Vat, sakykite, apie ką man maloniau rašyti, o jums skaityti rubrikoje “Marinistika“?
Turbūt, apie romantiškus ir poetiškus dalykus, ar ne? Ne apie gyvenimo prozą ir rūsčią realybę, ypač, kada tas gyvenimas čiulpia (čia aš kaip “angliškų tradicijų puoselėtojas“, anot Brabander kapitono, vartoju svetimybę – verkia VLKK), ir tai vyksta per švancus, kurie siūlo dėl savo švanciškumo nukentėjusiems, taip vaizdžiai išsireiškus, pačiulpti jų škertikus.
Kartais rašyti tenka nebūtinai apie malonius ir smagius dalykus. Nes kartais jie nutinka neplanuotai.
Juk ir sakoma: jei žinotum, kur griūsi, tai pagalvę pasidėtum.
“Juoktis iš išlupusio inkarą Graikijoj – tas pats, kas juoktis iš papuolusio piko metu Vilniuj kamštin“ – burvedys Darius “Olandas“ Bulanavičius.
Čia aš gimiau ir jaučiau metų prasmingą lėkimą,
Čia su visais dainavau – koks aš gražus ir protingas laimingas
– Salomėja Nėris “Mūsų dienos kaip šventė“
* * *
Rašydamas apie pranešimą “Atrasti [buriavimui] Dodekanesą“ – tai turiu pradėti nuo padėkos: ačiū visiems atėjusiems, nepabūgusiems šlapdribiško oro ir nenuviliotiems Knygų mugės (galop, Knygų mugė yra ne vieną dieną, o vakaronės pas Bitlą – tik nustatytu laiku, ir kaskart vis kitokios)! Netgi pats Bitlas šiek tiek vėlavo – matyt, ieškojo lietuvių kalbos gramatikos vadovėlio II tomo “Skyryba“ prasidėjusioje mugėje, kol dar neišgraibstė kaip karštų pyragėlių su cinamonu.
Ir ačiū visiems, kuriems užteko kantrybės trejas (!) valandas (nuo 18:30 iki 21:30) klausyti mano pasakojimų ir uždavinėti klausimus!
Ne, čia nebus jokia kritika, bet bus bendro pobūdžio patarimai pradžiai – patys pirmieji žingsniai, renkantis jachtą. Todėl nerasite patarimų, kaip pažiūrėti po pajolais, atsukus kronšteino riebokšlį, ar nėra vandens prasisunkimo prie triumo siurblio alsuoklio vožtuvo.
Netgi žodis “gezas“ yra veikiau sutapimas, skirtas iškreikšti tam tikram visuomenėje jau susiformavusiam stereotipui (“jaunas prakutėlis“ arba “sėkmingas perspektyvus profesionalas“, yuppie – tikrai neskamba dar taip šauniai, o “pacanais“ tegul save “vaaščie čiokinantys“ bičiukai pravardžiuoja), nors pripažinsiu, kad taip jau sutapo, jog vienas “krūc geziuks iš Šeulia“ šyptelės, kadangi jo prašymu šie patarimai čia ir atsirado.
Neaprašinėsiu paskutinės dienos ekskursijų po Koso miestą ir Koso salą – mes tą papildomą dieną buvome pasilikę dėl viso pikto, nors omeny “piktu“ turėtas būtent meltemis, galėjęs užklupti ne viduryje kelionės, o jos pabaigoje.
Planuojant įvairius projektus, “buferį“ visuomet dera pasilikti. Nes – o maža kas…
O kam buvo to maža – tas iš įgulos ir išvyko į ekskursiją vėžliukų kalnuose filmuoti. Kaip ten tie vėžliukai užrėpliojo, ir kiek jiems metų užtruko – už mano suvokimo ribų. Bet bocmanas savo išmaniuoju telefonu nelabai išmaniais rakursais įamžino. Idant vėl nebūtų apkaltintas trinant lazanijas katinų vakarienei, užuot plakęs savo kokteilio Cuba libre variantą.
Seniai buvo jau receptų? Išalkote? Tuomet – prašom!
Neabejoju, kad girdėję išsireiškimą “išvirti sriubą iš kirvio“, ir dauguma netgi žinote šios sriubos receptą. Pasirodo, kad sriubą galima išvirti ir… iš akmenų! Ir visai ne alegorine prasme, kaip kirvio atveju.
Netikite? Ir tai visai ne pokštas! Anaiptol! Štai kokį receptą radau pateikiamą profesoriaus Predrago Matvejevičiaus knygoje (248p.):
Visiškai netikėtai aptikau puikią knygą, kurios negaliu neparekomenduoti kiekvienam ne tik marinistinės literatūros mėgėjui ar buriuotojui, bet ir smalsesnio proto skaitytojui, besidominčiam ne vien istorija ar filologija – Predrag Matvejevič “Viduržemio jūros brevijorius“ (iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė; išleido 2011m. “Mintis“, ISBN 978-5-417-01027-9, kaina VCUP “Pegase“ – 34.99 Lt).
Reikalingais atrodę daiktai užima daugiausiai vietos ir jų visiškai neprisireikia, o iš tikro reikalingų daiktų niekuomet po ranka nerasi – su šiuo teiginiu retas keliautojas nesutiks…
Todėl ši, jau – paskutinė, dalis skirta tam, be ko galite ir apsieiti, o verta pasiimti tik tuomet, kai galite tai sau iš tikro leisti.
Pusryčiams, prieš išplaukdamas, valgai tai, kas liko nuo vakar – nes negi išmesi?
Pietums, kadangi supa, šeri menkes per bortą.
Vakare išlipi į krantą ir atsigauni. Eini ieškoti maisto į taverną. Kadangi užsienyje porcijos dažniausiai dukart didesnės, nei įprasta Lietuvoje, tai visko nesuvalgai ir pasiimi likutį išsinešimui.
Pusryčiams, prieš išplaukdamas, valgai tai, kas liko nuo vakar. Nes – negi išmesi?
Pietums…
Tai dar irgi vadinama “restoraniniu plaukimu“.
“Sutiko pagal drabužėlį – palydėjo irgi blogai“ – paaiškino traumatologas seselei, iš kur reiks ištraukti antrąjį iš baikerių baro į greitosios pagalbos ligoninės priimąjį patekusio baletą mėgstančio paciento rausvą puantą.
* * *
Sako, kad labiausiai atostogas gadina blogas oras. Ir dar sako, kad blogo oro nebūna – o būna tik netinkamas tam orui apsirengimas.
Vienam bičiuliui jo močiutė vaikystėje pajuokavo:
– Neįprask, vaikeli, kojas prieš miegą mazgotis, o tai kurį vakarą nebus vandens – ir nebegalėsi užmigti…
Spartiečiai gi, kuriems Viduržemio jūros buvo “vietinės“, kaip mums dabar Baltija, į prausimąsi žiūrėjo irgi kaip į nereikalingą prabangą – gal todėl ne tik vandens, bet ir plaukioti jūromis nemėgo, kaip ir mūsų protėviai, tačiau ant ausų kaimynus statyti mokėjo ir galėjo. Galantiški prancūzai, kurių karalius, sako, prausėsi trečiąkart gyvenime tik jau po mirties (pirmąkart – gimęs, antrąkart – netyčia vaikystėje į lovį įkrito), ne itin galantiškam paskui juos (ar nuo jų) tįstančiam kvapo šleifui permušti sukūrė kvepalus.
Ši dalis yra aktualesnė, be abejo, burvedžiams (škiperiams).
Tačiau planuojantiems jais būti arba jau esantiems pirmiesiems jų padėjėjams, kurie nuoširdžiai nori padėti ir prisidėti, sąrašą pasinagrinėti prieš kelionę irgi pravartu. Bent jau, gal dalį rakandų priglausite savo bagaže?
Kraunantis daiktus pirmąkart kruizui jachta Viduržemio jūroje, gali apimti lengva panika – ką reikia pasiimti? Ko prireiks? Kuo čia be reikalo neapsikrovus, o ko iš tikro nepamiršus? Kaip atrodys iš šalies bendrakeleiviams, jei aš pasiimsiu tą ir aną, nors iš tikro reikėjo visiškai ne to?
Net ir ne pirmąkart, malonūs pasirengimo kelionei rūpesčiai gali blaškyti ir neleisti prisiminti visko, ką dar vakar, rodos, galvojai būtinai pasiimti, bet šiandien neprisimeni, net kas tai ir buvo, tik kažkur kirba nuojauta, kad gal buvo itin svarbu. Tad toji gera tradicija, kuomet prieš kelionę prisėdama ramiai ant lagaminų ir pamąstoma, suteikia ir daugiau galimybių įsimesti pamirštą reikalingą daiktą nors paskutinę akimirką.
Perskaičiau Joshua Slocum knygos “Sailing Alone Around the World“ lietuvišką vertimą “Vienas su burėmis aplink pasaulį“ (Vilnius, Baltos lankos – 2011, ISBN 978-9955-23-446-3, iš anglų kalbos vertė Laima Bareišienė), kurį įsigijau paskutiniame šio tarpsezonio Bitlo organizuotame Mingės jachtklubo (ne nariai – irgi įleisti) susitikime už du lietuviškus banko pažymėjimus su poetiškuoju kunigu bei dviem lakūnais.
Perskaičiau, ir įspūdis toks, prisipažinsiu, man paliko dvejopas… Ir aš šįkart tikrai neketinu čia aptarinėti autoriaus gabumo ir pačios knygos pasakojimo – jį ne tik reikia skaityti, bet ir privalu!
Aš noriu pareikšti savo kuklią nuomonę apie patį vertimą, kadangi ir aukščiau minėtame susitikime šiam buvo skirta ypatingas dėmesys. Tad ir aš, bent jau kol kas susilaikęs nuo kitų knygų, kaip va neperseniausiai išleistos “Mičmano Hornblauerio“, vertimų vertinimo, nusprendžiau šįkart vienaip ar kitaip irgi įvertinti kaip skaitytojas ir “netikras buriuotojas“.
O tai reiškia, kad tikresni buriuotojai gali turėti visiškai priešingą nei mano nuomonę, o nuomonės – tai kaip pasturgalio skylutės, ir visi čia jau turim po tokią nuo gimimo. toliau skaityti apie vertimą
