Vat, sakykite, apie ką man maloniau rašyti, o jums skaityti rubrikoje “Marinistika“?
Turbūt, apie romantiškus ir poetiškus dalykus, ar ne? Ne apie gyvenimo prozą ir rūsčią realybę, ypač, kada tas gyvenimas čiulpia (čia aš kaip “angliškų tradicijų puoselėtojas“, anot Brabander kapitono, vartoju svetimybę – verkia VLKK), ir tai vyksta per švancus, kurie siūlo dėl savo švanciškumo nukentėjusiems, taip vaizdžiai išsireiškus, pačiulpti jų škertikus.
Kartais rašyti tenka nebūtinai apie malonius ir smagius dalykus. Nes kartais jie nutinka neplanuotai.
Juk ir sakoma: jei žinotum, kur griūsi, tai pagalvę pasidėtum.
“Juoktis iš išlupusio inkarą Graikijoj – tas pats, kas juoktis iš papuolusio piko metu Vilniuj kamštin“ – burvedys Darius “Olandas“ Bulanavičius.
Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą,
Čia su visais dainavau – koks aš gražus ir protingas laimingas
– Salomėja Nėris “Mūsų dienos kaip šventė“
* * *
Rašydamas apie pranešimą “Atrasti [buriavimui] Dodekanesą“ – tai turiu pradėti nuo padėkos: ačiū visiems atėjusiems, nepabūgusiems šlapdribiško oro ir nenuviliotiems Knygų mugės (galop, Knygų mugė yra ne vieną dieną, o vakaronės pas Bitlą – tik nustatytu laiku, ir kaskart vis kitokios)! Netgi pats Bitlas šiek tiek vėlavo – matyt, ieškojo lietuvių kalbos gramatikos vadovėlio II tomo “Skyryba“ prasidėjusioje mugėje, kol dar neišgraibstė kaip karštų pyragėlių su cinamonu.
Ir ačiū visiems, kuriems užteko kantrybės trejas (!) valandas (nuo 18:30 iki 21:30) klausyti mano pasakojimų ir uždavinėti klausimus!
Ne, čia nebus jokia kritika, bet bus bendro pobūdžio patarimai pradžiai – patys pirmieji žingsniai, renkantis jachtą. Todėl nerasite patarimų, kaip pažiūrėti po pajolais, atsukus kronšteino riebokšlį, ar nėra vandens prasisunkimo prie triumo siurblio alsuoklio vožtuvo.
Netgi žodis “gezas“ yra veikiau sutapimas, skirtas iškreikšti tam tikram visuomenėje jau susiformavusiam stereotipui (“jaunas prakutėlis“ arba “sėkmingas perspektyvus profesionalas“, yuppie – tikrai neskamba dar taip šauniai, o “pacanais“ tegul save “vaaščie čiokinantys“ bičiukai pravardžiuoja), nors pripažinsiu, kad taip jau sutapo, jog vienas “krūc geziuks iš Šeulia“ šyptelės, kadangi jo prašymu šie patarimai čia ir atsirado.
Neaprašinėsiu paskutinės dienos ekskursijų po Koso miestą ir Koso salą – mes tą papildomą dieną buvome pasilikę dėl viso pikto, nors omeny “piktu“ turėtas būtent meltemis, galėjęs užklupti ne viduryje kelionės, o jos pabaigoje.
Planuojant įvairius projektus, “buferį“ visuomet dera pasilikti. Nes – o maža kas…
O kam buvo to maža – tas iš įgulos ir išvyko į ekskursiją vėžliukų kalnuose filmuoti. Kaip ten tie vėžliukai užrėpliojo, ir kiek jiems metų užtruko – už mano suvokimo ribų. Bet bocmanas savo išmaniuoju telefonu nelabai išmaniais rakursais įamžino. Idant vėl nebūtų apkaltintas trinant lazanijas katinų vakarienei, užuot plakęs savo kokteilio Cuba libre variantą.
Seniai buvo jau receptų? Išalkote? Tuomet – prašom!
Neabejoju, kad girdėję išsireiškimą “išvirti sriubą iš kirvio“, ir dauguma netgi žinote šios sriubos receptą. Pasirodo, kad sriubą galima išvirti ir… iš akmenų! Ir visai ne alegorine prasme, kaip kirvio atveju.
Netikite? Ir tai visai ne pokštas! Anaiptol! Štai kokį receptą radau pateikiamą profesoriaus Predrago Matvejevičiaus knygoje (248p.):
