– To tak, – pasakė Romualdas “Dėdė Romas“ Janušauskas ir pridūrė: – Arba esi Mičiūrinas, arba Magelanas.
* * *
Metai prasidėjo, tai metas ir man sugrįžti prie tinklaraščio, nors tema, kurią čia sudėliosiu iš įvairių žmonių atsiliepimų, iš tiesų prasidėjo dar pernai rugsėjį, kaip tik navigacijos ir sodų sezonams einant į galą, tačiau ir taip yra nemari, o kad jau pavasaris, skaityk, netoli, tai vėl kils tas pats klausimas, ko norisi gyvenime: vilos ar jachtos, sodybos ar laivės?
Ir kuo iš tiesų yra lietuviai: artojų ar jūrininkų tauta?
O jei pastarieji, tai ar laivė iš tiesų yra geriau už sodybą?
Kaip yra šaunu ir smagu turėti sodybą, geriau paklausti žmogaus, kuris yra viena koja lysvėje, o kita ant denio.
Pristatau Regimantą – buriuotoją ir sodininką, ir štai ką jis rašo:
Sodyba yra ne šiaip reiškinys – tai gyvenimo būdas. Atvažiavote penktadienio vakare po darbų. Vieni pjauna žolę, kiti renka aplūžusias šakas, treti nuo dulkių plauna namų vidų. Susimeistraujate vakarienę ir griūnate miegoti. Šeštadienį iki išnaktų “ir čia reikia rankas pridėti“ veikla. Sekmadienį iki pietų baiginėjate smulkmenas, viską sutvarkot, užrakinat ir važiuojat namo su mintimi “kaip gerai, kad rytoj pirmadienis – darbe pailsėsiu“.
Ir po dviejų savaičių viskas iš naujo. Kodėl po dviejų? Nes važiuojant kiekvieną savaitgalį liksite be civilizacijos ir socialinių ryšių. O važiuojant kas trečia – gamtas jus nugalės. Jūs fiziškai nespėsite tvarkytis.
Štai aš dabar po karšto dušo susisupau į minkštą chalatą ir gerdamas alų darbo kambaryje rašau apie sodybą. Žinot, kiek kainuoja galimybė tai padaryti sodyboje? Nuo 200.000Lt.
Nuo dviejų šimtų tūkstančių.
Kodėl prakalbau apie jachtas?
Nes turėti jachtą (nusipirkti ir ją išlaikyti) yra kur kas pigiau, nei sodybą. Patikėkite manimi. Ir dar turite galimybę pavasarį nenuleisti jachtos ant vandens ir iškeliauti kur nors.
Su sodyba taip nepavyks. Kiekvienais metais, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ji reikalaus jūsų dėmesio ir lėšų. Ir jūs važiuosite ir mokėsite. Nes jeigu nevažiuosite ir nemokėsite – per pora metų prarasite tai, ką taip ilgai kūrėte savo rankomis ir sūriu prakaitu.
Ir:
Sodyba – tai nėra vieta, kur atvažiuoji pailsėti. Sodyba – tai visų pirma vieta, kur važiuoji dirbti. O pailsėti gali tuomet, jei lieka laiko.
Tai nėra vieta – tai reiškinys. Netgi, sakyčiau, gyvenimo būdas. Kai užsimanysite sodybos – labai gerai pagalvokite, ir po to dar kartą. Ir dar. Ir tik tada spręskite – ar jums tikrai reikia sodybos.
Ten daugiau yra “privalumų“ sodybai išvardinta. Jei to reikia – pirmyn.
Pasiskaitom ir džiugiai nusiteikiam tam savanoriškam lažui. Bet už tai po to kokią gerą sodybą turėsit!…
Arba ne.
Šiemet bulvės prastai užderėjo – liūtis jas išplovė (foto iš glorycharles.blogspot.com)
Komentarai po tekstu irgi puikūs. Aš tik perkelsiu arčiau temos ir buriuotojiškus:
Ilona:
Gi jau sakiau anksčiau – parduodat sodybą ir perkat jachtą. Darbo ir ten daug, bet kai ką galima daryti keliaujant.
Regimantas jai pritaria:
Jachta reikalauja tik trečdalį to laiko, skirto darbui, kiek reikalauja sodyba. Tad galima sakyti, kad jachtoje darbo nedaug.
Tauras įvertina ir papildo:
Labai konkretus tekstas. Ir spalvos nesutirštintos. Teko turėti abiejų rūšių sodybas, skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Pakeitus į jachtos ir namo kombinaciją gyvenimas tapo paprastesnis ir kiek pigesnis. Pilnai pritariu, kad kasmetinės sąnaudos jachtai yra kelis kartus mažesnės nei sodybai. Skirtumas, kad jachtos vertė nuosekliai mažėja, sodybos gali padidėti ilguoju laikotarpiu.
Dar nepaminėtas nepatogumas – nuolatinis galvos skausmas: o kur yra mano konkretus daiktas – sodyboje ar namie? Net patologiniai tvarkinguoliai nuo to kenčia.
Ilona labai gerai apibendrina:
Šiaip tai nematau jokios priešpriešos tarp jachtos ir sodybos. Pažįstami turi ir viena, ir kita. Tačiau formatai vis tik skirtingi. Sėsliems ir taupiems darbštuoliams labiau tinka sodyba, o nuotykiautojams išlaidūnams – jachta.
Beveik viskas, ką darai sodyboje turi potencialą išlikti ir duoti kada nors naudą aktyvų pavidalu, kaip tai teisingai ir pastebėjo Tauras. Na, o viskas ką darai jachtoje – dėl savo saugumo, ir palikuonys nesidžiaugs nei obuolių derliumi, nei sutvarkyta nuotėkų sistema.
Vis tik, gyvenimas yra ypač gražus, kai buriuoji. Sodybų šeimininkai jaučia palaimą čirškindami kepsnį ant savo nuosavo žemės kąsnio, o buriuotojai daro tai beveik kur nori – viso pasaulio uostuose, gražiausiose miestų vietose.
Regimantas diskutuoja, nuleisdamas romantikus ant žemės ir nuo svaigimo apie vandens tolius:
Žiūrint nuo Lietuvos pakrantės “gražiausi pasaulio uostai“ yra kiek perdėta sąvoka. Toliau Danijos tūlas dirbantis buriuotojas iš Klaipėdos per metus nenuplaukia. O skraidyt savaitgaliais į pietus, kad paburiuot maloniau – gali vienetai. Tad tai irgi nelygintinas variantas.
Nebent sala Skaisčio gale taip pat priskiriama prie gražiausių vietų, tuomet – taip.
Ir jis toliau pratęsia apie laivės turėjimo vargus ir rūpesčius:
Didieji darbai prie laivo: pavasarį paruošti sezonui ir rudenį (mažesnis) – paruošti žiemojimui. Moki fiksuotą mokestį už laivo vietą uosteliui ir jei nebuvo didelių bėdų – užsiimi smulkiu einamuoju remontu. Tiek to vargo. Daugiau išlaidų gali būti žiemą, kai planuoji ką keisi, kur plauksi ir kiti paruošiamieji darbai. Bet gi žiema, darai neskubėdamas ir su malonumu, naujo sezono belaukiant. Bėda – sezonas trumpas: sušyla vėlai ir atvėsta anksti.
Su sodyba kitaip:žiemą miega sodyba, ir tu nieko nedarai. Bet nuo ankstyvo pavasario iki beveik žiemos kažką veiki. Jei gali – tobulini, jei ne – einamieji aplinkos priežiūros darbai ir poilsis. Tačiau visas sezonas priklauso sodybai. Jei tiek laiko skirtum jachtai ir buvimui su ja – ne vieną tūkstantį mylių nuplauktum per sezoną.
Kokia rizika turint tvarkingą jachtą? Reikės keisti bures, stiebą, variklį. Didžiausios išlaidos.
Kokia rizika turint sodybą? Reikės technikos aplinkos priežiūrai, reikės baldų, reikės, reikės, reikės… Ir jeigu jachtą pagal savo galimybes gali paversti geidžiama per porą metų, tai sodyba bus viso gyvenimo projektas, kuris tau pasibaigs ją pardavus arba – numirus.
Taip, jachta nuvertėja. Bet po penketo ar 10 metų gali santykinai nesunkiai pakeisti jachtą kita: mažesne ar didesne, pigesne ar brangesne. Su sodyba taip paprastai nesigaus. Nes masė darbų, kurie buvo imlūs laikui ir sveikatai ir veik nematomi plika akimi (kaip denio šveitimas ar korpuso poliravimas x 100) nebus įvertinta pinigais. O daryti juos reikės ir naujoje sodyboje.
Sunku lyginti šiuos du dalykus. Yra kiekviename savi pliusai ir savi trūkumai. Mano manymu: jachta pigiau. Tik tiek.
Nemunas karčiai pastebi:
Jei gyveni ne KLP, tai kelionės iki jachtos yra afigienai brangu ir afigienai daug laiko. Nebent jachta Trakų ežerėlyje.
Ir aš jam atitariu:
Žinai, ne brangiau, nei į kokią užmiesčio sodybą lygiai taip pat važiuoti. Laiko prasme – irgi panašiai.
Beje, yra kas ir skraido – jau atidarė Nidos oro uostą. Nes yra tokių, kurie sodybas panašiai ir laiko tokiu atstumu. Skirtumas tik toks, kad iki jachtos nuo Vilniaus yra pagrindinis šalies greitkelis, tai tiek to ir važiavimo.
Regimantas man pritaria:
Pritariu. Turiu grupioką, kuris nusipirko sodybą kažkur Žemaitijoje “in the middle of nowhere“ ir į ją jau 8 metai važinėja. Viduryje gūdžių miškų. Man jo sprendimas sunkiai suvokiamas, bet jis sako, kad jam gerai. Jei gerai – vadinasi gerai.
Povilas pašiepia sodiečius:
Ponas Regimantas čia viską teisingai surašė. Ir kartu atskleidė kas blogai su mumis yra. Neskaičiuojam mes alternatyvių kaštų, kraunamės ant galvos sau antrą darbą iškeisdami į tai savo laisvalaikį dėl bbž ko. Iš to pačio, beje, išeina ir kepyklos dirbančios nuo 9 valandos, nes geriau ėsim vakarykštį apdžiuvusį sumuštinį, negu šviežią bandelę anksti ryte. Latentiniai kaimiečiai, žo
Regimantas atitaria jam:
Povilai, “iškeisdami į tai savo laisvalaikį dėl bbž ko“ – aš labai tiksliai žinau dėl ko: pasiimi tėvadienį, susikrauni šeimyną ir per dvi valandas kardinaliai pakeiti aplinką. Gaunasi mini atostogos, kurios labai teigiamai veikia nutukusį kūną ir didmiestyje ištampytus nervus.
Svarbu, kad visi žinotų dėl ko. O jei neranda atsakymo – nesikankintų vien dėl pareigos.
Povilas gindamasis patikslina:
Regimantai, vat pilnai tikiu, kad jūs ir esat tas kuris žino dėl ko. Bet tokių tėra vienetai, visi kiti aria dėl pareigos.
Į ką aš replikuoju sarkastiškai:
“Nes visi taip daro, ir argi aš prastesnis, ir man to reikia“, aha.
Regimantas pritariamai ironizuoja:
*Nes turėti sodybą yra lygis!
Tada aš plačiau išdėstau savo požiūrį, kuris, manau, tinka pilnai ir šiai temai apibendrinti be to, ką jau aukščiau Regimantas sakė apie laivės trūkumus ir rūpesčius:
Lietuvių, o čia daugiau skiriama suvalkiečiams, nuo kurių tas lietuvio mentalitetas dar iki aušrininkų ir po jų lydėsi, bėda yra šlubas vokietis (prūsokas) su lazda – būtent Rytprūsių artumas (ir vienu metu priklausymas netgi jiems) leido “paprastam žmogui“ įgyti prakutimo bazinius įgūdžius – kaip generuoti ir kaupti turtą.
To nelabai turėjo aukštaičiai, dzūkai ir žemaičiai, kurie daugiau mokėsi iš suvalkiečių (tiesa, vienu metu žemaičiai buvo jau bemaž Vokietyno dėka prakutę, bet istorinės perturbacijos pribaigė, kol Valančius neatėjo ir neprablaivino ir… čia nukrypstu).
Žodžiu, prūsokas suvalkietį tai išmokinti išmokino tą turtelį kaupti, o va ką su juo daryti – nespėjo. Mat mentalitetas ne tas (kas yra gerai protestantiškoje darbo kultūroje, kai reikia kaupti, o vat nebuvo protestantizmo, kada jau reikėjo NAUDOTIS, nes gi – katalikai!).
Taip vat lietuviai kaip suvalkai ir kaupia tą turtelį, kaupia… nes vat reikia gi! O manjanos (katalikai ispanai su prancūzai) – griežčiai (rus. krienai) jums.
Kodėl latviams sekėsi anksčiau, o dabar mes juos aplenkėm? Nes vokiečių buvo apsčiai, o dabar apsčiai rusų, o latviui – jau manjana. Kodėl estai prakutę už mus labiau? Nes jie vis dar turi savo “prūsokus“ – suomius. O mes turim ruskius Ruskyne anapus Nemuno.
Palyginkite sodybų kainas aplink Marijampolę 100 km atstumu – su Vilniumi rungiasi. Kitur? Piguva.
Bet apie jachtas geriau, ką tę mažum tos stubos, nu.
Taip, žinokite, visi buriuotojai atsikrato sodininkų savo laivėse, kai išsiaiškina, garbės žodis! (iš madtravelshop.com)
Ir galop Ilona nuo stubų link laivų ir ateina (mano išryškinta jos išvada tinkama į buriuotojų citatų aukso lobyną):
Man tenka sutikti žmonių, kurie turi gyvą galą visokios rūšies trobų ir vis pasvajoja apie laivą. Bet dar neteko sutikti buriuotojo, kuris norėtų iškeisti laivą į tupinėjimo apie sodybą idilę. Nebent turimą laivą keičia į naujesnį, greitesnį ar didesnį. Tokia yra evoliucijos grandinė. Kaip žmogus neatvirsta atgal į žmogbeždžionę, taip ir buriuotojas – į valstietį.
Atsakant į garsiai Regimanto neužduotą klausimą, manau, kad Tau puikiai tiktų laivas.
Suprantu, kad sodyba yra vieta, prie kurios pratintis daugeliui lietuvių nėra jokio barjero, skirtingai nuo jachtos. O tai yra svarbu derinant visos šeimos interesus. Tačiau galima pabandyti.
Pradžiai nuomotis laivą ir išsiaiškinti, kas kam tinka ar netinka. Nuomojant laivą visam sezonui (kaip tai darėme mes), galutinai sužinai, ar reikia savo, ir jei reikia, tai kokio. Čarteris užsienyje – taip pat puiki galimybė pradžiai.
Aš jau nekalbu apie fantastišką patirtį vaikams. Daug jų leidžia vasaras kaimuose, stovyklose ar kituose kiemuose. Mūsų vaikai šią vasarą perplaukė jūrą. Tai yra patirtis ir akiratis, kurio jie negautų kur nors nuskridę lėktuvu.
“Verslo klasės“ redaktorius ir pats būdamas sodietis Aurelijus, kilimo iš mano minimų Suvalkijos lygumų, sodybų privalumus buriuotojams apibendrina imliai:
Yra dvi patarlės apie tai:
“Taip pailsėjom, taip pailsėjom, kad net pavargom.“
Ir: “Kiekvieną penktadienį mes išvažiuojame į sodybą. Kiekvieną sekmadienį mes grįžtame iš to suknisto daržo.“
Aš gi savo ruožtu linkiu, kad jau nuo šių metų jums grįžimas iš laivės į krantą būtų lydimas tik ilgesio: ką, taip greitai šis mano plaukimas jau baigėsi?!…
Ahoy!
Skipper_LT 