Apie “nesvarbią“ vėliavą, nacionalinę dieną ir buriuotojišką garbingumą

Perskaičiau LBS garbės nario Nr.8 Naglio Nasvyčio interviu nepamainomai Eglei šios organizacijos puslapyje apie garbę ir buriuotojiškas vertybes ir kažkaip man pakeliui tame sukrito į vieną trys susiję įvykiai.

Pirma, tai su malonumu prisimenu, kad man teko garbė (sic!) trumpam irgi su juo susipažinti (jam aš, manyčiau, likau pasekoje tikrai mažiau įsimintinas sutvėrimas, skirtingai nuo mano atmintyje išlikusio šio įvykio, kaip matote) prieš LBS darbo grupės dėl diplomavimo taisyklių pradžią.

Aš rašiau apie tai, ir džiugu, kad tas projektas, kuriam asmeniško dėmesio ir iniciatyvos paskyręs ir pats Naglis Nasvytis, apie ką jis mini interviu, LBS pagaliau įvyko ir pavyko.

O tuomet aš tiesiog irgi turėjau garbės netgi būti pakviestas Dariaus “Bitlo“ Gerasimavičiaus iniciatyva, ir iš kur manęs netgi neišgrūdo, nors vienas darbo grupės narys, kurio “žmogumi“ aš buvau netgi ilgą laiką vadinamas, dėl to netgi man buvo priekaištauta (netgi šiame tinklaraštyje), ir kurį netgi gerbiau, ir kuris netgi visai pelnytai įrašytas į LBS nusipelnusių buriuotojų sąrašą, taip pasekoje netgi smagiai būtų prametęs, bet darbo grupės vadovas šį geriau pažinojęs ir pasistengęs netgi išsaugoti garbę jam vietoje nelabai tuomet garbingo demaršo.

Todėl aš jo čia sąmoningai netgi ir nepaminėsiu.

Nes mat jį šunes su visomis jo neteisingai vadinamomis šuniškomis vachtomis – nei aš jam kažkuo išvis rūpiu, nei man pačiam kažkaip turėtų būti įdomu su plikiu dėl neaišku ko dabar išvis pešiotis, ir tebūna jam visos jūros atviros bei vėjai pučia tik palankūs, o po kyliu niekuomet nepritrūksta gylio.

Juolab, kad iš manęs buriuotojas ir anuomet buvęs dar nekoks (net baigus 10-toje laidoje jo kreiserinio, ko nedera painioti su fregatiniu arba reideriniu, buriavimo mokyklą, o ne kažkokią žagliavimo šūlę), o dabar esu gi išvis joks (savo “jachtą“ aš pravalgiau per pandemiją, o dabar atėjusi pasaulinė gerokai rimtesnė už dvi prieš tai buvusias ekonominė ir politinė krizė naujos man čia čiurlioniškoje gimtinėje, kur simfoninė “jūra miške“, tikrai jau nebenupirks).

Labai buriuotojiška: Sonata Nr.5 (Jūros sonata) – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, 1908 m.

Tiesiog beskaitydamas Naglio Nasvyčio žodžius pagalvojau, kad išties su buriuotojais kaip ir visur taip visaip būna, bet ir garbingų žmonių juk taip pat yra gerokai daugiau – kaip ir tai, kad buriuotojams svarbu ne šiaip garbingumas (nes tas žodis “garbė“ kiek nuvalkiotas žodis šiame socialinių tinklų tuštučių ir narcizų laikmetyje), bet ir vertybės, dėl kurių aš taip pat šį tinklaraštį nuo seno rašau (arba rašinėju, nes apie pauzes, kaip vėl šią – gal kitąkart).

Ir va čia toliau apie antrą sukritusią mintį – vertybes bei garbingumą.

* * *

Anądien dar iki šio aukščiau paminėto interviu aš pats kalbėjausi su savo sūnumi – jų klasė lankėsi prezidentūroje, arba, reikia suprasti, išties prie jos priestate įsikūrusiame Valstybės Pažinimo Centre.

Taip, ten lyg ir vis dar yra eksponuojama tarpukario Lietuvos karo laivo “Prezidentas Smetona“ vėliava?

Seniai jau esu ten buvęs, kad pasakyčiau tiksliau, bet bent jau ten turėjusi būti.

O jūs tą istoriją apie karo laivo vėliavą juk galėjote anksčiau čia perskaityti, kaip Valdas Japertas atkūrė karo laivo “Prezidentas Smetona“ vėliavą, kaip po to Nerijus Treinys iš JAV kreipėsi į mane, ir kaip man pavyko tą vėliavą identifikuoti (publikuota Lietuvos kariuomenės dieną prieš 10 metų, tarp kitko!).

Ir kaip po to aš visus ateinančius 7 metus ne tik šiame tinklaraštyje zyziau, kad Lietuvos “valstybei“ (o juk tai yra konkrečios pavardės ir pareigos!) šitos istorinės relikvijos nereikia, nors tai vienintelio Lietuvos karinio dalinio karo vėliava, kuri 1940 metais neatiteko priešui, nes paskutinis šio laivo vadas kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas šią vėliavą su savimi tiesiog išsivežė, kur ji atsidūrusi kartu su juo JAV, ir kuri, kartu su krūva P. J. Labanausko radijo laidų įrašų iš “Amerikos balso“ (perduota į Lietuvos archyvą) bei kitų jo relikvijų pasekoje atiteko dėka Lietuvos kariuomenės artefaktų kolekcininkui Henry L. Gaidis, kuriam aš dėkingas, kad jo anksčiau pasidalintomis su manimi (kol gūglas neatėmė iš manęs dykai naudotos el.pašto dėžutės su skipper.lt išplėtimu) turimų relikvijų nuotraukomis bei istorijomis čia galėjote irgi džiaugtis (štai kad ir apie šį lietuvį Zenoną Lukošių, Mūšių dėl Atlanto metu su abordažine komanda taip išgelbėjusį nacių U-505 ir šifravimo mašiną Enigmą, kuo ženkliai prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės aname pasauliniame kare, ir apie ką nelabai kas knygas rašęs bei filmus filmavęs, deja).

Lietuvos vyriausybei taip pagaliau paprotavėtrinus ir sumanius paminėti anos Lietuvos Respublikos paskelbimo šimtmetį, jau buvo dosniai tam reikalui išskirti pinigai, ir ilgai netrukus Lietuvos Jūrų Muziejaus vyr. istorikas Romualdas Adomavičius Jaunesnysis nuvyko į JAV ir tą “maniškę“ (sic!) vėliavą pargabeno.

Įvykis, matyt, buvo ganėtinai reikšmingas, jei prisitrynę, nors niekuo ir niekaip su tuo nesusiję oficialūs asmenys išsidalino premijas bei ordinus, tame fone “labai ryškiai fotografuodamiesi“, kaip anksčiau Kukučio baladėse sueiliavęs apie tokius veikėjus Marcelijus Martinaitis.

Į surengtą proginę parodą Klaipėdoje, nors tam ir sugrįžau iš Londono, aš fiziškai nebespėjau, o kiek palaukti pusvalanduką ten manęs tikrai niekas neketino (suprantama gi – pėstute per uosto akvatoriją iš Kopgalio po to nepareisi!), kaip ir proginiai limituoti suvenyrai, žinia, tėra gal tik tokie niekučiai, kurių tokie kaip aš yra dar mažiau verti prisiminimui. Aš tądien užsilaikiau sūnaus kartingų lenktynėse Kaune (jam visai neprastai sekėsi), ir po to jau uostamiestyje į naktį mudu nebeskubėdami atvykę paprasčiausiai tik pavalgėm picą, ten viešbutyje pernakvojome ir, pakeliui jau atgal link jo namų, aplankėme dar dinozaurų parką Radailiuose bei Panemunės pilis, užsukę ir į Smalininkus, kurie čia niekuo dėti.

Niekas, be abejo, irgi nepakvietė manęs ir į vėlesnės jau parodos atidarymą Valstybės Pažinimo Centre – aš šiaip ten nelabai ir telauktas pats atėjau, dar prieš po to (atsiprašant už kalambūrą) užsukdamas pas Bitlą ir jo Metų Buriuotojų Apdovanojimus.

Susipažinau šioje parodoje su to mūsų karo laivo jaunesniojo leitenanto Ričardo Berdardo Nako, kuris tą naktį išplaukęs viena jachta su savo vadu (bet po to, skirtingai nuo jo vadų ir viršininkų, jis vis tik grįžęs kovoti pasipriešinime sovietų okupantams!), sūnumi ir anūke – ačiū jiems už gerus žodžius man ir dar vėliau dovanų gautą knygą. Aš labai tikiuosi, kad visi jie sveiki ir gyvi, ir laivo jaunesnysis leitenantas grįžęs ne veltui, nes auga jo garbinga proanūkių karta.

Tuomet atidaryme, be abejo, dar šnektelėjome ir su Romualdu (kur ta ševeliūra?!) bei jo vadove Olga Žaliene ir anksčiau jau mano pažinta jo kolege Nika Puteikiene, kuri dar prieš tai VAD pareigūnams pajuokavusi, kaip čia tokį “teroristą“ kaip aš jie įsileidžia.

Sutikite, tikrai garbinga kompanija, su kuria man tekę garbės šia proga pabendrauti.

Bet va tai, o kaip ta vėliava buvo atrasta ir kaip ji ten atsiradusi tame stende – nerasite ten paminint, aišku, nei pusės žodžio. Savaime gal ten atsiradusi, matyt. Per daug garbės būtų šiam tinklaraščio autoriui dėl to, tiesa?

Sūnus man taip pasakojo, kad ir prie jo dabar jau į VAT pesivadinę apsauginiai papildomai patikrai prikibę (kas mane privertė šyptelėti), bet irgi – jis nei žodžio apie karo laivo vėliavą, prie kurios irgi nėra nei žodžio apie jo paties tėvą. O ir ko tam tėvui dabar čia prieš savo sūnų girtis, tiesa?

Išties, kas aš toks ir koks mano tame nuopelnas?

Na, be manęs – ir tos vėliavos ten gi išvis nebūtų.

Nes nebūtų juk buvę ką Romualdui taip išvis parsigabenti, kai jau po 7 metų pagaliau atsirado ir pinigai šiam prOjektui, kurių aš pats neturėjau, kad banaliai į JAV suskraidyčiau, o ir ordinai nebūtų susikabinti tiems visiems niekuo dėtiems nusipelnėliams, prisitrynusiems prie Romualdo.

Nuorodas ne veltui sudėjau į žmones ir įvykius, nepamiršdamas paminėti visų (ar ką nors pamiršau?). Kažkaip buvo apmaudu, kad toji vėliava visą tą laiką buvo “apie nieką ir neaišku iš kur ir kieno“, ir taip būtų tiesiog banaliai prapuolusi anapus Atlanto kaip koks nereikšmingas skuduras, deja.

Tik pamanyyyyyykite… gi dabar tos vėliavos čia net nebebūtų – na, ir ką?

O gi, realiai, tai – nieko.

Prašom, nėra tikrai už ką.

* * *

Paklausite, o kodėl apie tai čia rašau?

Nes, trečia, tai dar iki tol su Audriumi (pavardės jis nenori minėti, bet Kauno mariose – tikrai žinomas buriuotojas ir aktyvistas, seniai nusipelnęs ne vieno garbingo titulo už savo veiklą) mudu kalbėjome apie buriuotojų dieną, kuriai atsirasti jam šovusi mintis, ir kurią aš taip “suradau“ bei “apiforminau marketingiškai“, o jis, nenuorama entuziastas – ėmė ir praktiškai viską suorganizavo!

Ir tai jau – tapusi puikia lietuviška buriuotojų tradicija. Tarsi visada taip buvę.

Maža to, nacionalinės buriuotojų dienos nelabai kuri tauta išvis turi – netgi tikrai jūrinė!

Bet kaip ir vėliavos atveju, taip ir šiuo atsirado “labiau nusipelnusių“, kurie tokią tikrai visų dieną (jei norite – pagal mano pradinę užmačią tai turėjusi tapti buriuomenės ir visuomenės vienybės diena), pabandė savintis.

Tada Audrius paklausė, ar man nėra apmaudu dėl to?

Ai, sakau, ar pirmas kartas, kai mano nuopelnus kažkas kitas pasisavina? O mudviejų atveju, linksmai jam pridūriau, tai “kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės?“ – tavo dėka, sakau, padarėme šią dieną visuotine, suteikėme žmonėms džiaugsmo, padovanodami šventę.

Ir – valio!

Argi ne puiku?

Puiku, aišku, dar būtų, jei Audrius (aš taip kukliai šalia pastovėsiu…) to paties LBS būtų deramai už šią iniciatyvą įvertintas, manyčiau. Nors jis dabar ant manęs už šitą parašymą velniavosis nesusvietiškai, tačiau tikrai vertas įvertinimo, atsiprašant už kalambūrą, jei jau Lietuvoje buriuotojai tą šventę dabar turi.

Ar taip nemanote?

Su manimi – tai mat (nesikeikiant!) mane trauk galas (kuo vadinamos laivavirvės) pro kylį, nes kaip negavau ordino už kažkokią (sic!) vėliavą, taip ir buriuotojas iš manęs čia joks, kad nepelnytai dar ir garbės, apie kurią kalbėjęs Naglis Nasvytis, gaučiau, net jei vertingo (ar klystu?) kažką “vardan tos“ nuveikęs ir tos minėtinos vertybės su mano širdį savo praeities ir gerokai svarbesniais ateities jūriniais žygiais džiuginančia buriuomene sutampa.

* * *

Kiekvienas šį mano įrašą supras pagal savo moralinio pagedimo laipsnį. O kvailas – dar būtinai ir apie tai visiems pasipasakos.

O aš pagalvojau, kad parašyti apie tai seniai derėjo, o Naglio Nasvyčio interviu tiesiog tą paskatino.

Ir parašiau dabar visa tai tiesiog artėjant Kalėdoms, kas yra dar ir džiugių dovanų (apdovanojimų ir padėkų) metas, tai ir jums ta proga ir be progų aš taip nuoširdžiai visaip ir belenkaip smagių linkiu!

Ahoy!

Advertisement