100 metų Trispalvei jūrose!


Šiandien yra per mažai dar suprastas savo istorine ir politine reikšme, bet itin svarbus įvykis – lygiai prieš 100 metų Lietuvos Respublika pirmąkart parodė savo siekį tapti jūrine valstybe ir jūrine tauta, pademonstruodama Trispalvę kaip savo laivo vėliavą!

Taip 1921-aisiais metais kovo 4 dieną į prancūzų okupuotą Rytprūsiams dar priklausantį Memelį (primenu, kad lietuvių Klaipėda šis uostas taps tik po dviejų metų dėka sausio 10-15 dienų “sukilimo“!) su lietuviška Trispalve iš Kylio pasiimti pirmojo krovinio atplaukė lietuvio kapitono Juozo Andžejausko vadovaujamas motorinis burlaivis (angl. motorsailer) kečas “Jūratė“, kuriam jis pradėjo vadovauti vasario 23-čiąją, ir kuris buvo dar registruotas Jurbarko uoste:

Motorinis kečas Jūratė (iliustracija iš LLMA)

Iš vienos pusės, šis įvykis yra ir lietuviško jūrinio laivyno gimimas, nors dar tik prekybinio.

Nes mūsų pirmasis karo laivas su Trispalve LKL Prezidentas Smetona bus įsigytas tik 1927-aisiais, ir kuris pradžioje tarnaus kaip VRM pasieniečių laivas, kol jo pagrindu nuo 1935-ųjų nebus pradėtas kurti Lietuvos Karo Laivynas.

Bet mums, kaip buriuotojams, be abejo, smagumas tame, kad tai – ne šiaip motorlaiviai, o vis tik burlaiviai su kečo apiburinimu!

Palyginimui su automobiliais, tai dabartinė Klaipėdos Universiteto škuna Brabander yra klasikinė galinių varančiųjų ratų (kaip mersas ar bemsas), kai kečai yra priekinių (visokios tojotos su audėmis), ką matote iš pagrindinio stiebo priekyje, o ne gale, kaip škunose.

* * *

Išties Lietuvos Garlaivių Bendrovė buvo įsteigta dar 1919-aisiais vasario 1-ąją dieną (su atstovybe Memelio viešbutyje Union), tačiau Nepriklausomybės karas ir dar tik bepradedama kurti lietuviška ekonomika taip greitai negalėjo užtikrinti reikiamų lėšų nuosavam eksporto prekių gabenimui. Nemune šiai pirmąjai lietuviškai laivininkystės bendrovei priklausė upiniai garlaiviai Rambynas, Rūta ir Eglė.

Vis tik be jūrinės Jūratės (sic!), ši bendrovė nuspirko iš Kylio laivų statyklos Fried. Krupp A.G. Germaniawerft ir dar vieną tokį patį kečą “Kastytis“ (dar 1920-aisiais ten pat buvo užsakyta ir tristiebė škuna Palanga, bet Lietuvos kaip užsakovo ši nepasiekė). O Kastytis su lietuviška Trispalve iš paskos Jūratei į Klaipėdą atplaukė po 11 dienų – kovo 15-tąją.

Kažkaip nerandu, kas konkrečiai tuomet vadovavo šiam kečui, bet ir Jūratėje be kapitono J. Andžejausko įguloje daug lietuvių tuomet dar nebuvo – dar reikėjo tik šią artojų tautą įjūrinti. Todėl Lietuvai langą į jūras prasikirtus per Klaipėdą, jau 1923-aisiais kapitonas Juozas Andžejauskas dar tapo vienu iš Lietuvos Jūrininkų Sąjungos steigėjų, o ir į savo laivą mieliau jūreiviais imdavęs kad ir nepatyrusius, bet tautiečius, idant tie jūreivio amato išmoktų.

Turėkite omeny, kad visi laivai, kurie buvo tuomet registruoti Memelyje (dab. Klaipėda), naudojo ne vokišką imperinę (kokia dabar mosikuoja Vilniaus Ryto krepšinio klubo ligoniai) arba tautinę vokišką įprastinę kaip dabar, ar net ne Rytprūsių “kryžiokišką“ vėliavą, tačiau Antantės nurodytą miesto memelinę – geltonai raudoną, kurios spalvos ir dabar yra Klaipėdos miesto vėliavoje.

Tačiau jau 1920-aisiais gruodžio 23-čiąją Lietuvos pasiuntinybė Berlyne informavo Vokietijos URM apie savo sprendimą leisti Lietuvos prekybos laivams išsikelti valstybinę ir tautinę Trispalvę kaip jų laivų vėliavas.

Čia pastebėsiu, kad britai civiliniams savo laivams, tiek prekybiniams, tiek ir pramoginiams, priskyrę Red Ensign – raudonąją vėliavą su JK vėliava viršutiniame ketvirtyje. Tad senosios jūrinės valstybės tikrai atskiria savo karo ir civilius laivus.

Štai Rusijos Imperija gi Baltijos jūrai dar ano Krymo karo metu buvo numačiusi komerciniams laivams vietoje jų karinio laivyno naudojamos ir dabar Šv. Andriaus (kurią buvo sau išsikėlęs jachtoje Žemaitej ir grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius) išsikelti šv. Jurgio vėliavą, kurią vėliau pakeitė dabartinis rusų tautinis Trikoloras.

O va toji vėliava, nesijuokite, atimta 1992-aisis iš tarpukario kauniečių Lietuvos Jacht-Klubo, uždaryto sovietų 1940-aisiais, tapo… dabartinių Lietuvos Karinių Jūrų Pajėgų karo laivo vėliava su Trispalve viršutiniame kairiame ketvirtyje, kai dar 1990-aisiais Lietuvos Buriuotojų Sąjunga nusprendė išsižadėti savo tarpukarinės LBS vėliavos Trispalvės pagrindu, o sau dabartine pasitvirtino 1947-ųjų metų sovietinę Klaipėdos “jachtklubo“, likviduoto performavus į profsąjungų “Žalgirio“ sporto draugiją 1950-aisiais, vėliavą, skirtą pirmąjai Kuršių Marių Regatai.

Ši dabartinė LBS vėliava neturi absoliučiai jokių valstybinių ar nacionalinių simbolių, todėl negali būti naudojama kaip jachtinė laivo vėliava. Tad visi lietuvių buriuotojai irgi taip išsikelia tautinę Trispalvę, nusavintą valstybės, kai valstybinė nacionaliniu pagrindu su herbu joje nepatvirtinta, o karo laivų priešakine ir tvirtovės vėliava naudojama Vyčio yra pavadinta “istorine“ (čia kas per darinys?), nors jau de facto pavirtusi lietuviams dabar tautine.

Tenka pripažinti, kad heraldikoje, ar tiksliau – veksikologijoje, mes kaip tauta ir valstybė esame visiški šizikai.

* * *

Kaip minėjau, pirmąjam lietuviškam kečui Jūratė, kuri pademonstravo lygiai prieš 100 metų pasauliui savo jūrinę vėliavą Trispalvę, tuomet vadovavo kapitonas Juozas Andžejauskas, gimęs 1887 metų liepos 3-čiąją Rygoje, tuomet dar Rusijos Imperijoje.

Kapitonas Juozas Andžejauskas (foto iš vikės)

Baigęs jūreivystės mokslus, jis užėmė šturmano pareigas transatlantiniame garlaivyje Rossija, kurio kapitonu buvęs irgi mūsų tautietis – pirmasis lietuvių kapitonas Liudvikas Stulpinas. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Juozas Andžejauskas sugrįžo į savo istorinę tėvynę ir įstojo karininku į kariuomenę. Tarnybą baigė vyr. leitenanto laipsniu 1921-aisiais, kai gavo pasiūlymą tapti pirmojo lietuviškojo laivo kapitonu.

Bendrovei praradus Kastytį (vadovaujamas svetimšalio, šis pakeliui iš Brėmeno į Švediją su anglių kroviniu užplaukė 1925-aisiais ant seklumos ir paskendo), teko 1927-aisiais parduoti olandams ir pirmąjį mūsų kečą Jūratė (baigė 1951-aisiais savo tarnybą, atsidūręs 1930-aisiais Martinikoje), bet kapitonas Juozas Andžejauskas dar 1924-aisiais perėjo į jau lietuviškos Klaipėdos uosto tarnybą, kur užėmė locmano ir įvairių uosto tarnybos laivų kapitono pareigas.

Taip 1931-aisiais paskirtas uosto ledlaužio Perkūnas vadu, kuris tapo jam paskutiniu ir lemtingu laivu: kai 1938-aisiais šis laivas buvo Liepojos uoste remontuojamas, apžiūrėdamas laive atliktus remonto darbus, nusprūdo ir iš didelio aukščio nukrito. Liepojos ligoninėje jam padaryta skubi operacija, tačiau kovo 19-tosios rytą jis, deja, mirė.

Bet ir buriuotojams kapitonas Juozas Andžejauskas taip pat svarbus.

Be to, kad nuo 1924-ųjų budžiams (klaipėdiečiams jūrų skautams) vedė navigacijos pamokas, tai dar ir 1931-aisiais vasarą buvo buriavimo ir navigacijos kurso egzaminų komisijoje, kuomet laivavedžio egzaminus tuomet išsilaikė Kazys Mažonas, kuris tarpukaryje atliko ilgiausią lietuvių plaukimą iki paties Londone savo jachta Gulbė, kurią vėliau perpirko keturvėjininkas poetas, mokytojas ir buriuotojas Salys Šemerys ir pervadino į Tegu.

Savo ruožtu jau šioje jachtos įguloje buriavęs ir Juozo Andžejausko sūnus, Salio Šemerio apibūdinamas kaip rimtas ir mandagus vaikinas bei geras jūreivis, vėliau baigęs jūrų kadetų mokyklą Marselyje ir pasekęs savo tėvo pėdomis, tapdamas kapitonu. O 1937-aisiais kapitonas Juozas Andžejauskas perėmė vadovavimą LBS buriavimo mokyklai Smiltynėje iš Frico (Prano) Bernardo Buntino, kuris škiperiu jachtoje Žalčių Karalienė tais metais laimėjo tarptautinę regatą Baltijoje aplink Gotlando salą.

Toks tarsi nuolatinis kapitono Juozo Andžejausko buvimas ir dalyvavimas šalia Lietuvos buriavimo istorijos, kuris prasidėjo prieš 100 metų tame burlaivyje su Trispalve.

* * *

Šie 30.2 metrų ilgio, 6.78 metrų pločio ir 2.22 metrų grimzlės bei 139 BRT (arba 98 NRT bei 195 tonų vandentalpos, t.y. DWT) laivai su dvicilindriais 35 AG varikliais (nerandu nurodomo buringumo) sąlyginai pigiai, nes išnaudodami vėją, gabeno Baltijos jūra iki Skandinavijos, bet taip per savo plaukiojimą registracijos uosto ir neaplankę, pigius birius krovinius: druską, grūdus, miltus, anglį ir pan.

Kečų “Jūratė“ bei “Kastytis“ (nurodyta neteisingai “gafeline škūna“, “galiotu“ bei “šoneriu“) schemos – net 8 burės! (iliustracija iš LJM)

Turėkite omeny, kad motoriniai burlaiviai tokio tipo kroviniams buvo įpastiniai ne tik “vargšelėje“ Lietuvoje tarpukaryje (apie vieną tokią legendinę ir tarptautiniu teisiniu jūriniu precedentu tapusią kontrabandininkų škuną I’m Alone anapus Atlanto aš jau irgi pasakojau), bet ir gana įprasti, kol jūriniai varikliai ištobulėjo ir degalai jiems atpigo, dar visą gerą dešimtmetį po Antrojo Pasaulinio karo, nes turime istorinį sovietų pergalės prieš suomius ir šių kontribucijos paveldą Klaipėdoje prie Dangės krantinės – tai barkentiną Meridian.

Tačiau pirmieji lietuvių laivininkystės bandymai nebuvo itin pelningi – krovinių gabenimo užsakovai paprasčiausiai ignoravo, ar net boikotavo savų klientų ir tautiečių labui, tokius naujokus šiame jūrinio kabotažinio pervežimo versle. O tuo tarpu ir ekonomiškai jau augančiai Lietuvai savo krovinių eksportui buvo tiesiog būtina turėti pigesnį transportavimo būdą, todėl suprantamas ir 1923-ųjų metų Klaipėdos “atvadavimas“ šios to meto dar jaunos ir veržlios tarpukario Lietuvos Respublikos.

Bet net po dešimtmečio Lietuva už savo eksporto prekių gabenimą dažniausiai anglų laivais per metus sumokėdavusi iki 15-20 milijonų litų. Ir tie litai – tai jums ne kokios vagnorkės, nes 1922-ųjų įvestas šalyje litas Lietuvos Banko tvirtai buvo susietas tiek su užsienio valiuta (10 litų buvo 1 JAV doleris, tačiau per Didžiąją Depresiją litas dolerio atžvilgiu kone dvigubai pabrango), tiek ir atitinkamai su aukso atsargomis (kur tuomet 1 litas buvo lygus 0.150462 gramų gryno 999 prabos aukso, tai įsivaizduokite, kiek aukso Lietuvos valstybei tekdavę kasmet disponuoti Londono aukso saugyklose, kurį “atgauti“ po to tekdavę eksportiniu atidirbimu).

Kaip minėjau, ne vien dėl patirties stokos, bet ir priešiško mums protekcionizmo valstybiniu lygiu, ne itin lietuviams tuomet sekėsi – svetimos valstybės rėmė savo laivininkus, dempinginės frachtų kainos neatpirkdavę sąnaudų, laivybos bendrovės kūrėsi ir bankrutavo, kaip ir buvo parduota jau minėta Jūratė, praradus ant seklumos kečą Kastytis.

Ir tik 1936-aisiais lapkričio 21-ąją valstybiu lygiu, oficialiai dalį akcijų įsigijus LR Finansų Ministerijai, buvo įsteigta laivininkystės ir ekspedicijos akcinė bendrovė Lietuvos Baltijos Lloydas, kurią įkūrė akcinės bendrovės Lietūkis, Pienocentras bei Maistas – pastaroji kaip akcininko įnašą perdavė naujai bendrovei savo tuomet valdytus tris laivus. O Lietuvos Baltijos Llyodas be jūrinių, dar ir Nemune turėjo didelį savo ir nuomojamų laivų bei baržų laivyną, kaip ir transporto agentūras visoje Lietuvoje ir užsienio uostuose, statė vilkikus ir baidokus Šančiuose ir Kriūkuose. Ir kol buvo laisva valstybė – tol jūrinė lietuvių laivininkystė jau stiprėjo ir augo.

Tad tas pirmasis mūsų laivo su Trispalve įplaukimas į Klaipėdą prieš 100 metų, sakyčiau, vis tik nepraėjo veltui, ir neliko tik dar vienu lietuvių primirštu jau istoriniu įvykiu.

Ir esi buriuotoju, ar ne – o maktelėti už burlaivyje pirmąkart iškeltą tautinę Trispalvę prieš šimtmetį gal ne tik galima, bet ir būtina!

Ahoy!

Komentarų: 1

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.