Vėliava sugrįžo

Nepraėjo ir šešetas metelių, kaip mūsų tarpukario karo laivo (ir iš esmės – tai viso laivyno tuo metu) vėliava (angl. ensign) pagaliau sugrįžo į tėvynę.

Na ir kas, kad nepaminėta, kas ją identifikavo ir kas paviešino – argi pirmas kartas?

Na ir kas, kad tas “buriuotojas E. Nasevičius pasipiktinęs“ buvo dar prieš trejus metus spaudoje. Na ir kas, kad jis ragino tiek KJP, tiek LJM (pavardės redakcijai žinomos, kaip rašydavę anuomet) pasirūpinti tos komandoro Povilo Juliaus Labanausko nuo sovietų išsaugotos vienintelio (!) lietuviško karinio dalinio priešui neatitekusios kovinės vėliavos sugrąžinimu, ir grąsinosi vieną dieną pats neapsikentęs susitaupyti pinigų, suskraidyti anapus Atlanto ir tą vėliavą parsigabenti pats.

Lietuvos kariuomenės FB puslapis aiškiai sako, kad vėliava pati pargrįžo – tapu tapu, tas ilgas kelias namo, tiesiai į ministeriją. O URM perdavė pargrįžėlę jau LJM (vis tik Romualdas Adomavičius Jaunesnysis, kuris foto stovi už užsienio reikalų ministerio Lino Linkevičiaus nugaros, gal čia bus irgi nagus prikišęs, kaip ir didelis Lietuvos mylėtojas ir mūsų kariuomenės relikvijų kolekcionierius Henry L. Gaidis – kurių irgi juk nėra reikalo paminėti, ar ne?).

Laivo vėliava sugrįžo, o žmonės, prie to prisidėję, juk ir taip už kadro (foto iš Lietuvos kariuomenės puslapio facebook)

Ačiū mano skaitytojui Jonui Reklaičiui, kad šiandien man pranešė, o tai ir nebūčiau apie tai net sužinojęs. Nors va kitą savaitę skrendu į Lietuvą, tai gal būčiau suskraidęs šioms iškilmėms savaite anksčiau – savo sąskaita, esu truputį per išdidus kaulinti mokesčių mokėtojų pinigų tam. Na, tai gal dabar jau pavyks man su sūnumi bent jau pamatyti šią, tikiuosi, ne man vienam itin svarbią relikviją gyvai, nors ir nebus kaip vėl pasigirti, nuo ko jos sugrįžimas namolio prasidėjo. Nedaug kuo čikenfektoris™ išvis juk turi girtis, tiesa?

O prasidėjo dar 2012 metais štai nuo šito įrašo skipper.lt: – galite pasiskaityti archyvuose darkart.

Oi, ir nepamirškite užsikabinti medalių, funkcionieriai – kas tie emigrantai Henris ar Egidijus? Galop, juk ir Povilas Julius Labanauskas tokiu buvo, nesulaukęs šios dienos, ir gal netekęs vilties dėl mūsų numankurtintos tautos anuomet, kada savo vėliavą atidavė kolekcionieriui.

Atsiprašau, kad realybė truputį žeidžia artėjančio Antrosios Respublikos šimtmečio proga. Lyg ir turėčiau jau džiaugtis – mano dar viena svajonė išsipildė. Ne visai taip, kad straksėčiau džiugiai tarsi patampionas, bet juk išsipildė, ar ne? O tai ir yra svarbiausia.

Ahoy!

P.S. papildymas 2018-02-09: 

Valdas Japertas (oi tas Valdas!) mano entuziazmą truputį prigesino, davęs nuorodą į štai šį straipsnį, kuriame rašoma, kad vėliava, deja, tik paskolinama, o ne grįžta visam laikui. Tad siūlau skubėti ją pamatyti!

Aš taip nebenoriu spekuliuoti, bet prieš 6 metus, kada aš ją identifikavau, tai ši vėliava buvo visiškai no name, tik kažkokia, ir jos vertė buvo mizeriška, ir tuomet, manau, buvo realus šansas sukrusti ir ją prigriebti pusvelčiui ir parsiboginti, nes kaip bevartysi, sensacija ne mažesnė tokiems kaip aš, nei kad Liudo Mažylio identifikuotas vokiečių archyvuose Vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto nuorašas (čia vis tik originali vėliava viena iš dviejų buvusių užsakytų prieš kone 100 metų!).

Antra, Romas (komentare) ir vėl kuklinasi (ne taip, kaip Valdas, oi tas Valdas, cituojantis man Mato evangelijos 6:1 pastraipą), nes sako, kad dar ir Nerijus Treinys prisidėjo prie šio džiaugsmo. Tai palaukime jo pranešimo, kur jis atskleis daugiau detalių šios specialiosios istorinės misijos, ko žurnalistas nebuvo įgalus suprasti, paklausti ir perteikti spaudai.

Kaip bebūtų – Vasario 16 šimtmečio minėjimas gauna papildomą džiugesnį tikriems (ne iš sporto federacijos, tituluojačios save LBS) Lietuvos buriavimo ir laivybos patriotams, manau. Ir už tai Romui – ačiū, bučkis ir bandelė bei seno romo butelys!