Penktoje dalyje gal tapo aiškiau, kad jei su puskarininkiais Lietuvos KJP dabar situacija yra pripainiota, nugirdžius uosto bare valkatavusius pakrantės apsaugos seržantus ir atvilkus į tas galeras, tai bent jau dėl puskarininkių tarpukaryje Lietuvos karo laivyne buvo aiškiau, ko vis tik nepasakysi apie komandorų laipsnius.
Todėl dabar metas atsakyti į šitą klausimą, kalbant ir apie trečiąjį karo laivo Prezidentas Smetona vadą – Povilą Julių Labanauską.
* * *
Jis dar 1922 metais buvo vienas iš Lietuvos jūrų skaitų judėjimo pradininkų,.
1927-aisiais, kuomet Lietuva įsigijo patruliavimui nuginkluotą vokiečių minininką M-59, pervadintą į Prezidentas Smetona, Povilas Julius Labanauskas baigė Kaune “Aušros“ gimnaziją, kurioje mokęsi ir mūsų jau atkurtos Lietuvos vadovai, prof. Vytautas Landsbergis bei jo ekselencija Valdas Adamkus, po kurios jis įstojo studijuoti teisę į Kauno Vytauto Didžiojo Universitetą.
Bet kartu su kolega Vytautu Kuizinu buvo išsiųstas mokytis jūreivystės karo mokslų į Livorną Italijoje, kur 1934-aisiais pabaigęs aukštesniuosius jūrų karininkų kursus bei papildomus jūrų artilerijos kursus ir atlikęs tam būtinus praktinius plaukimus įvairiais karo laivais Viduržemio jūroje ir netgi Atlanto vandenyne, tad sugrįžęs į Lietuvą, kol karo laivas dabar jau buvo KAM rengiamas remontuoti ir apginkluoti, šį paverčiant vėl minininku, jis tarnavo krante pagal artileristo kvalifikaciją 2-me artilerijos pulke bei Ginklavimo Valdyboje.
Leitenantas Povilas Julius Labanauskas (foto iš dienraščio “Klaipėda“ nurodyta kaip LJM archyvo, tačiau spėju, kad ši yra iš Henry L. Gaidis kolekcijos, nes… ir aš tokią turiu iš jo su kartu įrėmintais ordinais) – čia antpečiuose bendrinis Lietuvos jūrų karininko laipsnis, žymimas Inkaru ir Gedimino Stulpais virš jo, o ant rankogalių yra įžiūrimos dvi juostelės, kurių viršutinė su kilpute, kas rodo jį esant dar jūrų leitenantu.
Savo tarnybą mūsų jau karo laive pradėjo 1935-aisiais rugpjūčio 5 dieną, atvykdamas tarnauti dar kaip jaun. leitenantas, kur ir gavo pagal savo turimą specialybę artilerijos viršininko pareigas, laikinai tuo pačiu eidamas dar ir raštininko (derėtų patikslinti – veikiau laivo vado adjutanto!) pareigas, dėl ko nestebina, kad jis rūpinosi ir savo vado A. Kaškelio pateiktų laivyno karinių laipsnių patvirtinimu štabe, KAM bei Seime, ir ko pasekoje pats gavo jau patvirtintą aukštesnį jūrų leitenanto karinį laipsnį (žr. foto aukščiau).
Uždraudus laivo karininkams, puskarininkiams ir jūreiviams dalyvauti politinių partijų veikloje, išskyrus skautus bei šaulius, leitenantas P. J. Labanauskas buvo pirmasis, parašęs prašymą leisti dalyvauti šioje visuomeninėje veikloje, tad 1937 ir 1939 metais vadovavo ir jūros šaulių jachtai Šaulys, kuri buvo didžiausia lietuviška jachta tarpukaryje.
Šiuo požiūriu mums, buriuotojams, jis yra ne mažiau svarbus ir kaip vienas iš tarpukario Lietuvos buriavimo entuziastų bei Lietuvos įjūrinimo skatintojų (dabartinės sovietmečio tradiciją pratęsusios LBS ignoruojamas, nes juk dirbo Amerikos Balse!), o 1940-aisiais į laivą atvykęs jaun. leitenantas Ričardas Bernardas Nakas, puikiai mokėdamas prancūzų, anglų ir rusų kalbas, rengė lietuviškų (!) jūrinių sąvokų žodyną, kurį užbaigė jau po karo buriuotojas Bronys Stundža.
Kone apsiverkiau atsitiktinai suradęs Lietuvos Jūrų Muziejaus FB puslapyje turimą originalią (!) jachtos “Šaulys“ laivo vėliavą (dešinioji pusė), su kuria buriavęs, esu tikras, ir pats P. J. Labanauskas, kaip ir su dabar sugrįžusia karo laivo vėliava – štai ji tarpukario LBS vėliava, kuri naudota lietuvių buriuotojų kaip laivo vėliava jachtose!
Tarpe šitų škiperiavimų Šaulio laivėje, Povilas Julius Labanauskas dar mokėsi ir Tulono karinio laivyno torpedų ir elektros karininkų École des officiers torpilleurs mokykloje Prancūzijoje (istorinis kontekstas: naciai 1935-aisiais jau atnaujino U-boot gamybos programą!), tad jo karo laive nebuvo nuo 1937 m. spalio 15 iki 1938 m. spalio 26 d., o kai sugrįžo spalio 31-ąją, tai laikinai ėjo ir navigacijos karininko pareigas, nes tą rugsėjį į Prancūziją mokytis išvyko jas laive užėmęs jo kolega leitenantas V. Kuizinas.
Ne tik man, bet ir karo laivą vėliau inspektavusiams kariuomenės inspektoriui susidarė įspūdis, kad gal ne tik leitenantas Povilas Julius Labanauskas labai laive neužsibūdavęs, imdamasis vis kitos įvairios visuomeninės veiklos, nors kariuomenės inspektoriaus raporte veikiau mintis tame, kad Lietuva ir vieną šį karo laivą prastai išnaudoja rengiant krašto apsaugai, nors jame tarnavę jūreiviai labai greitai gauna darbo Lietuvos prekybiniame laivyne – matomai, buvo vertinami ir dėl gero parengimo šiame “karo laivyne iš vieno laivo“.
Kaip bebūtų, bet 1939 metų lapkričio 23 dieną Povilui Juliui Labanauskui buvo suteiktas jau kapitono-leitenanto laipsnis, ir tuo pačiu šis buvo paskirtas trečiuoju karo laivo Prezidentas Smetona vadu, perimdamas šias pareigas iš ilgamečio kapitono Antano Kaškelio.
1939 m. lapkrityje Šventojoje jūrų kapitonas Antanas Kaškelis (už jo stovi ir jūrų kapitonas A. Darginavičius) perduoda pagaliau laivo “Prezidentas Smetona“ vado pareigas kapitonui-leitenantui Povilui Juliui Labanauskui (foto iš FB Lietuva Senose Fotografijose, LJM fondai)
* * *
Kad neatrodytų dabar taip iš šalies viskas taikiai ir rutiniškai, tai priminsiu išties svarbų istorinį kontekstą tais 1939-aisiais, supantį šį P. J. Labanausko paaukštinimą ir karo laivo, kuris jau tam momentui buvo kaip pusmetį (!) išvytas iš nacių užimtos Klaipėdos, vado pareigų perėmimą, ir kaip ten toliau su komandorų laipsniais įvyko.
Nes dar 1937 metais spalio 7 dieną buvo išleisti į atsargą abu aukštesni vadai, t.y.:
- laivo vadas jūrų kapitonas A. Kaškelis, jo taip ir nepaaukštinus iki komandoro-leitenanto dėl nutikusio 1937-aisiai ruppjūčio 17 dieną laivo užnešimo per audrą ant seklumos netoli Šventosios); ir
- laivo vado pirmasis padėjėjas kapitonas-leitenantas A. Darginavičius, kuris tradiciškai buvo paaukštintas laipsnyje ta išleidimo į atsargą proga iki jūrų kapitono.
Tačiau dar 1937 metų rugsėjo 23 dienos Ministrų Kabineto sprendimu jie abu buvo palikti ir toliau “laikinai“ eiti savo pareigas, kol P. J. Labanauskas, o vėliau ir V. Kuizinas, studijavo tuos papildomus karo mokslus Prancūzijoje – juk per keletą metų net nespėta parengti naujos vadų pamainos, o esami senieji vadai, tai išties savo tarnybą jaunystėje buvo pradėję dar prie caro, kai šiame lietuvių laive nors ir buvo atitarnavę jau dešimtmetį dar pasienio policijoje, bet juk karo laivas kariuomenėje gi praktiškai naudotas tik nuo 1935 metų.
Tai va tais 1939-aisiais naciai, kurie kovo 23-ąją iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą, paversdami atgal į Memelį, jau rugsėjo 1-ąją buvo pradėję karą, virtusį Antruoju Pasauliniu, čia pat su kaimynine Lenkija.
Ir to meto nacių sąjungininkai sovietai jau įžengė į Lenkiją rugsėjo 17-ąją pagal tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytą tarp jų Molotov-Ribbetrop paktą su slaptaisiais ir Lietuvos pasidalinimo protokolais – šie agresoriai kartu galutinai okupuoja Lenkiją ir surengia jau rugsėjo 22-ąją bendrą paradą Brest-Litovske (nors tvirtovėje vis dar ginasi įsitvirtinusi lenkų įgula – šie tampa sovietų galvos skausmu, o jau 1941-aisiais čia įsitvirtinusi buvusių sąjungininkų sovietų įgula taps taip nacių šiknasopiu). Sovietai savo Lenkijos dalyje kariauti baigė spalio 6-ąją.
Dar iki šios jų dienos ultimatyviai pasirašomos “savitarpio pagalbos“ karinės sutartys tarp SSRS ir Baltijos valstybių: su Lietuva dėl URM ministerio J. Urbšio diplomatinių manevrų, tai tik spalio 10 dieną, bet latviai jau pasirašę spalio 5 dieną, o estai išvis dėl nuo nacių pasprukusio lenkų povandenlaivio Orzeł (apie kurį dar nebaigiau Londone pasakojimą čia sudėlioti – daug raidžių gaunasi!) sovietus (sic!) užpykdžiusio incidento Taline pasirašė tą sutartį Maskvoje dar rugsėjo 28 dieną (trys dienos po to, kai sovietų žvalgybiniai lėktuvai masiškai pažeidžia Baltijos šalių oro erdvę, o karo laivai blokuoja estų uostus ir Rygos įlanką), ir kai tą pačią rugsėjo 28-tąją naciai pagaliau sugebėjo užimti jau lenkų sostinę Varšuvą.
Mums, pastebėsiu, į ausis vis liejama iki šiol “nepilna tiesa“, arba kaip pasakytų JAV 45-asis prezidentas Donald Trump – fake news, kad mes, suprask, praradome savo šalies nepriklausomybę tik dar už metų – t.y. 1940-ųjų liepos 21-ąją.
Ir tarsi visas šitas laikotarpis Lietuvai nuo de jure kapituliacijos sovietams 1939 metų spalio 10 dienos, kai jau prieš tai nusileidę buvome ir lenkų 1938-ųjų, ir vokiečių 1939-ųjų ultimatumams, iki tos 1940-ųjų liepos 21-osios dienos, suprask, nebuvo akivaizdus išprievartavimas (nu va tai broškę Vilniaus vardu nuo žagintojo gavome, aha), kaip iki koktumo girdėjo gal dar anuomet, nespėjus “pabėgti“ prezidentui A. Smetonai 1940-ųjų birželio 15-ąją, taip ir dabar ne vien dviejų buvusių ekselencijų pasiteisinimus dėl savo kolaboravimo su sovietais ir karjeros darymo KPSS gretose, kad “ir tada dirbome Lietuvai“.
Tik kažkaip jau 1939 m. spalio 3-ąją net anapus Atlanto New York Times užteko sveiko proto visą šitą sovietų inicijuotą “Baltijos Taikos Bloką“ įvardinti kaip virtualų nepriklausomybės paaukojimą (virtual sacrifice of independence) – net savaitę iki tol, kai jau ir Lietuva pasidavė sovietų siūlomam “stogui“ nuo užpuolikų.
Taip mums mainais į 20’000 sovietų karių, kas atitiko Lietuvos kariuomenės dydį, vietoje 50’000 pagal pradinį sovietų reikalavimą, jų bazėse Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujoje Vilnioje, su laikinu oro uostu Kirtimuose prie Vilniaus (ko gero, tai yra dabartinio VNO teritorija) dovanojamas tik penktadalis iš lenkų atimto Vilniaus krašto bent jau su pačiu Vilniumi, nes juk be Vilniaus gi mes “nenurimome“ visą tarpukarį (bet dar be Druskininkų, kurie priklausė “mūsiškiam“ Gardinui – sako, Petras Cvirka iškaulino iš savo naujųjų šeimininkų, tai galima jo skulptūrą iš Vilniaus parkelio tikrai po šito kurorto mero langais perkelti, ir man net nereikia už šitą pasiūlymą jokių €42’000 sumokėti, kaip teko sostinės savivaldybei “diskusijoms“ išmesti, nes va niekaip neapsisprendžia, ką su šito kolaboranto stovyla daryti, kai lenteles nuo sienų naktimis plėšti yra “progresyvEU“).
Latviai ir estai nieko panašaus iš sovietų už tą prievartinę “meilę“ negavo, todėl galime liūdnai pajuokauti, kad mus sovietai taip papirko, kad ir į Waffen-SS paskesniais 1941-1944 metais karo metu mes, kaip anie, nestojome, nors Birželio sukilimui 1941-aisiais kovoti prieš sovietus motyvacijos mums ta jų Vilniaus “dovana“ nesumažino.
Taip gyventojų Lietuvoje vėl, po prarasto naciams Klaipėdos krašto, padidėjo iki 3.8 mln. (gal reikėtų dabar tokia antibatkinių protestų proga mums savo Gardiną susigrąžinti, nes milijonu mažiau turime?), o į Vilnių, apiplėštą iki tol sovietų karių, vietiniams čia gyventojams ta proga nepasibodėjus paplėšti dar ir žydų, įžengia ir mūsų kariuomenė spalio 28-ąją, kai sovietų kariai tuo pačiu jau kitą dieną įžengia į Latviją, o į Estiją sovietai jau yra įžengę nuo spalio 18-osios. Aišku, spalio 31-ąją SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas išsiunčia “draugystės“ ultimatumą irgi nuo Rusijos dar 1917-aisiais pabėgusiems, kaip ir mes, suomiams.
Mūsų žmonės pirmuosius sovietų okupantus, įsikuriančius karinėse bazėse, supančiose laikinąją sostinę Kauną, nors jau ir žinodami kiek anksčiau apie tą mūsų “apsaugojimo“ sutartį bei patyrę neilgai tetrukusį Vilniaus atgavimo džiaugsmą, greitai virtusį didžiule finansine našta bei valdžiai galvos skausmu dėl Vilniaus ir jo krašto masinio nedarbo, sugriautos karo ekonomikos ir prasidedančio bado, pamato įžengus Lietuvoje, beje, tik lapkričio 14-ąją.
Ir va visame šiame prie mūsų sienų vykstančio Antrojo Pasaulinio karo fone bei, kol kas dar be šūvių, bet jau atėjusio ir į mūsų šalį sovietų kariaunos “pagalbos“ faktu, ir buvo paaukštintas už savaitės lapkričio 23-ąją Povilas Julius Labanauskas iki kapitono-leitenanto bei pradėjo vadovauti karo laivui Prezidentas Smetona, o dar už savaitės jau lapkričio 30-ąją prasidėjo sovietų įsiveržimas ir į Suomiją, pavadintas 1939-1940 metų Žiemos karu.
Nes suomiai pasirinko verčiau priešintis okupacijai. Mums iš to pasekmėje štai – Klaipėdoje prie Dangės krantinės dabar stovi užkonservuota jų pastatyta sovietams kaip karo reparacija buvusi sovietmečio laikų mokomoji barkentina Meridian.
Kaip keista: suomiai sovietų 1939 m. ultimatumui nepakluso, o to jų pralaimėto karo pasekoje pastatyta sovietams barketinta “Meridian“ dabar yra kažkaip mūsų ir uoste, kurį iš mūsų atėmė suomių sąjungininkai aname kare (foto iš poilsineskeliones.info)
Tai va dabar ir pabandykite įsivaizduoti to paaukštinimo ir atsakingų pareigų gavimo kontekste tai, ką galėjo galvoti ir jausti to vienintelio Lietuvos karo laivo vadas: kaip planuoti galimus “laivyno“ kovinius veiksmus, kaip vesti savo pavaldinius karininkus ir kaip jiems motyvuoti laivo įgulą, ir netgi kaip dabar išties planuoti savo karinę tarnybą ir likusį gyvenimą, susitraukusius tik iki labai artimo ir jau neišvengiamo momento laike, kai jūroje vos už kelių jūrmylių faktiškai jau esi tarp nacių ir sovietų karo laivų blokados gniaužtų, o ir krantą šie de facto yra užėmę, nors dar niekas į nieką kol kas nešaudo.
* * *
O 1940-aisiais, užbaigus sovietams karą su suomiais ir atsisukus jau į Baltijos valstybes šias visiškai aneksuoti, taip galutinai buvo okupuota Lietuva, žlugo į Vakarus pasitraukusio (kai sovietams nukankinimui dar gi “neokupuoti“ pagal naratyvą jau atidavė VSD direktorių Augustiną Povilaitį ir VRM ministerį Kazį Skučą, tai gi žinojo, kuo baigiasi tas “sovietinis teisingumas“!) Antano Smetonos (kai pasilikę Latvijos ir Estijos prezidentai savo ruožtu buvo sovietų represuoti) valdžia, palydėta kvaišų kairiųjų inteligentų džiaugsmu dėl “demokratijos“ atkūrimo, ir įsigalėjo sovietų visiškai kontroliuojamas Liaudies Seimas, kolaborantų dėka pasiprašęs visiško Lietuvos inkorporavimo jau į SSRS sudėtį kaip LTSR.
Tad į laivą, pervadintą jau 1940-ųjų birželio 19-ąją tik į Prezidentą, ir jau kitą mėnesį į Pirmūną (laivo vadas P. J. Labanauskas vadovybei siūlė Pilėnų vardą), atvykstant viską perimsiančiam sovietų politrukui, ir po gauto nurodymo įgulai kraustytis į krantą, o likusiems budėtojams iškelti laive vietoje Trispalvės jau raudonąją SSRS vėliavą, laivo vadas kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas kartu su pavaduotoju leitenantu Vytautu Kuizinu ir navigacijos karininku jaun. leitenantu Ričardu Bernardu Naku, pasiimdami, kad neatitektų okupantams, su savimi kartu ir laivo, kaip kovinio dalinio, vėliavą (kurią man pavyko identifikuoti JAV pas Henry L. Gaidis, ir taip bent jau Lietuvos Respublikos 100-mečio proga jūrų istorikui Romualdui Adomavičiui sugrąžinti į Lietuvą) naktį į liepos 21-ąją buvusia Klaipėdos Jacht-Klubo jachta Nijolė prasmuko pro sovietų karo laivų blokadą iš Šventosios ir nuburiavo į nacių užimtą Klaipėdą, kur ir buvo šių internuoti, o jachtą pasisavino nacių povandenininkai savo treniruotėms.
Buvusio Lietuvos ambasadoriaus Berlyne Kazio Škirpos padedami pirmieji du iš Trečiojo Reicho vėliau per neutralią Švediją pasiekė Braziliją, iš kurios persikėlė gyventi į JAV.
Bet va jaun. leitenantas Ričardas Bernardas Nakas 1941-aisiais sugrįžo iš Vokietijos į nacių jau užimtą Kauną ir įsijungė į antinacinę rezistenciją, dėl ko buvo Gestapo sučiuptas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (ten buvo patekęs ir mano prosenelis – gal jiedu netgi buvo susitikę?), o 1945-aisiai jau buvo areštuotas tuomet dar ir sovietų MGB už antisovietinę veiklą, nuteistas ir išsiųstas dešimčiai metų į lagerį Komi (o tame krašte, kur “taiga iš kairės be pradžios, o iš dešinės – be pabaigos“, ir aš praleidau 1990-1991 metais sovietiniuose “čebatuose“, išsiųstas iš Maskvos už tai, kad “Lietuvos bajorai rusų armijoje netarnauja“, o tik mokosi karybos, kad grįžus… įstotų kitą dieną po Medininkų į SKAT, o rugpjūtį išvyktų ginti ginklu Parlamento).
Taip buvęs vienintelis Lietuvos karinio laivyno karininkas, jauniausias ne tik amžiumi, bet ir kariniu laipsniu bei tarnybos stažu (jūrų jaun. leitenanto laipsnis suteiktas 1940-ųjų vasario 16-tąją, Prancūzijai šį išsiuntus atgal į Lietuvą dėl prasidėjusio karo, nebaigus kelių mėnesių formalių studijų), bei, deja, tik jis vienintelis ir kovojęs su okupantais po to mūsų valdžios ir aukštosios karininkijos pasidavimo.
Grįžo po tos tremties į Lietuvą suluošintu veidu ir gerkle tik 1958-aisiais, bet po penkerių metų 1963-aisiais, būdamas vos 46-erių, buvo suvažinėtas sunkvežimio, kurio valstybinis numeris ir jo vairuotojas neidentifikuoti – gana įprastinis tam metui KGB susidorojimo su rezistentais būdas, formaliai taip ir likęs “nelaimingu atsitikimu kelyje“.
Ričardas Bernardas Nakas tarp rezistencijos bendražygių kalėjime – antroje eilėje pirmas iš kairės (foto iš Diena.lt)
Tik 2018 metų liepos 3 d. LR Prezidentės dekretu Ričardas Bernardas Nakas (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (IV laipsnio), kai tuo tarpu “labiau nusipelnęs“ (?!) Gediminas Kirkilas savo II laipsnio ordiną Didįjį Komandoro (sic!) Kryžių gavo dar 2004-aisiais visiškai būdamas gyvas (tais pačiais metais susikombinavęs ir VU vadybos magistro diplomą), nors šiaip jau tokio laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinai paprastai įteikiami tik žuvusiems mūšyje ir dar karininkams, nebent šiems pasisektų išlikti gyviems.
Matyt, sovietai ne tik fizionomijos neišdaužė, bet ir prašovė pro šalį, nors, reikia mums suprasti, šis kompartijos politinis instruktorius gavo tą aukštesnį lietuvišką karininkų karinį ordiną bei dar gi anksčiau tik todėl, kad toje menamoje kovoje su sovietais parodė gerokai daugiau didvyriškumo už bet kurį tarpukario Lietuvos KJP karininką, bei ir pats turėjo, kaip karininkas, aišku, dar ir gerokai aukštesnį karinį laipsnį, nei jaun. leitenantas?
Bėda, kad per trejus metus 1969-1972 m. sovietiniame Šiaurės laivyne drg. G. Kirkilas geriausiu atveju gal tik iki viršilos išsitarnavo (už ką lietuviškų ir dar karininkams skirtų ordinų neduodama), bet tikrai neišsitarnavo iki jokio karininko laipsnio (neturi gi net tam reikiamo aukštojo išsilavinimo – tik minėtą pasisavintą VU vadybos magistro diplomą).
O gal, spėju, labai daug jis, rizikuodamas ne tik haupt-vachta, bet ir savo gyvybe (ėjimu trapu nuo borto už borto, pakorimu ant rėjos vietoje vėluko, ar pratraukimu per aštriomis geldelėmis apaugusį kylį), diversijų tuose sovietų laivuose tarnybos metu didvyriškai pridarė, taip slapčia jiems kenkdamas, dėl ko ženkliai krito SSRS karinė galia Šiaurės Atlante, negalint šiems jau pasipriešinti Šiaurės Atlanto Karinės Sąjungos, t.y. NATO, į kurį jau su pačiu ordinanešiu p. G. Kirkilu įstojome, laivynams?
Ir štai po tiek metų, kai tik-tik jau jis prasibrovė Lietuvoje net į KAM ministerius, va taip netikėtai tik pyst! – ir pasiekė atkurtos Lietuvos Vyčio Ordino tas didysis komandoriškas kryžius šį kuklųjį antisovietinį pypkorių bei šaškių federacijos tenisininką karaliaus Mido rankutėmis, nubėgusį su gėlėmis Vilniuje pasitikti nusitėškusio rusų majoro lakūno.
Manau, kad Lietuvos KJP būtinai galėtų ir kokį susigalvotą garbės (sic!) komodoro laipsnį buvusiam KAM generalisimui, pagal užsakymą įamžintam batalinėje scenoje ministerijos interjerą papuošusiame paveiksle, dabar suteikti, kol šis vis dar gyvas, o ne žento pertiesinto upelio bebrų užtvankoje raudes šeria.
Nes, o kaip čia taip, kad be komodorų dabar, ar kaip anuomet – dar ir be komandorų?
* * *
Šis kontekstinis pasažas yra reikalingas perėjimui atgal prie minėtojo kapitono-leitenanto Povilo Juliaus Labanausko laipsnio ir jo pareigų.
Nes štai Henry L. Gaidis man atsiųsta fotokopija su jau aukščiau pažįstama, tik jau leitenanto laipsnį retušuojančia nuotrauka – žr. paskutinį stulpelį, paspaudus pasididina:
1948-ųjų rugsėjį Detroite “The Apostle“ publikuotas Eugene T. Sandars straipsnis “The Saga of a Man and His Ship“ (iš Henry L. Gaidis archyvų)
Čia leitenantas nuotraukoje Povilas Julius Labanauskas įvardinamas ne kaip kapitonas-leitenantas, kuriuo ir buvo 1940-aisiais, kai pasitraukė iš okupuotos Šventosios, bet kaip komandoras-leitenantas (angl. Lieutenant Commander) ir Lietuvos karo laivyno flagmano Prezidentas Smetona vadas (ne Captain, bet Commander).
Dar esu matęs ir jo vizitinę kortelę, kur nurodytos tokios pareigos, ir į jį JAV angliškai visi taip kreipęsi, ką ir mudu susirašinėjime su Henry L. Gaidis darę. Ir kas neturėtų kažkaip nei stebinti, nei jus klaidinti, nes laivo vadas angliškai gali būti verčiamas dar kaip ir commander.
Gal jus vis tik stebintų, dėl ko man irgi užkliuvo akis (ir štai va jums prašom – septynios dalys teksto!) jo nurodytas tuomet karinis laipsnis – juk iki komandoro-leitenanto nebuvo paaukštintas bei taip ir pasilikęs atsargoje jūrų kapitono laipsnyje ir pats Antanas Kaškelis.
Kuomet, primenu, Lietuvos tarpukario laivyne jūrų kapitonas buvo de facto žemiau komandoro-leitenanto, kuris žemiau komandoro, tačiau Seime anuomet vis tik patvirtintas de jure aukščiau jūrų kapitonas taip, kaip yra ir dabar – aukščiau komandoro, nors taip per visus 1935-1940 Lietuvos karo laivyno egzistavimo metus šis laipsnis taip niekam, kiek man yra žinoma, ir nebuvo oficialiai suteiktas.
Bet dabar įsivaizduokite save Povilo Juliaus Labanausko vietoje, kai jis bando amerikiečiams paaiškinti esąs… captain lieutenant, ir tie perklausia, kad tas, suprask, apsispręstų ir pasisakytų, kas jis esąs: tai kapitonas (kariuomenėje – pulkininkas) ar tik vyr. leitenantas (kariuomenėje – kapitonas)?
Tada gramatiškai šis gal pasitaiso, kaip su jaunesniaisiais “pavaduotojų“ kariniais laipsniais nustatoma: lieutenant captain.
Kaaaaaas toks?!
Tai vokiečiui tas jų Kapitänleutnant, kaip minėjau, nuostabos nekelia, kaip ir vokiečių kariuomenę (pažiūrėkite į švedų dragūnų prūsokiškas pikeglaubes!) bei vokiečių laivyną mėgdžiujiesiems skandinavams, turintiems irgi tokį laivyno laipsnį kaip tik to vyr. leitenanto OF-2 lygyje, ir kai save skandinavais laikantys estai dabar kaptenleitnant klasifikavę NATO kaip OF-4, tad atitinkantį tradiciškai komandorą (pulkininką-leitenantą kariuomenėje), nes estų karo laivynui dabar vadovauja tiesiog jūrų kapitonas (tvirtinamas toms pareigoms paties Estijos prezidento!), o ne koks komodoras ar flotilės admirolas.
Manau, kad čia visiškai ne kažkoks kapitono-leitenanto Povilo Juliaus Labanausko susireikšminimas buvo, o tiesiog pagal, kaip dabar pasakytume, dar ir “estišką“ logiką jis, nesant jokios NATO laipsnių oficialios klasifikavimo standartizacijos, kaip yra dabar, išsivertė savo turėtą karinio laivyno laipsnį pagal de facto buvusią situaciją.
Kitaip tariant, nors ir nebuvo tarpukaryje formaliai jokių komandorų, tai jūrų kapitonas Antano Kaškelio atvejo precedente to majoro atitikime ir buvo kaip commander abiem šio žodžio prasmėmis: t.y. kaip karinis laipsnis, nors dabar jau ir reiškiantis aukščiau majoro esantį papulkininkį arba pulkininką-leitenantą, ir dar jo užimtų pareigų kaip vado (angl. commander).
Todėl Povilas Julius Labanauskas tiesiog laipsniu būdamas žemesnis už majorą ir prisideda tą leitenanto pavadinimą prie commander kaip Lietuvos jūrų kapitono lygiaus Lietuvos kariuomenės majorui – o neverčia pažodžiui, kad, jis pats jau yra kapitono, kuris JAV angliškai laivyne gi atitiks kariuomenės pulkininką, kažkoks pavaduotojas “leitenantas“, bet yra tokiu būdu jau to komandoro leitenantas (pamenate lietuvių kalboje brūkšnelio vartojimą, kai rašiau apie Adolfo Darginavičiaus leitenantą kapitonui?) arba – lieutenant commander.
Šiuo požiūriu, jis gal net ir pasikuklino, nes galėjo save tiesiog išversti kaip captain, kuris yra bendrinis žodis, bet kadangi jis iš Navy, tai visi JAV būtų jį laikę buvus pulkininko, o ne laivyno pirmojo arba vyr. leitenanto laipsnyje, nors taip nežinant aplinkybių dabar ir atrodo, kad sau nuo kariuomenės kapitono iki kariuomenės majoro laipsnį prisidėjo.
Štai todėl ir sakau – niuksėsiu tas dabartines KJP ir LBS tol, kol jos pasitaisys!
Ir kol jūs irgi įsikalsite tinkamus laivyno leitenanto, komandoro, kapitono ir komodoro laipsnius (ir išmeskite tuos seržantus už borto, dėl dievo meilės!), kad, neduoktudie, po to netektų kaip anuomet po karo JAV Povilui Juliui Labanauskui kažkaip raudonuojant suktis iš tokios kvailos mūsų tautiečių glušavotų vadų sukurtos situacijos, kurios buvo galima visiškai išvengti, ir kurią, sukurdami 1935-aisiais KJP, kaip kokią blešionkę paspyrė toliau nuo savęs kaukšėti grindiniu.
Panašu, kad dabar mūsų KJP tokių tuščių konservų paspardymui turi netgi gerokai daugiau: ir kapitonus-leitenantus, ir nušanhajintus seržantus, ir nukniauktą Lietuvos Jacht-Klubo vėliavą, ir denyje rusiško OMON kamufliažus (fone slėptis ko?!) su povandenininkų pilotėmis (sic!), ir buriavimo bei jachtklubinių tradicijų ignoravimą, o gal ir jų negebėjimus, ir kažkokią “apsaugos kuopą“ vietoje marėnų arba jūrų pėstininkų, ir…
A-hoy!
* * *
Norėčiau tikėti, kad rašiau ne veltui, o besidomintiems plačiau karyba ir kariniais laipsniais bei jų tradicija ir istorija, aš truputį išplėsiu apie karinius laipsnius paskutinėje papildomoje dalyje, kad neapkraučiau čia skaitiniais tų, kurie taikūs ir nekaringi buriuotojai.
Skipper_LT 
Komentarų: 1