* * *
Praeitoje dalyje klausiau, tai kame toji bėda™, ką?
Ir į tai atsako Neringos vaitas:
Neringos meras Darius Jasaitis piktinosi su aplinkosauga susijusia biurokratija. Pasak jo, reikalaujama tokių dalykų, kad klumpės darosi sunkiai sunešiojamos. Dokumentų tvarkymas užtrunka 7 metus. „Noriu pabrėžti, kad norima atstatyti tai, kas buvo, ką matome senuose atvirukuose, nekenkiant gamtai“, – sakė jis.
Šiaip reikia jau atsinešti spragėsių su kokakola, kad smagiau būtų šitą visą cirką su girtais klounais ant šlubių ponių stebėti, kaip vienas funkcionierius skundžiasi kitais funkcionieriais.
Valdininkija dar ne taip moka, jei tik jiems gerai sumoka!
Nes antraip kaip griebtų – tai uch!
Kalbama apie įplauką į Gintaro įlanką, priplaukimą prie Preilos, prie Pervalkos. Tos įplaukos nėra sutvarkytos, nes negalima to daryti. Kokie nors dokumentai, ko gero, yra kur nors Vokietijos archyvuose. Neringos savivaldybė jų neturi, tik nuotraukas, kokie laivai čia stovėdavo prieš karą. Todėl reikalaujama atlikti visas procedūras – poveikio aplinkai vertinimą ir kt.
Prisipažinsiu, kad man, kaip neburiuotojui, iš pradžių kilo tik vienas vaizdinys – tarpukario ar netgi dar senesnė vokiška atvirutė iš Ost-Preussen, kurioje užfiksuoti kurėnai.
Rytprūsių kurėnai prie Nidos
Tai, žinote, anuomet prie vokiečių vietiniams kuršininkams tas įplaukų rausimas nebuvo labai aktualus, kadangi jų “jachtos“ buvę plokščiadugnės ir ant lėkštos pakrantės ištraukiamos, kaip ir dėl to su šliūžėmis (angl. leeboard – toks pavėjiniame laivašonyje nuleidžiamas skydas, stabdantis laivelio šoninį nunešimą pavėjui, “dzūkiškai“ dreifu vadinamą) ir, visiškai kaip tokių pusbrolių fryzų šių olandiškuose sėkliuose, buvo pritaikytos plaukioti sekliose Kuršmarėse.
Ir kaip panašiai prisitaikę buriuoti pietiniuose irgi Rytprūsiuose Mozūrų ežeruose dabar lenkai, kurių laivėse yra nuleidžiamos tik laivės dugne įrengtuose šuliniuose tokios pačios šliūžės, jau ne kuršininkų kalba taip vadinamos, o lenkiškai miecz obrotowy czy szybrowy (t.y. pasukamas ar įsmaukiamas, ša, husarai, “kardas“, angl. centerboard), ir net stiebai ten paguldomi, kai reikia praplaukti patiltėse ar pro žemai kabančius laidus (tokių veik tose apylinkėse jau nebelikę – nes sukabeliuoti po žeme arba iškelti gerokai aukščiau, apie ką ir toliau ilgesingai dūsaujama dėl Kiaulės Nugaros salos laidų Klaipėdoje, erzinant apsauginius goblinus praplaukimais pro plūdrųjį norvegišką dujų terminalą).
Lietuvių buriuotojai dėl finansinių ir istorinių aplinkybių gi pasirinkę žuvėdiškąjį variantą, parsiplukdydami net vidaus vandenims sau “tikras jachtukes“ iš ten, kai Stokholmo ar netgi Helsinkio salynuose yra visiškai kitokie gyliai, ir ten gilyn iš laivės dugno pritaisytas ir styrantis pelekas, “dzūkiškai“ falškyliu vadinamas, tarsi plūgas mūsų pavirtusiems į jūrininkus vakarykščiams artojams kaip minėtose Kuršmarėse jokio grunto nearia.
Tipinė Kuršmarių plokščiadugnė burvaltė su šonine šliūže – kol kas dar tik pavienių entuziastų laivė
Taip ir nacionalinė Kuršmarių regata, KąeMeRu vadinama, vyksta pas mus ten todėl tik vandens keliais (“dzūkiškai“ farvateriais), ir be Nidos uostelio kitos įplaukos ne tik vakarinėje pakrantėje, bet, juolab, rytinėje mūsų kartą į metus tik tam renginiui savo sportines laives susiboginantiems buriuotojams nėra tiek labai įdomios, nes juk banaliai trūksta gylio prie gerokai per didelės įprastinių burinių laivių “žuvėdiškos“ grimzlės.
Suprantu, kad gal labai norėtųsi išsirausti apleistus uostelius tos klaidingai vadinamos valstybės sąskaita, bet kol toji nepaleis savo jokio susisiekimo su Neringa iš uostamiesčio ar “didžiosios žemės“ per Kuršmares, kaip tas buvę sovietmečiu, tol paskutinis žodis ir bus tik savo kėdes saugančių bei pakeliui, neva, aplinką tausojančių funkcionierių, o ne Lietuvos vidaus vandens kelius žemrausėmis vis pragilinančioje VVKD pusėje (išraustą gruntą, beje, gal ir dabar verčiant… į dugną rytinėse Kuršmarių priekrantėse).
Ir netgi praraustos įplaukos labai ženkliai nepaskatins mūsų buriuotojus pakeisti savo nusistatymus, kokia “jachta“ yra tikra, o kuri – polska chaltura mazurska. Ypač, kai ir vienintelis Kuršmarėse Mingės jachtklubas, kuris jokiomis įplaukomis nesiskundžia – tai juk iš esmės net ne vietinių, bet… kauniečių.
Mingės jachtklubas, formaliai žinomas kaip Kintų buriuotojų (iš Kauno) klubas “Marių burės“ (mano foto prieš dešimtmetį – į pastarąjį jubiliejų nepakvietė)
Man atrodo, kad apie tai aš esu daugiau nei prieš tuziną metų jau irgi rašęs – reikėtų pasiieškoti čia archyvuose ir daugiau tokių jau mano sopulingų bėdavonių, kaip išties vystyti Kuršmares ir aplinkines upes bei kanalus buriavimui, kurios galėtų tapti Lietuvos ne tik buriavimo sostine vietoje pagal faktą Kauno marių, bet ir tarptautinio įvažiuojančio (ir įplaukiančiojo) buriavimo traukos centru, kaip tokiu tapę lenkiški Mozūrai, ar turkiškas bei graikiškas Egėjas.
“Nu tai va atrausim – ir bus!“ – sakote?
Ne, nebus.
* * *
Nes va dar jums istorija kaip apie Šventosios uostą, tik dabar Juodkrantėje (ko gero, tuoj gaus pinigų rausti… pinigus):
Meras D. Jasaitis pateikė Juodkrantės uosto pavyzdį. Dėl jo sugaišta 12 metų. Ir dabar pradėtas rengti tik techninis projektas, fiziškai jis dar nestatomas. Pasak Neringos mero, jau seniai galėjo būti valstybiniai vandens keliai ir ties Pervalka, ir ties Preila. Dabar į Gintaro įlanką gali įplaukti tik su valtimi, nėra gylio. O kažkada joje garlaiviai stovėjo.
Šiaip valstybinis kelias eina tiek pro Pervalką, tiek ir pro Preilą, kaip ir Juodkrantę – iki Klaipėdos ir atgal į Nidą ar nuo jos į Nemuno Deltą.
Nidos uostelis dar prie vokiečio (įplauką kastuvais, matyt, rausė)
Bėda, kad užsuka tik į dar vokiečių pastatytą Nidos uostelį, nes kitų vystyti joks jungtinės Neringos meras iki šio nelabai rūpinosi, o ir išvis kuršininkais save klaidingai vadinantys vietiniai ne itin tų jiems atitekusių čia uostelių pritaikymu vandens turistams suinteresuoti, kame yra vėlgi tiek istorinės (tai buvo sovietmečiu uždara pasienio zona, kurią vėl “elitukas“ ketina paversti savo nomenklatūriniu rezervatu), tiek ir finansinės priežastys (kai joks vaizbūnas iš sostinės pinigų neatvežė uostelių atrausimui, aha).
Nesu tikras, kad su kiekvienu tokiu atraustinu uosteliu dabar nepasikartotų Šventosios (ne)uosto rausimo istorija, jei tų mūsų pinigų jiems duotų – nes reikia turėti dar supratimą, ką su tuo uosteliu daryti, ir kame yra to verslo esmė (ne, ne nusigvelbti iš valstybės ir po to činšininkus sau išsunkinėti, kaip yra Kauno ar Smiltynės “jachtklubuose“) bei suteikiama išties yra nauda, ir kas yra klientas (čia aš vėl tuščiai paskaitą turėčiau skaityti?).
Nors, kai išties reikia, tai vis tik padaroma iš esmės ir be papildomų pinigų “nuknisimo“:
„Nenuleidžiame rankų. Bandysime ieškoti būdų, kaip spręsti tą problemą. Judame po truputį. Nustebino Šilutės savivaldybė. Jai pavyko sumažinti 150 metrų rezervatą tam, kad upeliu galėtų plaukti laivai. Užtruko tik septynerius metus“, – pažymėjo D. Jasaitis.
Tygdyk-tygdyk – ir šlubi poniai bėga cirko arenoje ratuku.
Cirke juk yra vienaračių dviračių?…
* * *
Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas iškart visa apimtimi buvo publikuotas 2024-03-15, o taip pat dar dėkoju atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!
Skipper_LT 