Marinistika

Ar registruoti laivę Lietuvoje?

Paskaitę apie tai, kaip poetas Salys Šemerys pirko jachtą “Tegu“, galite padūsauti, kaip tokių gražių laivių trūksta dabar, ir kaip būtų smagu, jei…

Na, tarkime, dabar tokią gražuolę parsivarius iš užsienio, ar ne? Gal net apleistą ir pačiam jau čia atrestauravus, jei rankos ne iš subinės dygsta, kad šioji po to maloniai džiugintų akį ir glostytų širdį. Kad plevėsuotų Trispalvė laivagalyje ir būtų aišku: Lietuva ne šiaip grįžo į jūrinių valstybių gretas, ne šiaip yra buriuotojų turinti tauta (ne vien sportiniais žygiais giriantis – jau gi pritrūksta vienos rankos pirštų!), bet ir turi tradicijas, šaknis – štai, klasika, genama švelnaus brizo, jau skrodžia bangas, išskleidusi baltas bures ir…

Norėtumėt. Įsisvajojot.

Darius Vinkevičius, pastatęs “Reliant 59“, joje išskleidęs Jungtinės Karalystės raudonąjį (civilių) ensiną. Plaukioja po Viduržemį.

Tiesą sakant, su šia laivo vėliava jam paprasčiau ir ramiau: nei kokie lietuviškieji inspektoriai kimba (net jei rankos ne per trumpos būtų), nei kokie LBS save pasiskyrę funkcionieriai į akis su savo svarbumu lenda techniškai viską apžiūrėti ir kokį regitrinį lipdukėlį pričmokinti, nei ten kokiems vietiniams pakrančių apsaugos ar kranto pareigūnams keistų dokumentų šūsnį maga vartyti ir makaules krapštyti, kokiame užkampyje tas kraštas sunkiai ištariamu Lisjūėnijos vardu, ir ar tikrai tai Jūrapen Jūnion, nei kokie privatūs investuotojai ar kreditoriai, jei sumanytų, taip paprastai pasiektų, merkantiliškai gviešdamiesi tiesiog parduoti tą “svajonę“, kad atsiimtų savo sumerktus pinigus, nes juk svajoti neuždrausta, ar laivą statančiajam į skolą, ar tą skolą norinčiam atsiimti, tiesa?…

O šiemet Kuršmares pradžiugino Dainius Šilgalis, baigęs restauruoti iš Švedijos parsibogintą “Galento“ – šio laivė išdidžiai neša geltonąjį nordišką kryžių žydrame audekle. Štai ką jis pats atsako į klausimą, kodėl neperregistravo, kad suplevėsuotų Trispalvė:

Turėjau svajonę: graži klasikinė jachta, kokią galima pamatyti nebent tik kur nors Pietinėse Amerikos pakrantėse ar Viduržemio jūros uostuose. Kodėl, pamaniau, tokia laivė negalėtų skrosti mūsų valstybės vandenų, pasidabinusi mūsų Tautine vėliava?

Atrodytų viskas paprasta: nuperki jachtą, metus kitus aukoji savo brangų laiką, nepakeldamas galvos ir nenuleisdamas rankų lieji prakaitą, sukiši visas savo santaupas ir net tas santaupas, kurių dar nesutaupei, ir… pasirodo, niekam šito nereikia, išskyrus tave patį ir keletą žmonių, kurie palaikė tavo idėją ir padėjo ją įgyvendint…

Ir galų gale kaip šlapiu mazginiu per veidą. Praėjo du metai sunkaus darbo, viskas eina lyg ir į pabaigą, paskutiniai paruošimo darbai, bemiegės naktys. Ir pagaliau atėjo diena, kai bjaurusis ančiukas, virtęs grakščia gulbe, palietė vandenį, po savaitės prisistatymas Jūros šventėje, tradicinių ir klasikinių laivų parade “Dangės flotilė”. Atrodytų, liko tik sutvarkyti formalumus.

Sekančią dieną, po to kai nuleidom laivę į vandenį, praeinam pirminę techninę apžiūrą (už operatyvumą noriu padėkoti Arūnui Speičiui – Mingės Jachtklubo prezidentui), o kitą dieną jau skambinu į valdišką įstaigą pasiteirauti, kaip greitai būtų galima sutvarkyti registracijos dokumentus (žinoma paaiškinu skubos priežastis), nes už dviejų dienų jau turime būti Klaipėdoje ir būtinai su Lietuviška Trispalve ant flagštoko.

Kai išgirstu tos [nedėstančios universitete studentams integralinių lygčių sprendimą] Eglės Petrauskienės pavardę, tai net nupurto vien nuo tos minties, kokio bukumo ir kokios “kompetencijos” zmones ten (Laivų registravimo skyriaus vyriausioji specialistė, Lietuvos saugios laivybos administracija, J. Janonio g. 24, LT-92251 Klaipėda – skipper.lt pastaba), “dirba”.

Kai norėdamas priregistruoti savo 1936 m. medinę jachtą (pastatytą JAV), kuri nuo 1950m. jau plaukiojo Švedijoj (kur ir nupirkau ją), buvau paprašytas pateikti ES sertifikatus, buvau paklaustas, ar yra CE ženklai, ir galiausiai buvau paprašytas įrodyti, kad tas švedas, iš kurio pirkau laivą, yra tikrai švedas… tai, žinokit, žodžių trūksta.

Ir apie kokią registraciją čia galim kalbėti??? Nereikia Lietuvai gražių laivų! O man ir Švedijos vėliava labai graži…

Ir kaip bebūtų liūdna dėl mūsų valstybės požiūrio, vis tik dėl mūsų žmonių aš esu ramus – jiems dar ne ant visko nusiš**t. Ir kai matai tuos šypsenų nutviekstus veidus, spindinčias iš nuostabos akis, kai minia tave sutinka ovacijomis, kai oru skrenda bučiniai, supranti – o juk viskas buvo neveltui!… Kažkas užspaudžia gomurį ir užplūsta toks neapsakomai saldus jausmas. Ir tai viską atperka.

“Galento“ Kuršmarėse (iš Dainiaus Šilgalio fotoarchyvo)

Beje, Dainius, peržiūrėjęs publikuoti parengtą mano juodraštį, dar papildė apie techninę apžiūrą ir registraciją:

Koks idijotas taip surikiavo, kad pirma technikinę pasidarai, o tik tada registruoji?! Dabar mano atveju, tai sumokejau 120 Lt, gavau lipdukus, o laivo neregistruoja! Kieta tvarka: turiu tech.apžiūros dokumentus, kurie negalioja?! Ir kodėl pas mus viskas yra daroma per užpakalį, nesuprantu?

O aš dar pridursiu apie nevienareikšmiškai vertinamo Kosto Franko, klubo “Budys“ prezidento, nuolatinius ginčus ir konfliktus su mūsų funkcionieriais, turi jis teisę vykdyti klubinę ir klubui priklausančių laivų registraciją, ar taip ir laikomi tie laivai neregistruoti? Ironija ten tame, kad lietuviški įkyruoliai gali pavargę ranka numoti – pagal popierius tie keli plaukiojantys laivai yra ir taip užsilikusios nelietuviškos registracijos, tad apsimesti visada galima, kad savadarbė registracija iš viso nepakišama panosėn.

Ordnung muss sein – kaip sakydavo anksčiau Pamaryje.

Apie stumdymą nuo ar link LBS, nes šie, kaip nacionalinė visuomeninė organizacija, turi teisę registruoti sportines laives, kuriomis tampa visos turistinės ir kruizinės burinės jachtos, kai valstybės funkcionieriai nuo savęs praveja, aš nekalbėsiu. Aš paprasčiausiai turi vieną savo skaitytojo atsiųstą istoriją el.pašte, kuri savo apimtimi nusipelno atskiro įrašo.

Nes kalba ten eina ir dėl atsakymo į klausimą, o tai kaip dabar toliau su trumpesnėmis nei 6 metrai laivėmis daryti dėl registracijos (aha, nuo šių metų kaip ir nebereikia, nors aš esu dar anksčiau priverstas net savo pripučiamą valtį registruoti!) ir pasieniečių reikalaujamų dokumentų dėl… laivo registravimo (kurių gi “nereikia“).

Mūsų žmonės taip jau išmuštruoti, kad poriadok privyšie vsiego – būtent ši visaapimanti idėja užvaldžiusi piliečių ir klerkų protus vietoje prūsiškojo ordnungo.

Todėl laivė – transporto priemonė. Ją būtina registruoti, kadangi ji yra ir padidinto pavojaus šaltinis (o tūlas įsitikinęs, kad žūti keliuose autoavarijoje yra saugiau, nei piešti per bangas, kur tik užsipiltos ugniniu vandenėliu akutės veda). Ir privalu visiems turėti “vairuotojo pažymėjimus“.

Dar šie turi būti kelių “eilių“, nes ne visi gyvulėnai gali būti lygūs už lygesnius “kapitonus“ – kad suranguotum laivavedžius taip, jog būtų antrarūšiai, pirmarūšiai ir, aišku, vierchai, nors iš kuklumo nemirštantys, bet pripažįstantys, kad tai ne Dievas virš jų, bet jie yra sekantys po Dievo (laisvamaniams, kuriems dievo nėra, tenka susitaikyti su mintimi, kad šie yra l.e.p. Aukščiausiasis).

Tik tema ne apie tai. Apie mentalitetą ir laisves. Apie iš to išplaukiančias pareigas ir teises. Ir kai dalį savo laisvės deleguoji valstybei, valstybė, kaip mama-globėja, pasirūpina perimti ir atsakomybę už piliečio veiksmus. Nors griežtai, aršiau už pamotę, tą atsakomybę primetanti, kai globotinas vaikis susimauna. Vaikis – nes vis dar neįgalus teisiškai spręsti, už ką jis atsakingas tik pats, ir niekas kitas.

Todėl šis brangus daiktas (tokia sąvoka Civiliame kodekse) įgyja registruotino statusą. O su tuo – ir visą eilę taisyklių, reglamentų, nurodymų, susijusių teisės aktų, lydraščių ir instrukcijų. Ir prižiūrinčių visą tai institucijų bei jų pareigūnų. Dėl ordnungo, idant kabo-čiego

Nors koks nors grojikas ant nervų gali turėti ir ne pigesnį už jachtą pianiną, kuriam kažkaip nėra prievolės registruotis filharmonijoje, o groti – tik baigus bent jau konservatoriją, antraip – šiukštu! Ir jums irgi juk jokioje parduotuvėje neparduos gitaros, kol tų pažymėjimų nepateiksite. Nusipirkus gitarą – privalu registruoti nacionalinėje gitaristų asociacijoje. Nes, neduoktudiev, patys akordus išmoksite ir bambinsite po to namuose, ir kaimynai skųsis, kodėl bambinate Red Hot Chili Peppers, o ne tautiškai Hiperbolę (nežiūrint to, kad abiejų grupių vokalistai panašiai turi lietuviško kraujo).

Absurdas? Gal. Nes sako, kad reiks tik elektrines gitaras registruoti, o akustinėms nuo šiol nereiks, išskyrus atvejus, jei bandysite išsinešti iš namų ar groti gatvėje. Tada pareigūnas turi teisę kibti ausvaiso, taip. Absurdas, nes to juk nėra.

O tai argi ne absurdiški reikalavimai buvo išdėstyti aukščiau minėtojo “Galento“ atveju?

Taip, Dainius galėjo spjauti į visa tai ir eiti prašytis malonės į LBS – tampi Goskomsport LSSR nariu (ai ne – sako, kad tik kasmet susimokėk mokestį), praeidinėji pas juos kasmet TA (čia juk jums ne koks kledaras su dujų įranga!), ar kirvarpos bušprito nenugraužė, išsisiuvinėji kryželiu ant burės LTU inv. Nr. 1509…

Ir gauni teisę į Trispalvę laivagalyje. Su ašaromis akyse ir begaliniu dėkingumu.

Arba negauni. Nes kokiais 1936 metais JAV niekas nepasirūpino ES sertifikatais, kurių tau Lietuvoje prireiks 2012-taisiais, o švedas šituo laivu naudojęsis kaip brangiu daiktu, geriausiu atveju gali tik pas notarą patvirtinti, jei jau taip norisi, kad jis nebrangiai tau perleido, nes kaip ir buvo savininku, nors anas savininkas tepasirašė raštelį, kad “baksus gavau“, bet tai buvo taip seniai, kad nepamena, kur ir nukišo tą popiergalį…

Nes – o kam jam tie popieriai? Nei jam reikėjo, nei jo tėvui, nei šiojo seneliui, nei vaikams reikės. O tau kam to reikia? A, Ordnung, nu. O tai kam? Nes muss sein. Nu. O tai kam?… Nes reikia! Tak položieno (a na položieno – her naložieno).

O jei gauni teisę išsikelti Trispalvę iš kitų malonės – tai nacionalinis laivų registras pasipildo kokia nors kiužena virš 6 metrų ilgio. Nes kai jūrinė valstybė, tai ir laivų turi būti registre daug. Ir koks skirtumas, fūras tarabaninantis per jūrą komercinis keltas ten koks, ar burinis švertbotas kelių sofų ilgio, naudojamas vidurinės klasės piliečio, kurio pasturgalyje ėmė krebždėti vaikystę siekianti romantiška svajonė apie laivuką su burėmis.

Turiu laivelį mažą,
Plonų plonų lentučių,
Padarė jį man tėtis,
Kad jūrininku būčiau.

Bet dėdės iš goskomsporto,
Ir tetos iš sudavodstvos,
Kaip kokios lenkų mergšės,
Pasakė man Verboten.

Einu krantu smėlėtu,
Laivelis tyliai plaukia,
Ei, skirkitės, !@#$%^&
Ir duokit laivui kelią!

Nematau ir aš priežasčių, kodėl turėčiau registruoti savo laivę Lietuvoje, jei kada tokią įsigyčiau – net jei ir nebus šis brangus daiktas apmokestintas kaip prabangos. Aš turiu ir kitų priežasčių, bet dabar kalbam ne apie jas.

Mano rusas instruktorius, atvėręs kelius į jūrą, savo Švedijoje pirktą laivę, su kuria perplaukė Baltiją, Šiaurės jūrą, kanalais Prancūziją ir Viduržemio jūra iki Egėjo, registravo po dryžuotai-žvaigždėta. Lankiausi jo draugų rusų motorlaivyje Turkijos pakrantėje – tų laivagalyje irgi plevėsuoja viena spalvingiausių vėliavų iš Seišelių, o ne rusiškas Trikoloras. Kiti išsikėlę kas raudoną su baltu pusmėnuliu, kas šių kaimynų dryžuotąją su kryželiu. Dar pora varinėja, nustebsite, afrikietiškų spalvų trispalvėmis iš ordnungo šalies arba raudonojo audeklo kampe įspraustu visasąjunginiu Jackumi.

Vat nuo ruso laivybos reglamentavime, žiūriu, mes kažkaip ir nepabėgom į jokias švedijas, manyčiau, tik tiek, kad mūsų žmonės paklusnūs ir neriasi iš kailio, kad įtiktų Reglamentui.

O paskui koks žurnalistas rašo dejonėmis persmelktus straipsnelius į spaudą, kad lietuviai nebeįperka jachtų (iki ko šalį nuvarė komcervai!), nes, matai, jis čia registrą pavartė. Ir iš to tokios išvados kilo. Ir kai “nėra“ laivų, tai nereikia jiems ir uostų, prieplaukų ir visos tos infrastruktūros. Ir kai tos nėra – tai ir niekas neatplaukia iš užjūrių. Ir tada mūsų irgi nėra kaip jūrinės valstybės.

Škiperis Dainius Šilgalis “Galento“ denyje… ir Trispalvė stiebe (iš Dainiaus fotoarchyvo)

Bet čia šiaip, smulkmena. Ne ta valdžia, kad liberalias idėjas čia stumtume. Juolab, kad šitoje sugrįžusioje pašlemėkų partijoje nuo sovietmečio buriuotojų objektyviai visada buvo absoliučiai daugiau, o jiems ir prie ruso juk gerai buvo, nepaisant to, kad formaliai jie jokių jachtų iš viso netgi ir neturėjo. Bet gerai buvo.

Ir dabar yra gerai, tik aš čia ieškau po runduką škertikų.

Nu niaugi ne, ane?

Reklama
Standartinis

3 thoughts on “Ar registruoti laivę Lietuvoje?

  1. Atgalinis pranešimas: Iš Šemerio raštų apie tapimą “Tegu“ | Laivai ir jūrininkai. II tomas

  2. Atgalinis pranešimas: Pažanga eina žingsniais septynmyliais… ne, septynpėdžiais | Laivai ir jūrininkai. II tomas

  3. Atgalinis pranešimas: Sezono uždarymas, kai Mingės jachtklubui 10 | Laivai ir jūrininkai. II tomas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s