Leitenantas, kuris kapitonas (7/7) – arba kaip krante pasimetė “pakapitoniai“


Šeštoje dalyje išsiaiškinome (tikuosi!), kodėl tarpukaryje nebuvo komandorų Lietuvos karo laivyne, ir kaip kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas tapo komandoru-leitenantu, atsidūręs JAV.

Ta proga kaip tik po Antrojo Pasaulinio karo, kai jau pradėjo atsigauti Tolimųjų Rytų ekonomikos, buvo juokaujama, kad kiekvienas karate, taekwondo ir pan. juodą diržą turintis meistras iš Japonijos ar Korėjos, perplaukęs vandenyną ir atsidūręs JAV, iškart paauga dan laipsnyje bent per kelis laiptelius aukštyn. Bet, jei skaitėte praeitą dalį, tai savo kariniame laivyno laipsnyje P. J. Labanauskas kapitoną į komandorą pakeitė dėl kitos logikos.

Tačiau šioje dalyje gal verta bendram išsilavinimui baigti aiškintis, o kaip kitų šalių karo laivynuose su šituo nei tai dar kapitonu, nei jau leitenantu yra, ir kodėl Lietuvos KJP bažnyčioje vengiantys primušimo už glušumą tikėjimo fanatikai gali ginčytis net nesuprasdami, dėl ko jie išties patys ginčijasi.

* * *

Keista, bet kapitonas leitenantas atsirado ne tame “etalonu“ laikomame britų karo laivyne Royal Navy, o…  britų kariuomenėje, kai dar galėjai drąsiai mūšio lauke vaikščioti raudonu švarkeliu, nes jei ir šiaip ne taip atlėkdavo kulka iš toli iki tavęs, tai nelabai ant tos uniformos pataikymas ir matėsi, net jei karys sukniubdavo į žolytę.

Lygiai dėl tos priežasties linijinių laivų patrankų denį iš vidaus dažydavę raudonai, kad įlėkęs priešo laivo pabūklo sviedinys, kai ištaško viduje jūreivių ir kanonierių kūno dalis ant laivašonių, tai jų kraujas irgi nelabai tarp tų dūmų prietemoje matosi. Ir kai jau kulkos bei sviediniai pradėjo pasiekti tolokai dar esančią karių rikiuotę anglų-būrų kare, tai patys britai pirmieji savo ryškius raudonus švarkus prie baltų puskelnių pakeitė į vientisą ir peizažo fone mažiau nutautėjusių olandų komandosams pastebimą khaki spalvos uniformą.

Admirolo H. Nelsono flagmano HMS Victory, kuris dabar stovi Portsmouth, vidaus skerspjūvis: jūrininkai, raudonšvarkiai “lobsteriai“ marėnai ir triumo žiurkės – patrankų denių laivašoniai nudažyti raudonai iš vidaus (iš The Times)

Bet atkreipkite dėmesį, kad angliškai vadintas ne lieutenant captain, bet captain-lieutenant – nes anglų kalboje žodžių tvarka sakinyje yra labai svarbi, ir kas lietuviškai primenu, užrašant be brūkšnelio reikštų kapitono (arba generolo, pulkininko, komandoro) leitenantą (t.y. kapitonišką leitenantą), o ne kapitoną-leitenantą per brūkšnelį (t.y. jaunesnįjį kapitoną, pakapitonį), kaip norite juo pavadinti tokį anglišką laipsnį, kuomet verčiate iš lieutenant [general/colonel/commander/captain], nes mes nesakome “leitenantas pulkininkas“ apie papulkininkį, bet “pulkininkas-leitenantas“ – ir ta proga metas taip pat pagaliau išmokti valiutos ženklą užrašyti be tarpo prieš skaičių, o ne atbulai, kaip glušpetriai iš VLKK nusipezėjo.

* * *

Kodėl taip būta britų kariuomenėje, kai tokio laipsnio nereikėjo laivyne, kur laivui vadovavo kapitonas, o jo padėjėjai vadinti “pavaduotojais“ nuo pranc. lieu tenant tais “sunumeruotais“ pagal viršenybę leitenantais?

Nes 18-to amžiaus pradžioje pėstininkų pulką sudarančioms trims kuopoms (angl. company – tokia karių “chebrytė“) mūšio lauke vadovavo trys pulko karo lauko vadai:

  • pats pulkininkas kaip pulko vadas;
  • jo pavaduotojas kaip “leitenantas“ antras laipsniu pulkininkas-leitenantas;
  • ir “pagrindiniu“ vadu tai kuopai, sudarytai iš kelių būrių, vadinamas majoras.

Britiškose kariuomenėse (įskaitant ir amerikietišką “atskalūnų“) pulko bataliono (angl. battalion, kaip ir angl. battle – mūšis, atėjo dar 16-to amžiaus gale iš itališko battaglione, kuris irgi nuo itališko “mūšio“battaglia), kaip savistovio mūšyje pulko padalinio ir tokios iš esmės jau išplėstinės “kuopos“ (nes sudaro keletas kuopų), bet dar ne pulko dydžio, sąvoka pradėtas aktyviai operatyviniame ir taktiniame pulko padalinių valdyme mūšio lauke tik 18-to amžiaus antroje pusėje, jau remiantis prancūzų ir prūsokų karo mokslo ir jų kariavimo praktikos Europoje vystymusi.

Britų priešai prancūzai išvis revoliucingai pažiūrėjo į kariuomenės formavimą po galvos nukirtimo savo karaliui, turėdami ne tradicinius pulkus po dideles jų tris kuopas, kaip iki tol buvo įprasta ir britams, o jau pusbrigades (demi-brigade) iš trijų batalionų – ir dėl ko jau ir britams teko savo pulko kuopas padidinti iki bataliono, buvusio ankstesnių kelių kuopų taktiniu daugiau tik laikinu koviniu vienetu, atitinkamu dydžių, o šiuos dabar dar suskirstyti jau į gerokai smulkesnes kuopas vadovavimo patogumui, nei kad būta pėstininkų pulkuose įprastai iki tol.

Ir kaip irgi minėjau, tą jau NATO standartą mes ir dabar turime, kuomet išplėstiniai batalionai, o nebe pulkai užima savarankiškai gynybai arba puolimui mūšio lauke tam tikrus fronto ruožus – senosios kariuomenės, kaip britų ir amerikiečių, savo dabartiniams tik batalionams yra išsaugoję tradicinius pulkų pavadinimus ir pulkų vėliavas, kai kuriuos, beje, netgi performavę iš pulko ne į batalionus, o kartais ir brigadas.

O ir Lietuvoje mes ne tik tarpukario pulkų vardais pavadinome savo mechanizuotų bei motorizuotų pėstininkų batalionus, bet net turime irgi vieną tradicinį (sic!) pulką – tai mokomąjį Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos vardo.

* * *

Tačiau nuo minėtojo 17-to amžiaus labai dažnai pulko vadais tapdavę britų aristokratai tas pareigas ir laipsnį banaliai nusipirkdavę, neturėdami labai daug karybos patyrimo – ir ši praktika panaikinta tik po Krymo karo, kurį britai prieš rusus laimėjo, bet jiems patiems tapo akivaizdu, kad net prieš tokius nevispročius priešus, rekrūtais prigaudančius baudžiauninkų, deja, bet jau reikia profesionalių karo vadų visuose karininkų lygiuose.

Nors britų gvardijos pulkų pulkininkais iki šiol yra karališkos šeimos nariai, skiriami daugiau garbės pozicijai kaip to pulko globėjais, o ne vadovaujančiais karininkais.

Tiesa, britų princai savo kariuomenėje, laivyne bei aviacijoje realiai irgi tarnauja (todėl britų kariuomenėje, galima perfrazuoti, tai tarnauja tik aristokratai iš pilietinės pareigos ir savanoriai degeneratai už karaliaus šilingą), o ne išsisuka nuo pilietinės pareigos kaip kad mūsų politinio elito vaikučiai “princai“, bet kurie tačiau yra pirmi lenktynėse prie valdžios “lovio“, nors dar Romos laikus siekiančia tradicija šiaip nei vienas pilietis neturėtų gauti darbo valstybės tarnyboje, jei neatikęs savo karinės prievolės tos valstybės ginkluotose pajėgose.

Komandoro laipsnyje (nuotraukoje: pradėjo vadovauti HMS Magpie 1950 m. rugsėjį, paaukštintas iki šio laipsnio 1952 m. birželio 30d.) tarnybą Royal Navy baigęs dabartinis senelis Edinburgo kunigaikštis ir princas Pilypas, tarnavęs tame britų karališkame laivyne dar per Antrąjį Pasaulinį karą iki susipažindamas su dabartine karaliene Elžbieta (foto iš Royal Collection Trust) – jų vaikai ir abu anūkai (sic!) irgi tarnavę britų karinėse pajėgose

Tad operatyvinis vadovavimas pulkui, kuris ir anuomet, ir dabar eina ne visa savo etatų sudėtimi iškart į mūšį, tame mūšio lauke faktiškai perėjo jau pulkininkui-leitenantui ir taip jo pavaduotojui majorui su ano atitinkama batalionu-kuopa (tad, besiginčijusiems dėl praeitų dalių karinių laipsnių ir jų “infliacijos“, tiek rusiškas bataliono vadas majoras, tiek ir vakarietiškas bataliono vadas pulkininkas-leitenantas yra abu teisingi variantai!), nes tas jų pulko bendras vadas pulkininkas jau taktiškai “vadovavo“ tik iš savo štabo.

Taip va todėl pačiam pulkininkui formaliai tiesiogiai pavaldus vienas “rezervinis“ buvęs pirmuoju “prestižiniu“ batalionas (arba seno pavyzdžio išplėstinė kuopa) faktiškai atliko, net ir tame štabo pavaldumo rezerve, bet be savo tiesioginio lauko vado. Todėl jo, kaip kuopos vado kapitono, pareigas taip laikinai užėmė “pavaduotojas“ leitenantas (angl. acting captain).

Ir ką pragmatiški britai labai greitai nusprendė irgi formalizuoti, prekiaudami ir tais pareigų paskyrimas (angl. commissions, commissioned officers, o kareiviai užsirašydavę, todėl angl. – enlisted, o puskarininkiai vadinami non-commissioned officers, kad skirtųsi nuo “pilnų“ karininkų). Ir taip britai savo kariuomenėje (!) sukūrė tą mums iš laivyno tik pažįstamą kapitono-leitenanto karinį laipsnį (primenu: savo “kuopų kapitonais“ tada pulke buvo pulkininkas-leitenantas ir majoras).

* * *

Beje, ir karališkoje prancūzų kariuomenėje buvo toks pats capitaine-lieutenant laipsnis, kaip ir karališkoje britų kariuomenėje.

Tik, deja, prancūzų literatūros mūsiškiai vertėjai pasekė rusų vertimo mada, ir nenorėdami klaidinti skaitytojų, kaip jiems atrodė, laivyno laipsniais tarp prancūzų karaliaus muškietininkų ir karališkosios gvardijos kuopų vadų, kurių dalis buvo priskirta saugoti ir kardinolą, išvertė tų vadų laipsnius tik kaip kapitonus.

Kuo tie kariuomenės požiūriu ir buvę, tačiau formaliai tų karališkosios gvardijos kuopų vadu buvo pats karalius, kuris ir turėjo kuopos vado kapitono laipsnį, o kuopų, kurios veikiau atitiko mūsų supratimu dabar atskiruosius batalionus, tikraisiais vadais buvo karaliaus, kaip jų kapitono, pavaduojantys jį leitenantai, ir vadinti todėl kapitonais-leitenantais.

Iš literatūros mums žinomiausias kapitonas-leitenantas d’Artagnan – prancūzų karaliaus pirmosios muškietininkų kuopos vadas (rašytojui Alexander Dumas paminklas Paryžiuje, kurio frontone sėdi jo herojus, turėjęs tikrą bendravardį prototipą – iš pinterest).

Tad vertimuose irgi galite sutikti tas gvardijos ir muškietininkų kuopas po 100 aristokratų jose dar vadinamas “pulkais“, bet ši sąvoka neatitinka tikrovės ne tik pagal kuopos, o ne bataliono ar, juolab, pulko, skaitlingumą.

Nors tie prancūzų karaliaus gvardijos daliniai išties yra kilę iš 16-to ir 17-to amžiaus pradžios Habsburgų dinastijos ispanų tercijų (tercio), kartais vadinamų irgi taip “pulkais“, nors išties tai buvo greičiau jau mišrios brigados mūsų supratimu, kurių trijose tercijose (isp. trečdaliuose), suskirstytose pagal ginkluotę į ietininkus, šaulius arkebūzininkus (vėliau – muškietininkus) ir kirstynėse kalavijais kovojusius rodeleros, taip būta po 3000 karių (realiai tas tercijas sudarydavę perpus mažiau – tik 1000-2000 karių), kurios savo ruožtu suskirstytos į 10-12 kuopų po 250-300 karių, o tos į mažesnius būrius po 30 karių.

Su laiku “kalavijuočiai“ atkrito (nes artimoje kovoje mano-y-mano tiek ietininkas, tiek šaulys muškietininkas naudojosi savo kardu arba rapyra), tad taip bendros “kolonos“ arba “pusbrigadės“ vieną terciją sudarė jau tik ietininkai, o kitą – tik šauliai muškietininkai, kai į bendrą koloną apjungtoms joms vadovavo pulkininkas, nuo ko ir kilo tas ispaniškas coroner arba angliškas colonel karinis laipsnis.

Prancūzų karaliaus gvardijos muškietininkų, gebančių ne tik šaudyti muškietomis, bet ir, kaip kilmingieji, dar fechtuotis, toji “tercija“ gi buvo tik kuopos dydžio, kuri dar taikos metu pagal etatus ir mažesnė už vėlesniųjų Habsburgų dinastijos ispanų sumažėjusios tercijos tik vieną iš keturių kuopą.

Bet kadangi ir anglai labai tingi savo gimtąja kalba žodžius gromuluoti, savo britiškus ne vien cock?-nay! akcentus puoselėdami iki šiol, tai jau 1772-aisiais tuos savo kariuomenės kapitonus-leitenantus vadino tiesiog tik kapitonais, ir iki 19-to amžiaus pradžios toks laipsnis išvis išnyko ir formaliuose dokumentuose, o rikiuotės pėstininkų šaulių (dar vadinamų linijinių pėstininkų, vadintų ir “sunkiąja infanterija“, skirtingai nuo visokių lengvųjų pėstininkų fuzilierių bei jėgerių) kuopų, jau esant pulko skirstymui į batalionus, vadais skiriami kariuomenės kapitonai.

Ir į ką Admiraliteto karininkai žiūrėjo su pašaipa, nes jų “tikrasis“ kapitonas visada buvo pulkininko laipsnio lygio, kadangi karo laivo, kaip savistovio lyg pulkai mūšio lauke tuomet kovinio vieneto, kovojančio laivų rikiuotėje (dar vadinamo linijinio laivo) vadas tik taip ir tevadinamas kapitonu, ir kas yra visiškai įprasta iki šiol visuose, įskaitant ir civiliniuose, laivynuose, kad laivo vadas yra kapitonas bendrine prasme.

* * *

Todėl ir gaunasi kiek liūdniau, kada sausumos kariuomenės pradeda kurti ir savo karo laivynus, nes štabuose vadų adjutantai nebeatsirenka, kuris laipsnis ten po kurio kada eina (kaip mūsų tarpukariu ir lenkų iki šiol, kur komandorai aukščiau kapitonų), kadangi neturi susiformavusios laivyno tradicijos.

Na, apsidairykime dar po kitus mūsų Baltijos kaimynų laivynus.

Be jau minėtų vokiečių Kapitänleutnant ir iš jų pasiskolintojo капитан-лейтенант rusų vietoje prie jų caro 1909-1911 metais dar buvusio britiškojo vyr. leitenato, kariuomenėje atitinkančio kapitono laipsnį, taip ir suomiai tame kariniame laipsnyje laivyne turi irgi kapteeniluutnantti, danai kaptajnløjtnant ir norvegai kapteinløytnant.

Ir kaip anuomet po Antrojo Pasaulinio karo JAV mūsų kapitonas-leitenantas Povilas Julius Labanauskas išsivertė savo laipsnį į suprantamesnį britiškai ir amerikietiškai laivynų tradicijai lieutenant commander, taip ir dabar NATO standartizuotose karinių laivyno laipsnių lentelėse šis “germano-skandinaviškas“ laipsnis irgi taip iš pagarbos verčiamas, nors atitinka juk dar ne OF-3, bet tik OF-2 lygį (nepaisant to, kad OF-1 dažnai turi keletą vyresnėliškumo lygių).

Aišku, jūrinė tauta olandai čia dar irgi vis ne kaip visi – jų karališkame Nyderlandų laivyne tas kapitein-luitenant ter zee atitinka net komandoro OF-4 laipsnį (angl. commander), kas yra pulkininkas-leitenantas kariuomenėse.

Bet tie jūriniai priekvaišos dar turi vieną kapitono leitenantą – tai vietoje kontr-admirolo schout-bij-nacht karinį laipsnį laivyne!

Pradžioje tarp 15-to ir 16-tų amžių šis pažodžiui tą ir reiškė: “panaktinį laivo vadą“ – nes buvo atsakingas naktimis už laivą, kol laivo vadas pats kapitonas ilsėdavęsis. Tad vokiečiai taip ir pasakytų apie tokias pareigas: kapitonas-leitenantas.

Vėliau nuo 17-to amžiaus šaubenachtas tapo tuo, kuo ir dabar yra – kontr-admirolu, nes pavaduodavęs mūšyje eskadrai vadovavusį admirolą iš šios galo (angl. rear admiral), tad mes ir vėl turime situaciją, kada komandoras ir komodoras yra “tas pats“, tik vienu atveju – komandoras yra žemiau laivo kapitono kaip to “leitenantas“, o kitu jau kaip komodoras – aukščiau kapitono kaip kapitonas kapitonams. O šiuo olandų atveju tai jų šaubenachtas, kurį prieš keletą šimtmečių turėję tiek rusai, tiek ir danai su švedais, yra dar aukščiau ir už komodorą.

Galbūt, garsiausias ir mažai mums žinomas šaubenachtas – tai buriuotojas Rusijos caras ir imperatorius Petras I-asis, laivyno žygiuose pasirašinėjęs kaip “šaubenachtas Petras Michailovičius“ (iliustracija iš vikės: Alexandre Benois 1916 m. paveikslas “Petras Didysis mąstantis Baltijos pakrantėje apie Sankt-Peterburgo įkūrimą“)

Tad tuo pavaduotoju jūrų kapitonui Antanui Kaškeliui buvęs jūrų kapitonas-leitenantas Antanas Darginavičius olandų pilnai būtų suprantamas kaip pulkininkas-leitenantas, ir dėl ko atrodo, kad Povilas Julius Labanauskas JAV tą savo laipsnį per du lygius užsiaukštino, peršokdamas ir majoru buvusį savo vadą Antaną Kaškelį.

* * *

Sunkiau dėl šito kapitono-leitenanto ir portugalams (ša, kauniečiai – čia ne apie vilniečius!), atskirtiems Atlanto vandenynu, susikalbėti: tas portugalų laivyne capitão-tenente atitinka OF-3 laipsnį ir yra komandoras-leitenantas, kai va ta pačia kalba kalbančių brazilų laivyne capitão-tenente yra tik OF-2 laipsnis ir atitinka vyr. leitenantą laivynuose arba kariuomenės kapitoną.

Rusai dar gražiau pasicirkino: ant rankovės savo kapitonui-leitenantui užsidėjo pustrečios juostelės, kaip ir mūsiškiai aprusėję KJP, kas tradiciškai šiaip atitinka britų ir amerikiečių komandorą-leitenantą žymėjime, tačiau rusams pagal rangą šis jų laipsnis ir toliau lieka tik pirmuoju arba vyresniuoju arba tiesiog jūros leitenantu, kuris kariuomenėje yra kapitonas (kaip kuopos vadas) – kaip ir pas mus KJP.

Juoksitės, bet rusų kariniame laivyne 1909-1911 metais prie caro, kaip ir 1917-aisiais carui atsisakius sosto, bet dar boševikams nenuvertus Laikinosios Vyriausybės, jie savo kapitonus-leitenantus, pervadintus į vyr. leitenantus, ant rankovių žymėjo irgi britiška sąjungininkų mada keturiomis juostelėmis (viršutinė su kilpute), kur tas laipsnis pagal lygį atitiko dabar vadinamąjį 3-čio rango kapitono (arba majoro kariuomenėje) laipsnį (t.y. OF-3 pagal NATO klasifikaciją dabar).

Ir, kas taip pat nestebina, kaip ant savo uniformos laipsnį taip pat pažymėtą, nepaisant to, kad vyriausiame štabe laivynui laipsnių žymėjimą patvirtino kiek kitaip, nešiojo jau minėtasis jūrų kapitonu pervadintas buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Antanas Kaškelis 1935-1939 metais, vadovaudamas LKL Prezidentas Smetona.

Majoras, kaip pasieniečių laivo “Prezidentas Smetona“ kapitonas, Antanas Kaškelis su įgula ir Vytauto Didžiojo gaire

Ir kaip jau irgi praeitoje dalyje paminėjau, Estijos karo laivyne irgi yra kapitono-leitenanto laipsnis kaptenleitnant, tačiau atitinkantis ne vokiškai-rusišką, kaip pas mus ar lenkus, bet aukščiau paminėtą olandišką tradiciją, nes yra NATO standartų OF-4 komandoro (angl. commander) laipsnio lygyje – tai kaip anglams olandai, tai mums estai – irgi “olandai“ savo “kapitoniška“ logika.

Estų laivyne dabar aukščiausias laipsnis tėra tik jūrų kapitonas, kuris atitinka OF-5 arba pulkininko kariuomenėje laipsnį, bet šioms karo laivyno vado pareigoms jūrų karininką tvirtina pats Estijos prezidentas.

Ir nesakykite: vis kažkur širdutėje smagu, kad, skirtingai nuo tarpukario, bet bent jau karo laivyne, o tuos prakeiktus estus dabar aplenkėme!

* * *

Su braliūkais latviais, kurie irgi yra BALTRON eskandros sudedamoji dalis, kaip ir mes su estais, ir kurie dabar nelabai ir broliškai taip į mus, aštradančius ir prakutėlius, lyginant su tarpukariu, kada važiuodavome pas juos bernauti bei Rygos kaliošų, tabokos ar cukierkų fabrikuose uždarbiauti, gi turi jūreivių ir puskarininkių laipsniuose panašią situaciją, kaip mes turėjome tarpukaryje, tik tie latvių laipsniai irgi vadindami glušavotai sausumos (sic!) kariuomenės laipsniais, ko mūsų vadai bent jau turėjo savigarbos dar anuomet nevadinti, t.y.:

  • OR-1 – išvis ten nėra tokių jungų ir jokių jaunesnių jūreivių;
  • OR-2 – nėra žymėjimo: matrozis (jūreivis);
  • OR-3 – vienas ševronas: dižmatrozis (vyr. jūreivis);
  • OR-4 – du ševronai: kaprālis (kapralas – toks mūsiškis dvigubas grandinis);
  • OR-5 – trys ševronai: seržants (seržantas – tai jau trigubas grandinis);
  • OR-6 – platus ševronas: bocmanis (liet. laivūnas);
  • OR-7 – platus ir siauras ševronai: vecākais bocmanis (liet. vyresnysis laivūnas);
  • OR-8 – platus ir du siauri ševronai: virsniekvietnieks (liet. puskarininkis);
  • OR-9 – nerasta atskiro žymėjimo: vecākais virsniekvietnieks (liet. vyr. puskarininkis);

O savo latviškame laivyne po flotilės admirolo OF-6, kurio dabar net ir neturi, nes Latvijos karo laivynui vadovauja šiuo metu tik jūrų kapitonas, toliau kaip ir mūsų KJP žemyn latviai turi iš esmės tradicinę jūrų kapitono kaip pulkininko laivyne logiką, tik tuos savo komandorus OF-5 ir OF-4 latviai yra surangavę gana savotiškai pagal savo kalbos ypatumus:

  • OF-5 – keturios juostelės (viršutinė tradiciškai su kilpute): jūras kapteinis (liet. jūrų kapitonas);
  • OF-4 – trys su puse juostelės: komandkapteinis (liet. komandoras-kapitonas, t.y. komandoras, nors rusams imperiniame laivyne tai buvęs britiškasis komodoras, ir ko jie neskyrė, kaip sovoko buriuotojai Lietuvoje);
  • OF-3 – tys juostelės: komandleitnants (liet. komandoras-leitenantas);
  • OF-2 – dvi juostelės: kapteiņleitnants (liet. kapitonas-leitenantas, t.y. jūrų vyr. leitenantas);
  • OF-1 – pusantros juostelės: virsleitnants (liet. vyr. leitenantas, t.y. jūrų leitenantas);
  • OF-1 įvadinis – viena juostelė: leitnants (liet. jaun. leitenantas, t.y. jūrų paleitenantis).

Jei šiuos latvių laipsnių žymėjimus lyginsime su savo KJP, tai pamatysime, kad mūsiškiai vis tik mėgsta pasikelti kaip rusai ir prisidėti sau bent po pusę juostelės prie turimų tradicinių:

  • taip mūsų vyr. leitenantas turi dvi, o ne pusantros;
  • mūsų kapitonas-leitenantas turi dvi su puse, o ne dvi;
  • mūsų admirolai prie plačios juostos prideda po vieną standartinę, kuri plačios juostos atžvilgiu atrodo pusele (t.y. latviškas komodoro lygio flotilės admirolas turi kilputę iškart įaustą su plačia juosta, o mūsiškis sukilpuotą juostelę virš plačios, ir t.t.).

* * *

Aišku, jei paklausite, o tai kaip su tomis juostelėmis “teisingai“ turėtų būti, tai priminsiu, kad admiroliškuose laipsniuose komodoras tiesiog žymėtas plačia dekoratyvine juosta.

Kiti admirolai, kurie jau nebevadovavę laivams tiesiogiai, virš tos plačios juostos gaudavę po juostelę, kur viršutinė su kilpute, kaip britai sugalvoję, arba virš jos žvaigždutė, kaip amerikiečiai, kad nebūtų britais, atitinkamai: kontr-admirolas – vieną, vice-admirolas – dvi, admirolas – tris juosteles, o laivyno admirolas (čia lenkai laipsnius sukeitę vietomis) – keturias juosteles virš plačios komodoriškos juostos, tad savotiškai yra kapitonas su savo keturiomis juostelėmis virš kitų kapitonų, esančių virš kapitonų, vadinamų komodorais.

O laivų karininkai istoriškai turėję tokius žymėjimus, primenu:

  • leitenantas – vieną juostelę,
  • vyr. leitenantas – dvi juosteles,
  • komandoras – tris juosteles,
  • kapitonas – keturias juosteles.

Vėliau pasmulkinus šiuos laipsnius iki dabartinių poreikių “pavaduotojais“, taip žemiau komandoro esantis jo “pavaduotojas“ komandoras-leitenantas gavo dvi su puse juostelės, o tarp vyr. leitenanto, atitinkančio kariuomenės kapitoną, bei buvusio leitenanto įgrūstas dabartinis leitenantas gavo pusantros juostelės, nes tas pradinis leitenanto laipsnis tapo tik jaunesniuoju leitenantu su ta viena šiaip jam ir buvusia leitenantiška juostele, tačiau jau vadinamas dabar kokiu nors paleitenančiu (sub-lieutenant arba ensign).

Na, o tas mičmanas iš vidurio laivo, kaip buvo, taip ir pasiliko įvadiniu karininkišku, bet mokomuoju laipsniu, kuriam britai istoriškai tik sagas su baltu antsiuvo pamušalu paskolino (neskaitant uniforminių sagų ant rankogalių, neleidžiančių nusivalyti snarglėtų šniobelių į juos – todėl angl. mid-ship-man dar pravardžiuoti kaip snotty).

Nors amerikiečiai, kurie vietoje kilpučių naudoja karo laivyne laipsnių žymėjime žvaigždutes virš juostelių, tai juostelės irgi nedavė (prancūzai savo aspirantams bent jau į tris dalis sukarpė punktyru), bet nors va tos žvaigždės vis tik laipsniui nepagailėjo, o britams, nukirpus kilputės juostelės galus, tai tik nulis taip gautųsi, aišku…

JAV karo laivyno akademijos (USNA) ir karo laivyno rezervo karininkų apmokymų korpuso mičmanų laipsnių spiečius (iš vikės)

Kodėl mūsų KJP pasiskolino rusišką žymėjimą, tai atsakymą, įtariu, jūs galite tik atspėti. Nes logikos nėra – yra tik laivyno tradicija. Ir Lietuvos KJP ta rusiška tradicija, deja, ir čia akis bado.

Nors gal ir bado tik man vienam – kitiems ir omoniškos uniformos, povandenininkų pilotės ir durnavoti laipsniai yra gražu.

Nu gražu, tai gražu – ką dabar? Argi aš kokistais admirolas, kad šias klaidas ištaisyčiau?

Aš baksnoju, žuvėdros klykia, o KJP laivai su Lietuvos Jacht-Klubo vėliava ir toliau sau plaukia – kaip sakoma senoje marėnų patarlėje.

Ahoy!

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.