolab, kad šiandien, kai įrašas publikuojamas, yra Lietuvos Kariuomenės Diena.

Štai ką rašo pats ponas Henry L. Gaidis (mano išverstos ištraukos iš anglų):

Aš labai pritariu istorinės informacijos dalyboms tarp istorikų ir muziejų kuratorių. Netgi labiau tarp kolekcininkų. Asmeniškai manau, kad kolekcininkai kitąkart padaro daugiau istorijos išsaugojimui negu istorikai, tačiau istorikai rašo knygas ir tuo pasiima visus nuopelnus sau. (kaip ten yra, Romai? – skipper.lt past.)

Jei trumpai apibendrinus, tai dar besimokant vidurinėje mokykloje man pasisekė susipažinti su Konstantinu Jurgėla, buvusiu Lietuvos [Nepriklausomybės kovų kariu]-savanoriu, kuris emigravo į JAV ketvirtąjame 20a. dešimtmetyje (t.y. dar iki karo – skipper.lt past.). Konstantinas buvo vienas pirmųjų Lietuvos Skautų judėjimo, kurį iš esmės ir įkūrė jo brolis Petras, narių. Palaipsniui visi trys broliai Jurgėlos atvyko į JAV.

Būdami berniukais, jie augo kartu su Povilu Labanausku (skipper.lt pastaba: P. Labanauskas tapo jūrų skautu nuo įsteigimo Lietuvoje 1922 metais, o 1924-1927 metais buvo šios organizacijos vadu), ir kai Povilas galop [1940 metais pabėgęs nuo rusų iš Šventosios jachta į vokiečių Klaipėdą, kur buvo internuotas, o po to gavo vizą į Švediją, iš kurios per Braziliją] atvyko į JAV, visi jie vėl susitiko.

Povilas ir Konstantinas vėliau abu dirbo Voice of America Vašingtone, o gyveno netoli Bethesda, Merilendo valstijos (skipper.lt pastaba: D.C., arba Kolumbijos apygarda, kurioje yra Vašingtono miestas, ribojasi šiaurėje su Merilendo valstija, o pietuose su Virdžinijos valstija, ir šių pakraščiai iš esmės yra JAV sostinės priemiesčiai, nes visas miestas, kuriam taikomi griežti aukštingumo apribojimai neviršyti Kongresų rūmų ant Kapitolijaus kalvos, jau nebesutelpa “neutralioje“ Kolumbijos apygardoje).

Aš gimiau ir augau šalia – Baltimorėje, Merilendo valstijoje, mieste, kažkuo primenančiu Klaipėdą, bet daug didesniame. Tad susipažinau su jais visais beaugdamas. Ir man pasisekė, kad kai Povilas išvyko gyventi į Floridą po Konstantino mirties, jis paliko man daug savo karinių relikvijų.

Lietuvos karo laivyno vėliava, kurią aš įsigijau, nebuvo gauta tiesiogiai iš Povilo, bet aš tikiu, kad ji priklausė jam.

(pašokot iki palubių kaip aš pirmąkart šį sakinį perskaitęs?!… – skipper.lt past.)

Dirbdamas vyriausybei, aš gyvenau Kalifornijoje maždaug aštuonerius metus, kuomet, esu įsitikinęs, ir pardavė Povilas šią vėliavą kolekcionieriui Vašingtono, Kolumbijos apygarda (!), apylinkėse.

Kuomet grįžau į Merilendą aštuntojo dešimtmečio gale, aš pradėjau lankytis vietiniuose ginklų ir kariškų relikvijų kolekcionierių sueigose bei parodose. Vėliava buvo įsigyta Greenbelt, Merilendo valstija, ginklų parodoje iš kolekcionieriaus, kuris vien tik galėjo prisiminti, kad pats įsigijo vėliavą Kolumbijos apygardos apylinkėse prieš kažkiek metų.

Nors aš negaliu įrodyti, tačiau nenutuokiu, kad gali būti dar koks kitas šios vėliavos atsiradimo šaltinis be Povilo, kuris gyveno Bethesda (skipper.lt past.: kaip minėjau, tai yra iš esmės Kolumbijos apygardos apylinkės! – žr. aukščiau). Turėkite omeny, kad tuo metu sunku buvo prasimanyti pinigų (skipper.lt past.: maždaug tuomet vyko ir naftos krizė bei infliacija JAV šoktelėjo per metus iki dviženklių skaičių), ir aš įtariu, kad Povilas buvo priverstas kažką pardavinėti dėl kažkokių svarių priežasčių. Nors aš ir įsigijau šią vėliavą, aš niekada šito neaptariau su pačiu Povilu, nenorėdamas jo užgauti, kad tokią istorinę svarbią relikviją jis pardavė, nes pristigo pinigų.

Nenoriu, kad susidarytų įspūdis, koks aš buvau artimas Povilui, bet aš matydavausi su Konstantinu ir Povilu keliskart per metus vietinėse Baltimorės lietuvių sueigose, ir niekada nepraleisdavau progos šnekterėti su jais apie kokias nors Lietuvos istorijos puses. Paskatintas Konstantino ir Povilo, aš vėliau pradėjau pats rašyti straipsnius į vietinę spaudą apie Lietuvos karybą (skipper.lt past.: o taip, bus dar išverstų ir čia publikuotų!).

Tikiu, kad šitai atsako į pradinį klausimą [dėl mano turimos tarpukario Lietuvos karo laivyno vėliavos].

Ačiū darkart ponui Henry L. Gaidis už atsakymą!

Ir ką dabar jūs į tai, ką?!…

* * *

Bendram suvokimui, dar papildysiu informacija iš Gintauto Surgailio monografijos “Lietuvos karinis laivynas 1935-1940 metais“ (25 psl.):

Pirmoji didžioji karinio laivyno vėliava buvo pagaminta Vokietijoje, Karaliaučiuje (štai kodėl jūs ant šitos randate vokišką markiruotę! -skipper.lt past.). Čia buvo užsakyta pagaminti ir kitas laive keliamas vėliavas. Jų laive turėjo būti trisdešimt trys. Be dviejų didžiųjų (2×3 m), šešios mažosios (1,3×2 m), devynios valčių – keturios didesnės (1×1.5 m) ir penkios mažesnės (0,6×0.9 m), aštuoni giuisai (0,6×0.9 m) ir aštuoni vimpelai (0,2×3.5 m).

Akivaizdu, kad tai ne giuisas (angl. naval jack, liet. tvirtovės vėliava) ir ne vimpelas (angl. pennant, liet. vėlukas). Pagal nuotraukoje matomą dydį – tai ir ne valčių vėliavos ir ne mažosios.

Tad belikęs faktas – tai viena iš tų dviejų didžiųjų karo laivo vėliavų (angl. ensign)!

Originali markiruotė ant tarpukario Lietuvos karo laivyno vėliavos – dydis 2×3 m! (N. Treinio foto, H. L. Gaidis kolekcija)

Ir jei viena iš šių buvo keliama nuo 1936 metų, tai per ketverius metus kasdienio naudojimo turėjo gerokai apsinešioti. Vadinasi, sprendžiant iš gana neblogo stovio, tai yra ta viena likusioji originalioji (!), nes Gintautas, kiek girdėjau atsiliepimus, yra nemenkas krapštukas, todėl būtų paminėjęs, jei naujas vėliavų komplektas per ketverius metus būtų vėl užsakinėjamas vietoje sudėvėtų.

Žinoma tai, kad laivo vėliava (angl. ensign, o aukščiau minima kaip “didžioji laivo vėliava“) 1940 m. liepos 20 dieną laive “Pirmūnas“ (buvusiame “Prezidentas Smetona“), stovinčiame užblokuotu Šventojoje, buvo nuleista, o jau tądien gautas štabo įsakymas iškelti raudonąjį sovietų skudurą (formaliai – tik kitąryt 8 val. pagal laivyno tradiciją ir tvarką).

Bet naktį į liepos 21-ąją kpt.ltn. Povilas Julius Labanauskas su savo dviem padėjėjais (ltn. Kuizinu ir j.ltn. Naku), pasiuntę oro bučkį sovietiniams NKVD pasieniečiams, jau neužilgo švartavosi Trečiojo Reicho valdomoje Klaipėdoje, tapusioje vėl Memeliu, kur buvo internuoti pagal visas tarptautines konvencijas (vėliau sekusio tarpusavio karo metu, nei sovietai, nei fašistai karo belaisvių atveju labai šių konvencijų nepaisė, nes abi “socialistinės“ valstybės turėjo bendrų panašumų kaip tarptautinės padugnės).

Apie iš tarnybos pasitraukusius visus tris aukščiausius laivo (ir laivyno) karininkus bei pasiimtą (!) Lietuvos karinio jūrų laivyno vėliavą raportavo (jau nebesuprasi kurios Lietuvos) karo štabui kitąryt kpt.ltn. Juozas Tamašauskas (laivas neužilgo buvo perduotas sovietams, o J. Tamašauskas pervestas tarnybai į Karo technikos štabą, kur 1940 metų rugsėjo 1d. atleistas į atsargą kaip kpt.ltn., ir duomenų apie jo tolimesnį likimą nebėra – bijau, kad vienąkart pasisekė sėkmingai išsiskirti su bolševikais Tolimuosiuose Rytuose 1923 metais, tarnavus baltagvardiečių laivyne, tačiau antras kartas gimtinėje veikiausiai geruoju jau nebesibaigė…).

Šventosios uosto rekonstrukcijos, kuria rūpinosi P. J. Labanauskas, orginalus planas (iš Henry L. Gaidis kolekcijos)

Ar būtent šitoji iš tų dviejų užsakytųjų plevėsavo paskutinį kartą karo laivo vairagalyje, garantuoti negaliu, o va, kad tai tikrai yra karo laivo “Prezidentas Smetona“ viena iš dviejų užsakytų, kuriant Lietuvos karo laivyną, pagrindinių laivo vėliavų, prilyginama pulko vėliavai, kuri neatiteko priešui Povilo Labanausko dėka – taip.

Ir tai ta, kurią turi kaip relikviją Henry L. Gaidis, labai tikėtina, kad yra ne šiaip viena iš tų dviejų tarpukario Lietuvos karo laivyno vėliavų, bet yra būtent ta vėliava, kurią ir pasiėmė Povilas J. Labanauskas, paskutinis Lietuvos karo laivo vadas, faktiškai ėjęs ir karinio laivyno vado pareigas (kontekstui: Juozas Tamašauskas su Pakrančių apsaugos laivais, kuriems jis vadovavo, buvo 1940 metais skubiai mobilizuoti į karo tarnybą iš vidaus reikalų ministerijos, o likę nuo laivų pareigūnai priskirti Kretingos policijai, tad kelis mėnesius mūsų laivynas tikrai nebuvo tik vienas karo laivas).

Sensacija?

Bent jau man – taip. Sveikinu darkart Lietuvos Kariuomenės Dienos proga – ne visos juk pulko vėliavos atiteko okupantui.

Arba kaip man, pradėjus detales pasakoti apie vėliavą ir Labanauską, kokį aš čia elektroninį paštą su paveiksliukais dabar išmaniajame žiūrinėju, pasakė susirūpinusios gailestingosios seselės mimika mano mylimiausioji pusseserė (beje, rytoj jos gimtadienis) savo brolio dukters pirmajame gimtadienyje:

– Bet tu, matau, tai gerai pačiuožęs…

O gal pasakė, kad gerai šitoje temoje įklimpęs. Argi tai svarbu?

Svarbu tai, kad šis lobis yra dabar apčiuopiamesnis už Napoleono rublius, šimtamečius palaikus ar praganytą dokumentą, kuriuo tikėta ir be jo fizinio buvimo, turint apsčiai kopijų, kadangi rašytas kaip kreipimasis į kitas tautas.

* * *

Aš čia, aišku, dabar irgi nieko dėtas, ir nereikia, ponas Nerijau, dabar kikenti, bet manyčiau, kad Romas su Antanu dabar turėtų kibti vienas kitam į atlapus savo institucijų vardu, kurie turi pirmumo teisę kaulinti šios vėliavos iš Henrio (jei jie dar to nepadarė). Tik nesakykit kauniečiams iš Karo muziejaus arba vilniečiams iš Žemutinės pilies, o tai gausis masinės peštynės su daug kraujo.

Nes netikiu, kad čia tik man vienam šis senas audeklas yra svarbu…