Nepraėjo ir šešetas metelių, kaip mūsų tarpukario karo laivo (ir iš esmės – tai viso laivyno tuo metu) vėliava (angl. ensign) pagaliau sugrįžo į tėvynę.
Reklama
Tag Archives: vėliavos
Buriuotojų diena
Gerokai prieš mėnesį tikrojo Kauno jachtklubo, o ne to apsišaukėlių UAB pagal iškabą, vice-komodoras Audrius manęs paklausė, kokią dieną derėtų laikyti Lietuvos buriuotojų diena?
Klausimas pasirodė išties įdomus – nes LBS mažiausiai rūpi jų pačių istorija (matyt, ji nėra jų?) ir paveldas, tai jų ten net nepaklausi. Bet kurį iš “valdybos“ ir prijaučiantį mėlynu švarku auksiniais guzikais pasigauk – tai jiems ir Karinių Jūrų Pajėgų gimtadienis bus nežinomas.
Trejų metų senumo sensacija
“Buriuotojas E. Nasevičius pasipiktinęs“, rašo Vakarų Ekspresas:
http://www.ve.lt/uploads/files/2289_attachment_11_19305243084167.pdf
O prasidėjo viskas, vaikai, juk nuo šito įrašo skipper.lt – apie tarpukario Lietuvos karo laivo vėliavą, kuri, berods, vienintelė yra neatitekusi priešui į rankas. Ir kurios Lietuvai irgi nereikia, aišku.
Apie žemaičių vėliavą
Viena pirmųjų lietuviškų, tik anaiptol nebūtinai išvis pirmąja, yra laikoma pono Benedikto Henriko grafo Tiškevičiaus (Tiszkiewicz) laivė Zemajtej.
Na, vien tik pavadinimas lietuviškas, nors žemaičiai iškart pasakys, kad žemaitiškaaaa tas yr vards, a kuon tep.
Ir diskusija išsivystė FB, kur Svajūnas Bradūnas 2015 balandžio 27 dieną įmetė nuorodą į šios laivės 1:50 mastelio modelį.
Kovo 11-oji
Ir vis dėlto ji laisva, ponas Gorbačiovai!
O mes laivėse dabar galime kelti Trispalvę kaip savo laisvos ir nepriklausomos valstybės bei tautos simbolį.
Trispalvė dangoraižių šaly Ambersail stiebe (foto iš zebra.lt)
Antroji Lietuvos vėliava – sensacija?
Lietuvoje yra, matomai, trys itin svarbūs ir reikšmingi prapuolę lobiai, kurių suradimas sukeltų sensaciją:
– Napoleono lobis (vis tik veikiau tai yra graži legenda, nei kad galima tikrovė apie kažkur užkastą milijoninės armijos kasą – Bonaparto karai būdavę save finansuojantys ir dar iš to Prancūzijos iždą papildantys, o ne išlaidų eilutė biudžete, o rusai iš Maskvos bėgo viską, kas vertingo, išsiveždami, o ko nepajėgė – padegė, tad grobti irgi nelabai ką bebuvę, kai ir Rusijos caras Aleksandras sėdėjo sau Šiaurinėje Sostinėje Nevos pelkynuose ir apsimetinėjo, kad jokio karo čia jo šalyje nėra, o tik šiaip manevrai, ir net neaišku, ko tie prancūzai čia klaidžioja ir pas jį neužsuka į Peterburgą, kol žiema už jį Tėvynės karą ir atkariavo)
– Vytauto Didžiojo palaikai (tautinė mitologija sako, kad lenkai išsivežė juos iš Katedros rūsių gal per Vilniaus potvynį tarpukariu, jei ne prieš rusų Tvaną dar prie Jonušo Radvilos, ir pas save kur nors prie Vavelio pakasė – kaip dar šiam gyvam esant jo karališkąją karūną pakeliui nudaigojo)
– Jono Basanavičiaus pradangintas Lietuvos Nepriklausomybės aktas (arba daktarėlis buvo itin išsiblaškęs senatvėje, arba pilsudskininkai surado šiojo bibliotekoje po mirties, bet kavianskiems delegatams, atvykusiems į Patriarcho laidotuves Vilniuje, neatidavė, sprogindami naglas akutes: “matka boska ostrobramska, o co to, pan, cholera jasna, mowi, psiakrew, jaki to, rupuga, akt, k**wa, o niezaliežnosci, do dupy?!“).
Antroji Lietuvos vėliava 2
Kartais gyvenimas vožteli kaip betoninis greitkelis bokseriui per snukį, po ko tas tampa kreivakoju buldogu, todėl va šis įrašas ir man vėluoja bene dvi savaites. Tačiau geriau kiek vėliau, nei niekada.
Nes visai netikėtai kaip atsakymas į Valdo Japerto straipsnį “Antroji Lietuvos vėliava“ atėjo man laiškas su papildymu. Vos pamatęs, iškart paprašiau leidimo publikuoti ne tik informaciją, bet ir ten prisegtas nuotraukas! Ir štai kodėl.
