Buriuotojų dienos proga – apie neburingas KJP


Šiandien jau tas tradicinis šiame tinklaraštyje marinistinis ketvirtadienis yra paankstintas į pirmadienį.

Nes rugsėjo 7-oji yra lietuviškojo buriavimo pradžios oficiali data, ir todėl Lietuvoje yra švenčiama (ahoy, ponas Audriau!) kaip nacionalinė Buriuotojų diena.

Ta proga sveikinu visus tikrus buriuotojus ir jiems prijaučiančius – tėvynės įjūrinimo labui!

* * *

Kadangi tinklaraštyje dabar publikuojama sukarpyta jums į mažesnes dalis skaitymo patogumui serija apie Lietuvos Karinių Pajėgų laipsnių nesusipratimus tarpukaryje ir dabar, tai Buriuotojų dienos proga verta prisiminti ir ankstesnes temas, susijusias, tarkime, su jachtklubų veikla.

Štai prestižinis privilegijuotasis angliškasis jachtklubas, vadinamas Karališkąja Jachtų Eskadra (Royal Yacht Squadron), turi istoriškai tiek tamprias bendras tradicijas su savuoju Karališkuoju Laivynu (Royal Navy), kad net šio jachtklubo laivės turi teisę išsikelti britų karinio laivyno vėliavas, o ir jachtklubo vėlukas yra šios laivyno Šv. Jurgio vėliavos spalvų.

Aišku, pasakysite, radau čia kuo jus nustebinti – juk ir Lietuvos Karinės Jūrų Pajėgos naudoja Šv. Jurgio kryžių, tik kad ne raudoną, bet mėlyną!

Aha, nu jo.

Bėda, kad tai vis tik tarpukaryje nuo 1921-ųjų Kaune su filialais Lietuvoje veikusio ir sovietų 1940-aisiais uždaryto Lietuvos Jacht-Klubo vėliava, kuria naudotis suteikė teisę už aktyvumą Lietuvos įjūrinimo labui ir jūrų skautams, bet gal vis tik KJP nelabai skautai, įtarčiau.

O gal ir ne bėda, kai 1990-aisiais “atsikūrusi“ Lietuvos Buriuotojų Sąjunga pati naudoja sovietinių profsąjungų sporto organizacijos “Darbo rezervai“ 1947 metų vėliavą bei iš jos iškirptą vėluką.

O ne 1935-ųjų metų LBS, kuri įsteigta birželio 4d., kai KJP tik rugpjūčio 1d., vėliavą – šioji vėliava de facto buvo ir lietuviškų jachtų laivo vėliava tarpukaryje (kaip ir tokią tradiciją turi suomiai), ir ko iš dabartinės LBS vėliavos, aišku, niekaip jau nepadarysi, nes joje visiškai nėra valstybinės Trispalvės nei vienos spalvos.

 

Netgi britų karališkų marėnų, dėl savo Linksmųjų Devyniasdešimtųjų viarslinykų spalvos švarkelių istoriškai d.ž.k. karališkojo laivyno lobsteriai, vėliava artimesnė mūsų tautinei:

Ir ne, mūsų karo jūrininkams irgi nebereikėjo, kuomet Lietuvos KJP atkūrimą organizavęs 1992-aisiais pirmasis šių pajėgų vadas jūrų kapitonas (pulkininkas pagal kariuomenę) Juozapas Algirdas Leišis (1943-2019) šią Lietuvos Jacht-Klubo vėliavą padarė Lietuvos Karinių Jūrų Pajėgų karo laivo vėliava…

…ir vietoje tarpukaryje buvusios, kuri nuo 1940-ųjų laikyta prapuolusia, iki aš ją per atsitiktinumą (nes taip ir būtų su visam prapuolusi) JAV identifikavau, ir kurios taip pat visiškai nereikėjo KJP, tai nors LJM istorikas Romualdas Adomavičius po septynerių metų Vasario 16-osios šimtmečio proga pagaliau Henry L. Gaidis malone pargabeno šią į Lietuvą (jei man joks DLK Gedimino ordinas už nuopelnus Lietuvai tėvynei nepriklauso, tai duokite bent jau Romui, po paraliais!).

Tai sakysite, kad ir čia jokios bėdos nėra, nes Lietuvoje jachtklubas gi taip va nebeegzistuodamas ėmė ir “padovanojo“ savo vėliavą laivynui, o ne laivynas jachklubui, kaip buvo Anglijoje.

Tas ant to, kaip sakė kandidatė į ekselencijas suknyte su žirniukais, o man gana čia ledo žirniukų kruša lyti taip ant šito netradicinės jūrinės orientacijos parado.

* * *

Pažiūrėjau, ką gi tie kaimynai lenkai šiuo klausimu turi.

Ir eilinį kartą nuliūdau.

Ne, aišku, dėl lenkų tai nuliūsti nėra ko! Dėl jų, rupūže tu plaukuotoji, tai tik pasidžiaugti galima, kaip ir jie džiaugiasi mūsų sostine Vilniumi, vis sau irgi pasiskanduodami Wilno naszie!

Aš nuliūdau dėl mūsų Lietuvos KJP – štai ar jūs galite įvardinti mūsų Karinių Jūrų Pajėgų jachtlubą, ar bent jau jų karo jūrininkų buriuotojų klubą?

Aš irgi negaliu.

O – kodėl? Nes neišsigūglina, o ir aš, pasirodo, ne daugiau už google žinau?!

Kad ne tas atvejis. O va todėl, kurmi tu basakoji, kad ne lietuviai, bet tie lenkai dar anksčiau ir mūsiškio lietuviškojo civiliokų tarpukaryje ėmė ir įsteigė saviškį kariškių – t.y. Karinio Laivyno Jacht-Klubą “Inkaras“ (Jacht Klub Marinarki Wojennej “Kotwica“)!

Ir net Lenkijos karo laivynas jiems savo vėliavą davė, prie kurios tie pridėjo tiesiog klubo herbą kairiame kampe:

Nors ką reiškia, kad “davė“? Davė, kaip Lietuvos Jacht-Klubas Lietuvos Karinėms Jūrų Pajėgoms?

Taigi patys lenkų laivyno karininkai ir pasiėmė – nes, skirtingai nuo lietuvių, kurie sau į laivyną pasiima jachtklubo vėliavą, bet ne jachtingo tradiciją, tie lenkų karo jūrininkai buriuoja!

Jie net savo mokomąją barketintą ORP Iskra turi, kuri yra išvis netgi pirmasis Lenkijos karo laivyno laivas (su Lenkijos karinio laivyno vėliava, aišku), apiplaukęs aplink pasaulį:

Iš mūsų KJP to nepadarė nei vienas karo laivas (nors prie komodoro Raimondo Sauliaus Baltuškos fregatoms, manau, tai buvo numatyta atlikti), o ir šiaip mūsiškė barkentina Meridian seniai nebe joks mokomasis burlaivis, o tik plūdrusis restoranas Dangės krantinėje.

Na, bet žiūrėkime pozityviai (nes aš kitaip ir nemoku!) – bent jau humanitarinio turizmo vadybos universitetas Klaipėdoje turi savo studentams ir studentėms mokomąją ir mokslo tiriamąją turistinės menkių žvejybos škuną, apsimetančią kartais motorlaiviu, Brabander.

Nors tiems studentams šioji tiek pat reikalinga, kaip kad ir Vilniaus dailioškei – “reikalinga“ yra Panemunės pilis.

Gal tik neskaitant Kauno Panemunėje vieno iš uostamiesčio nukrymnašintojo iš Antantės iniciatoriaus tarpukario rašytojo vasarnamyje gyvenančiam tokiam dailioškės absolventui, socialinę rūpybą teikiančiam jo gimtojo Mingės jachtklubo komodoro giminaičiui varnui anglų admirolo pavarde.

O ir Lietuvos KJP šios škunos praktikai net nelabai reikia – susipjaustę fregatas, jie vis dar turi visokių geležinių laivukų.

Na, bent jau kažką iš tradicinės laivybos apmokymų programos sau irgi naudoja, tai kaip ir negali pykt (sakiau, kad pozityvas yra mano krikšto vardas?):

Tarpukaryje mūsų karo laivyno karininkus visus ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum, tai jachtklubo iš jų net visų nelabai ir tebūtum subūręs, bet va kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas, vadovavęs karo laivui Prezidentas Smetona 1939-1940 metais, gi buvo ne tik vienas iš Lietuvos jūrų skautų steigėjų, o dar ir 1937 bei 1939 metais vadovavo didžiausiai tarpukario jachtai Šaulys, priklausiusiai Lietuvos jūros šauliams.

Jis 1940-ųjų liepos naktį į 21-ąją taip su savo leitenantais Vytautu Kuizinu ir Ričardu Bernardu Naku jūriniam Klaipėdos Jacht-Klubui priklausiusia jachta Nijolė sugebėjo pro sovietus prasmukti iš užblokuotos Šventosios ir nuburiuoti iki jau nacių prieš metus užimto Memelio – kažin, spėlioju, ar dabartinių Lietuvos KJP karininkai taip be GPS naktį nepasiklystų jūroje, jau nekalbant išvis apie gebėjimą buriuoti?

Bet gal aš klystu.

Ir gal klystu, kad šie buriavimo gebėjimai yra iki šiol aktualūs laivyne.

Juolab, kad net Lietuvos Aukštoji Jūreivystės Mokykla dar 2012 metais su palengvėjimu atsikratė jiems simboliškai Lietuvos Banko perleistos jachtos Litas (kaip ir pats LB galop atsikratė dar ir lito) – bėdavojosi, kad studentai jūrinės praktikos cenzo neišplaukioja, o jachta irgi tik visokie turistai bei prašalaičiai naudojasi, kai mokyklai šitą visiškai nepelningą atrakcioną dar tenka ir apmokėti.

Iš kur ta nemeilė jūrai tarp mūsų jūrininkų, karo ar civilinio laivynų, kad nesinori jiems buriuoti ir burtis į buriuotojų klubus, tai aš nežinau.

Net jei jų paklaustumėte, ko gero, jie to paaiškinti irgi nesugebėtų.

Va, artojais pasižaisti kokioje kaimo sodyboje ar kolektyviniame sode, kapstant žemę – šitą tūlas lietuvis suprasti gali. Nors aš nežinau, kiek mechanizuotų bei motorizuotų pėstininkų karininkų kapstosi savo daržuose – man pažįstamas tik vienas puskarininkis tėvų soduose šalia gyvenvietės artileriniu pavadinimu.

O po tarnybos jūroje – dar ir paburiuoti?!…

Tėvo bendraklasis, su kuriuo šis norėjo irgi jūreivystės studijuoti, bet pasirinko vietoje to ryšius ir komunikacijas, man apie visokias jūreivystės mokyklas susvaigus ir anuomet Klaipėdoje vaikystėje viešint pas jį svečiuose, pasakęs, kad nepergyvenčiau labai, nes anksčiau laivai buvę mediniais, o jūrininkai geležiniais, kai dabar viskas atvirkščiai – laivai yra geležiniai, o jūrininkai…

Plaukia ir neskęsta kaip buratinai, ir tai yra gerai – Lietuvos teritorinė jūra saugi!

Ir mes joje saugūs. Jei taip į tą jūrą išburiuosime.

Šia pozityvia nata ir užbaikime nacionalinės Buriuotojų dienos paminėjimo iškilmes – vėjas ir burės laukia tų, kuriems jų reikia!

Ahoy!

Įrašo “Buriuotojų dienos proga – apie neburingas KJP” komentarai: 3

  1. Atgalinė nuoroda: Apie skandutes (1/3): stinta pūkis – Skipper_LT

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.