Atrasti buriavimui Dodekanesą


Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą,
Čia su visais dainavau – koks aš gražus ir protingas laimingas

– Salomėja Nėris “Mūsų dienos kaip šventė“

* * *

Rašydamas apie pranešimą “Atrasti [buriavimui] Dodekanesą“ – tai turiu pradėti nuo padėkos: ačiū visiems atėjusiems, nepabūgusiems šlapdribiško oro ir nenuviliotiems Knygų mugės (galop, Knygų mugė yra ne vieną dieną, o vakaronės pas Bitlą – tik nustatytu laiku, ir kaskart vis kitokios)! Netgi pats Bitlas šiek tiek vėlavo – matyt, ieškojo lietuvių kalbos gramatikos vadovėlio II tomo “Skyryba“ prasidėjusioje mugėje, kol dar neišgraibstė kaip karštų pyragėlių su cinamonu.

Ir ačiū visiems, kuriems užteko kantrybės trejas (!) valandas (nuo 18:30 iki 21:30) klausyti mano pasakojimų ir uždavinėti klausimus!

Aš taip, jei nuoširdžiai, tai planavau pakalbėti tik apie 15-20 minučių, gal dar kokias 5 minutes skirti atsakymams į klausimus, jei tokie būtų iš tikresnių už mane buriuotojų, ir tuomet jau – alaus!

Tai gerai, kad užvalgiau ten pat prieš pranešimą… Esu maloniai nustebintas dėmesiu, kuriuo, matyt, kiek papiknaudžiavau. Tikiuosi, labai neprailgo, o kitus pranešimus nebe aš skaitysiu, tai ateikite ketvirtadieniais, kai tik Bitlas kvies, gerai?!…

Laukiu kepsnio ir klausytojų.

Beje, kaip išvertė mums su Donatu ir Petru padavėja, tavernos pavadinimas “Sakwa“ lenkiškai reiškia “Pinigų kapšas“. Mums kažkodėl asocijacijas kėlė su knarkiančio gnomo vardo banku (kaip tik kalbėjomės prieš pačią pradžią apie investavimą, nekilnojamą turtą, burbulus ir ROI – čia tų finansų ryklių arkliukas), kuriam (bankui, ne arkliukui) dabar jau kirdyk.

Tikėsimės, kad Bitlo vakaronėms greitu laiku kitos vietos vėl nereiks ieškoti: ir brangininkais netaps, ir neužsilenks – vis tik patogi vieta dar ir galimybėmis turėti rankoje šildančio gėrimėlio, nors išrašinėti atskiras sąskaitas padavėja didelio noro ir neparodė, o papurkštavo, tarsi netradicinės orientacijos poligamiškų sugyventinių šeimos Marijos Žemėje (ar bent jau prie šv. Petro ir Povilo tavernoje) tapę vyraujančiu reiškiniu. Na, o jei administruoti taip jau sunku, tai gal galima (geriau nereikia, aišku) gi tuomet įėjimo “bilietus“ prie įėjimo iškart versti į ugninį vandenį, ar pan.?

O aš atsinešiau ir rėmėjo dovanų, kurias išdalinau pranešimo metu – vis tik jo pagrindą sudarė pernykštė ir čia aprašyta “Borjomi Odisėja – Vandens stichija“.

Ketinau papirkti klausytojus ne vien savo žavesiu ir iškalba

Pačius pirmus marškinėlius gavo mano buriavimo mokytojas Artūras Dovydėnas – be jokio papirkinėjimo čia, prašome neįtarinėti korupcija, nes jis iškart atsakė į klausimą, o koks čia miestas pavaizduotas šioje skaidrėje:

Pradinė skaidrė (čia – Rodas, Dodekaneso sostinė)

Planavau lyg ir dovanas prizais paversti  ir dalinti už improvizuotos viktorinos klausimus, bet vienus moteriškus atidaviau merginai, bandžiusiai pirmai jau patyliukais pasiplauti iš pranešimo (masinei panikai ir spontaniškai evakuacijai taip buvo užkirstas kelias!), o kitus – merginai, kuri atėjo pati pirmoji. Manau, kad padalinau pelnytai?

Pats Bitlas už šią buriuotojiškų vakaronių iniciatyvą ir organizavimus gavo iškart Borjomi taures (toje dėžutėje aukščiau), nes, kaip šeimininkas, dabar turės simboliškai tarą, į ką svetingai galima kai ko šildančio pripilti, o antrądien logotipas primins, kas yra kitos dienos sponsorius

Trejus likusius vyriškus išdalinau tiesiog už klausimus man. Nors galėjau paklausti, o koks bendras yra Rodos ir Borjomi simbolis, arba – kokioje Dodekaneso saloje buvo pirma istorijoje veikusi SPA, sanatorija ir gydykla (man Borjomi padeda nuo rėmens – čia susiję klausimas su rėmėju; skamba kaip kalambūras), arba – o kuri Dodekaneso sala yra vulkaninės kilmės (kaip ir pats Borjomi)? Bet rėmėjas, tikiuosi, labai nepyks, kad klausytojų galvosūkiais nekamavau. Galite pabandyti atsakyti į klausimus apačioje komentaruose.

Prisipažįstu, kad dėl užimtumo, tai skaidres šiam pranešimui sumečiau iš trijų skirtingų ankstesnių savo pristatymų: su pirmąja ir paskutine su prašymu dėl Broniaus Rožinsko knechto, bei 5 praleistomis apie Graikijos istoriją bendram išsilavinimui (čia susirinko išsilavinusi graikų istorijoje publika, o va mano įgulai skaidrių reikėjo trumpam graikų kultūros, geografijos, istorijos ir mentaliteto kursui pravesti), tai jų tebuvo vos 33, kas reiškė, kad galiu, reikalui esant, dar pereiti ir prie nuotraukų (tų turėjau apsčiai, bet nuotraukos rodomos prie kavos, kad užsibuvę svečiai jau susiprastų namo ruoštis – taip ir neparodžiau nei vienos, matyt, susipratę papuolė…) arba turiu paįvairinti kokiais nors anekdotais iš Homero kūrybos, Aleksandro Makedoniečio girtuoklysčių ir karybos bei apie ankstyvosios krikščionybės gliukus ar pačių graikų požiūrį į gyvenimą, darbą ir svetingumą (ne viskas, ką dabar rodo televizijos apie tuos “nedorėlius“, yra tiesa).

Todėl skaidrių būta įvairių grožio lygių. Štai taip atrodė tos, kurias miela pažiūrėti:

O taip – informatyvios ne tik tekstu, bet ir simboliais:

Štai čia “blogos“ skaidrės pavyzdys dizaino prasme, nes ji yra tekstinė ir perkrauta informacija (šioji – viena iš tų, kuriomis likvidavau įgulos išprusimo spragas, bet aš prie jos pasakojime tikrai nebuvau apsistojęs, nes tokiomis skaidrėmis pranešimuose žudomi klausytojai, tad čia tiesiog buvo įdėta pernai “pasiskaitymui“, nes nieko neužmušiau  nuobodybėmis, nors sužeistų ir kraujuojačių gal ir pakliuvo):

Aišku, jums įdomiausios ir, matyt, tikslingiausios yra šios, kurias sudėsiu va dabar apie lankytinas salas su jūrmylėmis ir laikais.

Po skaidrėmis įdedu trumpus komentarus ir paaiškinimus – planuojant kelionę, jos gal pasitarnaus pačiai pradžiai, o konkrečius atsakymus į iškilsiančius klausimus visada galima rasti internete, mano kelionės aprašyme arba tiesiog parašius man.

Dienos čia, aišku, yra pernai metų birželis, bet jei užsisakote 2 savaitėms, tai faktiškai turite 12 etapų, nes pirma ir paskutinės dienos yra skiriamos priimti ir priduoti jachtą.

* – reiškia, kad kursas bus įvėjinis (vietinis sezoninis vėjas meltemi yra šiaurinių krypčių vasarą), todėl plaukimo laikas gali nusistumti labiau į naktį.

Tas pats grafikas čia grafiškai atvaizduotas (dar vienas kalambūras).

Kaip rašiau pernai, šitaip aplėkti visas salas tikrai neverta, o jei pūstelės meltemi 6 ir daugiau balų, tai ir nėra ko nosies į jūrą kišti iš viso. Derėtų skirti ir šiaip kokią dieną neplaukimo Nisyrui (kad galėtumėt aplankyti ugnikalnio kraterius ir apvažiuoti salą automobiliu) ir, matyt, dar Simi (pati Simi, dar jos miestas ir uostas yra užrašomas kaip Yali, ir Panormithi vienuolynas šios salos pietvakariuose – ten irgi galima nuplaukti ir inkaruotis).

Tylos – neverta dėmesio ir laiko sala, nebent, užpūstų meltemi. Geriau nesigrūsti į šį uostelį nuotraukoje, o inkaruotis įlankoje. Minidrambliukų kauliukai yra salos gilumoje, kitame miestelyje, todėl tektų važiuoti autobusu arba išsinuomoti transportą, o muziejus ten labai vietinio etnografinio lygio, nors iki šiol buvo ir nemokamas (raktus iš tikro reikia vietos savivaldoje pačiam pasiimti).

Symi – yra atvirukas, o ne sala – ypač šis miestas. Santorinis jau nuvalkiotas, o iš Rodos į čia dar ne tiek daug turistų privežama. Pietrytinėje dalyje vertas lankymo vienuolynas, kuriame yra muziejus (ne tik bažnytinio, bet ir istorinio ir etnografinio visokio meno, gausiau ir kompaktiškiau už Rumšiškes – galima lankyti ne tik laisvamaniams, bet labai rekomenduočiau ir jūreiviškos dvasios žmonėms, nes mūsų Jūrų muziejuje tokių eksponatų nėra).

Simi uoste yra graikiškasis švartavimasis: inkaras nuo nosies ir galu prie krantinės (kuri iš esmės yra šaligatvis). Dugnas ne pats geriausias inkarui: gana staigiai statėjantis, vietomis akmenys arba dumblas, gali būti kokia paskendusi grandinė. Keltai stoja prie bokšto – ten ir limenikų ofisas (antrame aukšte).

Yra elektra ir vanduo, gausu kavinių, restoranų (juose – nemokamas internetas, bet kolą už 2 eurus gal nusipirkite?), suvenyrinių parduotuvių, automobilių nuoma (viena jų yra šalia muitinės, antrame aukšte virš kavinės). Simė yra ir entry port (kaip ir Kos bei Rodos), jei reikia, ir šios įlankos pačiame akligalyje – muitinė (kurios nereikia, bet netoli jos yra skalbykla ir drabužių valykla – naudinga, kai plauki daugiau, nei savaitę). Laivų degalinė yra įlankos pradžioje iš kairės pusės įplaukinėjant, o paplūdimys – dešinėje pusėje atitinkamai (paėjėti nuo bokšto tolyn pro laivų kapines).

Į Simi iš vakarų praplaukiama siauru ir gana sekliu sąsiauriu tarp Simi salos ir gretimos, kas sutaupo kokią valandą kelio – pirmąkart baisu kaip lynu einant (arba užsisakius pensijinio amžiaus prostitutę felatio – “tik nežiūrėk žemyn!“), nes dugnas matosi iki 20 metrų, o čia gylis gi sukasi apie 2-3 po falškyliu…

Ketvirtoji pagal dydį Graikijos sala, miestas Rodos yra (buvo – po reformų, žr. skaidrę su plika ir basa socializmą užsižaidusia Graikija, prefektūrą išformavo) Dodekaneso sostinė. Į čia irgi skrenda RyanAir iš Kauno, tad kelionę verta nuo čia pradėti, nes Mandraki uostas, kuris dabar yra designated marina (jokia čia ne marina, turkai iš priešais esančio Marmario pirštais užbadytų, nes svečiams joje reikia irgi inkarą išsimesti, o vietas turinčios bendrovės tik pasidarę mūringus, nors matau, kad su laiku mūringų bus prie visų krantinių), o jame savaitgaliais vietos net ir ne sezono metu galima iš viso nerasti (mes tarėmės iš anksto ir atplaukėm ne savaitgalį, todėl per raciją nešūkavom, o pasiskambinau telefonu iš jūros).

Yra elektra, vanduo, kuras atvežamas prie krantinės (autocisterna su skaitliuku – mūsų ekofašistų siaubas!), dušai, skalbykla ir pan. – faktiškai, marina su viskuo, ko reikia, o mūsų buriuotojams, neišpaikintiems mūsų “marinų“, tai patogumų gali būti per akis. Miestas vertas dėmesio (turistų, aišku, irgi daug), nes visas senamiestis, o jis ne mažesnis už Vilniaus, yra UNESCO saugomas (kaip ir Vilniaus Senamiestis bei Užupis!) “muziejus“ (fortas marinoje – irgi nemokamas muziejus, rekomenduoju užeiti ir pažiūrėti dokumentinį filmą, kuris rodomas non-stop), o paplūdimys – visiškai nevertas (žvyras, šiukšlės iš jūros ir betono blokai). Kiti du Rodos uostai yra skirti arba komerciniam laivynui, arba… kelinto jau penkmečio “amžiaus statyba“, kurią krizės dar labiau nukelia.

Mandraki surandamas pagal šv. Miko (st. Nicolas) forto bokštą, nuo kurio eina eilė malūnų, o vartuose stovi ant kolonų du elniukai (vienas be ragų – gal irgi nebaigta statyba?), kurie žymi Rodo Koloso, vieno iš 7 Antikos pasaulio stebuklų, buvimo vietą. Stebėkite įplaukdami farvaterį. Prie Rodos, kadangi tai iškyšulys, gali smagiai papūsti.

Lindos – iki kryžiuočių atsiboginimo, čia buvo Rodos salos sostinė, kurioje strielkes darė graikų ir finikiečių, romėnų vadintų punais, rebiatos. Vietoje uosto dabar – tik paplūdimys. Čia atveža turistus autobusais iš Rodo. Į akropolį (pilis ant kalno) įdomiau užkulniuoti (pakeliui yra “supermarketas“ kišenės dydžio), bet galima pasisamdyti taksi asiliuką. Įėjimas į pilį yra mokamas (berods, 5 eurai).

Deja, bet tik inkaravimasis įlankoje: už geltonų plūdurų neplaukti link pakrantės, nes seklu (matosi nuotraukoje). Prie prieplaukos irgi nelįsti – ten tik su nedidele grimzle, nes falškylį galite kabinti už akmenų, kuriuos vertė belenkaip molui, o ir švartuojasi turistus vežiojantys iš Rodo laivai (valtelę prisiriškite todėl prieplaukai iš kairės, kai atplauksite). Vandens ir elektros nebus (čia didelis trūkumas, nes vandenį gali tekti taupyti) – bet tavernos prasideda jau nuo prieplaukos (internetas įeina į kolos skardinės kainą, bet siūlau pavalgyti, tikrai geras maistas).

Iš bėdos, galima piečiau už akropolio lįsti į Apaštalo įlanką – ten yra bažnytėlė šv. Pauliui atminti (šalia, aišku, irgi paplūdimys). Nors įplaukimas į Lindos įlanką atrodo labai atviras nuo Viduržemio jūros (Egėjas – anapus Rodo salos iš kitos pusės), bet vyraujantys vėjai (meltemi) iš tikro pučia nuo kranto, o ne į jį, ką pastebėjo graikai gerokai iki Kristaus gimimo, čia ir įkūrę uostą Archipelago prekybai su Levantu.

Rodos Istros – reikalinga tik tam, jei sumanėte apiplaukti Rodo salos pietinį iškyšulį – kaip tarpinis sustojimas.

Yra povandeninis rifas įlankėlėje pietrytinėje dalyje, šiek tiek arčiau molo. Rišimasis prie molo, inkaruotė nėra didelė ir labai patogi, kelios jachtos sunkiai vietos ras. Atplaukus – visiškas užkampis, todėl nudžiuginkite tavernos šeimininkus (čia, kaip suprantu, kai kas kateriais arba autobusais atvaro), galite aplankyti bažnyčią (nes daugiau nėra ką) ir prisimaudyti iki soties. Mažiau prasmės čia plaukti nei iki Tilos.

Chalki – tam atvejui, jei vis tik plaukėt aplink Rodą. Uostelyje vietos rasite sunkiai – vietiniai žvejai vyrauja, o į tuščią vietą atplaukia keltas. Gali leisti prisišvartuoti, bet paprašyti užleisti vietą keltui (o po to vėl leisti). Vandens sala savo neturi, atsiveža iš Rodo, todėl gali ir neduoti, ypač karšto ir sausringo sezono metu. Iš troškulio, aišku, nemirsite – kalbu apie bakų pripildymą.

Manau, kad iš esmės ir nėra ko čia plaukti – verčiau į salą Alimia, kuri yra tarp šios ir Rodos, bet įdomiausia, kad negyvenama, nes žmonės emigravo kaip stovi, todėl rasite paliktus namus (mūsų postkolhozinis laikotarpis atrodo kraupiau), kai kuriuos ir su paliktais rakandais. Labai naudinga vaizdžiai pamatyti, kaip atrodo tie spaudoje pas mus aprašomi “pernai iš Lietuvos emigravo Kėdainiai“ realybėje (tikrovėje, tai miesteliai emigruoja nuo visur po truputį, o ne iš vienos vietos, kaip įvyko čia).

Inkaruotė būtų tuomet įlankoje, stebėkite povandenines uolas prie įplaukimo.

Nisyros – kam visiškai dzin yra graikų istorija ir visokie griuvėsiai, tiems ši sala bus pats geriausias objektas visame Dodekanese! Čia yra vis dar pukšintis ugnikalnis, kurio krateryje galite pavaikščioti (šalia jo – dar yra ir daugiau mažesnių kraterių).

Verta pasilikti visai dienai ir pavažinėti po salą: Emborios – “sauna“ iš ugnikalnio, Nikia – gražiausias miesteliukas visoje Graikijoje, anot graikų turizmo informacijos biuro, o miestelyje ir pavalgysite (krepšinio mėgėjai gali atsivežti kamuolį – yra aikštelė, kur atšokęs kamuolys nuriedės link kraterio…), bei po to aplankysite “didmiestį“ Mandraki (ten yra automobilių degalinė), į kurį ir veža turistus iš Koso.

Nisire yra du uostai, abu toje pačioje salos pusėje, ir… nulis įlankų, kur galima prisiglausti (galima dar negyvenamoje saloje tarp Nisyros ir Kos, kuri primena smėlio karjerą, bet ir toji yra Nisyro šiaurinėje pusėje), nes ji ir suformuota ugnikalnio. Paplūdimio smėlis juodas, ne baltas.

Jachtas priima į Pali (Paloi) uostą, kurį renovavo už ES pinigus, todėl nors čia limenikams (pakrančių apsaugai) jūs būsite įdomūs (reiks nueiti į jų biurą, jie persirašys įgulos sąrašą ir paims žyminį mokestį 2 eurus ir belenkiek centų – jei bus 65, vis tik grąžą gausit belenkaip). Mandraki yra salos sostinė, bet ten tik keltus dabar priima (Rodos turi Simi, o Kos – Nisyros salą). Pali uoste dugnas dumblėtas, neraminamai seklu, bet tikrai ne Šventoji.

Švartuotė graikišku būdu (inkaras nuo nosies, o laivagalis pririšamas dviem švartovais), yra elektra ir vanduo, automobilių nuoma ir – daug tavernų čia pat pakrantėje. Jei valgysite dešiniau, link automobilių nuomos (pastaroji turi instrukcijas jau ir lietuviškai – žr. Eagle’s Nest taip pat ir FB), tai savininkas dušu ir internetu leidžia naudotis nemokamai (yra formaliai laisvas bendras internetas, bet prie jo prisijungimas irgi yra belenkoks ir neveikiantis).

Net jei plauksite nuo Koso į šiaurę, rekomenduočiau vis tik atlėkti ir čia.

Astipalėja – kaip ir Karpatos, yra labai Dodekaneso nuošalėje, todėl lankoma retai: matote, kad ir plaukimas trunka ne mažiau kaip 7 valandas, ir įvėjinis kursas, o tai reiškia, kad plauksite per ilgai, kaip turistams, o būsite ten per trumpai.

Šiaip jau, gražu čia, ir prasmingiau nei Tilos ar Chalki. Vandens ir elektros uoste duos už eurus, galima rinktis dar kelias įlankas, kurias anksčiau mėgo Egėjo piratai (o juos reketavo italų kunigaikštis, kurio pilis ant kalno vadinama Chora). Geriau plaukti čia su buriuotojų, o ne poilsiautojų įgula, ir tikrai ne pirmąkart esant Dodekanese.

Kalymnos – vietą rasti Pothia uoste problematiška, bet kartais pasiseka (yra įlankose dar kelios inkaruotės). Yra Pothia uoste elektra ir vanduo. Mieste galite pažaisti kaip Klaipėdoje – tik ieškokite ne peliukų, kačiukų ir šuniukų, o undinių.

Mėgstantiems karstytis kalnais – ši sala suteiks džiaugsmą (yra vykę keli ir Europos alpinizmo čempionatai), jei užstrigote. Nardymo entuziastai gali rasti ekskursiją, kurią ves narai, pasakojantys apie tradicinę pinčių rinkėjų nardymo techniką, arba galite patraukti į nardymo muziejų (kažkaip manau, kad Simės Panormityje panašiai tiek eksponatų šia tema irgi yra…). Yra ir daugiau saloje įlankų.

Planuojant maršrutą į šiaurę nuo Koso – ši sala įtrauktina (bet kursai bus įvėjiniai).

Patmos sala vadinama Egėjo Jeruzale – čia Bizantijos imperatoriaus Tito ištremtas šv. Jonas Teologas (Apreiškėjas) gyveno oloje, kurioje parašė Apokalipsės knygą (sudedamoji Biblijos dalis).

Yra šventykla jo garbei ir UNESCO saugomas muziejus. Reikia pasitikslinti internete darbo valandas, nes ten ribotas lankymas. Uoste vandens ir elektros duos (už merkelius). Ši sala – pagrindinis tikslas, plaukiant į Dodekaneso šiaurę (pietuose atitinkamai yra Rodos).

Leros sala anksčiau buvo Artemidės (yra jos kilmės mitas, kad ta deivė pirštelius prikišus), bet fašistams (tiek vokiečių, tiek italų) tiko kaip povandeninių laivų bazė dėl didelės ir gilios įlankos (dabar ji yra civiliams prieinama, tačiau pietinėje salos dalyje yra uždara karinė laivyno zona – reikia žiūrėti jūrlapius, nes yra ir daugiau įlankėlių bei nudistų paplūdimių).

Leros sala dėl šitos pagrindinės didelės ir gilios įlankos tiko kurį laiką ir britams, o prie Jekaterinos II – ir rusams (tik burlaiviams, aišku). Čia jau kelinti metai veikia marina (formaliai, tai yra uostas ir šalia jo marina). Vis dar galimi jos darbe veiklos nesklandumai. Rekomenduojama atplaukti darbo valandomis ir atlaidžiau žiūrėti į nevykusį servisą.

Labiausiai Leros saloje gali nudžiugti art deco stiliaus gerbėjai (ir piktintis, kad graikams į musolinišką Lakki miesto paveldą nusišvilpti) ir Antrojo pasaulinio karo mėgėjai. Nardytojai rastų paskandintų tuo metu laivų žvalgytuvėms pakrantėse, o ir šiaip yra inventoriaus po atviru dangumi, jei po salą pakeliauti.

Tarp šios ir Patmos salų yra Lipsi – tokia dodekanesiška Naujoji Vilnia (arba Švėkšna ar Rokiškis), nes ten tremdavo disidentus ir psichinius ligonius, kas totalitariniams režimams skirtumo nesudaro. Todėl galima ir čia nuplaukti “ant durniaus“.

Kose jau iš tikro yra nauja marina (tikra!), ir čia yra viskas, kaip ir priklauso, aišku, net ir mūringai (inkarą mėtyti čia draudžiama!), o švartuojamasi galu į krantinę. Įplaukiant privalu išsikviesti asistentus (locmanus) 77 kanalu (yra ant šiaurinio molo užrašyta), kurie palydės iki nustatytos vietos ir padės, jei reikia, jachtos nosį užsimesti. Gali nebepriimti savaitgaliais, kai būna pilna lankytojų, po 20 val. (darbo laikas!), bet iki tol vietą rasti visada stengiasi, net jei teks vidinėje molo pusėje jus šonu prišvartuoti (toli kėblinti, o rozetės netinkamo standarto pagal jachtoje esamus kištukus, todėl į naktį netempkit).

Yra elektra, vanduo, veikia marinos teritorijoje wi-fi internetas, nemokami dušai (sočiai!) ir tualetai, yra maisto parduotuvė “Kostas“ (ten galite priduoti atgal po reiso nepraimtą maistą ir alkoholį, jei nesugebėjote išlakti), skalbykla (ne savitarnos!), restoranas ir viešbutis, taip pat čarterinių ir jachtų brokerių bendrovių biurai, buriavimo reikmenų parduotuvė. Priekaištų niekam neturiu – viskas čia yra taip, kaip marinose ir reikia (Kos Marina – viena iš penkių “tikrų“ Graikijos marinų). Iki autobuso stoties eiti visai netoli, bet galite pasiimti taksi, jei nepratę karštyje pėdinti.

Greta marinos – nemokamas paplūdimys (kažkur yra ir nudistų, mūsiškiai išbandė). Degalinė – marinos išorėje ryčiau, anapus molo, prisišvartuojate šonu (personalas padeda). Vakarieniauti geriausia mieste, bet marinos tavernoje irgi gerai, jei kaina nesvarbu.

Nepamirškite, kad jūriniuose miestuose miesto centras yra ne centras mūsų supratimu (turgaus aikštė), o būtent uostas. Todėl visos įdomybės ir smagumai yra kaip tik aplink jį ir netoli jo – einant į geografinį Kos centrą, tai pakliūsite į priemiestį…

Kos senasis uostas yra prie pilies, bet ten su jachta gal nelįskite – ten skirta keltams ir turistus vežiojantiems laivams, taip pat iš čia nulekiama per 20 minučių į Turkiją (mums, europiečiams iš Šengeno, vizų nereikia!).

Po miestą ir iki Asklepiono veža turistiniai autotraukinukai: mėlyna linija, berods, veža apžvalgai po miestą, o žalia linija (arba atvirkščiai) – iki Hipokrato darbovietės Asklepione (iš čia ir pavadinimas “eskulapai“ – tai daktarai, gydytojai). Kos sala turi dar porą uostelių ir vietų, kurias galima aplankyti (oro uostas yra salos centre, greta Hipokrato gimtinės, todėl jo garbei ir pavadintas), bet gal ne viskas iš karto ir per vieną dieną?… Autobusas iš oro uosto iki Koso kainuoja apie kiek daugiau, nei 3 su puse eurų.

Dodekanesas nors ir reiškia “12 salų“, bet jų yra dar 152 prie šių, ir gyvenamų iš viso 26, todėl net ir per dvi savaites visų neaplankysite, net jei lėksite “tik atsižymėti“. Juolab, kad kai kurios gyvenamos nėra labai įdomios, bet yra įdomių negyvenamų. Maršrutą galima įvairiai susidėlioti, pagal savo poreikius ir įdomumą, o aš čia pristatau tas, kurios, mano nuomone, yra pagrindinės vertos dėmesio.

Vyno turo mėgėjams derėtų rinktis Kikladus arba Sporadus, nes Dodekanesas savo vynais labai neišsiskiria. Jei sutiksite nemažai italų, tai nesistebėkite – jie panašiai nostalgizuoja dėl “savo“ prarastų salų po Antrojo pasaulinio karo (iš tiesų, tai juos draugiškai jau vokiečiai 1942-ais metais paprašė “pasislinkti“), kaip ir memelanderiai pas mus dėl kokios nors Nidos (bet visai nearšiai, kaip lenkai dėl Wilno naszie).

Jei jau kas buriavo turkų pakrantėje Bodrum-Marmaris, tiems Dodekanesas būtų veikiau sekantis etapas pažįstamoje jūroje. Su visiškai pradedančiais, nebent tie turi daug entuziazmo, verčiau pradžiai rinktis Turkiją, o ne Graikiją – ir etapai trumpesni, ir čarterinė infrastruktūra visa galva aukštesnė Turkijoje, nors… Graikijoje yra gal įdomiau krante, o ir atvira jūra duoda kitokį vėjų ir supimo pojūtį.

Turkijoje – restoraninis plaukimas, o Graikijoje – ekskursinis. Pailsėsite abiem atvejais (čia jums ne “gimtoji ir mylimoji Baltija“, čia – šilta jūra, visada saulė, geras maistas, nuolat atsipalaidavę ir draugiški čiabuviai), jei tik škiperis nebus užgrūdintas Baltijos vilkas, kuriam iki Gotlando trys paros yra panašiai, kaip mašina Vilnių pervažiuoti nuo Lazdynų iki Antakalnio…

Ruošiant maršrutą, kol dar locijos pradedantiesiems apie tas vietas neparašiau ir neišleidau (yra norinčių?), tai daugiau informacijos galima rasti internete bei čia.

Rod Heikell lociją “Greek Waters Pilot book“ galima įsigyti, jei planuojate plaukioti ne vieną ar du kartus, o galvojate apie dešimtmečio planą, ir lankyti ne vien Dodekanesą. Jūrlapiai ir locija yra visada jachtoje. Man pakako rankinio GPS, nes namų darbus buvau paruošęs iš anksto, tai net nebuvo poreikio į popierius žvilgčioti. Kolumbui gi iš viso užteko tik kompaso, kurį galite prigriebti – pelengams nustatyti, kas padeda pažaisti nuobodžiaujančiai kokpite įgulai (susirasti savo vietą pagal jūrlapį, ką jie įsicinkino daryti greičiau ir geriau už mane su GPSu rankoje, arba nustatyti, ar susikerta kursai su artimu laivu). Laive, aišku, visa tai irgi yra.

DK serijos kelionių vadovas “Graikijos salos“ yra naudingas informacija, ką galima apžiūrėti krante – padeda susidaryti įdomesnį ir pažintinį maršrutą, tad ne tik buriuojat ir poilsiaujat, bet ir ekskursijas krante sau susiplanuojat. Bet Rodo Heikellio lociją ir šiaip smagu paskaityti. Dodekanesui reikia bent dviejų jūrlapių (šiaurinei ir pietinei dalims), tačiau IMRAY taip sudarę, kad pietinio Rodos krašto ir nėra, tad reiktų kaip ir dar vieno (kas kainuoja), jei sumanysite apiplaukti iš pietų… tačiau viską galima išsigūglinti ir internete, o jei prie kranto nelendi, tai ir plauki sau sveikas.

Navigacijai jūrlapiai (tuoj pasakysiu ereziją, nuo ko senieji LBS vilkai valerijono griebsis) nereikalingi, braukyti seilėtu pirštu po lapą yra veikiau tik įprotis, o ne poreikis. Iš viso, tai po 2018-tųjų, kuomet pagal IMO reikalavimus visas komercinis laivynas, kuris ir nuperka virš 80 proc. visų jūrlapių, pereis privaloma tvarka prie elektroninės navigacijos, tai galite ir neberasti tų jūrlapių iš viso pirkti, nes niekas jų nespausdins – nebeapsimokės.

Realiai maršrutui pakanka to, ką duoda netgi google maps ar wikimapia (ten visur gyliai yra itin dideli), o konkrečioje inkaruotėje ar įplaukime į uostą reikia žiūrėti vis tiek lociją ir smulkią schemą, ko jūrlapyje nelabai bus, o dėl visokių įlankėlių niekas atskirų nespausdina, o kas buvo naudinga, tai jau prie Nelsono britų Admiralitetas susižymėjo ir į archyvus dabar pasidėjo. Norėsit – atrasite vietoje (turim tokių porą Turkijoje inkaravimuisi).

Sigito Parulskio “Vėjas mano akys“ – detektyvas, kuris gerai padeda sukurti graikiškų salų dvasią (aš skaičiau pakeliui į Turkiją 2010-tais). Predrago Matvejevičiaus “Viduržemio jūros brevijorius“ gal labiau tinkamas Kroatijos buriavimo mėgėjams, bet jis rašo apie visą Viduržemio jūrą, užgriebdamas netgi kažkiek ir Juodąją, tad labai verta paskaityti tam, kad suvoktum, kiek ten žmonės skiriasi nuo mums įprastų tautiečių ir gretimų tautų (atsipalaiduokite, rupūžės jūs, ir nevarykite streso čiabuviams!). Prisiskaitysite – ir savaime patrauks jus ilgesys į tuos kraštus, esu tikras!

RyanAir labai nebrangiai nuveža iš Karmėlavos tiek į Kosą, tiek į Rodą: 3 valandos skrydžio vietoje 3 parų vairavimo link Kroatijos – lemia labai daug poilsio ir logistikos (tame tarpe ir pigumo, lyginant su nuvairavimu) prasme. Todėl dabar jau jachtos nuomos kaina, kaip ir turėtų būti, yra pagrindinė biudžeto dalis, o ne skrydžiai iki jos.

Viską susumavus, man jau atrodo, kad ne Baltija, o Egėjas yra “mums artimesnė“ jūra būtent buriavimui, jokia čia jau egzotika, ir po kokių penkerių metų visi mano šitie įrašai bus tiek pat pasenę, kaip kad dabar nieko nebestebina jau slidinėjimas Alpėse – lygiai toks pats paprastas ir prieinamas mūsų žmonėms. Mes jau sutikome grupę lietuvių, kurie plaukė dviem (!) jachtomis iki Patmos nuo Koso, tai po penkerių metų niekas ir nebeprisimins tokio “atradėjo“, kaip aš, kas mane tik džiugins – kuo ten mūsų daugiau buriuos, tuo bus smagiau!

Gal todėl ir raginu – atraskite buriavimui Dodekanesą sau, nes jis tapo lengvai pasiekiamas!

* * *

Buriuotojiškų vakaronių šeimininko Bitlo anonsas: kitas ketvirtadienis – Artūras Dovydėnas pristato šių metų planuojamus plaukimus, o dar kitas – Naglis Šulija skaitys paskaitą mėgėjams apie hidrometeorologiją. Sekite pranešimus tojana.lt, jei kas keistųsi.

O mano prašymas buvo susijęs, kaip sakiau, su Broniaus Rožinsko knechtu:

Neorganizavau rinkliavos grynais čia pat (tokia mintis buvo), bet galite gi pervedinėti: jei Klaipėdos savivaldybė nuspręs kovo 9 dieną, kad knechtas jiems “per brangu“, tai prašysiu susimesti ir paremti uostamiestį, o iš jų paprašysiu tikslinės sąskaitos, į kurią pervesiu ir čia surinktus jau pinigus, o kitų tuomet prašysiu pervedinėti tiesiai į tą sąskaitą. Todėl kol kas droviuosi labai mygti ant sąžinės (o va pasitaupyti šiai labdarai, kolegos buriuotojai mecenatai – prašau jau dabar).

Šiuo metu sąskaitoje yra surinkta 210 Lt, trūksta jau mažiau – tik 14790 Lt. Ačiū aukojantiems!

Ačiū darkart klausiusiems, klausinėjusiems ir čia skaičiusiems!

Komentarų: 2

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.