Apie šunišką vachtą


Po trumpiausios metų nakties, ko gero, gera proga pakalbėti apie sąvokas ir nesusipratimus, kurie liečia būdravimą (būtent taip arčiausiai konteksto verstina “pamaina“ iš angliško watch ar vokiško Wache) laive, o konkrečiai – apie šunišką vachtą (pastarasis žodis yra aiškus rusicizmas).

Aišku, koks nors dovydėniškas svaigena ims ginčytis, kad tų “vachtų“ išmokome iš olandų, suprask, buvusių buriavimo pradininkais pas mus (kas akivaizdu, buvusių ne pas mus, o Rusijoje, tad taip pezantiems, spėju, prie ruskio buvo geriau, nes mes tokiems vis dar esame Rusijos istorijos dalis, kaip ir bronziniai balvonai ant Žaliojo tilto yra menas ir paveldas?), nes tokiu atveju, tai Darius Bulanavičius yra didesnis olandas už tuos, iš kurių mokėsi tie mūsų buriavimo korifėjai.

Nėra tai blogai – išmoko, be abejo, ir gerų dalykų (šitų, ko gero, netgi daugiau), o ko trūko, tai ir per Ambersail ir panašius projektus išmoko iš velionio Mangės ir kitų, nesusipykusių su protu Vakarų buriuotojų, matydami, kaip atrodo originale, o ne paspirtuko išradinėjimuose (nors ruskis ką betvertų, jam vis tiek tik kalašnikovas gaunasi). Su sąlyga, jei norėjo mokytis.

O vat dėl šuniškos vachtos (ir dar poros sąvokų, apie kurias kitąkart) – užsispyrusiai save laiko lietuviškai kalbančiais rusais, nors pasiusk!

Paklausk tūlo buriuotojo Lietuvoje, kas yra šuniška vachta – tas išpyškins, kad ta vachta, kur miegelio norisi labiausiai, t.y. nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos ryto.

Net nežinau, pagal kokią logiką, nes kitiems (tokiems naktibaldoms kaip man) gal norisi kaip tik labiau nuo ketviros valandos paryčiui, nors, sutikčiau, kad kariuomenėje šunišku budėjimu iš tiesų laikyta tarpas tarp antros ir ketviros ryto – bet juk kalbame apie laivyną, ne kariuomenę: tai ar kad tik šunys tuomet nemiega, ar kad net ir šunys tuomet užsnūsta, ar kad tai vachtai vadovauja paprastai tik antrasis padėjėjas (navigatorius arba šturmanas), kurio vieta burlaiviuose, kaip aprašęs R. Dana, buvusi tarsi pastumdėlio šuns?

Jei tą burlaivių tradiciją iš tiesų būtume turėję, ar jei taip visuotinai mūsų buriuotojai būtų minėtąją knygą skaitę, tai gal ir sakyčiau, kad žodinės tradicijos marinistinis paveldas čia turi tokį pagrindą. Kaip ir abejoju dėl Sirijaus Didžiojo Šuns žvaigždyne, kur toji žvaigždė, suprask, įsižiebia kaip tik šitam laikotarpiui pirmiausia.

Bėda tik, kad šis žvaigždynas pas mus matomas iš esmės tik žiemą, kai visa navigacija čia sustoja, o apie olandišką mitą jau nėra ko kartotis, kaip ir skeptiškai aš žiūriu į visą astronavigaciją kaip mūsiškį buriuotojišką paveldą, prisižiūrėjęs KBM vakarėlyje apverstų sekstantų, kurio geriausia visuotinai sutarta paskirtis buvusi taurelių laikiklis, padėjus ant siūbuojančio horizontalaus paviršiaus.

Tad šuniškos vachtos suvokimas ir šaknys aiškios – tie patys rusai, kurie, paimti rekrūtais į laivyną, šią pamainą savo baudžiauninko mentalitetu ir tesuvokė kaip šunišką, prilygindami savo šuniškai daliai ir gododami valstietiškas godas apie pirkią ir kaimo būtį. Baudžiava Rusijoje ir mūsų Severno-zapadnyj kraj gi tepanaikinta vos devynioliktojo amžiaus gale, kuomet po truputį prasidėjusi sparti laivynų drednoutizacija, kur Rusija amžinai vėlavo, tad vis dar tįsėsi tas ruso baudžiavinis jūreivio, o ne laisvo jūrininko, mentalitetas. Lietuvių prie caro į laivyną ilgą laiką ir neėmė (tam labiau tiko urbanizuoti estai ir latviai, o Livonijos ir Kurliandijos vokiečiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą sudarė Rusijos laivyno elitą).

Ir kai jau ėmė mūsiškiai buriuoti, o aš kalbu jau ne apie tarpukarį, kur tik iš pradžių tradicija ėjo nuo carinės Rusijos, kai su pastarąja nutraukus bambagyslę ir mūsiškiams baigiant jūrininkiškus mokslus Vakaruose bei mūsų buriuotojams mokantis iš memelanderių ar svečiuojantis iš švedų, ėmė vystytis ir kita, jau vakarietiška, buriuotojiška tradicija. Aišku, Klaipėdos praradimas, po to Lietuvos okupacija ir visas po karo sekęs sovietmetis vėl atgal pririšo netgi negausius lietuvių jau naujus buriuotojus prie rusiško spenio ir tos pamirštos “pseudo-olandiškos“ tradicijos. Ir atgaivino tą šuniškos vachtos klaidingą suvokimą, einantį nuo baudžiavinio ruso rekrūto.

Tačiau jei nuo Trafalgaro iki Pirmojo pasaulinio karo (o tai ir yra tas laikotarpis, kuris paliko mums rusišką šuniškos vachtos suvokimą) jūrose valdė Britanija, tai būtent jų karališkasis laivynas sudėliojo pagrindus ir tai buriuotojiškai tradicijai, kuria iš esmės vadovaujasi visas civilizuotas pasaulis (netgi kontroliuojamos demokratijos unikalios, sic!, civilizacijos Azijopa nepasibodi pamėgdžioti).

watch_dog1

Šuniškai vachtai pasiruošęs (iš animalmedicalclinicstjohns.com)

Ir čia iškart atskirsi “rusą“ nuo “anglo“ (olandai, kaip sakiau, ramiai rūko kanapinių virvių pluoštą pavėjinio laivašonio posvyryje) – pastarąjam šuniška vachta yra visai ne naktinis laikas: ar ten nuo vidurnakčio iki ketvirtos, ar nuo ketvirtos iki aštuntos ryto (laivėse, kaip pasakytų olandai – jachtose, skirtingai nuo burlaivių, jau pirmasis padėjėjas būdrauja tuo metu, ir kaip tik jam dažniausiai tenka navigacinės pareigos, nei kad antrąjam dideliuose laivuose).

Anglų jūrininkui ir buriuotojui šuns pamainos netgi yra dvi, ir tai yra viena vakarinė vachta, padalinta į dvi dalis: pirmoji šuns vachta (first dog watch) yra nuo ketvirtos iki šeštos valandos vakaro, o paskutinioji (nors Džekas Londonas neapsižiūrėjęs įrašė antroji, kas paprastai laivyne nesakoma – last dog watch) – nuo šeštos valandos vakaro iki aštuntos valandos vakaro.

Kadangi ši vachta pusinė, tai vadinama šuniška, nes ir mes gi turime išsireiškimą: ir šuo bluosto nesudėjo, suprask, nusnausti nespėsi, kaip trumpai (vat jei nebūtume tų istorinių perturbacijų su okupacijomis turėję, tai gal taip ir sakytume, kad ne šuniška vachta, o bluostinė pamaina, aha).

Tas trumpumas, kada jūreiviai neturėjo tokio prabangos dalyko, kaip laikrodis, yra fiziškai jaučiamas, ne tik girdimas skaičiuojant laivo varpo dūžius – na, juk aiškiai perpus trumpiau, nei pamaina, o akivaizdu, kad daugiau nei valanda (tik stebimas vanduo niekaip neužverda, o kai turi veiklos, tai valandos bėga greitai, arba, kaip sakė buriuotojas Albertas Einšteinas: valanda su gražia mergina parke yra kaip minutė, o minutė subinei ant įkaitusios viryklės yra kaip valanda – viskas reliatyvu).

Angliškai tokio pavadinimo kilmė aiškinama susivėlus žodžiui to dodge the watch (nusukti pamainą, budėjimą), kuris tapo kaip dog watch (šuns pamaina). O Master and Commander serijos knygose rastum pajuokavimą, kad pamaina nusukta, kaip šuo suraitęs po savimi uodegą (matyt, kad koks šaunusis kareivis Šveikas pasigavęs nenukirstų ir neparduotų kiemsargio kaip kilmingo retos veislės terjero?).

Tad ir šios vachtos paskirtis buvusi ne suteikti sunkią dalužę vargšui vandenynų artojui, bet visų pirma leisti visiems įgulos nariams dviem pamainom gauti karšto maisto nors kartą paroje įprastu dienotvarkėje metu (įprastai angliškai pietūs kaip valgymas, dinner,  yra ne tuomet, kaip mūsų valstiečiui pusiaudienyje, kuomet yra anglams tik lunch), nei kad organizuojant maitinimą ir virtuvės darbą dukart, turint papildomą daugiau nei šešių valandų tarpą iki kita pamaina atsilaisvins – bereikalingos kuro maistui ruošti ir laiko sąnaudos. Ir šis bendras karšto maisto valgymas, arba pagrindinis valgis paroje, kaip ir admirolo valanda, yra viena iš laivyno tradicijų, prigijusi ir tarp buriuotojų.

Antra priežastis, aišku, buvusi ir organizacinė – per šitą vachtos perskyrimą dvi komandos perdalindavusios savo paprastai keturių valandų trukmės budėjimus kitai parai, kuomet jie taip susikeisdavę budėjimo pamainomis: vieną parą pradėdavę nuo aštuntos vakaro iki vidurnakčio, kitą, žiū, dėl šuniškų vachtų įvedimo, jau atbudėdavę nuo šeštos iki aštuntos vakaro, po to eidami budėti jau tik nuo vidurnakčio.

Aš stebiuosi, kiek teko bendrauti su mūsų LBS kapitonais, kad toks įprastas Royal Navy pamainų keitimo režimas pas mus (gal išskyrus kosmonautus iš pagrindinės Ambersail komandos, kurie trinasi su sava chebra viršutinėje buriuotojų elito lentynoje) yra praktiškai nežinomas ir netgi, nesu girdėjęs, kad išvis taikomas. Gal netgi čia labiau įprastas komerciniame laivyne priimtas trijų komandų metodas, išdalinant pamainas taip, kad įgula budėjimuose nesirotuoja, eidami budėti visada tuo pačiu metu. Kai įgulos narių pritrūksta, tai šitą patį pritaiko ir dviem komandoms.

Tuomet nenuostabu, kad šuniškai jausiesi antroje nakties pusėje nuo vidurnakčio iki saulės patekėjimo, vadindamas šuniška vachta tą savo budėjimą, per kurį tavo bioritmai prašosi miegelio. Tai ką jau ten žvaigždynai, atsispindintys beribiame vandenyne ir kitokia jūreiviška romantika – savo šunišką dalią apraudok, baudžiauninke, ir, geriausiu tik atveju, užjausk į šunišką vachtą stojančius komandos draugus, nes tau numigti išeina, skirtingai nuo jų, bedalių.

O jei į tą laivyną kaip Anglijoje ir bendrai Vakaruose iš laisvų žmonių būtų samdę, ne iš baudžiauninkų kaip Rusijoje, tai gal ir tradicija su šuniška vachta kitaip ir pas mus susidėliojusi būtų.

Tada šuniška vachta tampa ne kažkokia bausme ar sunkia prievole, o dovana smagiam bendravimui ir poilsiui. Jūsų teisė rinktis, kuri šuniška vachta jums prie širdies. Aš, kaip “angliškų tradicijų puoselėtojas“ (© Valdemaras Vizbaras), esu seniai jau pasirinkęs nebūti ruskiu.

Ahoy!

Komentarų: 9

  1. As galiu is savo nors ir nedideles, bet vistiek patirties, Baltijoj apie ‘suniska vachta’ pakomentuot. Jos ‘suniskumas’ asmeniskai man islenda, ne per ja, nes nuo 0:00 iki 4:00 man nesudaro problemu budet, bet po jos sekancios 4 valandos, kai esi pagalbinej vachtoj ir negali normaliai miegot – cia yra killer’is 🙂 ypac jei oras blogas ir realiai negali pamiegot, nes reikia pagalbos su burem. Astunta ryte jau galima eit miegot – aha, sekmes uzmigt 🙂 man tada gaunasi toks durnas ritmas – atbudi vachta nakti, iki 8 ryto vistiek buni denyje, ten jei pasieka ir pamiegi nukrites 🙂 nuo astuoniu ryto miegot as nemoku, tad dienine vachta atbudi tom paciom akim ir vienintelis laikas, kai iseina kazkiek pamiegot – nuo astuoniu vakaro iki vidurnakcio. Miegot 4 valandas per para yra mazoka ir einant antrai parai i pabaiga jautiesi realiai suniskai 🙂

    Patinka

    1. Tai, ko gero, ir yra priežastis, kodėl tas laikas pas mus tapęs šunišku pagal supratimą ir patirtį.

      Jei blogas oras, tai geriau trumpinti vachtas iš viso po 2 valandas, nei kad versti kamuotis po 4 ir dar 4 būdrauti.

      Patinka

  2. Laba diena,
    Kaip matome is jusu uzrasu, esate labai patyres, apsiskaites ir apsvietes buriuotojas. Mes, jaunieji juru skautai, turime keleta klausimu ir noretume gauti patarimu.
    1. Kuom skiriasi naktines vachtos Baltijos juroje nuo Atlanto vandenyno vachtu?
    2. Kokias didziausias naktiniu vachtu organizavimo problemas galetumete ivardyti.
    3. Kaip susitvarkete su tomis problemomis?
    4. Ivardinkite jusu blogiausiai suorganizuota naktine vachta? Kokias pamokas ismokote, ka rekomenduotume padaryti?
    5. Kaip teisingai paskirstyti komandos narius i naktine vachta, atsizvelgiant i kompetencija, patirti ir asmenines savybes?

    Pagarbiai
    Jaunieji juru skautai

    Patinka

    1. Bijau, kad nuliūdinsiu ir neatsakysiu, jaunieji jūs jūrų skautai, ar šiaip troliai iš halzzzzuojančio klubo, kuo Atlante skiriasi, kadangi pats Atlante neplaukiau. 🙂

      Tai jau savaime atkrenta krūva klausimų, nes nesu pakankamai tam kompetetingas atsakyti. Juolab, kad reikia atsižvelgti į natūralią laiko zonų kaitą, ką tikrai siūlau padaryti, nes Ambersail patirtis rodo, kad tai yra būtina. O ir Paulius Kovas pataria, tarkime, į naktines statyti “pelėdas“, o ne “vyturius“ – kaip matau, labiausiai baisu dėl naktinės? Bet naktinė nėra šuniška (žr. tekste aukščiau). Pamainos vadas paprastai gi jau pagal pareigas laive gauna saviškę (jei trys pamainos): kapitonas – nuo aštuntos, pirmasis padėjėjas – nuo ketvirtos, antrasis padėjėjas – nuo dvyliktos.

      O šiaip apie kiekvieną punktą galima po knygą parašyti, ko gero, ir tai nebus išbaigta. Nes kiekvienas plaukimas skiriasi, kaip ir žmonės – kartais sekasi geriau, kartais prasčiau, bet tame ir yra gyvenimo grožis. Geriausia naktimis ne plaukioti, o miegoti. 😉

      Patinka

    2. Pakartokite, prašau, savo atsakymą, nes čia spam killeris, mačiau, jūsiškį ištrynė man net nespėjus perskaityti. 🙂

      Patinka

      1. Tai mes lyg pritariame, kad nakti geriau miegoti, betgi jei msrsrutas didesnis nei 100 nm, tai naktines vachtos neisvengiamos, todel bukite malonus, pasidalinkite savo patirtimi kaip organizuoti vachtas.

        Patinka

        1. Tai teks lukterėti – tik ką grįžau iš Mozūrų, ir dar darbe susikaupė gesintinų problemų. Tad pirmiau Mozūrų reportažas dar, o po to, manau, galima ir temą apie vachtas paplėtoti, nes čia ne trijų sakinių komentaras.

          UPD: Tiesa, matau, kodėl mano spam filtras nukilino ankstesnį komentarą, nespėjus jo man perskaityti – gi kintamas IP pasirinktas neatsitiktinai, o trolinimui. Ir dar pilnatis, aišku. Kaip miela, ach… 😀

          Geriausias komentaras pagal IP:

          6 – Bendraukime / lrytas.lt
          bendraukime.lrytas.lt/?id…view=6…
          Lietuvos rytas
          IP: 188.69.215.68. 1. -13. posla tu nafik iskrypekle gal kokia dievo nuskriausta vietoj pyzdos bybis tai is pavydo kitiems cia paiso nesamones, tokiu debiliu dabar …

          Vajetus… 😀

          Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.